Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių, visuomenei būdingos tam tikros socialinės problemos. Visuomenė diferencijuojasi pagal pajamas ir turtą, didėja bedarbystė ir nusikaltimai, gausėja narkomanų, išmaldos prašančiųjų ir vadinamųjų „šiukšlyno žmonių“, neįgaliųjų socialinio statuso ambivalentiškumas - šios ir kitos problemos tampa Lietuvos kasdienybe. Akivaizdu, jog perėjimas iš komunistinės totalitarinės visuomenės į demokratinę išryškino iki tol Lietuvoje nematytus sunkumus. Kadangi tokiai socialinių įvykių raidai nepasiruošta, tai ir minėti sunkumai išgyvenami skaudžiau. Be to, socialinių problemų turinys pasižymi kultūriniu savitumu, kurio esmę nusako specifinis tautinis mentalitetas bei savita istorinė raida.
Socialinė problema - tai socialiniai prieštaravimai, kurie asmeniui ar tam tikrai socialinei grupei reiškia susiklosčiusios ir trokštamos padėties, tikslų ir veiklos rezultatų neatitikimą. Socialinė problema sukuria aplinkybes, kurios yra žalingos arba nepageidaujamos daugeliui žmonių, kelia jiems grėsmę. Šių aplinkybių ištakos ir priežastys yra socialinės, padariniai kenkia visuomenei, o problemoms išspręsti reikia tam tikrų socialinių priemonių.
Problema vadinama socialine, kai jos žalą patiria ne vienas ar keli asmenys, bet didelis skaičius žmonių, pvz., jei šalyje atsiranda vienas narkotikus vartojantis žmogus, tai individuali problema, bet jei narkotikus vartojančių žmonių skaičius padidėja iki kelių procentų visų gyventojų, tai tampa rimta socialine problema. Problemos, dėl kurių kenčia daug žmonių, bet kurios atsiranda išskirtinai dėl gamtinių, biologinių ar kitų veiksnių, nelaikomos socialine problema, pvz., kai visuomenėje yra daug kokia nors sunkia liga sergančių žmonių, šis reiškinys tampa socialine problema, jei ligos išplitimui poveikio turi ir socialiniai veiksniai (pvz., skurdas).
Svarbu atsižvelgti ir į tai, kokį poveikį socialinė problema daro visos visuomenės funkcionavimui, pvz., didelės spūstys keliuose yra plačiai paplitęs ir socialiai paveiktas reiškinys, bet iš esmės nekenkia visuomenės funkcionavimui; jis taptų socialine problema, jei padariniai pažeistų tam tikrų visuomenės struktūrinių dalių funkcionavimą, pvz., jei tam tikros profesijos atstovai (gaisrininkai, medikai, policininkai ir kiti) masiškai negalėtų laiku atvykti į darbą ar vykdyti reikalingų funkcijų.
Socialinės Atskirties Samprata
Socialinė atskirtis - visuomenės atsisakymas atskirų savo narių, jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan.
Taip pat skaitykite: Nevaisingumas: šeimų patirtys
Socialinių mokslų atstovai vis dar neranda vieningo socialinės atskirties apibrėžimo. Didysis klausimas yra šis: ar visa tai yra susiję su skurdu, ar ne? Kai kurie socialinę atskirtį bando paaiškinti vienu paprastu sakiniu: „kas yra viduje ir kas išorėje“. Iš tiesų tai kol kas geriausias apibrėžimas, kadangi jis palieka erdvės naujoms atskirties teorijoms ir sampratoms, nes iki šiol pasireiškė daugybė jos formų.
Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir sugrįžo į pasaulio bendriją kaip nepriklausoma valstybė 1990 metais. Atkūrusi politinę nepriklausomybę, Lietuva siekia liberalizuoti visuomenę iš esmės pertvarkyti ūkį rinkos ekonomikos kryptimi, vykdydama radikalias socialines ir ekonomines reformas. Šių reformų tikslas - sukurti tokią visuomenę, kurioje galėtų maksimaliai atsiskleisti Lietuvos žmonių galimybės, jiems būtų garantuotos visos teisės ir laisvės, sudarytos sąlygos vaisingai dirbti, šviestis, saugiai jaustis ištikus ligai, negaliai ar sulaukus senatvės. Deja pirmieji, laisvos Lietuvos, reformos metai nebuvo lengvi. Socialinės atskirties raidos tendencija - nuo politinės diferenciacijos į socialinę.
