Daugelyje šalių specialiojo ugdymo sritis bendrojo ugdymo kontekste yra sąlyginai jauna. Lietuva, perėmusi Europos Sąjungos švietimo ir socialinės politikos nuostatas, vis labiau plėtoja specialiųjų poreikių (SP) asmenų integraciją į visuomenę. Remiantis moksliniais tyrimais, galima teigti, kad visuomenė dar nėra pasirengusi nuoširdžiai ir paprastai priimti kitokį savo narį.
Kad negalią turintys žmonės galėtų visapusiškai integruotis į visuomenę, reikia, kad visuomenė juos priimtų, o tai įvyks tik tada, kai negaliuosius bus įprasta matyti visur: įstaigose, gatvėje, renginiuose, mokyklose ir darželiuose. Kita vertus, negalieji išeis iš namų tik tuomet, kai visuomenė juos priims. Taigi, susidaro užburtas ratas, kurį reikia kažkam nutraukti. Veikiausiai tai padaryti gali vaikai. Juk tai, ką mes jiems nuo mažens įdiegsime, tai ir atrodys natūralu.
Šios švietimo sistemos plėtotės įteisintos nuostatos, jog negalią turinčių žmonių ugdymas turi būti neatskiriama švietimo sistemos dalis. Vaikams, jaunimui ir suaugusiems valstybė pripažįsta vienodas galimybes įgyjant pradinį, vidurinį, profesinį ir aukštąjį išsilavinimą.
Laikantis principo „visuomenė visiems“, negalią turinčių žmonių integracija turi prasidėti jau ikimokyklinėse įstaigose. Integracijos principo taikymas sudaro prielaidas realizuoti tokias vaiko teises, kaip:
- įgyti išsilavinimą, atitinkantį asmens gebėjimus ir norus;
- gyventi savo šeimoje;
- lankyti mokyklą kartu su savo bendraamžiais, su kuriais bendrauja ir laisvalaikiu.
Iki šiol negalią turintiems nepritaikyta aplinka daugelyje aukštųjų (aukštesniosiose, profesinėse ir vidurinėse) mokyklų, trūksta specialių mokymo priemonių, vadovėlių, neįsteigti pedagogo padėjėjo, palydovo bei skaitytojo etatai, neišspręstas transporto klausimas ir t. t. Lietuvoje šiandien vyksta diskusija dėl vaikų su negalia mokyklinės integracijos. Kokiose mokyklose turėtų mokytis negalieji: ar specialiose, ar bendrojo lavinimo mokyklose? Kokios socialinės-psichologinės parengties sąlygos būtinos negalios integracijai į bendrojo lavinimo mokyklas? Panašūs klausimai atspindi aktualią dabartinės visuomenės problemą.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Bendrojo lavinimo mokykla dar nėra pakankamai pajėgi integruoti negaliuosius, o specialioji - išgyvena krizę. Anot V.Karvelio (1994) specialioji auklėjimo, mokymo ir globos įstaiga ruošia specialiųjų poreikių vaikus socialinei profesinei adaptacijai, o kartu ji pati tam tikra prasme tampa asmens socialinės adaptacijos bei integracijos kliūtimi. Integruoto ugdymo teorijoje bei praktikoje iki šiol gan mažai dėmesio skiriama negalios ugdytinių ir pedagogų socialinei sąveikai tobulinti, išankstinėms neigiamoms nuostatoms tirti bei šalinti, teigiamai požiūrio kaitai.
Įvairių šalių mokslininkai, tarp jų ir Lietuvos, daug dėmesio skiria specialiųjų poreikių asmenų integracijai. Tai, D.P.Hallahan (2003), J.M.Kauffman (2003), A.Ališausko (2002), J.Šienos (2001), V.Gudonio (1998), V.Indrašienės (2001), D.Pkūro (1997), J.Ruškaus (2003) ir kt. darbai ir nuomonės.
Svarbu atsižvelgti į tai, kad vykstantys negalios vaikų integracijos procesai ir su jais susijęs spartesnio visuomenės požiūrio į negaliuosius kaitos būtinumas. Savo magistriniame darbe noriu atskleisti specialiųjų poreikių vaikų integracijos bendrojo lavinimo mokyklose problemą.
