Smurtas ir mirtis literatūroje bei mene dažnai veikia kaip galingi motyvai: jie atveria kertines žmogaus būties, galios santykių ir identiteto problemas. Iš vienos pusės - tai socialiniai reiškiniai, kuriuos nagrinėja teisė, sociologija ir psichologija; iš kitos - simbolinės kategorijos, kurias įprasmina kūrybinė vaizduotė. Literatūrologija ir semiotika leidžia pažvelgti, kaip mirties ir smurto tematikos yra įžodinamos, metaforiškai užkoduojamos ir transformuojamos į poetiškas, dramaturgines ar vaizdines figūras.
Smurtas kaip socialinis, kultūrinis ir literatūrinis reiškinys
Absoliuti dauguma smurtą patyrusių asmenų Lietuvoje yra moterys. Absoliuti smurtautojų artimoje aplinkoje dauguma - vyrai. (2024 metų duomenimis, Lietuvoje 77 proc. visų nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių asmenų yra moterys, o 85 proc. įtariamųjų smurtu - vyrai.) Net ir tais atvejais, kai nuo smurto nukenčia vyrai, jie dažniau nukenčia nuo kitų vyrų, nei nuo moterų. Tad kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje matome, kad lytis yra lemiamas veiksnys jam pasireikšti.
Tokią situaciją lemia visuomenėje vyraujantys lyčių stereotipai, lyčių normos ir istoriškai susiklostę nelygiaverčiai galios santykiai tarp moterų ir vyrų. Pavyzdžiui, vyrų viršenybės prieš moteris viešojoje ir artimoje aplinkose akcentavimas („vyras - šeimos galva“, „vadovauti turi vyrai“ ir pan.) bei moterų subordinacijos vyrams palaikymas socialinėse ir kultūrinėse praktikose („moteris turi paklusti / klausyti savo vyro“, „moterų vieta virtuvėje“, „moterys turi kurstyti šeimos židinį“ ir pan.).
Smurtu dėl lyties (arba smurtu lyties pagrindu) vadinamas prieš asmenį nukreiptas smurtas dėl to asmens lyties, lytinės tapatybės ar lyties raiškos arba darantis neproporcingą poveikį tam tikros lyties asmenims (Europos lyčių lygybės institutas). Smurtu dėl lyties laikomas intymaus partnerio smurtas (smurtas prieš moteris artimoje aplinkoje), moteriškų genitalijų žalojimas (angl. female genital mutilation), seksualinis smurtas, prievartavimai, seksualinis priekabiavimas, priverstinės santuokos, prekyba žmonėmis seksualiniam išnaudojimui (sekso vergija), nužudymai dėl garbės (angl. honors killing).
Smurtas artimoje aplinkoje yra esamo ar buvusio partnerio, sutuoktinio ar globėjo sisteminė prievarta, galinti pasireikšti įvairiomis formomis (fiziniu, psichologiniu, seksualiniu ar ekonominiu smurtu). Šios prievartos tikslas - įbauginti ir kontroliuoti artimais ryšiais susijusį asmenį.
Taip pat skaitykite: Teisinis ir socialinis psichologinio smurto aspektas
Smurto formos ir jų literatūriniai atspindžiai
- Fizinis smurtas: plakimas, deginimas, spardymas, stumdymas, kandžiojimas, žalojimas arba žudymas naudojant įvairius daiktus ar ginklus. Fiziniu smurtu siunčiama aiški žinutė nukentėjusiam asmeniui: „Galiu tau daryti tai, ko nenori.“
- Psichologinis smurtas: izoliavimas, pajuokavimas, žeminimas, pravardžiavimas, kontrolė, grasinimai. Užgauliojimai apima žeminimą (privačiai ar prieš kitus), šaipymąsi, keiksmažodžių vartojimą, blogų dalykų apie artimuosius sakymą.
- Ekonominis smurtas: nuosavybės užgrobimas, būtinų išteklių atėmimas, uždarbio kontroliavimas, draudimas dirbti ir asmens pašalinimas iš sprendimų priėmimo proceso.
- Institucinis ir nepriežiūra: viena smurto prieš asmenis su negalia formų, kai institucijų darbuotojų atsainus elgesys ar neigiamos nuostatos perauga į smurtą.
Literatūroje ir mene šios smurto apraiškos dažnai tampa naratyvo varikliu: rašytojas fokusuojasi tiek į matomus kūno sužalojimus, tiek į nematomus psichologinius randus, kurie literatūroje įgija simbolines formas - naratyvinę tamsą, kalėjimo ar izoliacijos metaforas, abejonių ir kaltės motyvus.