Dešimtmetė socialinės atskirties raida yra dvejopa:
- revoliuciniu laikotarpiu ji sunkiai sumenko - dėl pagrindinių ekonominių bei politinių pilietinių teisių įgyvendinimo;
- evoliuciniu antrosios Lietuvos Respublikos raidos tarpsniu ji laipsniškai auga, o jos struktūra sparčiai diferencijuojasi.
Pokomunistiniu socialinio kismo analizės požiūriu ypatingą reikšmę įgyja pilietinės visuomenės sąranga ir mastas, nes ji, pirma, yra pagrindinė revoliucinio pokomunistinio kismo vykdytoja; antra,- bent jau liberalios demokratijos sąlygomis - ji esti ir svarbiausias socialinės atskirties pažabojimo laidas.
Kaip teigė Ladislavas Rabusicas, „Šiandiena socialinė atskirtis yra apibrėžiama kaip tam tikrų priklausymo sistemų, laikoma visuomenės funkcionavimo pagrindu, žlugimas. Šiuo atveju tai yra marginalizacijos ir izoliacijos procesas.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Marginalizacija ir Socialinė Izoliacija
Šiuolaikinis konkurencijos pasaulis ir kintantys socialiniai santykiai sukuria situacijas, kurių pagrindiniai bruožai yra neapibrėžtumas ir nestabilumas. Galutinai prisitaikyti prie išorinio pasaulio individas nebeįstengia, nes jam visą laiką tenka derintis prie išorinio kintančių išorinių aplinkybių. Sociologai marginalumo sąvoką apibūdina kaip tarpinę individo padėtį visuomenės sluoksnyje, grupėje ar klasėje, skatinančią nedalyvauti socialiniame gyvenime. Taigi marginalinės grupės - tai socialinės grupės, esančios tarp dviejų socialinių sluoksnių ir pasižyminčios socialinio statuso neapibrėžtumu.
Šiuo požiūriu yra tam tikras skirtumas tarp marginalų, kurie gimdami socialiai“ paveldi“ marginalinį statusą, ir marginalų, kurie tokiais tampa dėl visuomenėje vykstančių socialinių pokyčių. Sociologų ir psichologų tyrimai rodo, kad įvairioms marginalinėms grupėms priklausantys žmonės nesugeba lanksčiai reaguoti į pokyčius visuomenėje ir savarankiškai prie jų prisitaikyti. Marginalų grupių atstovams būdingas nesugebėjimas savarankiškai spręsti gyvenimo problemų, skatinantis fizinį ir dvasinį degradavimą. Šie žmonės tampa atstumti ir nereikalingi normaliai visuomenei. Marginaliniam statusui būdinga socialinė izoliacija, ryšių sumažėjimas ir socialinės aplinkos susiaurėjimas.
Marginalai tapatinami su varginga gyvensena, jiems būdinga socialinė atskirtis nuo viduriniosios klasės ir elito. Socialinė izoliacija pasireiškia socialinių ryšių susilpnėjimu ar visišku išnykimu bei socialinio atstumo tarp tam tikros marginalinės grupės ir visuomenės atsiradimu. Žmogus šiuo atveju jaučiasi bejėgis, negalintis patenkinti savo poreikių bei įvykdyti visuomenės keliamų reikalavimų. Socialinė izoliacija dar labiau sustiprėja, jei žmogus nesulaukia pagalbos, kurios viena iš rūšių - socialinis darbas, o visuomenėje suformuojama nuostata, jog šis žmogus kitoks, dažniausiai blogas, kad tokių žmonių reikia vengti. Galima teigti, kad socialinė izoliacija tampa gynybos mechanizmu, saugančiu nuo visuomenės puolimo.
Pažvelgę į praeitį, maždaug prieš du dešimtmečius, jei pažvelgtume pasauliniame kontekste, didžiausia problema buvo skurdas. Vakarų Europoje, tuo metu išgyvenusioje vadinamąjį „aukso amžių“, kai gerovė pasiekė labai aukštą išsivystymo lygį, buvo beveik tas pats. Pavyzdžiui bedarbiai Vokietijoje, gauna didžiulę pašalpą. Todėl jie nejaučia būtinybės dirbti, tačiau tuo pat metu jie yra atskirti nuo visuomenės, kadangi jie bedarbiai. Tai akivaizdžiai parodo, kad socialinė atskirtis nebūtinai reiškia skurdą.
