Liaudies medicina nuo seno siūlo įvairių priemonių ligonių slaugai, pradedant vaistažolėmis ir baigiant higienos patarimais. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą populiarių liaudies medicinos metodų, kurie gali būti naudingi slaugant ligonius.
Vaistažolės onkologinių ligonių slaugai
Vėžinių ligų gydymas vaistažolėmis turi ilgaamžes tradicijas, grindžiamas geriausia liaudies medicinos patirtimi. Nacionalinio vėžio instituto fitoterapeutas Juozas Ruolia sako, kad fitoterapija efektyviai papildo kitus vėžio gydymo būdus, sustiprina jų poveikį ar palengvina nepageidaujamus šalutinius reiškinius, todėl pagal indikacijas galėtų būti skiriama daugumai onkologinių ligonių.
Fitoterapija itin naudinga reabilitacijos periodu, po radikalaus, cheminio, spindulinio ar kitokio vėžio gydymo, nes pagerina pacientų savijautą ir gyvenimo kokybę, stiprina imunitetą, padeda apsaugoti pacientą nuo ligos atkryčio ar ligos progresavimo, palengvina gijimo procesą. Nacionalinio vėžio instituto Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje yra patvirtinta pacientų po radikalaus vėžio gydymo 5-rių metų stebėsenos ir gydymo plano metodika, pagal kurią pacientas vartoja tam tikras priemones imunitetui palaikyti, organizmui atsigauti.
Anot fitoterapeuto Juozo Ruolios, vėžiu sergantiems ligoniams tinka ir naudingos ne visos vaistažolės. Onkologijos praktikoje vartojami vaistiniai augalai turėtų pasižymėti imunomoduliuojamuoju, antinavikiniu, uždegimą slopinančiu, antioksidaciniu, detoksikaciniu poveikiu. Vaistažolės turėtų atpalaiduoti kvėpavimo takų ir virškinimo trakto spazmus, gerinti bendrą savijautą, nervų sistemos veiklą, palankiai veikti psichoemocinę būseną.
Prioritetinis augalų, skirtų onkologiniams ligoniams, požymis yra citotoksiškai veikiantys junginiai, t. y. alkaloidai ir glikoproteinai, kurie pasižymi išskirtine galimybe veikti pakitusį darinį, auglį. Liaudies medicinoje ugniažolės vartojamos nuo seniausių laikų.
Taip pat skaitykite: Įgūdžių lavinimas autistams
Antinavikinis ugniažolių poveikis pirmą kartą aprašytas 1860 metais, kai Rusijos mokslininkai suleido šių augalų sulčių į krūties naviką ir pastebėjo, jog po kurio laiko sumažėjo naviko masė. Ugniažolių sudėtyje yra 0,97-1,87 proc. alkaloidų. „Antinavikiniu aktyvumu pasižymėjo augalų sudėtyje esantys alkaloidai chelidoninas ir protopinas, kurie veikia sarkomos 180 ir Erlicho karcinomos ląsteles.
Skiriant pelėms 50 mg/kg alkaloido chelidonino 7 dienas, stebėtas naviko augimo sulėtėjimas 22-25 proc. Be to, jau minėtas alkaloidas chelidoninas lėtino naviko ląstelių telomerazę. Kaip žinoma, fermentas telomerazė yra aktyvus beveik visuose piktybiniuose navikuose, bet sveikose ląstelėse neveikia. Taigi šis fermentas - idealus taikinys, o vaistai ar augalai, kurie galėtų jį „išjungti“, prisideda prie nekontroliuojamo vėžinių ląstelių dauginimosi stabdymo.
„Onkologiniam pacientui labai svarbu, kad būtų tiesiogiai koordinuojamas imuninis atsakas, būtent ne stimuliuojamas, ne stiprinamas, o koordinuojamas. Tyrimo, kuriame 1 parą prieš spinduliuotę pelėms į pilvaplėvę buvo suleista 50 mg/kg glikoproteinų, išskirtų iš Chelidonium majus L., rezultatai atskleidė, kad, praėjus 5 d. po spinduliuotės, padaugėjo leukocitų, palyginti su leukocitų kiekiu kontrolinėje grupėje.
