Monografijoje siekiama apžvelgti rizikos grupės vaikų socialinių įgūdžių ypatumus sparčiai kintant socialinei politikai, socialinei apsaugai. Leidinį sudaro septyni skyriai, kuriuose nagrinėjami rizikos grupės vaikų socialinių įgūdžių raiškos klausimai. Pirmieji keturi skyriai sudaro teorinę monografijos dalį, kurioje analizuojamos sporto pedagogų ir sportininkų socialinio psichologinio rengimo teorinės prielaidos. Penktasis monografijos skyrius skirtas tyrimo metodų ir tiriamųjų kontingento apžvalgai. Šeštąjį knygos skyrių sudaro keturi poskyriai, kuriuose analizuojami empirinio tyrimo rezultatai. Septintasis skyrius - rezultatų apibendrinimas, kuriame diskutuojama su kitų panašių mokslo darbų autoriais. Leidinio pabaigoje pateikiamos išvados, cituota literatūra, santrauka anglų kalba.
Gvildenami šie probleminiai klausimai: koks šiuo metu yra rizikos grupės vaikų socialinių įgūdžių lygis, kokių socialinių įgūdžių rizikos grupės vaikams labiausiai stinga. Monografijoje, apibendrinus atlikto tyrimo rezultatus, pasitelkus kitų autorių tyrimų medžiagą bei remiantis autoriaus pedagoginio darbo patirtimi, pateikiama rizikos grupės vaikų socialinių įgūdžių ypatumų charakteristika; išanalizuoti nūdienos rizikos grupės vaikų socialinių įgūdžių lygio skirtumai amžiaus, lyties ir vidinės darnos atžvilgiu, t. y. pateiktas mokslinio neapibrėžtumo sprendimas, kuris nėra akivaizdus pagal esamą žinių ir metodologijos lygį.
Lietuva yra viena iš daugelio pasaulio valstybių, kurios išgyveno ir tebeišgyvena esmines socialines permainas. Nuolatinės permainos sukelia naujus rizikos veiksnius, kurie įtakoja socialinės rizikos šeimų socialinės atskirties tendencijas. Socialinės rizikos šeimos ir jose augantys vaikai yra veikiami įvairių rizikų: skurdo, nedarbo, alkoholizmo, nusikalstamumo, vaikų nepriežiūros ir t. t.
Vaikams iš socialinę riziką patiriančių šeimų ankstyvasis ugdymas teikia ypač didelę pridėtinę vertę - reikšmingai padidina jų sėkmės mokykloje tikimybę, užkerta kelią formuotis įgūdžių skirtumams, mažina socialinę atskirtį. Vaikų darželis yra vienas efektyviausių būdų mažinti socialinę atskirtį ir suteikti visiems vaikams vienodas galimybes. Tai ypač reikšminga vaikams iš socialinės rizikos šeimų, nes darželis jiems tampa ne tik mokymosi, bet ir socialinės įtraukties vieta.
Tyrimai rodo, kad ikimokyklinis ugdymas daro teigiamą poveikį vaikų mokymosi pasiekimams, socialinei ir emocinei raidai. Pasak Dr. Renata Bruožė, „SOS vaikų kaimų“ koordinuojančios atvejo vadybininkės, vaikai iš socialinės rizikos šeimų namuose gali neįgyti tiek socialinių įgūdžių, kiek jų gautų darželyje bendraudami su bendraamžiais.
Taip pat skaitykite: Socialinių medijų marketingo analizė
„Kadangi maži vaikai mokosi stebėdami suaugusiuosius, labai svarbu lavinti šiuos įgūdžius. Būtent higienos ir kiti kasdienio gyvenimo įgūdžiai galėtų būti ugdomi darželyje. Jei vaikas nelanko darželio ir pradeda lankyti priešmokyklinę grupę, kuri yra privaloma, per tuos metus šie įgūdžiai gali likti neišlavinti iki galo. Be to, mes žinome, kokie būna vaikai - tie, kurie neturi tam tikrų įgūdžių, pavyzdžiui, nemoka nusiprausti ar ateina nešvarūs, gali tapti patyčių taikiniu tarp kitų vaikų“, - teigia R. Bruožė.