Lietuvoje, socialinių problemų samprata laikui bėgant taip pat kito. Bedarbystė, visuomenės diferenciacija, neįgaliųjų padėtis dar neseniai buvo vertinama ne kaip socialinė, o kaip individuali problema, t. y. kaip žmogaus nesugebėjimą prisitaikyti prie kintančių socialinių sąlygų. Tačiau konceptualus lūžis įvyko 6 - ajame dešimtmetyje, kai amerikiečių sociologas C. W. Mills(1959) individualius sutrikimus atskyrė nuo socialinių problemų. Kol tik keli žmonės tėra paliesti vieno ar kito sunkumo, tol problema yra individuali. Apibendrinimas: Į visų žmonių problemas reiktų žiūrėti ne kaip į individualias, tačiau kaip socialines.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Lietuvoje smarkiai nusmuko beveik visų žmonių gyvenimo lygis. Lyginant su labiausiai išsivysčiusių Europos Sąjungos šalių žmonių bendru gyvenimo lygiu, Lietuvoje jis sumažėjo nuo 37,0 proc. 1990 metais iki 9,0 proc. 2000 metais, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko specialistų atlikti tyrimai parodė, kad dabar Lietuvoje net 46 proc. arba apie 1,7 mln. žmonių gyvena ant skurdo ir žemiau skurdo ribos.
Skurdžioji visuomenės dalis, yra mažiau priklausomi nuo įvairių institucijų: darbo, švietimo, sveikatos apsaugos paslaugų, į jas silpniau įtraukti. Jei visuomenę suprasime kaip dinamiškų santykių tinklą, kintantį, nesibaigiantį procesą, tai nuskurdusieji nėra nei veiklūs bendruomenių dalyviai, nei žmonių tarpusavio ryšių kūrėjai, skatinantys įvairių struktūrų plėtotę.
Straipsnyje aptariamas teisingumas kaip socialines problemas integruojanti problema; ją sprendžiant sukuriamos subjektinės prielaidos kitoms socialinėms problemoms spręsti. Kadangi rinkos ekonomikos principai, valstybės institucijos, įstatymai veikia ne patys savaime, o per žmones, jie veikia taip, kaip tie žmonės yra nusiteikę doros, teisingumo ir teisėtumo atžvilgiu. Žmogaus sukurtų daiktų, politinio susitvarkymo formų kokybė - tai tik jo (žmogaus) dvasinės kokybės objektyvizacija, todėl kūriniai negali būti tobulesni už juos kuriančio žmogaus dvasios kokybę. Tuo grindžiama būtinybė sieti rinkos ekonomiką su „žmogaus ekonomika”.
Trys teisingumo formos:
- etinė
- teisinė
- socialinė
kurių bendrumas grindžiamas teisių ir pareigų vienove, o skirtumai - tos vienovės pobūdžio kaita.
Socialinių problemų sprendimas apibūdinamas kaip kognityvinis-elgesio procesas. Jo metu asmuo bando surasti tinkamiausius sprendimus problemoms, su kuriomis susiduria savo gyvenime. Šis procesas leidžia pamatyti galimai efektyvių problemos sprendimų įvairovę ir padidina tikimybę, kad iš šių alternatyvų bus pasirinktas tinkamiausias sprendimas (D’Zurilla, Nezu, 2006). Socialinių problemų sprendimo sąvoka apima problemų sprendimo procesą natūraliomis kasdienio gyvenimo aplinkybėmis. Jis gali būti nukreiptas į probleminės situacijos pagerinimą, arba į jos sukeliamo emocinio distreso sumažinimą. Efektyviu sprendimas laikomas tuomet, kai jo dėka pasiekiamas tikslas - pakeičiama pati situacija arba asmens reagavimas į ją taip, kad ji daugiau nebėra suvokiama kaip probleminė.
Originalus socialinių problemų sprendimo modelis buvo sukurtas dar 1971m., vėliau nuolat tobulinamas, kol įgijo savo dabartinę sandarą. Pradiniame socialinių problemų sprendimo modelyje atsižvelgiama į 2 procesus - orientaciją į problemą ir problemų sprendimo įgūdžius, o jų rūšys neskiriamos. Dabartinis patikslintas 5 faktorių modelis, pagal 2006m. Pozityvi orientacija į problemą yra konstruktyvi dimensija. Negatyvi orientacija į problemą - disfunkcinė dimensija. Racionalus stilius - tikslingas ir sistemingas efektyvių sprendimo įgūdžių taikymas. Impulsyvumo/nerūpestingumo stilius - tai disfunkcinis problemų sprendimas. Jis nusakomas aktyviais bandymais pritaikyti sprendimo strategijas, bet jie pernelyg riboti, impulsyvūs, nerūpestingi, skuboti ir neužbaigti. Vengimo stilius - apibūdinamas pasyvumu, išsisukinėjimu nuo sprendimo ir atidėliojimu.
