Socialinės problemos Lietuvoje apima įvairias sritis, pradedant gyventojų senėjimu ir baigiant narkomanija. Šios problemos daro įtaką ne tik atskirų asmenų gyvenimui, bet ir šalies ekonomikai bei socialinei gerovei.
1. Socialinių problemų įtaka bendram vidaus produktui
Socialinės problemos tiesiogiai veikia šalies bendrąjį vidaus produktą (BVP). Dvi iš pagrindinių problemų yra gyventojų senėjimas ir mažas gimstamumas.
1.1. Gyventojų senėjimas
Lietuvos visuomenė sparčiai sensta - iš 2,7 mln. gyventojų beveik 19 proc. yra vyresni nei 65 metų. Remiantis Lietuvos statistikos departamento ir „Eurostat“ duomenimis, beveik 15 metų vyrai ir daugiau kaip 21 metų moterys gali turėti įvairių sveikatos sutrikimų, dėl kurių kasdienėje veikloje jiems gali reikėti intensyvesnės pagalbos, o ilgainiui - globos arba slaugos. Augančios vyresnio amžiaus žmonių populiacijos dalies ilgalaikės globos poreikių tenkinimas ilgainiui taps vienu iš didžiausių iššūkių socialinei politikai ir socialiniam darbui visame pasaulyje.
1.2. Gimstamumas
Mažas gimstamumas taip pat prisideda prie demografinių iššūkių, mažindamas darbingo amžiaus gyventojų skaičių ir didindamas naštą socialinės apsaugos sistemai. Vaiko priežiūros atostogos - svarbi socialinės politikos priemonė. Ji veiksminga šeimos, gimstamumo ir lyčių lygybės politikai. Per visą Nepriklausomybės laikotarpį vaiko priežiūros atostogos buvo reformuojamos, jos keičiamos ir dabar, įvedant neperleidžiamus atostogų mėnesius abiem tėvams.
Lietuvos valstybinio Naujojo archyvo Sąjūdžio fonde esami dokumentai byloja, kad tradicinis konservatyvusis šeimos modelis buvo diegiamas visuomenėje nuo 1988 m., kartu plėtojant konservatyviojo ir korporacinio modelio šeimos politiką. Tai buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtuose įstatymuose.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
1990 m. Europos vertybių tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojų požiūris į lyčių vaidmenis šeimoje yra tradicinis patriarchalinis, 1994 m. tyrimo „Šeima ir lyčių vaidmenų kitimas“ duomenimis, per ketverius metus šios nuostatos pradėjo šiek tiek modernėti, tačiau išliko patriarchalinės, o iš 2022 m. vertybinių nuostatų į lyčių vaidmenis tyrimo rezultatų galima spręsti, kad daugumos Lietuvos gyventojų nuostatos tapo modernios.
Pavyzdžiui, trečdalis šalies gyventojų, vienodai moterų ir vyrų, tebegalvoja, kad vyro reikalas - uždirbti pinigus, o moters - rūpintis namais ir šeima. Modernios nuostatos tik sudaro terpę formuotis naujoms elgesį reguliuojančioms normoms. Kad modernios gyvenimo normos dar nesusiformavo, rodo tas faktas, kad tik 37 proc. gyventojų (42 proc. moterų ir 34 proc. vyrų) pritaria vaiko priežiūros atostogų pakeitimams, panaši dalis - 33 proc. - nepritaria ir 28,8 proc. - nežino. Tyrimas parodė, kad vaiko priežiūros srityje socialinė politika modernesnė nei gyventojų pažiūros, ir išryškino socialinės politikos sklaidos trūkumus.
2. Bedarbiai - atskira socialinė grupė
Bedarbiai sudaro atskirą socialinę grupę, kuri patiria įvairių sunkumų, įskaitant finansinius nepriteklius ir socialinę atskirtį.
2.1. Bedarbystės lygis
Pranešime bandoma parodyti, kad Lietuvos socialinėje politikoje pasireiškia perdėtos baimės reakcijos į ilgalaikes nedarbo ir skurdo problemas. Reakcijų į deviacijas analizė remiasi moralinės panikos modeliu, t. y. susirūpinimas ir baimė visuomenėse kyla dėl deviantinių grupių - skurstančiųjų ir bedarbių. Jie suvokiami kaip besikėsinantys į vertybes, interesus ir visos visuomenės gerovę.