Kitame eksperimente su pelėmis, prieš realizuojant mirtiną spinduliuotės dozę, pelėms į pilvaplėvę buvo suleista 50 mg/kg Chelidonium majus L. glikoproteinų. Rezultatas - po 30 d. nustatytas 80 proc. Aksiolitinis ir analgezinis didžiųjų ugniažolių poveikis siejamas su tuo, kad augalų ekstraktas aktyvina gamaamino sviesto rūgšties receptorius, t. y. slopina neuronų aktyvumą, reguliuoja impulsų pralaidumą, pasižymi raminamuoju poveikiu, gerina miego ciklą, slopina neuropatinį skausmą.
Ugniažolių alkaloidai aktyviai veikia adenokarcinomos, sarkomos, melanomos ląsteles, slopina jų dalijimąsi ir padidina jautrumą imuninei sistemai. Antinavikinis ugniažolių poveikis ryškesnis esant pradinių stadijų vėžiui, todėl jos itin rekomenduojamos po radikalaus naviko gydymo.
Taip pat skaitykite: Kaip gauti slaugos priemones tualetui?
Be antinavikinio ir imunomoduliuojamojo poveikio, ugniažolės pasižymi antispazminiu (panašiu į aguonose esančio papaverino), raminamuoju, atpalaiduojamuoju veikimu, gerina tulžies išsiskyrimą, virškinimą. Įdomu tai, kad antinavikinis ir kitoks naudingas ugniažolių poveikis pasireiškia tada, kai veikia visas kompleksas jų sudėtyje esančių alkaloidų.
Ugniažolių poveikį stiprina medetkos, gysločiai, kai kurios mineralinės medžiagos, mikroelementai, aminorūgštys, kaip antai selenas, glutationas, L-cisteinas, L-metioninas ir kiti. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad didžiosios ugniažolės - nuodingi augalai, kuriuos reikia vartoti atsargiai.
Dabartiniu metu onkologijos praktikoje vartojami fitopreparatai gaminami pasitelkus modernias farmacijos technologijas. Jos garantuoja veikliųjų medžiagų grynumą, aktyvumą ir tinkamą dozę, gerą pasisavinimą (pavyzdžiui, apsaugo nuo ardomojo skrandžio sulčių poveikio), toleravimą, patogų vartojimą. Šiuolaikiniai vaistažolių preparatai gaminami tabletėmis, kapsulėmis ir kitų formų.
Lidonium preparatą sukūrė Vilniaus universiteto Onkologijos instituto (dabar -Nacionalinis vėžio institutas) Fitoterapijos laboratorija, bendradarbiaudama su Ukrainos Kijevo gydytojų tobulinimosi universiteto Fitoterapijos katedra. Jo sudėtyje yra ugniažolių, gysločių lapų ir medetkų žiedų sausųjų ekstraktų, seleno, gliutationo, L-metionino, L-cisteino.
Lidonium skiriamas tik papildomai reguliuoti mitybai esant susilpnėjusiam ląsteliniam imunitetui po radikalaus vėžio gydymo (operacijos, spindulinio arba cheminio), , taip pat siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę bei esant skrandžio, žarnyno, kepenų ir tulžies pūslės latakų, kvėpavimo takų spazmams, uždegimams.
Taip pat skaitykite: Slaugos mokymo priemonių sąrašas
Pacientų ir gydytojų patogumui Lidonium tiekiamas tabletėmis, nes taip galima tiksliai įvertinti suvartojamus preparato sudedamųjų dalių kiekius ir apsaugoti ligonį nuo nepageidaujamo ugniažolių poveikio. Suaugusiesiems ir vaikams, vyresniems nei 12 metų, rekomenduojama gerti po 1 tabletę Lidonium 2 kartus per dieną, 5-10 min. prieš valgį, užgeriant puse stiklinės vandens.
Vartojama 21 d., po to daroma 7 d. pertrauka. Pirmus metus po radikalaus vėžio gydymo rekomenduojamas 12 ciklų kursas, po to 6 ciklų kursas.
2017 m. spalio-2018 m. sausio mėn. bendradarbiaujant su Nacionalinio vėžio instituto fitoterapeutu J. Ruolia buvo atliktas Lidonium tyrimas, kuriame dalyvavo tikslinė grupė - onkologinėmis ligomis sergantys pacientai. 52 fitoterapeuto J. Metodas - savipilda respondentai savarankiškai užpildė klausimyną.
