Šiandien tampa akivaizdu, jog dėl vis labiau liberalėjančios visuomenės, daugelis seniai įsigalėjusių socialinių konstruktų ar net žeminančių standartų nyksta, o jų problemiškumas vis dažniau iškeliamas į dienos šviesą.
Šaltinis: Statista
Motinystė ir Tapatybės Iššūkiai
Gimus vaikui, jis reikalauja didžiausio mamos dėmesio bei laiko. Tai natūralu, nes kitaip tas mažas žmogutis neišgyventų. Dažna moteris savo poreikius atideda kažkada, kai vaikas paaugs. Atsigręžus laiku atgal galime pamatyti, kad moters gyvenimo prasmė būdavo sudėta į vaikus ir namų ūkį. Moteris neturėdavo kitokių lūkesčių iš savo gyvenimo, nes jų pačių asmeninis gyvenimas sutekėdavo į vaikų gyvenimus ir ten paskęsdavo.
Laikai keičiasi, moterys keičiasi taip pat. Vis dar yra tokių mamų, kurios savo gyvenimo neišsipildžiusius lūkesčius ir svajones bando realizuoti savo vaikų sąskaita: „aš nešokau, šoksi tu, aš nedainavau, dainuosi tu, būsi tuo ar anuo..“. Visai neseniai vienai merginai per geštalto sesiją teko aiškinti, kad mama, kuriai dabar apie penkiasdešimt metų, dar pati gali būti tuo kuo nori, jai nebereikia įgyvendinti mamos svajonių.
Pastarojo meto žmogaus sveikatos kokybės bei gyvenimo tikimybės tyrimai pagal PSO duomenis padėjo suformuoti kitokius žmogaus amžiaus tarpsnius:
Taip pat skaitykite: Buvimas grupėje: nauda neįgaliesiems
- 0-17 m. - nepilnamečiai;
- 18-65 m. - jauni žmonės;
- 66-79 m. - vidutinio amžiaus žmonės;
- 80-99 m. - seni žmonės/senjorai;
- 100+ m. - ilgaamžiai.
Antropologiniai tyrimai rodo, kad žmogaus priklausymas amžiaus tarpsniui priklauso nuo trijų dedamųjų: chronologijos, socialinio vaidmens ir fizinių pajėgumų. Socialinio vaidmeniui suteikiama didžiausia reikšmė. Motinystė - yra socialinis vaidmuo. Moteris turi galimybę pasirinkti kada tapti mama ir šis socialinis vaidmuo moters gyvenime gali užimti nuo 17 iki maždaug 30 metų periodą, net ir skaičiuojant maksimaliais skaičiais, moteriai lieka daug gyvenimo laiko savo kitų socialinių rolių realizavimui.
Moterys, kurios teisinasi, kad visą gyvenimą paaukojo vaikams apgaudinėja save, nenorėdamos kitokio gyvenimo arba visus lūkesčius sukraudamos ant vaikų pečių. Norisi priminti mamoms, kad vaikus jos augina ne dėl saves, o dėl jų pačių. Užaugusius vaikus reikia paleisti, leisti jiems gyventi savarankiškus gyvenimus, o pačioms nesidangstyti motinų-aukų kaukėmis, o imtis atsakomybės už savo gyvenimą.
Motinystė nėra liga, todėl reikia nepamiršti ir savo kaip asmenybės tobulėjimo, augimo. Laiko neturėjimas sau nėra taip susijęs su motinyste kaip yra susijęs su apatiškumu, abejingumu savo asmenybei. „Laiko neturėjimas“ - tam tikra komforto zona, kuri lyg ir pateisina nieko neveikimą, nesistengimą tobulėti ar iš viso neišjudėjimą iš namų.
Vienai jaunai mamai uždaviau klausimą „kodėl namie ji vaikšto su sportiniu kostiumu, o ne kasdiene suknele?“. Klausimas paprastas, bet atsakymas išaugo į plačią diskusiją apie tai, kad motinystė kaip ir privilegija, kuri leidžia rengtis bet kaip, atrodyti bet kaip ir kuri kartais veda į asmenybės nuosmukį. Mama dalinosi, kad buvimas pavargusia, pikta ir surūgusia jai tapo norma ir taip yra visai patogu „egzistuoti“ namų sąlygomis.