Paauglių auginimo iššūkiai ir galimybės
Iki Nepriklausomybės Lietuvoje buvo naudojamas tik „invalido“ terminas. Dabar vartojama „negaliojo“ sąvoka. „Negalia“ - apibendrina daug skirtingų funkcinių sutrikimų, kurie yra sutinkami bet kurioje pasaulio šalyje ir bet kurioje visuomenėje. Žmonių negalią gali nulemti fiziniai, protiniai ar jutimo sutrikimai, taip pat netinkamas gydymas ar psichikos liga.
Pagrindinės sąvokos:
- Bendrojo lavinimo mokykla - mokykla, vykdanti priešmokyklinio, pradinio, vidurinio ar atitinkamo specialiojo ugdymo programas.
- Integracija - mokslo ar gamybos jungimasis į visumą, vientisą sistemą. Tai asmens sistemingas susitikimas tikslingai veiklai.
- Socialinė integracija - įvairių socialinių grupių, individų tikslų ir interesų sutapimo charakteristika.
- Specialieji ugdymosi poreikiai - asmens poreikiai, kurių sprendimas leidžia mokiniui veiksmingai dalyvauti ugdymo procese.
- Specialusis ugdymas - specialiųjų ugdymo metodų, priemonių ir turinio taikymas turintiems specialiųjų poreikių mokiniams.
- Požiūris - sąlygiškai pastovi nuomonė, interesai, pažiūrų išraiška, atspindinti individualią patirtį. Pažintinis - emocinis asmenybės santykis su tikrove. Šį santykį, požiūrį sąlygoja individuali pažintinė - emocinė patirtis, įvairios požiūrio dispozicijos.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Specialiųjų poreikių vaikams teikiamos trijų ministerijų (Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo bei Sveikatos apsaugos) paslaugos, kurias reglamentuoja ir trejopos paskirties LR Vyriausybės dokumentai. Šie dokumentai, įskaitant LR Konstituciją (1992), LR švietimo įstatymą (1991, nauja redakcija - 1998) ir Specialiojo ugdymo įstatymą (1998).
Svarbūs Lietuvos Respublikos Vyriausybės aktai, reglamentuojantys specialiųjų poreikių vaikų ugdymą:
| Eil. Nr. | LR Vyriausybės aktas | Metai | Akto Nr. |
|---|---|---|---|
| 1. | LR Invalidų socialinės integracijos įstatymas | 1991; 1999 (nauja redakcija) | Nr. 1998-08-02 (nauja redakcija) Nr. VIII-854 |
| 2. | LR Konstitucija | 1992 | |
| 3. | LR Švietimo Koncepcija | 1992 | |
| 4. | LR Švietimo reformos gairės | 1993 | |
| 5. | Vaiko Teisių Konvencija | 1995 | |
| 6. | Vaiko Teisių apsaugos pagrindų įstatymas | 1996 | |
| 7. | LR Invalidų socialinės integracijos įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymas | 1996-10-22 | Nr. I-1587 |
| 8. | LR ŠMM įsakymas „Specialiojo ugdymo įstatymas“ | 1998-12-15 | Nr. VIII-969 |
| 9. | LR ŠMKM įstatymas „Dėl antrojo švietimo reformos etapo prioritetų vykdymo“ | 1999-08-11 | Nr. 952 |
| 10. | LR ŠMM, Socialinės apsaugos ministrės nutarimas „Socialinės ir pedagoginės vaikų mokymosi sąlygos sudarymo programa“ | 1999-06-09 | Nr. 764 |
| 11. | LR ŠMM, LR Sveikatos apsaugos, LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Asmens specialiųjų poreikių įvertinimo tvarka“ | 2000-10-04 | Nr. 1221-527-83 |
| 12. | LR ŠMM įstatymas „Specialiojo ugdymo skyrimo tvarka“ | 2000-08-17 | Nr. 1056 |
| 13. | LR ŠMM įstatymas „Specialiųjų poreikių asmens priėmimo į specialiojo ugdymo įstaigą tvarka“ | 2000-02-22 | Nr. 158 |
| 14. | LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymas „Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo specialiųjų poreikių ikimokyklinio amžiaus vaikams namuose tvarka“ | 2000-07-05 | Nr. 916 |