Iš 168 apklausoje dalyvavusių pacientų 69 proc. buvo moterys, 31 proc. - vyrai, 59 proc. tyrimo dalyvių buvo 51-70 metų amžiaus. 46 proc. sirgo krūties, 13 proc. - prostatos, 9 proc. - kiaušidžių navikais. Pirmos stadijos vėžiu sirgo 24 proc., antros stadijos - 69 proc., trečios stadijos - 35 proc., ketvirtos stadijos - 18 proc.
70 proc. Lidonium išbandžiusių onkologinių pacientų nurodė, jog preparatą vartojo, kad liga nesugrįžtų, 57 proc. - imunitetui stiprinti, nes žinojo stipraus imuniteto svarbą apsaugai nuo ligos atkryčio, 34 proc. 32 proc. pacientų Lidonium vartojo iki 2 metų (41 proc. J. Ruolios pacientų), iki 1 metų - atitinkamai 26 ir 24 proc. net 66 proc. 37 proc. Lidonium labai gerai įvertino daugiau kaip pusė jį vartojusių pacientų.
Labai gerai (jaučiamas ženklus pagerėjimas) preparato poveikį įvertino 63 proc. J. Ruolios ir 51 proc. visos tiriamųjų grupės pacientų, vidutiniškai (jaučiamas pagerėjimas, bet jis nėra ryškus ) - atitinkamai 43 ir 37 proc. pacientų.
J. Ruolios pacientų grupėje didesnė dalis pacientų Lidonium vartojo iki 2 m. vs >1 m., didesnė dalis kitų pacientų vartojo iki 3 mėn. J. Ruolios gydyti pacientai Lidonium naudą įvertino palankiau nei vidutiniškai visa tiriamųjų grupė. Tokį geresnį vertinimą galėjo lemti ilgesnis šio preparato vartojimas.
Apibendrinant galima pasakyti, kad vaistažolės, ypač ugniažolės, gali būti naudingos onkologinių ligonių slaugai, tačiau būtina pasitarti su specialistais ir vartoti atsargiai.
Lidonium tyrimo rezultatai
| Pacientų grupė | Preparato vartojimo trukmė | Poveikio įvertinimas (labai gerai) |
|---|---|---|
| J. Ruolios pacientai | Iki 2 metų | 63% |
| Visa tiriamųjų grupė | Iki 3 mėnesių | 51% |
Šaltinis: Nacionalinio vėžio instituto tyrimas, 2017-2018 m.
Liaudiškos priemonės peršalimo simptomams malšinti
Peršalus dažnai žmonės griebiasi ne tik vaistų simptomams malšinti, bet ir, norėdami pasijusti geriau, išbando įvairias liaudiškas priemones. Karštas pienas su medumi - tai viena iš liaudiškų priemonių apie kurias iki šiol iš pacientų išgirsta vaistininkė Elvyra Ramaškienė.
„Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad karštas pienas gali atpalaiduoti gerklę ir sumažinti gleivinės sudirginimą, o medus dėl antibakterinių ir antivirusinių savybių gali sušvelninti kosulį ir gerklės dirginimą. Tačiau lygiai taip pat pienas gali paskatinti gleivių gamybą, o tai peršalus tik dar labiau sustiprintų juntamus nepageidaujamus simptomus. Negana to, dėl piene esančio kalcio lygiagrečiai vartojamų vaistų ar netgi medaus veiksmingumas gali sumažėti“, - pranešime žiniasklaidai pasakoja vaistininkė E. Ramaškienė.
Anot jos, kur kas veiksmingiau pasidaryti arbatos su medumi arba netgi paprasčiausiai sučiulpti šaukštelį medaus. Druskos įtrynimas į krūtinę, siekiant palengvinti peršalimą, yra gan dažna liaudies medicinos praktika.
„Vieni iš druskų darosi kompresus krūtinei. Druską sumaišo su šiltu vandeniu ir šiuo tirpalu suvilgo kompresą bei laiko jį ant krūtinės, kartas nuo karto patrinant. Vis dėlto kai kuriems žmonėms druska gali sukelti odos sudirginimus arba alergines reakcijas. Ir iš tiesų, nors sakoma, kad šie kompresai turėtų palengvinti peršalimą, jokių mokslinių įrodymų apie tai nėra.
