Socialinė globa atskirta nuo kitų socialinių paslaugų rūšių, vadovaujantis 2006 m. sausio 19 d. Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatymo Nr.X-493 nuostatomis. Dažniausiai socialinės globos paslaugas teikia socialiniai darbuotojai, kurie patys yra šios paslaugos organizatoriai bei koordinatoriai. Teikdami socialines paslaugas, socialiniai darbuotojai bendradarbiauja su kitų profesijų specialistais.
Socialinis darbas, jo teikiamos paslaugos turi turėti kokybės standartus ir jų siekti. Bet ar tai paprasta? B. Žydžiūnaitė (2007) teigia, kad socialinio darbo kokybė nėra objektyvus, nekintantis dydis. Kokybė, kokybės standartai yra susitarimo dalykas, todėl socialinio darbo kokybės samprata nebus ta pati įvairiose valstybėse. Šios institucijos rūpinasi, kad paslaugos būtų geros, kiek galima pigesnės, kad joms pakaktų numatyto biudžeto. Socialiniai darbuotojai tiesiogiai dirba su klientais ir jiems rūpi, kad jų darbui būtų sudarytos tinkamos sąlygos, kurios leistų dirbti kokybiškai. Svarbi individuali prieiga prie kliento, ir kad vienam atvejui išnagrinėti reikia daug laiko. Socialinio darbo klientams norisi gers santykis, supratimo, saugumo, pagarbos, užuojautos.
Galimybė išmatuoti socialinio darbo poveikį globos namų ugdytiniams yra labai ribota. Kaip išmatuoti, ar socialinis darbuotojas kiek nors padeda jiems spręsdamas problemas, siekdamas pozityviosios ugdytinis socializacijos? Kaip išmatuoti socialinio darbuotojo ir globotinis santykis intensyvumą, pasitikėjimą vienas kitu, atvirumą?
Respondents atsakymų pasiskirstymas sudaro sąlygas tvirtinti, kad, pereinant prie dešimties socialinės globos paslaugų licencijavimo, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareigūnai daug dėmesio privalo skirti darbui su socialinės globos įstaigos vadovais ir visų pirma jiems išaiškinti, kas yra kokybiška, vakarietiškus standartus atitinkanti socialinė globa.
Pagrindinė globos nustatymo priežastis vaikams - tėvų nesidomėjimas vaikais, jų nepriežiūra, netinkamas auklėjimas, fizinio ar psichologinio smurto naudojimas. Be tėvų globos likusio vaiko apgyvendinimas globos įstaigoje - tarpinė ir laikina priemonė, ieškant ilgalaikio sprendimo, t.y. grąžinimo į biologinę šeimą ar įvaikinimo.
Taip pat skaitykite: Kontaktinė informacija: Kretingos Globos ir Rūpybos Skyrius
Socialinės globos gavėjai: be tėvų globos likę vaikai, kuriems nustatyta nuolatinė globa, vaikai su negalia. Vaikams su negalia globos paslaugos teikiamos socialinės globos namuose vaikams su negalia, socialinės globos namuose vaikams ir jaunimui su negalia. Šiose šeimose.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 29 d. balandžio 5 d. įsakymo Nr. A1-93 ''Dėl Socialinių paslaugų katalogo patvirtinimo'' pakeitimo" \t "FTurinys" Nr. A1-384 (Žin., 2008, Nr. A1-384) nurodoma, kad trumpalaikę/ilgalaikę socialinę globą vienu metu gali gauti ne mažiau kaip 10 asmenų ar įstaigos, kuriose namų aplinkoje grupėmis apgyvendinami asmenys (ne daugiau kaip po 10 asmenų vienoje grupėje).
R. Pabedinskienė (2004), atskleisdama vaiko globos teorinius metmenis, pateikė išvadą, kad ,,Pagal institucinį vaiko globos organizavimo modelį yra išskiriami du kriterijai: pavaldumas (steigėjas) ir teikiamos paslaugos. Šie kriterijai lemia vaiko globos institucijos veiklos pobūdį, todėl vaiko apgyvendinimą tam tikro tipo vaiko globos institucijoje lemia vaiko išsivystymas, sveikata, amžius bei institucijoje teikiamos paslaugos.