| 15. | LR ŠMM įsakymas „Švietimo įstaigos specialiojo ugdymo komisijos sudarymo ir darbo organizavimo tvarka“ | 2000-08-17 | Nr. 1057 |
| 16. | LR ŠMM ir Sveikatos apsaugos ministrės įsakymas „Moksleivių mokymo namuose organizavimo tvarka“ | 2000-03-16 | Nr. 259 |
| 17. | LR ŠMM įsakymas „Perėjimas prie naujos lietuviškos Brailio rašto abėcėlės tvarkos ir programos“ | 2000-06-29 | Nr. 878 |
| 18. | LR ŠMM įsakymas „Dėl egzaminų pritaikymo specialiųjų poreikių moksleiviams“ | 2002-04-02 | Nr. 492 |
| 19. | LR ŠMM, Sveikatos apsaugos. Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas „Specialiųjų poreikių asmens sutrikimams ir jų laipsnis nustatymo ir specialiųjų poreikių asmens priskyrimo specialiųjų ugdymosi poreikių grupei tvarka“ | 2002-07-12 | Nr. 1329 |
| 20. | LR ŠMM įsakymas „Dėl metodinių rekomendacijų“ | 2002-08-21 | Nr. 1469 |
| 21. | LR ŠMM įsakymas „Dėl Pedagoginės ir psichologinės pagalbos teikimo modelio“ | 2003-06-25 | Nr. 897 |
| 22. | LR ŠMM įsakymas „Dėl Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ | 2004-06-03 | Nr. 838 |
| 23. | LR ŠMM įsakymas „Dėl Psichologinės pagalbos mokiniui teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ | 2004-06-03 | Nr. 837 |
| 24. | LR ŠMM įsakymas „Dėl mokymosi pagal adaptuotą vidurinio ugdymo programą tvarkos aprašo patvirtinimo“ | 2004-06-03 |
Šiuo aspektu svarbų vaidmenį suvaidino Tautinės mokyklos koncepcija (1989) ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, nors Lietuva prie šios konvencijos prisijungė vėliau (1992), o Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo ją tik 1995 m.
Kai 1992 m. buvo pasakyta, jog „vaikai su didelio intelekto sutrikimu negali mokytis bendrojo lavinimo mokykloje“, tai skambėjo labai radikaliai, daugeliui - neįprastai ir todėl - nepriimtinai. Tuo pat metu (1992) buvo pradėtas rengti ir 1994 m. baigtas dar vienas svarbus dokumentas - „Specialiojo ugdymo sistemos metmenys“ - kuris tapo vienu iš atraminių specialiųjų poreikių vaikų ugdymo pertvarkos orientyrų.
Atsižvelgiant į tai, LR švietimo įstatyme (2003) 33 straipsnyje 3 punkte pažymėta, jog „specialiųjų poreikių asmeniui švietimo prieinamumas užtikrinamas pritaikant mokyklos aplinką, teikiant psichologinę ir specialiąją pedagoginę ir specialiąją pagalbą, aprūpinant ugdymui skirtą kompensacinę techniką ir specialiomis mokymo priemonėmis, kitais įstatymais nustatytais būdais.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
Literatūroje Lietuvos specialusis ugdymas grindžiamas tokiomis nuostatomis, kaip: humaniškumas, demokratiškumas, racionalumas, atsinaujinimas, normalizacija, decentralizacija, integracija. Kuriant specialiojo ugdymo politiką ir ją praktiškai įgyvendinant ypatingą reikšmę turėjo Salamankos deklaracija (1994) ir „Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo specialiųjų poreikių vaikams bendrojo ugdymo įstaigose“ (1993) tvarkos sureguliavimas.
Šiuo aspektu svarbūs vaidmenys tenka dokumentams, reglamentuojantiems specialiųjų poreikių asmenų teises, tokiems kaip LR specialiojo ugdymo įstatymas (1998). Šis įstatymas nustato ne tik specialiojo ugdymo sistemos sandarą, ugdymo valdymą ir organizavimą, bet ir specialiųjų poreikių asmens, jo tėvų (ar vaiko globėjų), pedagogų teises ir pareigas.