Taigi adekvatūs ir efektyvūs socialinių problemų sprendimo įgūdžiai susideda iš pozityvaus požiūrio į iškylančias problemas, pasitikėjimo savo jėgomis jas spręsti, bei gebėjimo jas spręsti racionaliai. Jei rezultatas netenkina - žingsnius vėl kartoti.
Socialinis verslas egzistuoja tam, kad spręstų socialines problemas. Todėl kalbėti apie poveikio planavimą ir matavimą pradedame būtent nuo problemos identifikavimo ir supratimo. Nebijome drąsiai teigti, kad gili ir išsami problemos analizė yra užtikrintas ir tiesus kelias į efektyviausią jos sprendimo būdą. Pagrindinė paskata, dėl ko dažniausiai sukuriamas bet koks socialinis verslas - tai socialinė problema. Aplink pasirinktą problemą yra sukuriamas socialinio verslo modelis, siūloma paslauga ar produktas, analizuojama rinka. Toks procesas reikalauja reikšmingų investicijų - ir finansinių, ir žmogiškųjų.
Pirmasis žingsnis problemos išanalizavimo link - problemos apibrėžimas. Prieš pradedant šią užduotį, rekomenduojama jūsų sprendžiamą problemą aptarti su kuo daugiau žmonių. Kartais problemos analizė gali būti panašesnė į meną, nei į mokslą. Taip yra dėl to, nes socialinės problemos nėra objektyvus reiškinys. Tam, kad jos atsirastų, situacija turi būti įvertinama žmogaus, turinčio tam tikras patirtis, požiūrį ir subjektyvias nuomones. Be to, problemos koncepto atsiradimui taip pat reikia ir platesnės situacijos supratimo - konteksto, kuriame problema egzistuoja. Tačiau jeigu pridėtume kontekstą, jog namų ūkyje gyvena 4 žmonės, ir savo nuomonę, jog mėnesinės pajamos asmeniui turėtų siekti bent 500 eurų, suprastume, kad šeima gyvena skurdžiai. Dėl tokios problemų analizės prigimties svarbu suprasti labai platų problemos kontekstą.
Problemos apibrėžimas - tai įrankis, padedantis taikliai įvardinti, dėl ko veikia jūsų socialinis verslas. Apibūdinkite, kas patiria šią problemą? Apibūdinkite, kokią problemą šie žmonės išgyvena? Kur šie žmonės yra? Pastebima, jog galite išskirti daug vietų ir žmonių grupių, kurie kenčia nuo panašių dalykų. Patartina galutiniame problemos aprašyme įvardinti vieną žmonių grupę ir vieną geografinę vietą - tai leis jūsų organizacijai lengviau priimti strateginius sprendimus. Trumpai ir aiškiai suformuluota problema bus įrankis, kurį galėsite naudoti pristatydami savo veiklą kolegoms, savanoriams, finansuotojams.
Toks požiūris tikriausiai kyla iš tikėjimo, kad apie problemą žinome viską, o visi sprendimai - jau atrasti. Nors visi šie žmonės teisūs, socialinė problema tikriausiai slypi giliau. Tokia klaida problemos formuluotėje gali užkirsti kelią pastebėti efektyvesnius sprendimus. Pastebima, kad tokiose problemos formuluotėse visada jaučiasi, jog sprendimas problemai jau yra aiškus, ir viskas, ko jam trūksta - tai papildomi ištekliai (pvz., pinigai, daugiau įstatymų ar mokymų). Jeigu tai būtų tiesa ir skirdami daugiau resursų jau egzistuojantiems sprendimams galėtume išspręsti visas problemas, tikriausiai jos jau būtų išspręstos. Jeigu savo problemos apibrėžime pastebite tokius žodžius kaip „per mažai“, „trūksta“, „nėra paslaugos“ ir pan., įsitikinkite, ar formuluodami tokią problemą omenyje neturite jau aiškaus, teisingo sprendimo jai išspręsti.
