Socialinė atskirtis Lietuvoje yra tema, kuri vis dažniau aptariama tiek viešojoje erdvėje, tiek akademiniuose tyrimuose. Vertinant socialinės ekonominės nelygybės būklę, dažniausiai pateikiami pajamų nelygybės duomenys, tačiau šios knygos autoriai, vertindami socialinę ekonominę nelygybę atsižvelgia į netolygumus ir pagal kitus materialinės gerovės aspektus, t. y., gyventojų vartojimo išlaidas, disponuojamą turtą, gyvenimo sąlygas, gyventojų patiriamus ekonominius sunkumus, galimybes apsirūpinti būtiniausiomis reikmėmis ir taupyti.
Ekonominis augimas Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį buvo gana spartus, tačiau ne visi gyventojai iš jo gauna vienodą naudą. Nors šalis jau daugiau nei trisdešimt metų gyvena nepriklausomai, o ekonominiai rodikliai rodo nuoseklų augimą, socialinių skirtumų tarp skirtingų visuomenės grupių mažėjimas nevyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi.
Iš tiesų, kai kurie specialistai pastebi, kad tam tikrais aspektais šie skirtumai netgi didėja. Tai reiškia prastesnį priėjimą prie išsilavinimo, sveikatos priežiūros, darbo rinkos ar net informacijos.
Kas yra socialinė nelygybė ir kaip ji pasireiškia
Socialinė atskirtis apibūdina procesą, kai tam tikros visuomenės grupės ar asmenys dėl įvairių priežasčių turi ribotas galimybes dalyvauti ekonominėje, socialinėje bei kultūrinėje veikloje. Socialinės problemos ir sunkumai lydi žmogų visais laikais ir visame pasaulyje.
Problemų sąvoka ir jų pasireiškimas priklauso ar skiriasi nuo žmonių kultūros, civilizacijos, aplinkos sąlygų, vertybių ir daugelio kitų veiksnių. Kiekvienu atveju mes sutinkam žmogų jo gyvenamoj aplinkoj, kurį ištinka sunkumai, konfliktai, kritiški išgyvenimai ir išmuša iš normalių gyvenimo vėžių.
Taip pat skaitykite: Socialinis modelis Lietuvoje
Taip atsiranda žmogų - jo normalų gyvenimą palaužiantys išgyvenimai - problemos. Socialinė atskirtis nėra vien ekonomikos klausimas - ji glaudžiai susijusi su kultūrinėmis vertybėmis ir visuomenės požiūriu.
Nelygybės rūšys ir jautriausios sritys
Didžiuosiuose miestuose gyvenantys žmonės turi daugiau galimybių rasti gerai apmokamą darbą, gauti kokybiškesnes paslaugas ir mėgautis modernesne infrastruktūra. Darbo užmokesčio skirtumai tarp sektorių taip pat išlieka dideli.
IT, finansų ar gamybos sektoriuose dirbantys žmonės turi ženkliai didesnes pajamas nei tie, kurie dirba aptarnavimo ar žemės ūkio srityse. Skirtumai tarp Vilniaus regiono ir, pavyzdžiui, Utenos ar Tauragės regionų ekonominio aktyvumo yra akivaizdūs.
Socialinės apsaugos sistema Lietuvoje nuolat tobulinama, tačiau jos efektyvumas vis dar kelia diskusijų. Pagalbos gavimo mechanizmai kartais yra pernelyg biurokratiniai, o socialinės paramos gavėjai susiduria su stigmatizacija.
Socialinė atskirtis nėra vien ekonomikos klausimas - ji glaudžiai susijusi su kultūrinėmis vertybėmis ir visuomenės požiūriu. Pavyzdžiui, ilgalaikį nedarbą ar socialinę paramą neretai lydi neigiamos visuomenės nuostatos, kurios dar labiau mažina žmogaus motyvaciją integruotis.
Taip pat skaitykite: Politinė atsakomybė ir lyčių lygybė Lietuvos partijose
Rodikliai, nustatantys socialinę nelygybę
Dažniausiai socialinė atskirtis vertinama naudojant kelis rodiklius. Vertinant socialinės ekonominės nelygybės būklę, dažniausiai pateikiami pajamų nelygybės duomenys, tačiau šios knygos autoriai, vertindami socialinę ekonominę nelygybę atsižvelgia į netolygumus ir pagal kitus materialinės gerovės aspektus, t. y., gyventojų vartojimo išlaidas, disponuojamą turtą, gyvenimo sąlygas, gyventojų patiriamus ekonominius sunkumus, galimybes apsirūpinti būtiniausiomis reikmėmis ir taupyti.