Duomenų analizė atskleidė, kad socialinės paramos klientų bedarbių padėtis Lietuvoje daugiausia nulemta socialinio ir ekonominio konteksto, parama yra gana taikli, o jos dydis nėra sunki finansinė našta visuomenei. Tačiau moralinio išgąsčio baimė mažinama šalinant moralinę žalą, t. y. asimiliuojant bedarbius ir skurstančiuosius (darbo rinkos ir socialinės paramos priemonės) bei griežtinant pripažinimo bedarbio statuso ir vertais paramos kriterijus.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
2.2. Moterų nedarbas
Konferencijoje pristatomo tyrimo „Moterų lygių galimybių darbo santykiuose užtikrinimas Baltijos šalyse: lyginamoji analizė“ tikslas - identifikuoti teisinius veiksnius, kliudančius moterų darbinei karjerai, ir pateikti teisinio reguliavimo tobulinimo siūlymų. Nors lyčių lygybės principas yra įtvirtintas Lietuvos teisės aktuose, taip pat jo privaloma laikytis pagal tarptautinius įsipareigojimus, vis dar išlieka darbo užmokesčio atotrūkio (moterų nenaudai) problema. Be to, moterys labiau nei vyrai susiduria su užimtumo problemomis: nors dauguma jų turi geresnį išsilavinimą, tačiau - nepaisant formalių draudimų - vis dar diskriminuojamos dėl savo lyties, moterims sunkiau įsidarbinti ir užimti vadovaujamas pareigas, jos dažniau atlieka šeimos narių ir kitų artimųjų priežiūros funkciją ir dažniau dirba ne visą darbo laiką.
Lietuvos Respublikos darbo teisės aktai nenustato skirtingų darbo sąlygų moterims ir vyrams, tačiau juose yra numatytos diferenciacinės normos, skirtos apsaugoti moterį biologinės motinystės funkcijos vykdymo laikotarpiu. Neretai didesnė apsauga duoda priešingą rezultatą - apsunkina moterų dalyvavimą darbo rinkoje, kartu didina moterų ir vyrų pajamų atotrūkį. Todėl verta peržiūrėti esamas garantijas ir jų tikslingumą, daugiausia dėmesio skirti ne moterį apsaugoti, o jos galimybėms dalyvauti darbo santykiuose.
Pastaruoju metu Lietuvos darbo įstatymuose išplėstos galimybės naudoti tokias priemones kaip nuotolinis darbas, lankstus darbo grafikas, kartu neabejotina, kad, siekiant didesnio moterų įtraukimo į darbo santykius, lanksčių priemonių sąrašas turės būti toliau plečiamas.
3. Skurdo ir užimtumo problemos
Skurdas ir nedarbas yra glaudžiai susijusios problemos. Daugeliui žmonių nedarbas tiesiogiai veda į skurdą, o skurdas gali apsunkinti galimybes susirasti darbą.
Seimo Ateities komitetas kartu su Martyno Mažvydo biblioteka pristatė penktą šiais metais Ateities komiteto neformalaus Ateities forumo „Intelektualinis Lietuvos savarankiškumas“ diskusiją „Skurdas Lietuvoje: šiandienos situacija, tendencijos, skurdo mažinimo galimybės“. Valstybės duomenų agentūros generalinio direktoriaus pavaduotoja dr. Inga Masiulaitytė-Šukevič teigimu, praėjusiais metais kas penktas Lietuvos gyventojas gyveno ties skurdo riba, ir šis skaičius per dešimtmetį beveik nepakito.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Vilniaus universiteto profesorius dr. Teodoras Medaiskis pastebėjo, kad nors Lietuvoje skurdo rizikos lygis išlieka didelis, tačiau gyvenančių už absoliučios skurdo ribos nėra daug, o tai gali padėti sprendžiant šią socialinę problemą.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Strateginių sprendimų paramos grupės vadovė Ugnė Užgalė pabrėžė, kad priimant sprendimus dėl pagalbos skurstantiems Lietuvos gyventojams, reikia atkreipti dėmesį į individualią žmonių padėtį, nes dažnai pagalbą gaunančios žmonių grupės gali būti persidengiančios.
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė pridūrė, kad su skurdo problema susiduria ir bedarbiai, kurie, nepaisant visuomenėje susiformavusių mitų, gaudami nedarbingumo išmokas, vis tiek susiduria su nepritekliumi.