Specialiojo ugdymo įstatymas (33.1 str.) leidžia tėvams dalyvauti įvertinant vaiko specialiuosius ugdymosi poreikius ir gauti išsamią informaciją apie įvertinimo rezultatus bei dalyvauti vaiko ugdymo procese, o pedagogus įpareigoja (34.2 str.) bendradarbiauti su specialiųjų poreikių vaiko tėvais (ar vaiko globėjais), konsultuoti juos specialiojo ugdymo klausimais ir informuoti apie vaiko ugdymosi pažangą, sunkumus ir problemas.
Dabar, su antrąja banga, ateina inkliuzinio ugdymo samprata, vienos mokyklos visiems idėja, bendrojo ir specialiojo ugdymo susiliejimo poreikis.
Visada buvo žmonių su vienokiu ar kitokiu sutrikimu, su vienokia ar kitokia negalia. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne pateikiama negalios ir negalės apibrėžimai. Abu šie terminai yra vartotini ir turi vienodą prasmę. Negalia- tai negalavimas, nesveikata: Jo sunki negalia. Apibūdinus negalios terminą galima apibrėžti sąvoką negalusis. Bet pirmiausiai būtų tikslinga kiek įmanoma sumažinti bet kokį neigiamą atspalvį, t.y. niekinamą požiūrį į asmenį. To siekdami galėtume teigti, jog visi esame bent truputį negalūs. Tai įrodyti labai paprasta.
Dažnam atsiranda širdies krūtinės, galvos migreniniai skausmai, iškrypsta stuburas ir panašiai. Įvairios neurozės, neapykantos artimui priepuoliai, narkotikų nelaisvė... Tai- negalios ir jos būdingos dažnam iš mūsų. Išėję į koncertą, sau kartais prisipažįstame, kad tokio meninės saviraiškos lygio nesugebame pasiekti.
Negalios vaikai - vaikai, turintys vystymosi sutrikimus bei kitas negalias (V. Karvelis). XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje Lietuvoje jie buvo vadinami nenormaliais, defektyviais (J. Laužikas, M. Jonaitis ir kt.), atsilikėliais ( J. Vabalas- Gudaitis), o apie šio amžiaus vidurį ir vėliau - anomaliais ( J. Laužikas, J. Daulenskienė, J. Žiurys, V. Karvelis ir kt.). Pastaruoju metu jie vadinami negaliais, vaikais su negalia, specialiųjų poreikių vaikais.
Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatyme terminu „specialiųjų poreikių asmenys“ vadinami „vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese“, o sąvoka „specialieji ugdymosi poreikiai“ apibrėžiama kaip „pagalbos ir paslaugų reikmė, atsirandanti dėl to, kad ugdymo ir saviugdos reikalavimai neatitinka specialiųjų poreikių asmens galimybių“.
Specialiųjų poreikių vaikai ankstesnėje literatūroje buvo vadinami anomaliais (gr. Anomalia - nelygumas ir reiškia nukrypimą nuo normos, nuo bendro vystymosi dėsningumo) arba defektyviais (lot. Defectus - trūkumas). Humanizuojant specialiosios pedagogikos terminologiją, atsisakoma šių terminų, kad nebūtų tiesmukai nurodoma vaiko negalia. Dabar vaikai, turintys intelekto, sensorikos ar fizinių sutrikimų, vadinami specialiųjų poreikių vaikais. Į šią grupę sudaro ne tik vaikai, turintys įvairias negalias, bet ir labai gabūs bei talentingi vaikai, kuriems, kaip ir pirmiesiems, reikia išskirtinio dėmesio.
Pavyzdžiui, S. A. Kirk ir J. J. Ališauskas (2002) teigia, kad iki 1995 m. raidos sutrikimus bei negales buvo labai neapibrėžta. Egzistavo sutrikimų pavadinimų įvairovė, neapibrėžti ir nevienareikšmiai buvo kriterijai, pagal kuriuos nustatomi sutrikimai bei jų grupės. Šios specialiųjų poreikių, vertinimo bei ugdymo praktikoje sutvarkyti padėjo "Sutrikimų klasifikacijos" parengimas, kurios redaktorius ir darbo vadovas buvo A. Bagdonas. Ši sutrikimų klasifikacija patvirtinta LR ŠMM Specialiojo ugdymo ekspertų komisijos 1995 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 4.