Susitapatinimas su tam tikra socialine role ir kitų rolių pamiršimas ar nustūmimas į nuošalę yra tam tikras žmogaus tapatybės (personality) praradimas. Darbo fanatikai susitapatina su profesiniu statusu ir pamiršta, kad ne darbo laiku jie yra tiesiog žmonės, mamos susitapatinusios su motinystės vaidmeniu dažnai pamiršta, kad yra tiesiog moterys, dukros, partnerės, žmonos ir t.t. Negebėjimas derinti socialinių vaidmenų yra gana dažnas visuomenėje, be kito žmogaus, specialisto įsikišimo labai sunku tai pamatyti ir atstatyti. Į psichoterapiją kreipiasi moterys dėl problemų santykiuose, o pasirodo, kad problema yra tame, kad jos tiesiog yra užstrigusios tam tikroje socialinėje rolėje ir negeba persijungti. Tai lyg aktorius, kuris po spektalio pamiršta nusiplauti grimą ir išeiti iš vaidmens.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Motinystės instinktas yra tikrai stiprus, todėl ne vieną moterį tiesiog užrakina viename šiame vaidmenyje. Kiekvienas kitas socialinis vaidmuo nėra toks stiprus kaip šis, todėl, mama tapdama žmona, meiluže, partnere jaučia didelę kaltę, kad paliko motinos vaidmenį. Aktorius nors kada vaidinęs Hamletą visada jaus kaltę gaišdamas laiką menkesniems vaidmenims. „Būti ar nebūti?“ motinystėje dažnai mamai neskamba kaip klausimas, jis tampa vienareikšmiu pasirinkimu „būti“ ir dažnai vieninteliu gyvenimo pasirinkimu.
Susitapatinimas su savo kūdikiu yra natūralus iki kokių trijų metų, bet nuolatinis būvis „mes“ yra nesveikas. Nėštumo laikotarpiu mama ir vaikas yra vienis, dalinai vieniu jie išlieka ir žindymo metu, bet vaikus ėmus vaikščioti ir kalbėti turi ateiti natūralus atskiskyrimas. Mama yra mama, vaikas yra vaikas, jokio mes nebelieka. Išgirdus mamą kalbant apie savo mokyklinį vaiką įvardžiu „mes“ reikėtų suklusti ir klausti, kur dingo moteris? „Mes jau einame į mokyklą“, „mes jau lankome plaukimą“ - tokie pasisakymai rodo, kad mama vis dar gyvena vaiko gyvenimą. Gyventi du gyvenimus nelabai išeina, todėl gyvenamas tas, kuris rodos yra svarbesnis, tai yra vaiko gyvenimas.
Vaikas mamą myli visokią, jis ją yra matęs visokią, tad kam gi puoštis ir gražintis, mamos vaidmeniui užtenka būti rūpestinga, atsidavusia, mylinčia. Moteris puošiasi, kai yra kituose socialiniuose vaidmenyse, kai ji yra moteris - seksualinė partnerė, žmona, meilužė, kai ji yra visuomenės dalis ir t.t. Mama, pamiršusi save, savo išvaizdą ima nebepatikti ir savo vaikams. Iš čia vėl kyla konfliktai, kai vaikai nejaučia pagarbos, nevertina, neklauso. Mano sūnus, kai jam buvo treji metai, man davė stiprią pamoką, pašnibždėdamas darželyje į ausį: „mama, ateik manęs pasiimti graži“. Svetima, bet labai stipri pamoka mane ištiko slaugos ligoninėje, kai mirštanti močiutė, laukdama savo vaikų, prašė slaugytojos ją sušukuoti ir klausė ar ji gerai atrodo?
Mama atsiduoda savo naujosioms pareigoms, atsiribodama nuo aplink supančio pasaulio ir, tarsi, savęs pačios. Kodėl nereta mama tiek pasineria į savo kūdikio gyvenimą, kad laiko sau ir nelieka.