„Todėl atėję į privalomą ugdymą jie dažnai negeba bendrauti, tinkamai išreikšti ar parodyti savo emocijų. Taip pat jiems gali trūkti savarankiškumo, kurį tam tikro amžiaus vaikai jau turėtų būti įgiję. Tėvams dažnai nėra lengva pasakyti, kad jų vaikas gali turėti tam tikrų sunkumų ir dėl to verta lankyti darželį, todėl svarbu ieškoti būdų, kaip juos paskatinti priimti šį sprendimą“, - dėsto R. Bruožė.
„Vaikams, augantiems socialinės rizikos šeimose, dažnai trūksta kokybiškų socialinių ryšių. Jie gali patirti atskirtį, nes neturi galimybės bendrauti su bendraamžiais, dalyvauti ugdomosiose veiklose ar išmokti bendravimo normų. Darželyje vaikai ugdosi svarbiausius socialinius įgūdžius: kaip susidraugauti, dalintis, spręsti konfliktus ir būti bendruomenės dalimi.
Pasak Dr. Vilmos Navickienės, darželis yra svarbi socializacijos vieta, čia vaikas ugdomas kaip žmogus. „Tai padeda formuoti socialinius įgūdžius, kurie yra labai svarbūs vėlesniame gyvenime. Aplinka, kurioje vaikas auga, ir santykiai su kitais vaikais yra labai svarbūs, nes tai ugdo ne tik kognityvinius gebėjimus, bet ir emocinę bei socialinę brandą“, - sako V. Navickienė.
Darželyje dažnai pastebimi vaiko raidos sutrikimai, kurie šeimoje gali likti nepastebėti - pavyzdžiui, vėluojanti kalbos raida ar kalbos sutrikimai. „Šias problemas svarbu pastebėti kuo anksčiau ir suteikti tinkamą specialistų pagalbą, nes tai padeda vaikams lengviau integruotis ir adaptuotis gyvenime bei ateityje spręsti kylančias problemas. Jei sutrikimai lieka neaptarti ir nesprendžiami, jie gilėja ir tampa dar sudėtingesni vėlesniame amžiuje.
Taip pat skaitykite: Socialinių darbuotojų poilsio laikas
Jos teigimu, kai tokie vaikai pradeda lankyti privalomas priešmokyklinio ugdymo klases, specialistai gali pastebėti sutrikimus ir nukreipti tėvus į pedagogines-psichologines tarnybas ar raidos centrus.
Socialinės rizikos šeimos: priežastys ir ypatumai
Pradedant nagrinėti socialinės rizikos šeimos vaikų poreikių tenkinimo galimybes, tikslinga išsiaiškinti esmines socialinės rizikos šeimos charakteristikas. Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), esminį vaidmenį vaiko asmenybės augime turi šeima, nes būtent joje yra suvokiami socialiniai vaidmenys, yra įgyjama reikalingų žinių ir įgūdžių, būtinų vaiko adaptacijai ir integracijai visuomenėje. Pasak autorių, šeima taip pat ugdo vaiko savivertės jausmą, didina pasitikėjimą savimi, plėtoja kūrybinį potencialą, socialinį aktyvumą.
Svarbu, kaip sėkmingai šeima atlieka savo funkcijas, ir kokiu būdu jų neatlikdamos, jos rizikuoja tapti socialiai pažeidžiamomis (Kabašinskaitė, 1999). Socialinės rizikos šeimos sampratą mokslinėje bei kitoje literatūroje skirtingi mokslininkai šiek tiek skirtingai interpretuoja. Būdingas dvejopas akcentavimas. Remiantis E. Masiliauskienės, V. Griažkutės (2010) atliktais tyrinėjimais, vienuose dokumentuose identifikuojami negatyvūs tėvų elgsenos ypatumai, o kituose - negatyvios tėvų elgsenos pasekmės tokiose šeimose gyvenantiems vaikams.
Šis dokumentų turinio analizė leido autoriams ekstrahuoti pagrindines kategorijas, kuriomis apibūdinama socialinės rizikos šeima. Taigi, bendruoju atveju socialinės rizikos šeimą galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje auga vaikai iki 18 m. Socialinės rizikos šeima - tai šeima, pasižyminti sutrikusiu bendradarbiavimu ir emociniu bendravimu, negatyvia aplinka, kuri neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokio pobūdžio šeimos negeba tenkinti vaiko emocinius ir fizinius poreikius, be to, bendravimo būdas šiose šeimose ženkliai apriboja vaiko galimybes išreikšti savo poreikius ir jausmus.