Seimo Socialinių reikalų ir darbo, Ateities komitetų narė Monika Ošmianskienės sakė, kad Lietuvoje priimti įstatymai nemotyvuoja dirbti, o pašalpas gaunantiems žmonėms iškyla rizika jas prarasti susiradus darbą dėl žemos leistinų pajamų ribos.
Labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ direktorius Simonas Gurevičius teigė, kad atsakingesnis visuomenės ir valstybės požiūris į švaistomą maistą ir jo nukreipimas nepriteklių patiriantiems žmonėms galėtų prisidėti prie skurdo mažinimo.
4. Narkomanija
Priklausomybė nuo psichoaktyviųjų medžiagų (narkotikų, alkoholio ir kt.) vartojimas yra sudėtinga socialinė ir sveikatos problema tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Socialinių įgūdžių trūkumas, žemas išsilavinimas (ypač vyrų grupėje), didelis psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, stigmatizavimas visuomenėje, nepakankamas dėmesys pažeidžiamų grupių psichikos sveikatai ir psichologinei gerovei, psichologinės socialinės reabilitacijos bei reintegracijos paslaugų priklausomiems nuo psichoaktyviųjų medžiagų asmenims trūkumas lemia asmenų socialinę atskirtį.
Žalingas psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas veikia ne tik patį asmenį, bet ir jo šeimos narius bei visuomenę. Nesprendžiant sveikatos, saugos ir gerovės klausimų, dėl neigiamų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo pasekmių gali sumažėti darbo jėgos produktyvumas ir išaugti sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų ir baudžiamosios teisenos kaštai.
Asmenims, priklausomiems nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, būtina suteikti galimybę gauti psichologinės ir socialinės reabilitacijos ir reintegracijos paslaugas tam, kad jie galėtų sėkmingai integruotis į visuomenę.
4.1. Narkomanijos statistika
Šiuo metu nėra pateikta konkrečios narkomanijos statistikos Lietuvoje, tačiau priklausomybės ligų mastas rodo, kad tai yra aktuali problema, reikalaujanti dėmesio.
4.2. Narkomanijos prevencija
Projekto (Nr. 07-004-P-0001) tikslas - teikti psichosocialinės reabilitacijos paslaugas asmenims, priklausomiems nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, ir padėti reintegruotis į visuomenę ir (ar) darbo rinką bei joje išlikti.
Projekto įgyvendinimo metu vykdomos šios veiklos:
- nuo psichoaktyviųjų medžiagų priklausomų asmenų psichologinė ir socialinė reabilitacija, teikiant trumpalaikės socialinės globos paslaugas;
- reintegracijos veiklų organizavimas, siekiant skatinti asmens socialinio savarankiškumo ir darbingumo, profesinės kompetencijos ir pajėgumo dalyvauti darbo rinkoje atkūrimą ir didinimą;
- mokymų, kvalifikacijos kėlimo ir supervizijų organizavimas darbuotojams, vykdantiems psichologinės ir socialinės reabilitacijos veiklą;
- pagalbos teikimo nuo psichoaktyviųjų medžiagų priklausomų asmenų šeimos nariams organizavimas;
- pagalbos teikimo nuo psichoaktyviųjų medžiagų priklausomiems asmenims viešinimo organizavimas.
Projekto apimtis - iki 2028 m. psichosocialinės reabilitacijos ir (ar) reintegracijos veiklose sudalyvaus 2079 asm., iš jų 45 proc., baigę dalyvauti veiklose, pradės mokytis, ieškoti darbo, pradės dirbti, įskaitant savarankišką darbą. Projekto finansavimo suma - 15 954 246,00 Eur.
5. Socialinė politika Lietuvoje
Lietuvos socialinė politika siekia spręsti įvairias socialines problemas ir užtikrinti socialinę gerovę. Socialinė politika apima įvairias priemones, skirtas remti pažeidžiamas visuomenės grupes, mažinti skurdą ir nedarbą, gerinti sveikatos priežiūrą ir švietimą.
Socialinės inovacijos apima naujas idėjas, sprendimus ir veiklos būdus, kurie ne tik sprendžia socialinius iššūkius, bet ir kuria pridėtinę vertę visuomenei. Jos gali apimti tiek technologines naujoves, tiek ir naujas idėjas, modelius, metodus, projektus ar naujus sprendimų organizavimo būdus. Šių inovacijų tikslas nėra susijęs su komerciniu pelnu, dažnai jų tikslas - suteikti naudą visuomenei ir spręsti problemas, kurių negali išspręsti tradicinės rinkos ar valstybės priemonės.