Problemos, būdamos sudėtingu socialiniu reiškiniu, yra linkusios susipinti, pasidaryti itin kebliomis. Socialiniai verslininkai, būdami iniciatyviais žmonėmis, dažnai turi dideles ambicijas išspręsti keletą problemų. Tokia formuluotė nėra tinkama, nes neapibūdina, kas ir kur patiria problemą. Be to, problemos apibrėžimas skatina į pagrindinės problemos apibrėžimą neįtraukti nei jos priežasčių, nei pasekmių. Tai apsunkina tolimesnę problemos analizę, beveik neįmanomu padaro problemos aktualizavimą bet kokios komunikacijos metu. Socialiniai inovatoriai, tinkamai pasiruošę savo veikloms, visada turėtų spręsti problemos priežastis. Tai - vienas iš paprasčiausių efektyvaus socialinių problemų sprendimo principų.
Kai jau tiksliai įsivardinote savo pagrindinę sprendžiamą problemą, galima pereiti prie kito žingsnio ir sukurti problemos žemėlapį. Paradoksalu, bet nors visi socialiniai verslininkai kasdien dirba tam, kad išspręstų savo socialines problemas, daugelis jų tai daro intuityviai. Nesakome, kad jie nesupranta sprendžiamos problemos, tačiau, praleidus problemos analizės žingsnį, rizikuojame nepastebėti svarbių, giliai įsišaknijusių priežasčių arba švaistyti organizacijos resursus „gydant ligos simptomus“ - tai yra naikinant tik problemos pasekmes. Būtent dėl šių priežasčių problemos žemėlapis yra svarbus žingsnis socialinio verslo planavime. Problemos žemėlapis yra loginė seka: „Dėl to, kad yra problemos priežastys atsiranda pagrindinė problema. Įvardinkite problemos priežastis. Pasistenkite jas įvardinti taip, kad bet koks pašalinis žmogus, nesusijęs su jūsų veikla, galėtų jas suprasti. Nebandykite įvardinti visų problemos priežasčių. Pasirinkite tik pačias svarbiausias, tas, kurios tiesiogiai prisideda prie problemos atsiradimo. Patikrinkite loginį ryšį - ar aišku, kaip ir kodėl kiekviena iš įvardintų priežasčių prisideda prie problemos egzistavimo. Jeigu tai padaryti sunku arba reikia priimti daug papildomų sąlygų, pabandykite išgryninti problemos priežastis - galbūt jos įvardintos netiksliai? Kita priežastis, kodėl loginį ryšį pastebėti gali būti sunku, yra tai, jog pagrindinė problema iš tikrųjų yra viena iš priežasčių. Grandinės pabaigoje surašykite problemos pasekmes. Pasekmės apibūdina, kas atsitinka individui ir visai visuomenei, jei problema lieka neišspręsta. Pasekmių sąrašas - vieta, kuri turi paaiškinti, kodėl problema turėtų rūpėti ne tik tau, bet ir aplinkiniams, kodėl yra būtina ją išspręsti. Dar kartą patikrinkite loginį ryšį.
Socialiniuose moksluose egzistuoja socialines problemas aiškinančios 2 teorinės kryptys: objektyvistinė ir subjektyvistinė. Objektyvistinės krypties atstovai socialinę problemą laiko objektyvia tikrove, egzistuojančia visuomenėje taip realiai, kaip ligos kūne. Subjektyvistinės krypties aiškinimai yra daug labiau išplėtoti ir vyraujantys. Šios krypties atstovai teigia, kad visuomenėje egzistuojantys reiškiniai gali būti realūs, bet kad jie taptų socialine problema, reikia didelio skaičiaus žmonių (arba kad tie žmonės būtų įtakingi), kurie įvardytų tuos reiškinius kaip problemą ir sutartų, kad ją reikia spręsti.
Atsirandant socialinėms problemoms svarbų vaidmenį atlieka pavienių visuomenės grupių, kurios turi skirtingus politinius, ekonominius, kultūrinius, dorinius ir kitus interesus, galios kovos; tai paaiškina, kodėl nėra visuotinai pripažintų socialinių problemų standartų ar klasifikacijos, t. y. kodėl tam tikras reiškinys vienu laikotarpiu nėra laikomas socialine problema, o kitu - ja pripažįstamas (pvz., požiūris į vergovę Jungtinėse Amerikos Valstijose 18 a. ir 20 a.), ir atvirkščiai - kodėl tuo pačiu laiku vienoje kultūroje tas pats reiškinys yra laikomas socialine problema, o kitoje - ne (pvz., skirtingas moterų padėties traktavimas 21 a.