Asmens teisės užtikrinimo. Organizuojant ir teikiant socialinę globą, draudžiama nepagrįstai ir neteisėtai riboti asmens teises. Visos asmens problemos sprendžiamos su asmeniui rodoma pagarba, supratimu, jautrumu bei užtikrinant ir pripažįstant asmens teises į privatumą. Dalyvavimo ir bendradarbiavimo. Pasirinkimo ir socialinės globos tikslingumo. Asmens savarankiškumo ugdymo ir socialinės integracijos. Nediskriminavimo. Socialinė globa organizuojama ir teikiama pagal įvertintus asmens poreikius, ir tai nepriklauso nuo asmens lyties, negalios, rasės, tautybės, pilietybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, seksualinės orientacijos ir kitų aplinkybių, nesusijusių su socialine globa. Valstybės ir savivaldybės vaikų globos namų tikslus ir uždavinius, globos namų teises, darbo organizavimą, darbuotojų priėmimą į pareigas ir atleidimą iš jų, darbo apmokėjimo tvarką, finansavimą, vaiko apgyvendinimą, jo laikiną išleidimą ir išvykimą bei globos namų likvidavimą, reorganizavimą ir pertvarkymą reglamentuoja Bendrieji valstybės ir savivaldybės vaikų globos namų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. A1-68.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija Lietuvoje ratifikuota 1995 m. liepos 3 d. LR Seimui priėmus Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ratifikavimo įstatymą (Žin., 1995, Nr.60-1501). Vadovaujantis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos pagrindinėmis nuostatomis, 1996 m. kovo 14 d. LR Seime priimtas LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas Nr. I-1234. Šis įstatymas apibrėžia vaiko teisinę apsaugą šalyje: nustato, suderinus su 1992 m. Konstitucija, vaiko teises ir jo teisėtus interesus.
Taip pat skaitykite: Globos institucijos Lietuvoje
Vadovaujantis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 str., vaikui turi būti teikiama tokia apsauga ir globa, kurios reikia jo gerovei užtikrinti. Tad nepilnametis turi teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kurios garantuotų jo fizinę, protinę, dvasinę, dorovinę ir socialinę raidą. Vaikui turi būti sudarytos sąlygos, kad šios jo teisės būtų įgyvendinamos ir tuomet, kai nėra jo tėvų, kai tėvai šių pareigų negali atlikti arba kai tėvų valdžia įstatymine tvarka yra apribota. Jis turi teisę į jo teises ir jo teisėtus interesus, kai šito negali arba nenori užtikrinti jo tėvai (Mikelėnas, Keserauskas, Smirnovienė ir kt., 2002).
2000 m. liepos 18 d. LR Civiliniame kodekse Nr. VIII - 1864 (Žin., 2000, Nr. 74-2262) vaikas įvardijamas kaip nepilnametis, kuris iki 14 metų laikomas neveiksniu ir todėl pats negali įgyvendinti asmeninių ir turtinių teisių.
Svarbios nuostatos, įtvirtintos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje (1995 m. rugsėjo 20 d. specialiojo komiteto pranešime (A/44/736 ir Corr. 1), kuri nustato, kad vaikas yra individas, turi teisę žinoti savo tėvus ir augti šeimoje. Svarbu, kad jis būtų gerai parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje ir išauklėtas taikos, kilnumo, pakantumo, laisvės, lygybės, solidarumo dvasia.
Lisabonos strategijoje raginama plėtoti: informacinę visuomenę, mokslą, švietimą ir žmogiškuosius išteklius. Jauniems žmonėms būtina pagelbėti projektuojant profesinę karjerą. Daugiau dėmesio skirti socialinės atskirties mažinimui. Lisabonos strategijos tikslų įgyvendinimas yra glaudžiai susijęs su įtraukimu į darbo pasaulį kuo įvairesnių socialinių grupių atstovų, sukuriant jiems tinkamas darbo sąlygas ir sudarant galimybes tobulinti profesinius įgūdžius ar pasiruošti darbui.
Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. IX-1569 patvirtino Vaiko gerovės valstybės politikos koncepciją (Žin., 2003, Nr. 52-2316). Šioje Koncepcijoje, vadovaujantis bendrais pagrindais, kuriais remiantis būtų galima daryti nuoseklias reformas, Lietuva įsipareigojo siekti visapusiškos vaiko apsaugos ir jo gerovės. Koncepcijos siekis daryti įtaką socialinei ir ekonominei politikai, kad vaikui būtų sudarytos sąlygos gyventi visavertį gyvenimą, yra kuriamas šiais principais: vaiko gerovės klausimai yra politiniai, o vaiko gerovės užtikrinimas yra valstybės politinis prioritetas, vaiko gerovės užtikrinimo atsakomybe dalijasi šeima ir valstybė, priimant sprendimus vadovaujamasi vaiko interesų prioritetškumu, vaikui yra garantuojamos teisės ir galimybės gyventi saugioje aplinkoje, jaustis mylimam, oriam ir visaverte asmenybe.
Taip pat skaitykite: Socialinė rūpyba neįgaliesiems
Pagal Koncepcijos nuostatas, vaiku yra laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų, o vaiko gerovės politika yra socialinės politikos dalis, apibrėžta trimis principais - vaiko teise į apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą. Vaiko apsauga - tai teisė augti tėvų šeimoje ir gauti profesionalią pagalbą, kuri jį apsaugotų nuo socialinio ir individualaus smurto.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 184 patvirtino Vaiko gerovės valstybės politikos strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2005-2012 metų planą (Žin., 2005, Nr. Vaiko gerovės valstybės politikos strategijos įgyvendinimo 2005 - 2006 metų laikotarpiu ypatingas dėmesys buvo skiriamas ir vaiko globos institucinei sistemai tobulinti. Vykdant Vaiko gerovės valstybės politikos strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2005 - 2012 metų plano 4.2 priemonę, parengtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl Vaiko globos (rūpybos) sistemos reorganizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2007 - 2012 metų planas.