Pagrindinės sutrikimų klasės:
- Intelekto sutrikimai. Tai protinis gebėjimų nukrypimas nuo normos, sukeliantis elgesio, emocijų bei socialinio prisitaikymo sutrikimus.
- Specifiniai pažinimo sutrikimai arba pažinimo procesų neįsilavėjimas. Tai sąlygiškai nepakankamas atskirų pažinimo funkcijų išsivystymas dėl minimalios smegenų disfunkcijos. Būdingas neatitikimas tarp skaitymo, rašymo ir matematikos įgūdžių bei intelekto.
- Emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimai. Tai sąlygiškai pastovus nukrypimas nuo adaptyvaus elgesio, traktuojamo kaip normalus. Priskirtini atvejai, kai adaptacijos sutrikimų priežastis nėra intelekto sutrikimai.
- Kalbos ir kiti komunikacijos sutrikimai.
Skaičiuojama, kad Lietuvoje apie 40 tūkstančių vaikų turi specialiųjų poreikių. Tai sudaro daugiau nei dešimtadalį visų šalies vaikų. Šie vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose ir jų ugdymosi sėkmei būtina tinkamai pritaikyta aplinka įskaitant pedagoginę, psichologinę, logopedinę ir kitą pagalbą.
Kiti 10 proc. vaikų su specialiaisiais poreikiais, kurių yra apie 8 tūkst., turi intelekto, judėjimo, regos ar klausos negalią. Tai reiškia, kad apie 4 tūkstančiai Lietuvos vaikų mokosi izoliuoti nuo savo bendraamžių. Jie atskirti nuo mokymosi atviroje ir įvairioje aplinkoje, nuo santykių ir bendravimo, nuo draugysčių, konfliktų ir jų sprendimo. Jie atskirti nuo mokymosi proceso ir socializacijos, kuri įprasta mokykloje. Dėl negalios (intelekto, judėjimo, regos ar klausos) šiems vaikams nerandama vietos ten, kur mokosi visi - jie netenka socializacijos ir savęs realizavimo bendruomenėje galimybės.
Tą labai aiškiai yra įvardijusios tarptautinės žmogaus teisių organizacijos įskaitant Jungtinių Tautų (JT) Vaiko ir Neįgaliųjų teisių komitetus. Lietuva, ratifikavusi JT neįgaliųjų teisių konvenciją, kaip ir kitos tai padariusios šalys, įsipareigojo gerbti negalią turinčių vaikų orumą ir jų teisę būti lygiaverčiais visuomenės dalyviais.
Socialinė integracija, reikia pripažinti, nepavyko, nes buvo bandoma mechaniškai perkelti vaikus į bendrojo lavinimo mokyklą, nekeičiant mokymosi formų, metodų, proceso, galų gale, mąstymo. Nepavyko pašalinti ugdymo standarto dominavimo mokykloje ir įdiegti įvairių vaiko poreikių prioriteto. Nepavyko sukurti mokyklos, kurioje lygiomis teisėmis mokytųsi visi drauge.
Įtraukus ugdymas reiškia, jog negalią turintys vaikai yra bendrojo ugdymo proceso dalis - visi vaikai mokosi drauge, neatskiriant vienų nuo kitų. Praktinė patirtis ir moksliniai tyrimai rodo, kad toks ugdymas yra naudingas visiems. Negalią turintys vaikai pasiekia aukštesnių mokymosi rezultatų, įgyja daug geresnius socialinius gebėjimus nei mokydamiesi specialioje mokykloje. Paplitusi nuomonė, jog vaikai su negalia pablogins negalios neturinčių vaikų mokymosi rezultatus, yra neteisinga. Tyrimai rodo, kad įtraukus ugdymas arba neturi įtakos vaikų be negalios mokymosi rezultatams arba ši įtaka teigiama.
