Aristotelio socialinės psichologijos idėjos ir filosofija

Socialinė psichologija yra taikomosios psichologijos šaka, kuri sistemingai tiria visuomeninį žmogų. Ši disciplina nagrinėja socialinę elgseną ir psichinius reiškinius, kurie atsiranda žmonėms bendraujant ir sąveikaujant įvairiose grupėse. Socialinė psichologija apima ne tik kitų žmonių suvokimą, vertinimą, bet ir savo paties Aš vaizdo formavimąsi.

Socialinės psichologijos esmė ir objektas

Socialinė psichologija nagrinėja žmogaus elgesio ypatybes, kurios susiklosto, kai žmogus tampa tam tikros grupės nariu. Šios srities problematika apima mažųjų socialinių grupių funkcionavimą, nuostatas, socialinius vaidmenis, lyderiavimą, konfliktus, kognityvinį disonansą, kauzalinę atribuciją, komunikaciją ir individo socialinį elgesį, grupės įtaką individui. Taip pat tiria, kaip pavieniai individai priima ir perduoda informaciją kitiems, kaip nuo to priklauso jų elgesys, kaip grupuojamasi apie bendras idėjas ar lyderius ir kokie procesai veikia grupuočių formavimąsi, jų raidą, bendradarbiavimą ir konfliktus su kitomis grupuotėmis.

Socialinės psichologijos teiginiai grindžiami stebėjimais ir eksperimentais. Ši disciplina svarbi visuomenės raidą prognozuojančioms valdžios, teisėsaugos institucijoms ir politikams.

Socialinės psichologijos raida ir ištakos

Socialinės psichologijos ištakos siejamos su Aristotelio ir Platono veikalais, kuriuose daugiausia nagrinėjami individo ir visuomenės klausimai. XVIII a. C. A. Helvétius pabrėžė aplinkos vaidmenį asmenybės socializacijai, sąmonės, potraukių ir aistrų vaidmenį visuomenės formavimuisi. A. Comte’as laikomas pirmuoju mokslininku, ketinusiu išskirti atskirą socialinio mokslo sritį, mėginusiu pritaikyti pozityviosios moralės sistemos terminą socialinei psichologijai.

Kaip atskira psichologijos šaka socialinė psichologija susiformavo XX a. pradžioje. 1908 m. išleistos W. McDougallio ir E. A. Rosso knygos laikomos svarbiais darbais, kuriuose pirmą kartą pavartota ir aptarta socialinės psichologijos sąvoka. Lietuvoje socialinės psichologijos užuomazgos atsirado XIX a. viduryje, o XX a. pradžioje socialinės psichologijos tematika rašė A. Kaupas ir K. Bytautas. 1939 m. J. Vabalo‑Gudaičio straipsnis apie žemaičių psichologines savybes yra pirmasis darbas apie tarpkultūrinius skirtumus. XX a. 8 dešimtmetyje darbų iš socialinės psichologijos paskelbė A. Jacikevičius ir A. Suslavičius.

Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija

Pagrindiniai socialinės psichologijos principai

Tapatybė ir kilnumas

Kiekvienas žmogus siekia realizuoti save santarvėje su savimi pačiu, su savo tapatybe ir drauge gerbdamas kito kilnumą. Žmogus, atėmus jo tapatybę ir vienumą, nepakartojamumą, tapo bevarde auka ant svetimų idėjų altoriaus. Viskas leidžiama, kai abstrakti idėja iškeliama aukščiau žmogaus.

Socialinis gyvenimas ir rutina

Daugybė žmonių gyvena pasimetę išoriniuose veiksmuose, gyvenimo rutinoje, įtraukti masės gyvenimo paviršutiniškumo. Netikėta nesėkmė, katastrofa, avarija, artimo žmogaus mirtis žiauriai atšaukia pasyvų sapną, „išsibarstymą” ir iškelia egzistavimo prasmės klausimą.

Filosofinė antropologija ir holistinis požiūris į žmogų

Iki XVIII amžiaus mokslas apie žmogų buvo vadinamas psichologija, apimantis daugialypius gilinimosi į žmogų aspektus. Christian Wolff pirmasis atskyrė šio mokslo eksperimentinę dalį nuo metafizinės, jas pavadindamas Psychologia empirica ir Psychologia rationalis. Filosofinės antropologijos studijų centre - visas žmogus. Apmąstant jo veiksmus, siekiama nustatyti pirminius principus, bylojančius apie žmogaus buvimą ir veikimą, analizuojant jų prigimtį.

