Socialiniai sluoksniai yra esminė visuomenės struktūros dalis, lemianti individų ir grupių padėtį visuomenėje. Šiame straipsnyje nagrinėsime socialinių sluoksnių sąvoką, apibrėžimą ir teorijas, atsižvelgiant į įvairius sociologinius požiūrius. Šio straipsnio tikslas - nušviesti Lietuvos gyventojų susisluoksniavimo nustatymo metodologiją ir ja remiantis nustatyti Lietuvos gyventojų socialinius sluoksnius bei posluoksnius, svarbiausias jų charakteristikas ir kitimo tendencijas.
Socialinė stratifikacija: sąvoka, pagrindai ir poliarizacija
Socialinė stratifikacija - tai visuomenės socialinės hierarchijos susiklostymas pagal įvairių socialinių grupių tam tikrus požymius (valdžios, nuosavybės, socialinio įvertinimo, psichologinio pasitenkinimo laipsnį ir kita). Toks visuomenės susisluoksniavimas pagal socialinį statusą grindžiamas esama socialine atskirtimi ir visuomenės poliarizacija (skirstymu į priešingas grupes). Būtent statusiniai visuomenės narių skirtumai nulemia visuomenės socialinę stratifikaciją, „gyventojų diferenciaciją pagal hierarchiškai išsidėsčiusius sluoksnius, nes nestratifikuotos grupės ar visuomenės niekada nebuvo ir būti negali“.
Lietuvos gyventojų sluoksniavimo metodologija ir sluoksnių klasifikacija
Tyrimo autorių parengta metodologija įgalino skirti keturis Lietuvos visuomenės socialinius sluoksnius (pagal grynąsias pajamas): žemutinį, tarpinį, vidurinį ir aukštutinį, taip pat kiekvieno jų pirmą ir antrą posluoksnius (pagal namų ūkio galvos išsimokslinimą). Didžiausią Lietuvos visuomenės dalį sudaro tarpinis sluoksnis. Į jį 2000 m. pateko apie pusė (48 proc.) visų gyventojų. Aukštutinis sluoksnis apima beveik dešimtadalį gyventojų (9 proc.). Kiti gyventojai daugmaž tolygiai pasiskirsto tarp žemutinio ir vidurinio socialinių sluoksnių (atitinkamai - 22 proc. ir 21 proc.).
Posluoksniai pagal išsimokslinimą
Tarp namų ūkio galvos išsimokslinimo ir pasiekto socialinio ekonominio statuso yra tiesioginis ryšys, tačiau palyginti aukštas išsimokslinimo lygis toli gražu negarantuoja atitinkamo socialinio ekonominio statuso. „Pavyzdžiui, vieni iš jų būtų didesnes nei minimalias pajamas gaunantys asmenys, kažkada įgiję vidurinį ar profesinį išsilavinimą, tačiau vėliau bent dešimt metų nekėlę savo išsilavinimo ar kvalifikacijos. Dėl to jie vis dažniau susiduria su kasdieniais gyvenimo iššūkiais ir nesugeba jų išspręsti.“
Skaitiniai rodikliai ir sluoksnių proporcijos
Kraštutinių socialinių sluoksnių disponuojamos pajamos skiriasi 5,7 karto, o piniginės disponuojamos pajamos - net 7,1 karto. Lietuvos gyventojai pasisako už daug saikingesnę pajamų diferenciaciją.
Taip pat skaitykite: Socialinis modelis Lietuvoje
| Sluoksnis | Gyventojų dalis | Pastabos |
|---|---|---|
| Žemutinis | 22 proc. | Per paskutinius dvejus metus padidėjo |
| Tarpinis | 48 proc. | Didžiausias sluoksnis |
| Vidurinis | 21 proc. | Pastebimai sumažėjo |
| Aukštutinis | 9 proc. | Beveik dešimtadalis |
Kitimo tendencijos ir stratifikacijos kryptys
Per paskutinius dvejus metus Lietuvoje pastebima neigiama socialinės stratifikacijos tendencija: gerokai padidėjo gyventojų, patenkančių į žemutinį sluoksnį. Kitų trijų sluoksnių dalys bendrame gyventojų skaičiuje sumažėjo, pastebimiau - vidurinio sluoksnio. Lietuvoje besiformuojanti visuomenės socialinė struktūra kol kas labiau panašesnė į Rusijos, negu į Vakarų šalių visuomenių struktūras.