Socialinės rizikos šeima taip pat pasižymi įtraukimu į socialinės rizikos grupę (Paslaugos socialinės rizikos šeimoms, 2013). Anot G. Kondrotaitės ir T. I. Butvilo (2007), socialinė rizika dažnai apima šeimas, kuriose auga vaikai, patyrę smurtą, prievartą, nepriežiūrą. Taip pat rizikos grupei priskiriamos tos, nepilnos šeimos.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas Lietuvoje
Apribojamos vaikų galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime, dvasiškai augti ir tobulėti. Taigi socialinės rizikos šeimą būtų galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje tėvai dėl savo negatyvios elgsenos arba ekonominių, socialinių veiksnių neatlieka arba netikslingai atlieka šeimos statutui pavestą socialinį vaidmenį bei funkcijas. Šias tėvų negatyvaus ar neadekvataus elgesio pasekmės sąlygoja nepakankamą vaikų socializaciją bei ugdymąsi.
Šių vaikų poreikiai yra nepatenkinami arba patenkinami nepakankamai, dažnai tokie vaikai susiduria su įvairiomis socialinėmis, fizinėmis, psichologinėmis problemomis. Svarbu, identifikavimas, sąlygojusis tam tikros šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei.
Analizuojant socialinės rizikos šeimų ypatumus, svarbu išsiaiškinti tokių šeimų atsiradimo priežastis bei galimus jų mažinimo būdus. Kaip teigiama Vaiko gerovės plėtros 2013-2020 m. programoje, socialinė rizika yra sąlygojama įvairių veiksnių, tokių kaip skurdas, nedarbas, priklausomybės, smurtas, žemas išsilavinimas, socialinė atskirtis ir kt. Daugelis šių šeimų gyvena itin skurdžiomis sąlygomis.
Šios šeimos nariai išgyvenimo strategijos, susijusios su jų požiūriu į krizinę situaciją. Tokiose šeimose, pasak autorių, vaikai tampa socialiai labiau pažeidžiami dėl neužtikrintos socialinės-kultūrinės aplinkos, pozityvių tarpusavio santykių šeimoje trūkumo, nepriežiūros, netinkamo ar net negatyvaus elgesio. Dėl šios susiformuoja vaikų elgsenos, emocinės, taip pat mokymosi bei bendravimo su bendraamžiais problemos.
Socialinės rizikos šeimoms ypatingai sudėtinga auklėti paaugliško amžiaus vaikus, kadangi šis amžiaus tarpsnis yra labiausiai problematiškas. Vieną socialinės rizikos šeimą gali paveikti abiejų paminėtų grupių socialinės rizikos faktoriai. Kalbant apie socialinių paslaugų teikimo išplėtojimą Lietuvoje, dažniausiai yra apsiribojama tik finansinės pagalbos suteikimu ir jos naudojimo kontroliavimu.
Trūksta konsultavimo, mokymo ir kt. paslaugų socialinės rizikos šeimoms bei jų vaikams. Socialiniai paslaugų teikėjams dažnai tenka atlikti socialinius vaidmenis, kuriuos privalėtų tėvai arba globėjai. Šioms šeimoms šios paslaugos yra sunkiai prieinamos. Svarbu, kodėl šeima yra priskiriama socialinės rizikos grupei.
Aptariant socialinės rizikos paplitimą svarbu pažymėti, kad, kaip teigia G. Kondrotaitė ir T. Butvilas (2007), ją dažnai sąlygoja tokie atvejai, kuomet vaikas, patyręs stresą, yra linkęs patirti ir daugelį kitų stresinių situacijų. Dalis mokslininkų laikosi nuomonės, kad skurdas tiesiogiai nesąlygoja vaiko neigiamo rezultato. Aptariant socialinės rizikos potencialą Lietuvoje matyti, kad probleminės šeimos dažniausiai gyvena esant ganėtinai didesniam skurdui (Žalimienė, 2004).
Kita vertus, vaikai, gyvenantys esant didesnės (sąlyginai) sociodemografinės rizikos sąlygomis, yra labiau linkę patirti neigiamas emocines bei elgesio problemas bei mokymosi sunkumus mokykloje nei tokiomis sąlygomis negyvenantys bendraamžiai: tokie vaikai dažniau gauna blogesnius pažymius mokykloje, yra linkę mažiau įsipareigoti ir pan. I. Leliūgienė ir A. Juodeikaitė (2005) teigia, kad rizikos grupei priskiriamus vaikus charakterizuoja du esminiai aspektai - šių vaikų elgesys skiriasi nuo visuomenei priimtų normų ir dėl šios priežasties jie patiria nuolatinę krizę.