Socialinių inovacijų naudą ir galimybes labai gerai iliustruoja Europos Sąjungos finansuoto „Europos horizonto“ programos projekto „Ekosisteminių socialinių sprendimų pokyčių centrai“ (angl. Change Hubs for Ecosystemic Social Solutions) (CHESS) pavyzdys. Lietuva šiame projekte buvo atstovaujama Europos socialinio fondo agentūros (toliau - ESFA), pastaruoju metu Europiniu metu aktyviai veikiančios socialinių inovacijų srityje.
Projekto metu organizuotų dirbtuvių metu turėjome galimybę pritaikydami socialinių inovacijų išbandymo įrankius išgirsti, su kokiomis problemomis kasdienybėje susiduria užsienio kilmės Lietuvos gyventojai, kokie barjerai užkerta kelią tam tikrų problemų sprendimui. Tikime, kad šio projekto rėmuose užgimusios diskusijos bei idėjos bus gvildenamos ir ateityje. Įvykusių dirbtuvių diskusijos gali būti vertingos tiek kuriant naujas migrantų integracijos programas, tiek padedant geriau suprasti migrantų integracijos procesus bei iššūkius.
Pagal „mokymosi veikiant“ principą CHESS projekte kuriamas, įgyvendinamas ir praktiškai išbandomas Socialinių inovacijų veikloje vadovas keturiose bandomosiose šalyse - Slovėnijoje, Italijoje, Lietuvoje ir Graikijoje.
Socialinė priežiūra - intensyvios krizių įveikimo pagalbos paslauga Vilniaus miesto krizių centre (toliau - Krizių centras), kuri teikiama Vilniaus miesto socialinę riziką patiriančioms šeimoms; socialinę riziką patiriantiems vaikams ir jų šeimoms; vaikams, kuriems pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą nustatyta laikinoji priežiūra, kitiems tos šeimos vaikams kartu su jų atstovais (atstovu) pagal įstatymą; smurtą patyrusiems asmenims ir jų vaikams.
Krizių centro paslaugų organizavimo / teikimo praktiniai sunkumai: apgyvendinami iš kitų rajonų (ne Vilniaus mieste deklaravę gyvenamąją vietą) asmenys; vietų trūkumas; nemokūs paslaugų gavėjai; finansavimo stoka (paslaugų teikimas finansuojamas tik iš savivaldybės biudžeto lėšų). Pristatytus sunkumus padėtų įveikti Krizių centro išlaikymo finansavimas ne tik iš savivaldybės biudžeto, bet ir iš valstybės biudžeto (nuo 2022-01-01 akredituota intensyvi krizių įveikimo pagalbos paslauga).
Taip pat svarbu neatsižvelgti į asmenų deklaruotą gyvenamąją vietą, nes asmenys atvyksta „čia ir dabar“, laiko paslaugoms „pirkti“ ar sutartims sudaryti nėra. Vaiko laikinosios priežiūros tvarkos aprašo 18 punktas: „Tais atvejais, kai savivaldybėje nėra veikiančios socialinę priežiūrą teikiančios socialinių paslaugų įstaigos, atitinkančios Aprašo 17 punkte nurodytus reikalavimus, savivaldybė gali sudaryti sutartį su kita (artimiausia) savivaldybe dėl vaiko laikinosios priežiūros taikymo socialinę priežiūrą teikiančioje socialinių paslaugų įstaigoje paslaugų teikimo.
Lietuvoje vykstanti žmonių, turinčių negalią, stacionarios globos reforma (deinstitucionalizacija) sudaro sąlygas visuomenei tapti atviresnei ir įtraukesnei, o neįgaliems žmonėms būti matomiems ir pažįstamiems. Įvairiuose Lietuvos miestuose steigiami grupinio gyvenimo namai, į kuriuos iš didelių stacionarios globos įstaigų persikeli...