„Nematomų“ gyventojų grupės ir socialinė atskirtis
Kas penktas Lietuvos gyventojas yra socialiai pažeidžiamas dėl menkų pajamų ar per menko išsilavinimo ir gali būti pavadintas „nematomu“, nes nepatenka į valstybės socialiai remiamų žmonių apibrėžimus, rodo Baltijos šalių mastu atliktas tyrimas. Lietuvoje beveik 410 tūkst. (20 proc.) 18-74 m. Tiesa, Lietuvoje situacija, palyginus su Latvija, dar nėra tokia drastiška. Šioje šalyje nematomais galima laikyti apie 28 proc. (369 tūkst.) gyventojų. Estijoje tokių pažeidžiamų žmonių, anot tyrimo, gyvena mažiausiai - 178 tūkst. Socialinių ar ekonominių nematomų žmonių problemų išspręsti negali nei šeima, darbas, bankai ar nevyriausybinės organizacijos.
„Yra žmonių, kurie dažnai gauna gana mažas pajamas, bet negali gauti socialinės paramos, skirtos nepasiturintiems gyventojams. Pavyzdžiui, jie turi nedidelės vertės turto, galbūt neseniai pardavė mišką ir gavo vienkartines pajamas arba vienam šeimos nariui tenkančios vidutinės pajamos per mėnesį šiek tiek viršija ribą, kad būtų galima įrodyti mažas pajamas gaunančio asmens statusą. Yra daug skirtingų scenarijų, dėl kurių šie žmonės patiria socialinę atskirtį. Dalis jų dėl įvairių priežasčių nedirba visu etatu, dalis dirba „šešėlyje“. Kitų iššūkiai susiję su seniai įgytu išsilavinimu, neatitinkančiu šiandieninės darbo rinkos poreikių“, - dėsto V.
Jis taip pat pabrėžia, kad trūksta paramos programų socialinėms grupėms, patiriančioms daugiau nei vieno tipo demografinius ir psichografinius rizikos veiksnius. „Keli iš pagrindinių situacijos gerinimo mechanizmų, pasak jo, būtų didesnė finansinė ir ekonominė šių grupių įtrauktis, finansinio raštingumo ugdymas, mokymosi galimybių priartinimas.“
„Viena didžiausių problemų yra ta, jog kiekvienu atveju išeities taškas iš šio problemų rato yra skirtingas ir dažnai net nebūtinai ekonominis. Suprantama, jog personalizuotas problemų sprendimas yra labai brangus ir laikui imlus procesas. Jeigu jį skaitmenizuosime ir automatizuosime, yra rizikos, kad jis taps sudėtingas ir reikalaujantis specifinių žinių ir įgūdžių. Tokiu atveju nemažai žmonių turės ribotas galimybes net ir egzistuojančiomis socialinės apsaugos ir paramos priemonėmis pasinaudoti savarankiškai. Įvertinus, jog didžioji dalis šiame tyrime identifikuotų socialiai pažeidžiamų grupių pasižymi žemesniu bendruoju išsilavinimu bei žemesniu finansiniu raštingumu, ši problema tampa dar realesnė“, - dėsto A.
Taip pat skaitykite: skirtingų socialinių padėčių įtaka gyvenimo kokybei
„Mėgstame pasigirti gerėjančia ekonomika, tačiau praktika rodo, kad realus gyvenimas labiausiai gerėja tiems, kurie ir taip nesusiduria su didesniais iššūkiais norėdami įsitvirtinti visuomenėje. Deja, skurdas ir socialinė atskirtis vis dar yra vieni didžiausių iššūkių mūsų visuomenei. Lietuvos skurdo rodikliai išlieka vieni didžiausių ES, tačiau matome, kad daug problemų turi ir kitos šalys“, - sako A. „Per daug žmonių kasdien bando susidoroti su ekonominės situacijos ir socialinės padėties metamais iššūkiais, tačiau vos laikosi problemų jūros paviršiuje. Pasisakome už finansinės įtraukties skatinimą, todėl labai palaikome šį projektą. Tikimės ir dėsime visas pastangas, kad visuomenė, institucijos ir sprendimų priėmėjai pamatytų nematomus žmones bei jų problemas, ir stengsimės jas pamažu išgvildenti kartu“, - tikina T.