Tokios rizikos įtampa dažnai susijusios su žemu šeimos socioekonominiu statusu, žemu tėvų išsilavinimu, ribotomis įsidarbinimo galimybėmis ir kt. Žemas tėvų išsilavinimas ir skurdas (Kondrotaitė, 2006). Kaip teigia R. Šlapkauskaitė (2006), vaikai, patiriantys bent kelis šiuos rizikos veiksnius, jau gali būti įtraukti į aukšto lygio sociodemografinės rizikos grupę.
Įsteigus šalies seniūnijose daugiau socialinių darbuotojų etatų, situacija socialinių problemų šeimose atžvilgiu pagerėtų akivaizdžiai. Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), vaikui augant šeimoje svarbiausia yra ne biologinė prigimtis, bet aplinka, kurioje vaikas auga. Šioje aplinkoje, kurioje dominuoja rizika vaiko asmenybei tapti asocialia.
Vyraujant tokiai aplinkai vaikui formuojasi klaidingas požiūris tiek į save, tiek į jį supantį pasaulį - tuomet vaikai stengiasi atsiriboti nuo aplinkos, nepasitikėti aplinkiniais. Socialinės rizikos šeimose augantys patiria daugybę išbandymų - skurdas, smurtas, nepriežiūra, negatyvus psichologinis klimatas. Tad, pasak V. Baranauskaitės (2008), E. Taigi šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei sąlygoja įvairūs socialiniai, ekonominiai, kultūriniai veiksniai - tai gali būti menkas šeimos aprūpinimas, bendrų interesų tarp šeimos narių nebuvimas, skirtingos tėvų pažiūros įvairiais gyvenimo klausimais, tėvų psichologinės, psichosocialinės problemos ir kt.
Dažnose situacijose šie veiksniai yra tarpusavyje susiję, sąlygoja vienas kito poveikį šeimos gerovei arba naujų negatyvių veiksnių atsiradimą. Tokiu būdu yra sąlygojamos įvairaus pobūdžio problemos socialinės rizikos šeimose - skurdas, alkoholizmas, narkotinės ar psichotropinės medžiagos vartojimas, smurtas, depresija, diskriminacija šeimoje bei visuomenėje, vaikų mokyklos nelankymo, bėgimo iš namų, įsitraukimas į nusikalstamą veiklą ir kt.
Vaikų dienos centrai
Pastaraisiais metais tokios šeimos dažniausiai gyvena iš valstybės mokamų pašalpų (2012 m. - 221 922 socialinės pašalpos gavėjai), uždarbiauja nelegaliais būdais (kontrabanda, neoficialūs darbai) arba nedirba apskritai, aiškindami tai tuo, kad mokamas atlyginimas yra mažas. 2011 m. 18 m. ir vyresnių asmenų skurdo rizikos lygį pagrinde sudarė bedarbiai (53,1%), neaktyvūs (29,1%), senatvės pensininkai (14,8%), dirbantieji (10,1%). Dėmesio centre atsiranda vaikai, kurie gyvena nepalankioje aplinkoje - socialinės rizikos šeimose. Juos sudaro 4 proc. visų šiauliečių. Šis rodiklis nekinta jau 4 metus, tad tai tik dar kartą patvirtina šios problemos aktualumą.
Rizikos šeimose augantys vaikai reikalauja išskirtinio dėmesio, todėl situacijai pataisyti įsteigiami dienos centrai, kurių viena iš funkcijų yra vaikų poreikių tenkinimo galimybės - ši veikla itin aktuali, stengiantis socialinės rizikos šeimos vaikams sukurti pilnavertį gyvenimą. Tokius centrus 2011 m. lankė 8 013 vaikai, priskirtini socialinės rizikos grupei.
Pagrindinė vaikų dienos centrų veikla yra socialinės vaikų atskirties mažinimas bei vaikų kelio patekimui į globos namus užkirtimas, kompleksinė (socialinė, psichologinė, pedagoginė) pagalba vaikui ir šeimai - ši veikla yra tiesiogiai susijusi su socialinės rizikos šeimos vaikų poreikiais. Remiantis LR Statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius penkerius metus gimstamumas Lietuvoje sumažėjo 3,6 proc. Šis sumažėjimas atitinkamai 8,5 proc. bei 16,4 proc. Šiuo metu daugiausia socialinės rizikos šeimų yra Kauno, Vilniaus bei Klaipėdos apskrityse. Socialines paslaugas dienos centruose 2012 m. gavo 6 873 vaikai - 14,2 proc. mažiau nei 2011 m. bei net 18,1 proc. mažiau nei 2010 m.