Todėl vietoje druskos kompresų patarčiau peršalimą pabandyti palengvinti į krūtinę įtrinant eukalipto, taip pat jį galima maišyti su pušų ir čiobrelių aliejais“, - pataria vaistininkė E. Ramaškienė.
„Kartais galima išgirsti, kad žmonės užsikimšus nosiai ar atsiradus slogai savo pėdas mirko šiltose vonelėse ir jiems tai palengvina nepageidaujamą simptomą. Taip tikrai gali būti dėl to, kad karštame vandenyje šildant pėdas suaktyvėja mūsų autoimuninė nervų sistema, suaktyvėja kraujotaka ir atsipalaiduoja raumenys. Dėl to atsikemša nosis arba palengvėja sloga“, - pasakoja vaistininkė E. Ramaškienė.
Tik ji priduria, kad svarbu nepamiršti, jog tokios pėdų vonelės yra tik trumpalaikė pagalba slogos ar užgulusios nosies palengvinimui.
„Kai peršąlame, nuolat girdime patarimus gerti karštas arbatas, kitus šiltus skysčius arba paprasčiausiai vandenį. Tačiau, ypač karščiuojant, patariama rinktis ne bet kokius skysčius, o geriau elektrolitų tirpalus, kurių sudėtyje būtų mineralų, druskų ir šiek tiek gliukozės. Mineralai ir druskos padės išvengti dehidratacijos, o gliukozė - padės palaikyti energiją.
O jei stipriai sergate ir namuose neturite elektrolitų, paprasčiausiai į savo arbatą įdėkite šiek tiek druskos bei medaus arba cukraus“, - pataria vaistininkė E. Ramaškienė.
Dėl asmeninių sveikatos problemų VLMEDICINA.LT rekomenduoja kreiptis į šeimos gydytoją arba su jo siuntimu - į specialistą.
Apibendrinant, liaudies medicina siūlo įvairių priemonių peršalimo simptomams malšinti, tačiau svarbu atsižvelgti į galimą šalutinį poveikį ir pasitarti su specialistais.
Rožės gydymas liaudiškomis priemonėmis: mitai ir realybė
Daugelis žmonių, išgirdę žodį „rožė“, pirmiausia pagalvoja apie gėlių karalienę, puošiančią sodus ir džiuginančią akį savo spalvomis. Tačiau medicinos pasaulyje šis terminas turi visiškai kitokią, kur kas niūresnę reikšmę. Tai ūmi, neretai skausminga ir staiga prasidedanti bakterinė odos infekcija, kuri, laiku nepradėta gydyti, gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų.
Nors visuomenėje vis dar gajūs mitai apie „nužiūrėjimus“ ar gydymą raudonais audiniais, svarbu suprasti, kad tai yra rimta liga, reikalaujanti profesionalios medicininės pagalbos. Rožė (medicininis terminas - erysipelas) yra infekcinė liga, kurią dažniausiai sukelia A grupės beta hemolitinis streptokokas. Skirtingai nuo kitų odos infekcijų, rožė pažeidžia paviršinį odos sluoksnį (dermą) ir paviršines limfagysles. Bakterijos į organizmą patenka per mažiausius odos pažeidimus.
Vienas iš klastingiausių šios ligos bruožų yra jos staigi pradžia. Dažniausiai liga prasideda ne nuo odos pokyčių, o nuo bendrų negalavimų, kurie primena gripą.
Odos pažeidimas rožės atveju yra labai specifinis ir dažnai vadinamas „liepsnos liežuviais“:
- Ryškus raudonis: Pažeista vieta tampa ryškiai raudona, lyg nulakuota.
- Aiškios ribos: Tai vienas svarbiausių diagnostinių kriterijų. Skirtingai nuo celiulito (gilesnės odos infekcijos), rožės atveju galima pirštu brėžti liniją, kur baigiasi uždegimas ir prasideda sveika oda.
- Karštis ir skausmas: Palietus pažeistą vietą, ji būna žymiai karštesnė už aplinkinę odą.
- Patinimas: Dėl limfos tekėjimo sutrikimo pažeista galūnė ar veido dalis stipriai ištinsta.