Ekonomikos augimas ne visuomet pasiskirsto tolygiai. Taip, yra vykdomos įvairios iniciatyvos: skurdo mažinimo programos, socialinės paramos pertvarkos, investicijos į regionus.
Pajamų nelygybė ir skurdo lygis
Skurdas ir nepritekliai žlugdo ir apsunkina didelę dalį mūsų tautos - nežinau tikslių statistikų - vienur kalbama apie 2/3 tautos, kitur 30-35%. Tai pasireiškia ekonominiu nepritekliumi, kuris užkerta žmonėms atrasti atsakymus į savo esminius gyvenimo poreikius.
Pagal dr. Šileiką, šiuo metu pripažintas minimalus pragyvenimo lygis asmeniui 110 lt., o 1996 m. buvo 90 lt. Žmonių asmeninės pajamos įvairios - vidutiniškai miesto gyventojui - 350 lt., kaimo -268 lt. mėnesiui.
Bendras vaizdas gal ir neatrodytų labai baisus, bet išryškinus atskirų kategorijų žmonių įplaukas, paaiškėja, kad 1996 m. Vilniaus senamiestyje padaryti tyrimai parodė, kad tose šeimose, kur augo 1 vaikas -šeimos nariui per mėnesį teko 209 lt; kur 2 vaikai - 116 lt.; kur trys vaikai - 78,71 lt. Turint galvoje, kad sostinės pajamų lygis yra aukštesnis, tai aplamai daugelis šalies socialinių-ekonominių grupių gal net 50 ar net 70% gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.
Taip pat skaitykite: medienos tūrio priklausomybė nuo medžio skersmens
| Rodiklis | Reikšmė (istorinis pavyzdys) |
|---|---|
| Minimalus pragyvenimo lygis (asmeniui) | 110 Lt (1996 m.: 90 Lt) |
| Vidutinės pajamos (miestas) | 350 Lt/mėn. |
| Vidutinės pajamos (kaimas) | 268 Lt/mėn. |
| Pajamos šeimos nariui (1 vaikas) | 209 Lt/mėn. |
| Pajamos šeimos nariui (2 vaikai) | 116 Lt/mėn. |
| Pajamos šeimos nariui (3 vaikai) | 78,71 Lt/mėn. |
Vertinant socialinės ekonominės nelygybės būklę, dažniausiai pateikiami pajamų nelygybės duomenys, tačiau pajamų nelygybė neatskleidžia viso socialinės atskirties paveikslo be konteksto apie vartojimo išlaidas ir gyvenimo sąlygas.
Ekonominis augimas Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį buvo gana spartus, tačiau ne visi gyventojai iš jo gauna vienodą naudą. Ekonomikos augimas ne visuomet pasiskirsto tolygiai.
Nelygybės poveikis skirtingoms socialinėms grupėms
Knygos autoriai siekia atskleisti, kokį poveikį socialinė ekonominė nelygybė ir nepriteklius daro šalies demografinei ir kriminogeninei padėčiai, gyventojų laimingumui, psichinei ir fizinei sveikatai, kaip jaučiasi žmonės, kuriems tenka patirti socialinę atskirtį, kokias ilgalaikes pasekmes sukelia priklausymas žemiausio socialinio ekonominio statuso sluoksniui.
Žmonės vis dažniau jaučiasi izoliuoti, o tai gali privesti ne tik prie ekonominio, bet ir prie emocinio bei psichologinio atotrūkio. Solidarumo ir bendruomeniškumo trūkumas taip pat lemia, kad socialiniai ryšiai silpnėja.
Alkoholizmas yra svarbus ir ryškus problematinis pasireiškimas Lietuvoje. Alkoholikai paprastai yra trapios asmenybės su giliais emociniais konfliktais.
Jų asmeninio saugumo jausmas yra menkas - štai, kodėl jie mėgina bėgti nuo savęs, pasigerdami, kai susiduria su kokia sunkesne problema, nepasisekimu, nusivylimu. Nusikaltimai yra kiti sunkiai kontroliuojami problematiški pasireiškimai įvairiais būdais, formom ir įvairiose srityse.