Literatūros apžvalga
Mokslinės literatūros atžvilgiu tema yra populiari - ji įvairiais aspektais nagrinėjama tiek Lietuvos, tiek užsienio autorių tarpe. S. Stoltz, M. Londen ir kt. (2013) daug dėmesio skyrė ryšio tarp vaiko agresyvaus elgesio ir jo lyties bei agresyvaus elgesio poveikio vaiko socializacijos sėkmei tyrimams. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad agresyvus elgesys dažniausiai pasitaiko berniukų tarpe, ir, jų agresyvus elgesys labiau nei mergaitėms, neigiamai sąlygoja jų socializaciją.
A. Crowley, S. Jeon (2013) tyrė vaikų dienos centrų teikiamų paslaugų atitikimą jų licencijose numatytiems reikalavimams bei kitiems teisės aktams, orientuojantis į vaikų fizinę sveikatą bei saugumą. V. Gudžinskienė ir A. Railienė (2012) nagrinėjo vaikų dienos centrų darbuotojų socialinius įgūdžius bei karjeros kompetencijas. Šia ir dabar“, t. y. aktualizuojamas socialinis įgūdžių ugdymas, bet jis sąmoningai nesiejamas su ugdymu karjerai, t. y. M. Wadsby (2012) gilinosi į motinos psichosocialines krizes, jų galimus padarinius, tokius kaip alkoholio, narkotikų vartojimas, bei jų įtaka vaikams.
V Gudžinskienė ir R. Ūselienė(2011) analizavo socialinės rizikos šeimų patirtis, t. y. šiose šeimose, patiriamus psichologinius, socialinius bei mokymosi sunkumus. B. Littlechild (2008) aktualizavo į vaikus orientuoto socialinio darbo vertinimo poreikį. Autoriaus nuomone, yra būtina tirti ir analizuoti socialinės pagalbos vaikui rezultatus, o pati socialinio darbo rizika turi būti mažinama įvairiais būdais.
L. Dromantienė ir R. Šlapkauskaitė (2006) tyrė socialinės paramos šeimai perspektyvas šios situacijos atžvilgiu. B. Kairienė (2006) tyrinėjo agresyvaus tėvų elgesio su savo vaikais koregavimo galimybes, akcentuodama pedagogų indėlį šiose situacijose. Šiuos dalykus. G. Navaitis (2006) akcentavo tėvų ir vaikų santykius, jų įtakos socialinės įtampos raiškai.
S. Mikulionienė (2005) bei L. Žalimienė (2004) analizavo socialinės atskirties reiškinį šalies visuomenėje, nagrinėjo sritis, kuriose ši sąvoka gali būti taikoma, analizavo įvairias socialines grupes, socialinės atskirties problemas bei integracijos galimybes tam tikros grupės atžvilgiu. A. Juodaitytė (1996) tyrė socializacijos aspektus vaikystėje, Z. Bajorikienė (2004) - šeimos vaidmenį vaiko socializacijos procese, tėvų švietimo šiuo atžvilgiu problematiką.
M. Black, H. Raymond ir kt. (2002) tyrimų sritis - vaikų nepriežiūra socialinės rizikos šeimose, autorių objektas buvo ikimokyklinio amžiaus vaikai kaimo vietovėse. Pasitelkdama užsienio šalis patirtį B. Palavinskienė (2001) analizavo smurto šeimoje prevencijos galimybes. J. G. Švedas (2001) analizavo alkoholikų šeimose problemas. S. T. Azar, D. A. Wolfe (1995) analizavo tėvystės teisių nutraukimo atvejus. S. W. P. R. Powers (1997) tyrė socialinis darbuotojų darbo įgūdžius bei darbo metodus ir teorijas.
Mokslinė problema
Šios problemos, jų įtaka vaikų socializacijai ir integracijai bei vaikų dienos centrų vaidmuo, kaip vienas iš šios problemos sprendimo būdų. Tačiau vaikų dienos centrų veikla, kaip šios socialinės rizikos šeimos kilusių vaikų socialinis problemų prevencinė priemonė šalyje yra nagrinėjama fragmentiškai, o šios vaikų poreikių tenkinimo galimybės minėtose įstaigose apskritai nėra tirtos.