Mirtis kaip semantinė ir poetinė kategorija
Mirtis vienaip ar kitaip pasirodo bene kiekvieno rašytojo ar poeto kūryboje. Tačiau ją nagrinėjantys literatūrologai dažniausiai apsiriboja mirties „temos“ ar „motyvo“, t. y. vaizdinių, simbolių, metaforų, archetipų išvardijimu. Michelis Picard’as kritiškai pastebi, kad daugelis veikalų nekelia klausimo, matyt, suponuodami, kad problema išspręsta: visi neva privalo žinoti, kas yra mirtis (ir literatūra).
Picard’as pabrėžia, kad mirtis nėra paprasta tema tarp kitų temų nei paprastas objektas. Sekdamas ankstesniais mąstytojais, jis akcentuoja jos nepamąstomumą, nenusakomumą. Tai nei konceptas, nei schema, nei tema, tai tuščias žodis, įforminantis kraštutinę, neperžengiamą, absoliučią ribą. Galiausiai Picard’as ją nusako struktūralistiškai - kaip santykį, struktūrą, kaip lauką, įtampą. Tarp dviejų kraštutinumų - radikalaus subjektyvumo (negali išgyventi nuosavos mirties) ir kraštutinio objektiškumo (miręs žmogus virsta daiktu, lavonu) - autorius išskiria trečiąjį būvį: gedulo patirtį, kuri vienintelė giliai įsišaknija „aš“ išgyvenime.
Antropologinė perspektyva: Morinas ir mirties sąmonė
Edgaras Morinas, remdamasis archeologijos, etnologijos ir vaiko psichologijos tyrimais, skiria tris mirties sąmonės etapus: realistinę sąmonę (mirties kaip įvykio pripažinimas), trauminę sąmonę (mirties siaubo įsisąmoninimas) ir mirties anapusybės teigimą. Morinas teigia, kad mirties sąmonė susijusi su individualumo teigimu - savęs kaip atskiro individo suvokimu. Įrankis ir kapavietė jam yra pirmieji žmogaus „dirbiniai“: įrankis leidžia pratęsti save erdvėje, o kapavietė - pratęsti save laike.
Morinas taip pat pažymi, kad mirties sąmonė nėra tik biologinis reiškinys, ji turi kultūrinę ir kalbinę dimensijas: mirties vaizdiniai, ritualai ir pasakojimai bendruomenėje teikia nemirtingumo pažadus, o individualus santykis su mirtimi literatūroje pasireiškia per atskirą „aš“ - poetinę savimonę.
Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto požymiai ir apibrėžimas
Semios - kaip kalba formuoja mirties ir smurto reikšmes
Semiotika leidžia analizuoti, kaip kalbama apie mirtį ir smurtą, o ne tik ką jie yra „savaime“. Greimo semiotikoje mirtis gali būti diskursinis reiškinys (tema, siužeto įvykis) arba gilesnė semantinė kategorija (priešprieša gyvastis/mirtis). Iš semiotinės perspektyvos mirtis ir gyvastis yra vienos kategorijos nariai; per jų santykį semantika generuoja reikšmių sistemas.
Semiotika taip pat parodo, kad perėjimas tarp gyvasties ir mirties dažnai vyksta per tarpinius būvius - nemirtį ir negyvastį. Literatūroje tokios perėjimo būsenos dažnai tampa estetinio tyrimo poligonais: haliucinacijos, sapnai, atminties sekos, posttrauminiai prisiminimai, kuriuose gyvybė ir mirtis susilieja, duoda formą kūrybiniam pasakojimui.
Smurtas, mirtis ir kūrybinė terapija
Kūryba literatūroje ir mene gali tapti terapiniu - tiek autoriui, tiek skaitytojui ar žiūrovui. Skaitymas ir meno patirtis padeda atsitraukti nuo problemos, įsijungti į pasakojimą ir per tai patirti sielos ir dvasios apsivalymą. Renginyje „Smurtas artimoje aplinkoje: spręsti problemą gali padėti knyga“ buvo akcentuota, kad smurtas yra nepagarbus, kito orumą menkinantis ir žeminantis elgesys; skaitymas gali veikti kaip socializacijos forma ir padėti išgyventi.
Komiksų knyga „Birutė Bebaimė“ - pavyzdys, kaip kūrybiniai formatai gali šviesti visuomenę ir pakeisti nuostatas: ji siekia paneigti stereotipą „pati moteris kalta“, parodyti, koks yra smurtas, ir skatinti jaunus žmones reaguoti teisingai. Knygos komiksinė dalis pritraukia jauną auditoriją, o užrašinė dalis - kviečia rašyti terapinius užrašus, būti įrankiu pasitikėjimo ir savipagalbos formavimuisi.