Stereotipai ir Mizoginija
Dabartinė jaunoji karta yra linkusi griauti senesniems laikams įprastus ir nekvestionuojamus visuomenės standartus bei stereotipus. Toksiška visuomenės praktika nuo mažų dienų skatina moteriškumą ir tradicines lyčių roles, tačiau kartu ragina vengti vyriško dėmesio ir prielankumo. Juk visuomet atrodė, kad moterys privalo atrodyti patraukliai, net ir būdama namie ir plaudama indus, mandagus, kartais net koketiškas bendravimas ilgą laiką buvo siejamas su moteriškumo kerais.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Tuomet, populiariojoje kultūroje moterys imta vaizduoti dvejopai. Pirmuoju stereotipu dažniausiai būdavo sukuriama linksma ir nuotykių ieškanti blondinė, kuri nevengia flirto ir vyrų dėmesio, tačiau yra gana paviršutiniška ir siekianti asmeninės naudos. Pirmoji, dažnai pateikiama kaip atsvara antrajai, gėris prieš blogį, protas prieš grožį. Tikėtina, jog kiekvienas mūsų yra matęs bent vieną tokį kino filmą, serialą, o galbūt ir skaitęs knygą.
Tokios merginos pristatomos kaip geresnės, tiksliau suvokiančios toksiško vyriškumo įtakojamą visuomenę bei griaunančios jos standartus. Tokia stereotipinė logika persikelia ir į gyvenimo realijas, moterys vis dar yra linksniuojamos bei pašiepiamos dėl tokių dalykų kaip pomėgis apsipirkinėti ar dažytis.
Nors mūsų visuomenė yra sparčiai modernėjanti, tačiau kartu išlaiko ir tam tikras tradicijas bei normas. Nors lyties suvokimo tema diskusijų gali būti aršių, šiuo atveju koncentruojamasi tik į faktą, jog moteriškumas ir vyriškumas vis dar turi konkrečius vaizdinius, kurie gali sukurti nereikalingas priešpriešas. Moteriškumas nėra konkreti ir neginčytina esybė, veikiau kiekvieno asmens suvokimas.
Svarbus supratimas, kad žmonės nėra vienodi, jų pasirinkimai, gyvenimo būdas, savybės ir charakterio ypatybės koreliuoja ne tik su lytimi. Taip vystosi mizoginija, vienas iš negatyvių šiandienos visuomenės bruožų. Iš tiesų, mizoginija gali būti priskiriama net politinei ideologijai ir padeda tam tikra prasme padeda išlaikyti patriarchalinį valdymą.
Taip ir gimė „aš ne tokia kaip kitos‘‘ moterų karta, kuri šia filosofija užaugino ir savąsias dukras. Juk žmogus nėra vienpusis ir galutinis sutvėrimas. Socialiniuose tinkluose pastaraisiais metais šis fenomenas vis labiau pašiepiamas, kartu atkreipiamas ir dėmesys į internalizuotą mizogoniją - pačių moterų neapykantą moterims.
Solidarumas ir Pokyčiai
Tai nėra solidaru, ypač dabar, kai moterys skatinamos viena į kitą žvelgti kaip į drauges, ne konkurentes. „Aš ne tokia kaip kitos“ mąstymas kenkia moterų solidarumui. Iš tiesų, praėję dešimtmečiai buvo palanki terpė šiam fenomenui įsigalėti. Nors visuomenė laisvėjo, tačiau, kai kurie stereotipai ir žmonių kategorizavimas liko gajūs. Atsisakant moterų supriešinimo stengiamasi sujungti visuomenės grupę, kuri dažniau konkuruoja dėl kitos lyties dėmesio, o ne asmeninių pasiekimų. Asmeniniai žmogaus pasirinkimai, būdo bruožai, net hobiai, neturėtų būti smerktini ir įstumiami į lyties apibrėžtus rėmus. Unikalumas svarbus kiekvienam asmeniui, tačiau jis nėra sukuriamas dirbtinai. Toksiškas savosios lyties nuvertinimas ir niekinimas gana kenksmingai veikia stereotipinių lyčių vaidmenų kaitą, riboja žmogaus laisvę.
Tarptautinė moterų diena
Realus ar tariamas kitoniškumas yra tik priemonė leidžianti įvertinti kitas moteris, jų vertę.
Šiuolaikinės Moters Privalumai
Pati esu asmeninio efektyvumo konsultantė ir drąsiai galiu teigti, kad dabar yra moterų triumfo metas. Tačiau tai nereiškia grįžimą į amazonių laikus, transcedentinius deivių išgyvenimus ar kovą tarp lyčių. Šiuolaikiniame pasaulyje būti moterimi - reiškia turėti tam tikrų pranašumų. Svarbiausia - mokėti jais naudotis.