Toks švietimas kviečia puoselėti kiekvieno vaiko individualius poreikis ir gebėjimus, nesvarbu, su ar be negalios jis yra. Taip remiamasi ne mokymosi pasiekimais, bet kiekvieno vaiko ugdymosi poreikiais, pripažįstama jų įvairovė. Vaikai su negalia, įtraukti į bendrojo lavinimo klasę, sukuria būtinybę, poreikį ir galimybę pereiti prie labai individualizuoto kiekvieno vaiko ugdymo kuriant ir diegiant naujus mokymosi metodus, keičiant ugdymosi aplinką, įvairovinant mokymosi formas - ne vaikas prisitaiko prie standartų, o metodai ir aplinka prisitaiko prie kiekvieno poreikių.
Įtraukus ugdymas savo esme atitinka Lietuvos švietimo strategiją, taip pat Geros mokyklos koncepciją, kuri yra oficialus valstybės orientyras mokykloms. Atvirumas pasauliui, socialinei įvairovei, pedagoginėms inovacijoms ir vaikų kūrybiškumui - politiniu lygmeniu sutartos vertybės, kurios yra ir įtraukiojo ugdymo dalis. Visi vaikai patiria įtraukaus švietimo naudą.
Negalių neturintis vaikai įgyja galimybę turėti draugų su negalia, tuo pačiu, ugdyti savo socialinį jautrumą, atvirumą pasaulio įvairovei. Deja, 4 tūkstančiai vaikų šalyje vis dar tebesimoko atskirai. Plano, kaip šalinti diskriminaciją ir skatinti įtraukų ugdymą, Lietuvoje nėra. Švietimo įstatymas niekaip neįpareigoja mokyklų sudaryti tinkamas sąlygas negalią turintiems vaikams mokytis bendrojo lavinimo klasėse. Mokyklos vis dar turi teisę atsirinkinėti tik jiems patinkančius vaikus ir atstumti nepatinkančius, tarp kurių patenka ir vaikai su negalia.
4 tūkst. negalią turinčių vaikų labai mažas skaičius - tik truputėlį daugiau nei 1 proc. visų Lietuvos vaikų. Nebūtų sunku jiems pasiskirstyti per kone tūkstantį šalies mokyklų, pritaikyti ugdymo aplinką prie kokybiško, individualiais poreikiais grįsto ugdymo. Tačiau iki šiol švietimo politikai, valdininkai ar pačios mokyklos niekaip negali tam vienam procentui vaikų rasti vietos bendrojo lavinimo klasėse.
Įtraukiam ugdymui įgyvendinti būtini Švietimo įstatymo pokyčiai, įpareigojantys mokyklas priimti visus vaikus nepaisant jų negalios ir sudaryti jiems tinkamas sąlygas mokytis kartu su visais.
Koks svarbus yra pedagogo vaidmuo bendrojo ugdymo grupėje, kurią lanko įvairių gebėjimų mokiniai. Tikriausiai kiekvienam mokytojui norisi kuo sėkmingiau įveikti iškylančius iššūkius bei kuo greičiau surasti atsakymus į kylančius klausimus organizuojant vaikų ugdymosi procesą kasdieninėse situacijose.
Pedagogai dirbantys su ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikais - svarbiausia švietimo grandis. Būtent šiuo amžiaus tarpsniu aktyviausiai auga žmogaus smegenų tūris, kuris potyriu dėka yra užaktyvinamas.
Daugumos šių dienų tyrimų duomenys atskleidžia, jog svarbu suprasti, kad netinkamo vaikų elgesio priežastys yra socialinio kontakto ir ryšių plėtojimo su aplinka padarinys. Šią pasekmę gali sukelti tiek šeimoje, tiek ugdymo įstaigoje esantys vaikų santykiai tiek su tėvais, tiek su pedagogais ar kitais vaikų ugdytojais. Šeimos narių ir ugdymo įstaigos darbuotojų tarpusavio santykiai bei ryšys su vaiku/vaikais gali nulemti teigiamą ir ilgalaikį vaiko elgesio pokytį. Tai galima pasiekti tiek bendradarbiaujant tėvams šeimoje ir pedagogams bei jų padėjėjams ugdymo įstaigoje, tiek vieniems su kitais tarpusavyje.
Pedagogų partnerystė su alfa kartos vaikais padeda plėtoti vertikalius prieraišumo ryšius, kurie yra būtini sėkmingai vaikų raidai.