Išsimokslinimas, pajamos ir struktūriniai skirtumai
Tarp namų ūkio galvos išsimokslinimo ir pasiekto socialinio ekonominio statuso yra tiesioginis ryšys, tačiau palyginti aukštas išsimokslinimo lygis toli gražu negarantuoja atitinkamo socialinio ekonominio statuso. The social structure, shaping in Lithuania is more similar to that, existing in Russia than those of the societies of the Western countries. The income, disposed by the marginal social layers, differs 5.7 times and the monetary disposed income - even 7.1 times.
P. Sorokino socialinio mobilumo teorija ir kanalai
Žymaus rusų kilmės amerikiečių sociologo P. Sorokin’o darbai išsiskiria analitiniu mąstymu, erudicija ir plačiu analizuojamų problemų spektru. Jo knygos, tame tarpe ir „Socialinis mobilumas“ (1927). Socialinis mobilumas yra natūrali ir normali visuomenės būsena.
Mobilumo tipai
- Horizontalus mobilumas: individo perėjimas iš vienos socialinės grupės į kitą tame pačiame visuomenės stratifikacijos lygyje (pvz., darbo vietos pakeitimas), arba socialinių vertybių perėjimas tos pačios socialinės stratos ribose (pvz., pakeitęs įsitikinimus (vertybinius prioritetus) arba manydamas, turėsiąs geresnes vertikalaus mobilumo galimybes, individas pereina iš vienos partijos į kitą).
- Vertikalus mobilumas: tai individo judėjimas iš vieno sluoksnio į kitą (pvz.: tėvas darbininkas, o vaikas - baigęs mokslus, užima vadovaujančias pareigas). Priklausomai nuo judėjimo krypties, galima išskirti du judėjimo tipus: socialinį kilimą arba socialinį smukimą.
Mobilumo „filtrai“ ir kanalai
P.Sorokin’as teigia, kad stratifikuotose visuomenėse pagrindine kliūtimi socialiniam mobilumui vykti yra specifiniai „filtrai“, kurių pagalba vieniems individams suteikiama galimybė „persikelti aukštyn“, o kitų judėjimą stabdo. Šie „filtrai“ sudaro individų socialinio testavimo, atrankos ir paskirstymo visuomenės stratose mechanizmą. „Filtrai“ (mokykla, kariuomenė, bažnyčia, profesinės, ekonominės, politinės organizacijos) dažniausia sutampa su pagrindiniais vertikalaus mobilumo kanalais. Remdamasis empirine medžiaga, P.Sorokin’as daro išvadą, kad „bet kurioje visuomenėje individų socialinis judėjimas ir jų paskirstymas vyksta ne atsitiktinai, bet turi privalomą ir griežtai įvairių institutų kontroliuojamą pobūdį“.
Socialinė aplinka ir skaitmeninės erdvės įtaka
Socialinė aplinka - tai visuma žmonių, institucijų, normų ir vertybių, supančių kiekvieną individą. Ji apima šeimą, draugus, bendradarbius, mokyklą, žiniasklaidą, socialinius tinklus ir platesnę visuomenę. Socialinė aplinka nėra statiška. Ji kinta kartu su visuomenės normomis, ekonominiais pokyčiais ir kultūrinėmis tendencijomis. Socialinė aplinka daro itin stiprią įtaką beveik visiems mūsų sprendimams - nuo to, ką valgome pusryčiams, iki to, kaip leidžiame laisvalaikį ar formuojame savo nuomonę. Šeima - pirmoji ir dažniausiai stipriausia socialinė grupė, kuriai priklausome nuo gimimo. Ji daro tiesioginę įtaką mūsų vertybėms, bendravimo įgūdžiams ir sprendimų priėmimui. Šiuolaikinėje visuomenėje ypatingai išaugo skaitmeninės socialinės aplinkos reikšmė.