Senovėje žmonėms buvo kur kas paprasčiau. Jų socialinis vaidmuo buvo griežtai apibrėžtas, kiekvienas žinojo savo vietą, žinojo, ką jam daryti. Vyrai ėjo paskui mamutą, nors ne visada jį parnešdavo. Moterys gimdė ir dirbo visada. Tūkstančius metų moteris priklausė nuo vyro, galėjo tikėtis jo malonės ir gauti viską, ko jai reikia, tik iš jo. Staiga viskas pasikeitė. Evoliucija pažengė tiek, kad vyrai prarado lyderio poziciją, kurią priskyrė sau tik dėl gimimo teisės. Moteris dabar viską gali pati: nuspręsti, ką valgys vakarienei, įkalti vinį, uždirbti pinigų.
Kol visi aptarinėjo moters priespaudą, moterys suspėjo sukurti savo pasaulį. Jos domisi savo seksualumu, rūpinasi santykiais, ieško būdų pagražinti namus, praturtinti laisvalaikį ir pagerinti vaikų auklėjimą. Pasaulis visiškai pasikeitė. Išliko tik viena. Kol vyrai ieško savęs, gydosi žaizdas po nepavykusios „medžioklės“ ir kuria naujas strategijas, moterys ir toliau atlieka tonas darbų. Moterys ir toliau galvoja, kad jų vaidmuo - nesvarbus ir mažas. Su ta mintimi jos keliasi kiekvieną dieną ir nuverčia kalnus. Su amžinu nepilnavertiškumo pojūčiu. Su beprasmiška nemeile sau.
Bendraudama su moterimis dažnai girdžiu, kad jos leidžia sau nueiti į sporto salę, grožio saloną ar tiesiog pailsėti pertraukos metu tarp darbo, vaikų ir namų ruošos. Tuo metu suaugę vyrai leidžia sau tai daryti bet kada. Moteris, darydama tą patį, ką ir vyras, dirba 10 kartų daugiau. Ji pastoviai dirba, net kai „ilsisi“ namie, ir tai priimama kaip natūralus ir įprastas dalykas. Galbūt meilė sau ir laisvė užkoduota tik vyriškoje prigimtyje? Mano bendraamžių ir mūsų mamų karta kol kas lieka sumaištyje: o kaip mes, moterys?
Lyčių stereotipai
Vakaruose moterys labiau adaptuotos prie šiuolaikinių sąlygų ir saugomos įstatymo. Todėl jos nesiveržia ištekėti, gimdyti, kaip postsovietinių šalių atstovės. Rytų Europoje viskas kiek kitaip. Iš vienos pusės vakarietiško tipo santykiai mums nepriimtini: mes įpratę ir vis dar manome, kad vyras privalo uždirbti, išlaikyti šeimą ir mokėti už abu. Tačiau dažnai matome ir kitą šio santykių modelio pusę: nepripažintas genijus ar bedarbis vyras guli ant sofos, o moteris skraido ant šluotos, laikydama visus namų kampus. Net dabar, kai mes uždirbame, tempiame visą šeimą ir verslą, ką jau ten - visą trapų pasaulį ant savo stiprių pečių, vis dar manome, kad nenusipelnėme laiko ir dėmesio sau. Mes turime visada būti šalia, rūpintis, įkvėpti ir gelbėti - „o kas, jei ne mes?". Vakarietiško mentaliteto moterims nesuvokiama ir nepakeliama mūsiškių dalia. Pas mūsiškes ir namai dega, ir žirgai laksto, ir vaikai verkia, ir visa tai pasąmoningai suprantama kaip natūralus reiškinys.
Girdėdama Vakarų Europos psichologus, saulėtos Kalifornijos guru ir jų adeptus, nuolat kalbančius apie išėjimą iš komforto zonos, prisimenu mus, išgyvenusius sovietmečio epochą, jos žlugimą ir globalias permainas. Tuomet neišeidami iš namų mes emigravome į visiškai naują valstybę. Apie „išėjimą iš komforto zonos“ aš sužinojau ne iš knygų ar seminarų. Savo gyvenime mačiau ir patyriau daugybę krizių. Visą laiką reikėjo įveikti kliūtis, kovoti su kažkuo. Ar buvo sunku? Buvo. Ar prisimenu aš tuos laikus? Ne. Aš galvoju tik apie tai, kiek visko įvairaus aš išgyvenau ir ko išmokau, kaip kiekvienas gyvenimo posūkis suteikė man naujų jėgų ir patirties. Mano kelias padovanojo daugybę naujų pojūčių, įspūdžių, atradimų. O mano patirtis, žinios ir įgūdžiai sulaukė atgarsio ir pravertė daugybei moterų. Aš buvau n-tasis guru jų kelyje. Mačiau tai jų akyse ir girdėjau jų balse.