Dar viena gana ryški problema - Savižudybė, kuri ypač pasireiškia jaunų žmonių tarpe. Pagal psichologės Danutės Gailienės šios problemos analizę, 1995 metais Lietuvoje 100.000 gyventojų teko 46 nusižudžiusieji.
Pagal statistikas, Lietuvoje kasmet nusižudo 30-40 jaunuolių ir merginų nuo 15 iki 19 metų amžiaus; ir vaikai nuo 10 iki 14 metų. Kas priveda prie savižudybių - ryšku: nusivylimas, nevilties situacijos, bejėgiškumas, desperacija, poreikių nepatenkinimas, frustracijos, intereso ir mąstymo akiračių susiaurėjimas, pasitraukimas į nebūtį.
Dažnai vadinamose asocialiose šeimose atsiranda skriaudžiami, išnaudojami, neprižiūrimi vaikai - jaunuoliai, kurie atimami iš šeimų ir auga institucijose, o jų šeimos lieka atmestos, kaip nereikalingas elementas. Tokiu sprendimu vaikas ar jaunuolis pastatomas prieš labai neigiamą ateitį, nes kiekvienam vaikui yra svarbūs šeimos tarpusavio santykiai, priklausomumas, šeimos dvasia.
Švietimas ir socialinė apsauga kaip poveikio amortizatoriai
Švietimo sistema yra vienas iš pagrindinių socialinės atskirties mažinimo įrankių. Prieiga prie kokybiško išsilavinimo leidžia asmenims geriau įsitvirtinti darbo rinkoje ir turėti didesnes pajamas.
Be to, vis dar per mažai dėmesio skiriama suaugusiųjų švietimui ir nuolatiniam kompetencijų tobulinimui. Greitai kintančioje darbo rinkoje gebėjimas mokytis ir prisitaikyti yra būtinas, tačiau ne visi turi tam reikiamus resursus.
Socialinės apsaugos sistema Lietuvoje nuolat tobulinama, tačiau jos efektyvumas vis dar kelia diskusijų. Pagalbos gavimo mechanizmai kartais yra pernelyg biurokratiniai, o socialinės paramos gavėjai susiduria su stigmatizacija.
Šių visų čia iškeltų problemų pagalbos išvystymui mėgina giliai įsijungti Soc. apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir Mokslo min., Kauno med. Beveik visoje Lietuvoje veikia “Carito” vadovaujami Šeimų konsultacijos centrai, Pedagoginiai ir psichologiniai centrai švietimo srityje.
Vaikų globos ir apsaugos institucijose prižiūrimi nuo šeimų atskirti nuskriausti ar neprižiūrimi vaikai ar jaunuoliai, kad jiems būtų užtikrintas saugumas, o šeimai išvystyta reikalinga pagalba. Šiaulių Pedagoginis universitetas jau mėgina rengti soc. darbuotojus, vadinamus soc. pedagogus.
Švietimo sistema turi potencialą mažinti regioninius skirtumus, jei prieiga ir kokybė bus tolygiai užtikrinamos skirtinguose regionuose. Investicijų pritraukimas, darbo vietų kūrimas ir infrastruktūros gerinimas mažesnėse savivaldybėse galėtų ženkliai prisidėti prie tolygesnės plėtros.
Šeimos ir bendruomenės vaidmuo
Pagrinde yra svarbu išvystyti sveiką šeimos gyvenimą, kad joje sveikai subręstų žmogus. Pagrinde yra trys pagrindiniai poreikiai: fiziniai, intelektualiniai ir jausminiai.
Vaikui svarbu jo fizinis vystymasis ir organinių poreikių patenkinimas. Mokymas ir auklėjimas išugdo vaiko intelektualinį potencialą, o jo santykis šeimoje suformuoja sveiką jausmingumą ir emocijas.
Šeimoje vaikas turi jausti saugumą, kuris pasireiškia meile, supratimu ir pastovumu. Svarbu, kad šie visi elementai būtų tikri, o ne vaizduojami.
Vaikas pajaučia netikrus šeimos jausmus, pasireiškiančius perdėtu lepinimu. Svarbu, kad vaikas nebūtų įtrauktas į šeimos konfliktus, kur jis būtų priverstas palaikyti vieno ar kito tėvų pusę.