Vaikų dienos socialinės priežiūros paslauga buvo pirmoji, kurią šios paslaugos teikėjai privalėjo akredituoti nuo 2021 metų. Siekdamas išsiaiškinti pagrindinius iššūkius, su kuriais VDC susiduria po akreditacijos, nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas (NSMOT) inicijavo jų apklausą. Tyrimo metu analizuota vaikų demografinė charakteristika, darbuotojų kvalifikacija, teikiamų paslaugų trukmė ir apimtis, darbas su šeima, aptarti sunkumai, su kuriais susiduria paslaugos teikėjai, ir teikiamos rekomendacijos. Tyrimo metu naudoti šie metodai: apklausa (116 respondentų) ir focus grupės (dvi grupės po 3 ir 4 asmenis). Tyrimas atskleidė ženklius miestų ir regionų paslaugų teikėjų skirtumus, išryškino poreikį stiprinti VDC tiek metodinėmis, tiek administracinėmis ir finansinėmis priemonėmis. Remiantis tyrimo duomenimis suformuluotos rekomendacijos, prisidėsiančios prie VDC paslaugų tobulinimo ir kokybės gerinimo, kartu vaikų ir jų šeimų gyvenimo kokybės.
Siekiant atskleisti neformalių globėjų patirtis ir su globa susijusių sprendimų priėmimą šeimoje buvo atlikti 22 kokybiniai pusiau struktūruoti interviu su Lietuvos (10 globėjų: 7 moterys, 3 vyrai) ir Italijos (12 globėjų: 11 moterų, 1 vyras) neformaliais globėjais. Tiek Lietuvoje, tiek Italijoje labai stipri šeimos globos tradicija, tad tikėtina, kad dėl nuostatos, jog senstančiais tėvais pasirūpins vaikai, su globa susiję sprendimai priimami reaktyviai, neplanuojant į ateitį ir nesirengiant iš anksto. Nepaisydami tėvų sveikatos būklės, globėjai yra nusiteikę jais ir toliau rūpintis šeimoje ir nesvarsto kitų globos alternatyvų. Ypač Lietuvos globėjai laikosi neigiamų nuostatų dėl globos įstaigų ir yra pasiryžę jų vengti bet kokia kaina.
Lygių galimybių švietimo sistemoje užtikrinimas pripažįstamas vertinga priemone nelygybei visuomenėje mažinti ir užtikrinti socialinį mobilumą. Vis dėlto Lietuvoje aukštasis mokslas yra skirtingai prieinamas tam tikroms visuomenės grupėms. Asmenys, kilę iš mažas pajamas turinčių šeimų, tautinių mažumų grupių, asmenys, kurie gyvena kaimo vietovėse, gali patirti ugdymosi sunkumų dėl kultūrinių ir lingvistinių kliūčių, informacijos stokos (European Commission/EACEA/Eurydice, 2019), t. y. kultūrinio kapitalo trūkumo. Kultūrinis kapitalas apima tokias adaptyvias kultūrines ir socialines kompetencijas: institucinio konteksto, procesų, lūkesčių supratimas, intelektinių ir socialinių įgūdžių (kultūrinių žinių ir žodyno) turėjimas (Edgerson, Roberts, 2014). Kaip teigia Platūkytė (2020), nesant pakankamai šeimos kultūrinio kapitalo, kokybiška švietimo sistema sudaro sąlygas didinti individų mobilumą visuomenėje.
Viena iš pagrindinių socialinio darbo funkcijų yra spręsti socialines problemas. Kadangi socialinis darbas daugiausia yra paslaugų teikimas, todėl socialiniai darbuotojai yra esminė socialinio darbo ar socialinių paslaugų teikimo funkcijos sudedamoji dalis. Tai, kiek profesijos atstovai turi reikalingų kompetencijų, žinių bei yra suinteresuoti atliekama veikla ir jos rezultatais, tiesiogiai priklauso nuo profesijos prestižo. Kuo profesijos prestižas yra didesnis, tuo labiau profesine veikla užsiims geriausi atitinkamų studijų programų absolventai, profesijos nariai bus labiau motyvuoti atitinkamai veiklai ir jos rezultatams ir, atvirkščiai, - kuo profesijos prestižas yra žemesnis, tuo labiau profesine veikla užsiims prasčiausi atitinkamų studijų programų absolventai, profesijos atstovai bus mažai motyvuoti atitinkamai veiklai ir jos rezultatams.
Pirminiai kiekybinio tyrimo rezultatai parodė, kad socialiniai darbuotojai prastai vertina socialinio darbo profesijos prestižą. Analizuojant veiksnius, kurie lemia socialinio darbo profesijos prestižą, galima teigti, kad piniginių pajamų ir socialinio pripažinimo sudedamosios dalys lemia žemą socialinio darbo profesijos prestižą. O teigiamos emocijos ir išgyvenimai, patiriami dirbant socialinį darbą, kelia socialinio darbo profesijos prestižą.