Taip pat skaitykite: Politinė atsakomybė ir lyčių lygybė Lietuvos partijose
Vartotojiškos visuomenės sąsajos su stratifikacija
Vartotojiška visuomenė, visuomenė, kuriai būdinga vartotojiška vertybinė orientacija (vartotojiškumas), vis didesnis materialinių gėrybių ir paslaugų vartojimas. Prekių gausėjimas ir perkamoji galia laikoma žmogaus gyvenimo gerovės ir visuomeninės pažangos svarbiausiais rodikliais.
Vartotojiškos visuomenės kritikai teigia, kad žmonės perka daug jiems visai nereikalingų daiktų prisidėdami prie socialinės atskirties didinimo, gamtos niokojimo, žmonių išnaudojimo, korporacijų klestėjimo. Dažnai pabrėžiamas didesnio vartojimo neigiamas socialinis poveikis: žmonės tampa vis labiau individualistai ir konkuruoja siekdami materialinės gerovės, dažnai pamina bendruomeniškumą, dvasingumą, draugiškumą.
Vartotojiška visuomenė ėmė sparčiai formuotis po pramoninės revoliucijos. Tam poveikio turėjo kylantis gyvenimo lygis ir socialinis mobilumas. 19 a. suklestėjęs kapitalizmas lėmė kapitalo (žaliavų, produkcijos, infrastruktūros) reikšmės padidėjimą. Mažinant gamybos sąnaudas ilgainiui susiformavo masinė gamyba, kuri leido pagaminti daug prekių už mažą kainą. Pasiūla ėmė augti labai sparčiai, o didėjantys atlyginimai didino žmonių perkamąją galią. Apsipirkimas tapo viena laisvalaikio ir bendravimo formų. Vakarų visuomenėse, kurias labiausiai paveikė kapitalizmas, pinigai tapo pagrindine siekiamybe. Pavyzdžiui, 20 a. pabaigos tyrimai parodė, kad dauguma studentų rinkosi tam tikras specialybes dėl galimybės užsidirbti daugiau pinigų, o ne norėdami tapti tos srities specialistais ir padėti bendruomenei. Vartotojiškos visuomenės terminas išpopuliarėjo 20 a. 8 dešimtmetyje.
Šaltiniai ir tyrimų kryptys (atranka)
- Gyventojų pajamų diferenciacija ir skurdas Lietuvoje. Pinigų studijos 2000, 3, 32-44.
- Gyventojų pajamos ir jų nelygybė Lietuvoje. Socialinė raida ir politika. Vilnius: Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba, 2011. P. 92-123.
- Gyventojų pajamų nelygybė ekonominių ciklų kontekste. Verslas: teorija ir praktika 2012, 13, 2, 107-115.
- Gyventojų pajamų regioninės diferenciacijos raida Lietuvoje ir sąsajos su vidurinės klasės plėtra. Filosofija. Sociologija 2020, 31, 4, 306-317.
- Asset-based approach to poverty reduction in Lithuania. Technological and economic development of economy 2013, 19, 2, 203-223.
- Asset-based policy implementation model in Lithuania. Transformations in business & economics 2014, 13, 3C (33C), 513-537.
- Ekonominė nelygybė: normali ar perteklinė?. Vilnius : Mykolo Romerio universitetas, 2021. 205 p.
- Valstybės ekonominė politika: (fiskalinė, užsienio prekybos ir socialinė politika). Vilnius : MRU Leidybos centras, 2006.
The article aims at elucidating the methodology for identification of stratification of Lithuania’s residents as well as the social layers and sub-layers and their most important characteristics and trends of development. The methodology, prepared by the authors of the study, provided the possibility to identify four social layers of Lithuania’s residents (in terms of the net income): the lower, intermediate, middle and higher, as well as the first and second sub-layers of the said layers (in terms of education of the head of the household). The intermediate layer covers the largest share of Lithuania’s society. About half of all the residents (48 per cent) fall into the said layer as of 2000. The higher layer covers almost one tenth of all the residents (9 per cent). Other residents distribute between the lower and medium social layers almost equally (22 and 21 per cent correspondingly). During the last two years negative trend of social stratification was noted in Lithuania: the number of residents, falling into the lower layer, increased significantly. The shares of the remaining three layers within the overall number of residents, especially those of the medium layer, reduced.
tags: #skirtingu #socialiniu #sluoksniu #gyventojai