Viskas, apie ką jos kalbėjo, ką pasakojo reiškė tik vieną - jos labai skirtingos: skirtingi jų norai, svajonės, patirtis ir galimybės. Tačiau visos jautėsi vienodai bejėgės, kai kankino nerimas dėl ateities, kai skaudėjo širdį ir rodos, pasiekei dugną. Kiekvieną dieną aš stebiu moterų kovą su aplinkiniais ir su savimi. „Maža to, kad vyras, vaikai, namų ruoša, aš dar turiu puikiai atrodyti, kad niekas pirštais nebaksnotų. Darbe privalau nuolat vystytis, domėtis naujovėmis, o po jo tenka dirbti ir namie, nes artimieji, draugai prašo pasidalinti rekomendacijomis, įžvalgomis. Man atrodo, kad dažnai mane į svečius tik dėl to kviečia“. Arba: „Aš vis dar nežinau, kas aš, ko noriu, koks mano gyvenimo tikslas, prasmė. Atrodo, lyg stebėčiau pro langą, kaip gyvenimas eina pro šalį, o aš nieko negaliu padaryti. Ar tai ir yra mano gyvenimas?“. Arba: „Kaip pradėti viską iš pradžių, ar ne per vėlu? Koks turi būti pirmas žingsnis? O kas, jei viskas veltui, kokios garantijos, kad verta?“.
Aš žinau, kad daugelis moterų trokšta permainų, bet jas kamuoja didžiulė nežinomybės baimė. Jos jaučia, kur nori nueiti, ką nori turėti, ką nori patirti, bet nežino krypties, nesupranta, kaip ten nukakti, abejoja, ar pakaks jėgų, sveikatos, laiko ir pasitikėjimo savimi. Aš mačiau, kaip tai vyko su daugybe moterų. Žinau, nes tai vyko su manimi taip pat. Stebėdama save, savo bendraamžes ir mūsų mamas dažnai galvojau, kodėl mes kariaujame visą savo gyvenimą? Iš pradžių su inkvizicija ir raganų medžiokle, kai laimė buvo siejama su gėda ir kalte, o buvimas moterimi reiškė nepilnavertiškumą ir nuodėmę. Po to su politinėmis ir ekonominėmis krizėmis. Vėliau su neidealia figūra, netobula santuoka, ne svajonių darbu, nepakankamai gera savimi. Laikas eina, o mes galvojame ir elgiamės kaip anksčiau. Mes nepastebime, kad pasaulis, mes pačios dabar ir prieš daugelį metų - visiškai skiriasi. Viskas pasikeitė, o įprotis kovoti, vargti, kentėti išliko.
Praėjo tie laikai, kai moters laimė buvo siejama tik su santuoka, vaikų auginimu ir bažnyčia. Žinoma, nuostabusis princas ant balto žirgo irgi neprošal, tačiau šiandien daugelis moterų nori būti kūrybiškomis, aktyviomis, paklausiomis asmenybėmis. Ir tai ne tik nekenkia tradiciniam moters vaidmeniui - šeima, vaikai, mylimas vyras, bet ir harmoningai dera. Dabar būti moterimi - reiškia turėti tam tikrų pranašumų. Moteris - tai galia. Ji neturi jokių trūkumų ar apribojimų. Ji gali viską - nuo verslo iki valstybės valdymo. Daugelis tabu liko tik vyrų ir pačių moterų galvose.
Kaip Ištraukti Gyvenimą Iš Spintos
Viskas, kas daroma šiame pasaulyje, daroma dėl moters. Moteris visuomet pirminė, vyras be moters praranda kur kas daugiau, todėl kad be jos nėra judėjimo, nėra stimulo siekti, atiduoti ir realizuotis. Jeigu vyras nenorėtų moters, o moteris nenorėtų daugiau, pasaulis nustotų vystytis. Būtent taip žmonija vystosi iki šiol: didėjant greičiui, sudėtingėjant jau įgytoms programoms, ir moteris vaidina labai svarbų vaidmenį šiame procese.