Šios Strategijos tikslas - atsižvelgiant į vaiko interesus ir poreikius, sudaryti prielaidas vaikui augti biologinėje šeimoje, o netekusiam tėvų globos vaikui - tinkamas globos (rūpybos) ar įvaikinimo sąlygas, kurios atitiktų vaiko interesus bei poreikius augti šeimos aplinkoje arba šeimai artimoje aplinkoje ir tinkamai pasirengti savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje. Siekiant įgyvendinti Vaiko globos (rūpybos) sistemos reorganizavimo strategijos pirmąjį tikslą - pertvarkyti vaiko globos (rūpybos) sistemą, kad ji atitiktų vaiko geriausius interesus - tėvų globos netekusį vaiką siuntimo į globėjus (rūpintojus) šeimas lygio siektina reikšmė 2012 metais turėtų būti 55 procentai, lyginant su dabartine 2006 m. 16 procentų Siektinas vaikų skaičiaus mažėjimas globos institucijose siektina reikšmė 2012 metais - 30 procentų, lyginant su 2006 m.
Ne tik mažėjo vaikų skaičius globos institucijose, bet ir didėjo valstybės finansiniai asignavimai, skiriami vaikų globos namų investiciniams projektams įgyvendinti. Taip pat, didžiausias dėmesys buvo skiriamas socialinių paslaugų plėtrai, kuriai didelę įtaką turėjo Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1178 (Žin., 2003, Nr. 90-4075).
2006 m. sausio 19 d. priimtas LR Socialinių paslaugų įstatymas Nr.X-493 (Žin., 1996, Nr. Šis įstatymas Lietuvoje ir sukuria prielaidas naujos - socialinio darbo - profesijos tapsmui. Socialinis darbas, kaip profesinė veikla, yra pripažintas visame pasaulyje. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. sausio 4 d. įsakymu Nr.A1-2 patvirtintame ,,Socialinio darbuotojo kvalifikacinis reikalavimų apraše" socialinis darbas apibūdinamas kaip ,,profesinė socialinio darbuotojo veikla, nukreipta ryšių tarp žmonių ir jų aplinkos pagerinimui, siekiant sustiprinti asmens ar jų bendruomenės prisitaikymo prie aplinkos galimybes bei padėti jiems integruotis visuomenėje. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. sausio 4 d. įsakymu Nr.A1-2 patvirtintame ,,Socialinio darbuotojo kvalifikacinis reikalavimų apraše" socialinis darbuotojas - ,,asmuo, dirbantis socialinį darbą ir turintis reikiamą kvalifikaciją, t.y. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 29 d. balandžio 5 d. įsakymo Nr. A1-93 ''Dėl Socialinių paslaugų katalogo patvirtinimo'' pakeitimo".
Socialinio Darbuotojo Veiklos Reglamentavimas
Socialiniai darbuotojai tiesiogiai dirba su klientais ir jiems rūpi, kad jų darbui būtų sudarytos tinkamos sąlygos, kurios leistų dirbti kokybiškai. Svarbi individuali prieiga prie kliento, ir kad vienam atvejui išnagrinėti reikia daug laiko. Socialinio darbo klientams norisi gers santykis, supratimo, saugumo, pagarbos, užuojautos.
Vaiko Teisių Apsauga
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija Lietuvoje ratifikuota 1995 m. liepos 3 d. LR Seimui priėmus Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ratifikavimo įstatymą (Žin., 1995, Nr.60-1501). Vadovaujantis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos pagrindinėmis nuostatomis, 1996 m. kovo 14 d. LR Seime priimtas LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas Nr. I-1234. Šis įstatymas apibrėžia vaiko teisinę apsaugą šalyje: nustato, suderinus su 1992 m. Konstitucija, vaiko teises ir jo teisėtus interesus.
Vaiko Gerovės Valstybės Politika
Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. IX-1569 patvirtino Vaiko gerovės valstybės politikos koncepciją (Žin., 2003, Nr. 52-2316). Šioje Koncepcijoje, vadovaujantis bendrais pagrindais, kuriais remiantis būtų galima daryti nuoseklias reformas, Lietuva įsipareigojo siekti visapusiškos vaiko apsaugos ir jo gerovės.
Pagal Koncepcijos nuostatas, vaiku yra laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų, o vaiko gerovės politika yra socialinės politikos dalis, apibrėžta trimis principais - vaiko teise į apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą. Vaiko apsauga - tai teisė augti tėvų šeimoje ir gauti profesionalią pagalbą, kuri jį apsaugotų nuo socialinio ir individualaus smurto.
| Metai | Globėjų šeimos (%) | Mažėjimas globos institucijose (%) |
|---|---|---|
| 2006 | 16 | - |
| 2012 (tikslas) | 55 | 30 |