Filosofinės antropologijos išeities taškas - biologinis gyvenimas, o žmogus svarstomas kaip sąmoninga būtybė. Žmogaus filosofija reikalauja sudėtingo metodo, skiriančio fenomenologinę analizę ir kritinę refleksiją.

Holistinis požiūris nepripažįsta vieno konkretaus intrapsichinio aspekto, kuris lemtų visą elgesį, bet vadovaujasi principu, jog visi psichikos dėmenys organizuojasi į bendrą sistemą, kuri lemia tikslingą jos veikimą.

Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje

Holizmo ištakos siekia senovės laikus - jau Aristotelis IV a. pr. m. e. teigė: „Visuma yra daugiau nei jos dalių suma“. Tačiau patį terminą holizmas (iš graikų kalbos holos - visas) 1926 m. iškėlė Jan Smuts savo knygoje „Holizmas ir evoliucija“. Smuts teigė, jog pasaulį pažinti galime grupuodami jį į tam tikras visumas, kurias vadiname kūnais arba organizmais. Visumos yra tikras, fundamentalus veikiantis veiksnys, turintis saviorganizaciją ir bendrą visumos funkciją, kurios neįmanoma suprasti skaidant ją į dalis.

Vienas iš holizmo akcentų yra tai, jog žmogus, kaip visuma, save kuria ir kūrybiškai asimiliuoja aplinkos įtakas bei veikia tikslingai. Holistinė perspektyva leidžia priartėti prie subjektyvaus individo pasaulio ir suvokti, jog individas nėra tik pasyvus aplinkos veikiamas organizmas, bet aktyviai veikia ir kuria savo aplinką.

Aristotelio filosofijos įtaka socialinei psichologijai

Aristotelis (384-322 m.) gimė Stageiros mieste Trakijos pusiasalyje. Jo tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus rūmų gydytojas. Aristotelis studijavo Platono Akademijoje, praleido ten 20 metų, pradžioje kaip mokinys, vėliau kaip mokytojas. Nors jis kritikavo Platono doktriną, liko Akademijoje iki Platono mirties. Vėliau tapo Aleksandro Makedoniečio mokytoju ir įkūrė savo mokyklą - Likėjuje, kuri buvo vadinama „peripatetine“ dėl mokymosi vaikščiojant.

Aristotelio filosofija stipriai veikia socialinės psichologijos ištakas. Aristotelis kritikavo Platono idėjų doktriną, nes Platonas laikė, kad idėjos, pavyzdžiui „arklys“, yra aukščiau juslinio pasaulio ir amžinos. Aristotelis teigė, kad idėja yra sąvoka, apimanti bendrus visiems objekto pavyzdžiams požymius, o tikroji realybė - juslėmis suprantamas pasaulis. Pagal Aristotelį, gamtos daiktai turi galimybę įgyti formą, kurią jis vadino esme.

Aristotelio dorybių teorija ir etika

Aristotelio etika yra socialinė, o politika etinė. Individas jam pirmiausia yra bendruomenės narys. Dorybė - tai elgesio įprotis, įgyjamas praktiškai veikiant. Jis pakeitė Sokrato ir Platono etinio intelektualizmo vienpusiškumą, tęsiant antikos tradiciją.

Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje

• Saikingumas - mokėjimas laikytis vidurio malonumų atžvilgiu, ypač kūno malonumų (maistas, gėrimai, seksas).
• Drąsa - susijusi su mirtimi, ypač mirtimi mūšio lauke; drąsus žmogus nebijo mirties.
• Išmintis - tobuliausia pažinimo forma, leidžianti aiškiai suprasti pagrindus.
• Teisingumas - įstatymų paisymas ir bendroji sąžiningumo samprata.

Aristotelis dorybes skiria į dianoetines (teorines, susijusias su proto praktikavimu) ir etines (praktines, žmogui duotas dorybes). Jis teigė, kad žmogus be draugų negali būti laimingas, todėl socialiniai ryšiai yra būtini.

Aristotelis laikė laimę aukščiausiu gėriu (eudemonistinė etika), siekiama savitikslio tikslo - laimės siekimo.

Tomo Akviniečio etika

Tomas Akvinietis, remdamasis krikščioniškąja moralia, interpretavo Aristotelio etiką, sujungdamas jo ir Platono dorybių teorijas su krikščioniška tradicija. Jis skiria dorybes į teologines ir kardinalines.