Mūsų konstitucijoj yra pabrėžtas faktas, kad “Šeima - visuomenės, tautos pagrindas”. Rimtai susirūpinkim, kad šis pabrėžtas faktas neliktų ant popieriaus, o taptų prasminga gyvenimo realybė.
Siekiant mažinti socialinę atskirtį Lietuvoje, reikia kompleksinių priemonių. Vien tik ekonominių subsidijų ar pašalpų nepakanka.
Reikėtų skatinti socialinį dialogą, investuoti į žmonių ugdymą ir regioninių skirtumų mažinimą. Norint ją mažinti, būtina nuosekli valstybinė politika, paremta dialogu tarp valdžios, verslo ir pilietinės visuomenės.
Istorinės ir kultūrinės sąlygos
Prieš pradedant iškelti Lietuvoj giliausiai pasireiškiančias socialines problemas, reikia neužmiršti, kad lietuvių gyvenime dar neišblėso 50-ties metų sovietinės okupacijos paliktos marksistinės ideologijos pagrindai, kurie apima moralę, religiją, metafiziką, teisę, politiką, sąžinę, asmens supratimą bei vertinimą ir jų supančios aplinkos, kalbos, komunikacijos apraiškas.
Visi šie elementai per 50 metų giliai buvo įspausti į žmogaus dvasinę mąstyseną bei elgesį ir 50-ties metų patirtis negali lengvai išnykti, nepalikus pasekmių, turint galvoje, kad pagal Marksą, dominuojančios, valdančios klasės galvosena apsprendžia ir dvasinę tautos mąstyseną. Šiame savo pranešime mėginsiu pasidalinti su 14-kos kartų - 28 mėnesių nuo 1990 metų profesinio darbo patirtimi Lietuvoje.
Visai atsitiktinai 1989 metais Europos studijų savaitėje Gotlande - Švedijoj gyvenimo keliai suvedė su dr. V. Grabausku - dabartiniu Kauno Medicinos akademijos rektorium, kuris ten darė pranešimą apie Lietuvos žmogaus sveikatos stovį, ir beveik visose analizėse ryškiai vingiavo socialinių problemų kreivė. Nuo tada ir prasidėjo mano profesinis darbas ir galimybių ieškojimas socialinių problemų sprendime Lietuvoje.
Mano profesinis darbas Lietuvoje prasidėjo sveikatos srityje - Kauno med. akademijoj ir išvystė jau realizuotą pagalbos metodiką, ruošiant profesionalus slaugos fakultete, o nuo šio rudens pradėti ruošti medikaliniai soc. Šių visų čia iškeltų problemų pagalbos išvystymui mėgina giliai įsijungti Soc. apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir Mokslo min., Kauno med.
Lietuvos visuomenė kasmet tampa vis labiau moderni, tačiau socialinės atskirties klausimas vis dar išlieka aktualus. Reikėtų skatinti socialinį dialogą, investuoti į žmonių ugdymą ir regioninių skirtumų mažinimą.
Priemonės nelygybei mažinti
Siekiant mažinti socialinę atskirtį Lietuvoje, reikia kompleksinių priemonių. Investicijų pritraukimas, darbo vietų kūrimas ir infrastruktūros gerinimas mažesnėse savivaldybėse galėtų ženkliai prisidėti prie tolygesnės plėtros.
Taip, yra vykdomos įvairios iniciatyvos: skurdo mažinimo programos, socialinės paramos pertvarkos, investicijos į regionus. Švietimo sistema yra vienas iš pagrindinių socialinės atskirties mažinimo įrankių.
Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas preventyvinių programų palaikymui ir išvystymui, į ką įeina tam gerai organizuotos jaunimo stovyklos, laisvalaikio užsiėmimai, pagalba esminių poreikių sveikam išgyvenimui. Vien tik ekonominių subsidijų ar pašalpų nepakanka.
Solidarumo ir bendruomeniškumo trūkumas taip pat lemia, kad socialiniai ryšiai silpnėja. Reikėtų skatinti socialinį dialogą, investuoti į žmonių ugdymą ir regioninių skirtumų mažinimą.
Lietuvos visuomenė kasmet tampa vis labiau moderni, tačiau socialinės atskirties klausimas vis dar išlieka aktualus. Norint ją mažinti, būtina nuosekli valstybinė politika, paremta dialogu tarp valdžios, verslo ir pilietinės visuomenės.
tags: #skirtingu #socialines #padeties #zmonems