Moterys nori jaustis laisvai ir patogiai pasaulyje, kuriame gyvena. Ačiū vyrams, sukūrusiems daugybę technikos stebuklų, palengvinančių kasdieninę buitį. Taip, galbūt patys to nenorėdami, jie padovanojo moterims daugiau laisvo laiko, kurį reikėjo kažkuo užimti. Moterys ėmė mokytis, o su žiniomis atsirado poreikis realizuotis.
Atrodo, kad kiti žmonės gyvena neįtikėtinai įdomų ir pilnavertį gyvenimą. Tačiau klysta. Jie tiesiog įdomiai apie jį pasakoja. Kiek knygų ir žurnalų perskaityta, kiek paskaitų ir klubų aplankyta! Rodos, štai ji - laisvė. O iš tikrųjų - dar vienas sunkus išbandymas. Praradę orientaciją arba kaskart pasiklydusios moterys laukia, kol kas nors didelis ir žinantis suras, išves į šviesą ir nukreips namo. Jos eina į n-tąjį laimingą moterystę ar sėkmingą lyderystę žadančius seminarus, skaito n-tąją išminties knygą ar blogerio „perlus", tariasi su būrėja ar drauge ir tikisi permainų. Ir nepajunta, kaip atiduoda savo gyvenimo vairą į svetimas rankas. Joms atrodo, kad kiti žmonės gyvena neįtikėtinai įdomų ir pilnavertį gyvenimą. Tačiau klysta. Jie tiesiog įdomiai apie jį pasakoja, daug ką pagražina, ir apskritai, jų gyvenimas tinka tik jiems.
Ta verslininkų ir verslių guru įpiršta mintis, kad mes kažką praleidžiame, kažko nepatiriame ir privalome ieškoti „geresnės savo versijos“ - tiesiog reklama, viliojanti iškaba. Konsultacijų metu tenka priminti sudėtingas prasmes paprastais žodžiais. Pirma, gyvenimas vyksta ten, kur esi tu. Tu jau esi, tu jau įdomi, tavęs nereikia taisyti, reiškia ir tavo gyvenimas toks. Pažiūrėk, kiek daug tu pasiekei, kiek padarei. Jei būtum nieko neverta, menka, netobula, ar būtum sugebėjusi? Pamatyk save, savo gyvenimą iš šios nuostabios pusės. Antra, leisk spręsti vienam vieninteliam žmogui, kas gerai, o kas blogai, ko reikia arba nereikia. Sau pačiai. Kelionė į save pati svarbiausia, ji kur kas spalvingesnė nei Japonija per sakurų žydėjimą ar jaukus romantiškasis Paryžius. Įdomiau suvokti, kokia esi iš tikrųjų, ką sugebi, o ko negali, ko nori, o ko tau nereikia. Suprasti ir realizuoti. Ko gero, tai vienas iš pagrindinių dalykų, kuriuos reikia mokėti šiuolaikinei moteriai. Savarankiškai padėti sau, auginti, vystyti.
Moteris sukurta laimei, kaip paukštis skrydžiui, o nuolatinė kova su savo „netobulumu“, lygiavimasis į „išrinktuosius“ arba savęs gailėjimasis, užuojautos paieškos labai dažnai trukdo tapti savo gyvenimo šeimininke. Kiekviena iš mūsų gali pati spręsti, pati rinktis, suvokdama, kad laikas - tai pats brangiausias turtas, kokį mes turime. Svarbu, nešvaistyti jo veltui. Gyvenimo neįmanoma sustabdyti, atidėti ar uždaryti karantinui. Jis atkakliai reikalauja, kad jį gyventume. Jis vyksta šiandien, dabar, šią akimirką, nepriklausomai nuo to, pasiruošusios mes ar ne. Laikas nenumaldomai bėga, ir mes nebegalime atsisukti atgal ir permesti atsakomybę už savo gyvenimą mamai, močiutei, vyrui, sovietmečiui, inkvizicijai. Šiandien mes pačios atsakome už tai, kaip jis susiklostys: bus laimingas ar palaidotas krūvoje nuolatinių kovų ir nuoskaudų pelkėje. Mes galime pačios valdyti savo gyvenimą, čia ir dabar, be menkiausio noro atidėti šį įdomų užsiėmimą kažkokiam mistiniam laikui.
tags: #buvimas #moteremi #socialinis #vaidmuo #ese