Teologinės dorybės dovanojamos per Dievo malonę ir užbaigia moralines dorybes: tikėjimas, viltis ir meilė.

Kardinalinės dorybės - geriausias prigimtinių galių sutvarkymas: išmintis (proto dorybė), teisingumas (santykis su kitais), narsumas (valios dorybė) ir santūrumas (troškimo dorybė).

Socialiniai vaidmenys ir bendravimas socialinėje psichologijoje

Socialiniame gyvenime žmogus atlieka tam tikrus vaidmenis priklausomai nuo laiko ir aplinkos, pavyzdžiui, draugo, bendradarbio ar viršininko vaidmenis. Vaidmens sąvoka apima ne tik veiksmus, bet ir santykius su kitais žmonėmis.

Vaidmuo gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai, tačiau kiekvienas žmogus jį atlieka unikalus, papildydamas savomis savybėmis. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis, svarbu, kad abi pusės suvoktų ir priimtų viena kitos vaidmenis.

Socialinio vaidmens vystymosi stadijos pagal G. Allportą

1. Su vaidmeniu susiję lūkesčiai.
2. Vaidmens supratimas.
3. Emocinis jo priėmimas arba nepriėmimas.
4. Vaidmens vykdymas.

Lūkesčiai yra vilčių, tikėjimo sistema, kuri gali skirtis dėl socializacijos, vertybių ir bendravimo patirties. Skirtingas vaidmens supratimas gali sukelti konfliktą. Vaidmens priėmimas reiškia emocinį sutikimą atlikti vaidmenį, o atmetimas jį nepriimti.

Vaidmens apibrėžtumas ir nuokrypis

Vaidmens turinys gali būti oficialiai apibrėžtas (pvz., darbo taisyklėmis) arba neformalus, veikiamas tradicijų ir moralės. Neapibrėžtumas sukelia stresą ir painiavą tiek vaidmens atlikėjui, tiek jo aplinkai.

Nuokrypio vaidmuo atsiranda, kai žmogus pradeda atlikti tiek leistinus, tiek neleistinus veiksmus. Iš pradžių nuokrypis laikomas epizodiniu, bet jei tampa nuolatiniu, oficialus vaidmuo užleidžia vietą asocialioms vertybėms.

Vaidmenų konfliktai ir daugiaveidumas

Žmonės dažnai atlieka daug socialinių vaidmenų, kurie gali prieštarauti vienas kitam. Tai sukelia sunkumus derinant vaidmenis, trukdo, ir sukelia vidinius konfliktus. Pavyzdžiui, draugo vaidmuo gali turėti „patogių“ atspalvių, tokių kaip globėjas, patarėjas ar teisėjas, į kuriuos galima „slėptis“.

Individualioji psichologija ir holistinis požiūris

Individualioji psichologija, atstovaujanti holistinį požiūrį, akcentuoja, kad siekiant suprasti žmogaus elgesį, būtina vertinti individą kaip visumą, o ne atskiras vidines struktūras ar pasąmonę. Šis požiūris pasireiškia dinamišku, į tikslą orientuotu gyvenimo stiliumi, kuris stabilus per visą individo gyvenimą, išskyrus ryškius pokyčius.

Kiekvienas žmogaus gestas, žodis, jausmas ar pasirinkimas priklauso nuo jo gyvenimo stiliaus, t. y. nuo individo asmenybės ir tikslo, kurio jis siekia. Todėl atskiro įvykio ar problemos neįmanoma suprasti izoliuotai neišanalizavus viso gyvenimo konteksto.

Remdamasis holistine perspektyva, Adleris teigia, kad psichologiniai konfliktai kyla tarp individo ir aplinkos, o pats žmogus visuomet yra nuoseklus. Neurozė suprantama kaip savisauga nuo atsakomybės ir gyvenimo uždavinių vengimas. Psichologinė sveikata priklauso nuo to, kaip asmuo priima gyvenimo iššūkius ir sprendžia problemas.

Holistinis požiūris prieštarauja mechanistinei pasaulėžiūrai, kuri mano, jog žmogus yra tik išoriškai matoma sistema, kurią galima „pataisyti“ be giluminio vidinio pasaulio supratimo. Nepaisant mechanistinio požiūrio populiarumo, holizmas pabrėžia individo kūrybiškumą ir aktyvų gyvenimo formavimo vaidmenį.

tags: #aristotelio #socialine #psichologija