Nors rože gali susirgti bet kurio amžiaus žmonės, tam tikros grupės turi žymiai didesnę riziką. Didžiausia rizika kyla asmenims, sergantiems lėtinėmis ligomis. Cukrinis diabetas yra vienas pagrindinių rizikos veiksnių, nes padidėjęs cukraus kiekis kraujyje sukuria palankią terpę bakterijoms, o pažeistos kraujagyslės ir nervai apsunkina žaizdų gijimą. Taip pat labai dažnai rožė kartojasi žmonėms, turintiems limfos apytakos sutrikimų (limfedemą) arba lėtinį venų nepakankamumą.
Rožė yra bakterinė infekcija, todėl pagrindinis ir efektyviausias gydymo būdas yra antibiotikai. Dažniausiai skiriami penicilino grupės vaistai, nes streptokokai jiems išlieka jautrūs. Deja, Lietuvoje vis dar gajus mitas, kad rožę reikia gydyti „užkalbėjimais“, kreida ar vyniojant koją į raudoną vilnonį audinį. Tokie metodai yra ne tik neveiksmingi, bet ir pavojingi. Kol žmogus tikisi stebuklo iš raudono audeklo, bakterijos toliau dauginasi, o infekcija plinta.
Rekomenduojama:
- Ramybės režimas: Pažeistai galūnei reikia ramybės.
- Vietinis gydymas: Nors pagrindinis gydymas yra sisteminis (antibiotikai), kartais gydytojai gali skirti antiseptinius kompresus.
D.U.K.
Ar galima užsikrėsti rože nuo sergančio žmogaus? Tiesiogiai nuo sergančiojo užsikrėsti rože yra gana sunku, jei jūsų oda sveika ir imunitetas stiprus. Tačiau bakterijos gali būti perduodamos per rankas ar užterštus daiktus.
Ar galima išgydyti rožę visam laikui? Deja, ne. Priešingai - persirgus rože, padidėja tikimybė, kad ji pasikartos.
Kiek laiko trunka rožės gydymas? Paprastai karščiavimas nukrenta per 1-3 dienas nuo antibiotikų vartojimo pradžios. Odos paraudimas ir tinimas gali išlikti ilgiau - savaitę ar dvi. Vėliau oda gali pradėti luptis.
Kodėl rožė dažniausiai pažeidžia kojas? Kojose kraujotaka ir limfos apytaka yra lėtesnė nei viršutinėje kūno dalyje, ypač jei žmogus daug stovi arba turi venų problemų.
Viena didžiausių rožės grėsmių yra jos polinkis kartotis. Tai vadinama recidyvuojančia rože. Kiekvienas naujas ligos epizodas vis labiau žaloja limfinę sistemą. Ilgainiui tai gali sukelti būklę, vadinamą limfostaze, o vėliau - ir dramblialige (elefantiaze). Galūnė smarkiai padidėja, deformuojasi, oda sukietėja, atsiranda trofinių opų. Tai negrįžtami pokyčiai, kurie smarkiai pablogina gyvenimo kokybę ir gali sukelti negalią.
Siekiant išvengti šios nemalonios ligos ar jos pasikartojimo, būtina skirti ypatingą dėmesį savo odos ir bendrai sveikatos būklei. Svarbiausia taisyklė - neleisti bakterijoms rasti „įėjimo vartų“. Ypač atidūs turėtų būti žmonės, kenčiantys nuo pėdų grybelio. Tarpupirščių įtrūkimai yra viena dažniausių vietų, per kurias streptokokas patenka į audinius. Grybelio gydymas nėra tik estetinė problema - tai būtina profilaktinė priemonė prieš rožę.
Asmenims, turintiems polinkį į kojų tinimą, rekomenduojama nešioti kompresines kojines, kurios gerina veninę kraujotaką ir limfos nutekėjimą. Svorio kontrolė ir cukrinio diabeto valdymas taip pat yra kritiškai svarbūs veiksniai.
Jei rožė kartojasi dažnai, gydytojai gali skirti ilgalaikę profilaktiką antibiotikais (vadinamuosius prailginto veikimo penicilinus), kurie leidžiami reguliariai tam tikrą laikotarpį, kad organizmas būtų apsaugotas nuo pakartotinės infekcijos atakos.
tags: #liaudiskos #priemones #ligonio #slaugai