Kyla klausimas, kaip patys vaikų dienos centro darbuotojai bei savanoriai vertina socialinės rizikos šeimos vaikų poreikių patenkinimo lygį jų dienos centre? Koks yra šiems vaikams teikiamų paslaugų poreikis bei potencialas? Su kokiais sunkumais vaikų dienos centro darbuotojai bei savanoriai susiduria dirbdami su socialinės rizikos šeimos vaikais bei kaip tai lemia vaikų poreikių patenkinimo lygį?
Remiantis vaikų dienos centro darbuotojų bei savanorių patirtimi, šiame darbe siekiama išnagrinėti šio pobūdžio įstaigos galimybes tenkinti socialinės rizikos šeimos vaikų poreikius. Tyrimo metu stengiamasi įsigilinti į socialinės rizikos šeimos vaikų poreikius, jų tenkinimą, atkreipti dėmesį į vaikų dienos centrų darbo principus bei jų naudą. Tyrimo hipotezė - tikėtina, kad vaikų dienos centre socialinės rizikos šeimos vaikų poreikiai yra patenkinami. Darbo objektas - socialinės rizikos šeimos vaikų poreikių tenkinimas vaikų dienos centre.
Darbo metodai:
- Teoriniai: Su tyrimo problema susijusios mokslinės bei kitos literatūros, teisės aktų analizė, sintezė ir apibendrinimas.
- Empiriniai: Anketinė apklausa - sudaryta anketa, kuria naudojantis buvo siekiama surinkti informaciją apie socialinės rizikos šeimos vaikų poreikių tenkinimo galimybes vaikų dienos centre.
- Duomenų analizės metodai: Programos Windows Microsoft Exel ir SPSS.
Darbo struktūra: Darbą sudaro įvadas, 3 skyriai, išvados, rekomendacijos, santraukos lietuvių bei anglų kalbomis, literatūros sąrašas, 1 priedas.
Socialinės rizikos šeimos samprata
Remiantis socialinės rizikos šeima apibrėžiama, kaip šeima, kurioje auga vaikai iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis arba toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka arba negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl kyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui.
Išnagrinėjus Lietuvos ir užsienio autorių pateiktus apibrėžimus apie socialinės rizikos šeimas galima teigti, kad tai tokios šeimos, kuriose vyrauja krizinės situacijos, vienas iš šeimos narių neretai piktnaudžiauja psichoaktyviomis medžiagomis, sutrikęs šeimos narių bendravimas, tėvai neatlieka savo pareigos rūpintis vaikais, arba daro tai netinkamomis priemonėmis ir būdais. Tokios šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinius ir fizinius poreikius. Liobikienė, T. N., Žinžūnienė, J. R. (2010, p. 298)teigia, kad rizikos šeimoje augantys vaikai paprastai patiria vaidmenų sumažėjimą: kartais iš jų reikalaujama atlikti vaiko vaidmenį, bet dažniausiai - suaugusiųjų: stengtis, kad šeimoje būtų maisto, prižiūrėti mažesniuosius brolius ar seseris. Kai kada vaikai nelanko mokyklos todėl, kad nori apsaugoti tėvus nuo girtavimo arba rūpinasi broliukais ir sesutėmis. Dažnai vaiko proble...
Lietuva yra viena iš daugelio pasaulio šalių, kurios kovoja su socialinėmis ir ekonominėmis permainomis. Nuolatinės permainos sukelia naujus rizikos veiksnius, kurie įtakoja socialinės rizikos šeimų socialinės atskirties tendencijas. Socialinės rizikos šeimos ir jose augantys vaikai yra veikiami įvairių rizikų: skurdo, nedarbo, alkoholizmo, nusikalstamumo, vaikų nepriežiūros ir t. t.
Todėl siekiant užtikrinti kokybiškesnį darbą su socialinės rizikos šeimomis svarbu ieškoti naujų, efektyvesnių darbo formų ir metodų ar bent jas tobulinti. Nagrinėjama vaikų užimtumui užtikrinti. Šioje situacijoje, atskirties problemas, aptarti vaikų dienos centrų užimtumo veiklą. Svarbu vaikų užimtumas dienos centruose.
tags: #rizikos #vaiku #socialiniai #igudziai