Meno formos pagalba įveikiant psichologines traumas
Padėti gali emocinė parama, individualus psichologinis konsultavimas ir į psichologinių traumų sprendimą orientuota psichoterapija, psichologinės grupės, meno terapija, kūno terapijos technikos. Skaitydami galime pajausti labai stiprų aprašymą ar siužetą ir per stiprų emocinį sukrėtimą gauti sielos ir dvasios apsivalymą. Po Pirmojo pasaulio karo kai kuriems karo belaisviams buvo skaitomos knygos; pastebėta, kad tie, kuriems knygas skaitė, greičiau sveiko.
Taip pat skaitykite: Pagalba seksualinio smurto aukoms
Literatūra kaip refleksija apie smurto priežastis ir pasekmes
Daugelis literatūros šaltinių teigia, kad problema kyla dėl lyčių nelygybės, dėl nelygaus galios santykio tarp vyro ir moters. Jei smurtas yra pateisinamas ir toleruojamas, smurtą patirianti moteris negauna palaikymo, jai pačiai yra sunku kreiptis pagalbos, kaltina save. Trečdalis Lietuvos žmonių sutinka su nuostata, jog moteris pati prisiprašė, ji yra kalta, pati išprovokavo smurtą - tai rodo, kokią svarbą turi literatūrinės ir meninės intervencijos keičiant diskursą.
Literatūra, komiksas, vaizduojamasis menas ir viešieji kultūriniai projektai gali formuoti naujas reprezentacijas, kurios ne tik liudija smurtą, bet ir demistifikuoja jį, atskleidžia jo struktūras: kontrolę, gėdinimą, izolį, gaslighting’ą ir ekonominį pavergimą. Kūrybinės formos gali perteikti smurto patirtį taip, kad ji taptų suvokiama tiek emociniu, tiek konceptualiu lygmeniu - tai skatina empatišką visuomeninį reagavimą, prevenciją ir pagalbą nukentėjusiems.
Duomenys, visuomenės suvokimas ir prevencija
Remiantis Lietuvos statistikos departamento ir kitais tyrimais, Lietuvos visuomenėje smurto artimoje aplinkoje problema yra didžiulė: per pandemijos pirmuosius metus užregistruoti 58 563 smurto artimoje aplinkoje atvejai; nors vėliau skaičius sumažėjo iki 55 815, situacijos rimtumo tai nekeičia. Pirmaisiais pandemijos metais policija ir institucijos turėjo skubiai reaguoti bei diegti prevencines priemones; įteisinti skubusis apsaugos nuo smurto orderis ir atsakomybė už neteisėtą žmogaus persekiojimą.
Tačiau visuomenės žinojimas apie smurto formas tebėra ribotas: „Didžioji dalis Lietuvos žmonių žino tik apie dvi smurto formas - fizinį ir psichologinį smurtą, tik 5 proc. žino apie kitas smurto rūšis. Tačiau kasdienybėje dauguma moterų susiduria daugybe kitų smurto apraiškų - priekabiavimu, seksualiniu, socialiniu ir ekonominiu smurtu.“
| Temos | Reikšmė mene ir literatūroje |
|---|---|
| Fizinis smurtas | Kūno sužalojimo metaforos, išoriniai konfliktai, egzekucijos scenos, realistinis atpasakojimas |
| Psichologinis smurtas | Gaslighting, kaltės motyvai, atminties iškraipymai, izoliacijos estetika |
| Mirtis | Mirties semantika - tuštuma, kapavietės simbolika, anapusybės vaizdiniai, gedulas |
| Ekonominis/institucinis smurtas | Galios naratyvai, socialinės struktūros kritika, marginalizacijos vaizdai |
Literatūrinės strategijos mirties ir smurto temoms įžodinti
Kūrybiniai sprendimai, kaip literatūra ir menas įprasmina smurtą ir mirtį, yra įvairūs: nuo realistinio išpasakojimo iki simbolinių, mitinių ar semiotinių žaidimų. Picard’o pastebėjimas, kad mirtis yra „tuščias žodis“, leidžia autoriams šį „tuštumą“ užpildyti specifiniais vaizdiniais ir figūromis; Morino refleksija apie kapavietę ir įrankį kaip pirmuosius žmogaus dirbinius įkvepia literatūrinę asociaciją tarp laiko pratęsimo ir atminties formavimosi. Semiotinis kvadratas /gyvastis vs mirtis/ gali būti įrankis analizuoti, kaip veikėjų pasaulėžiūra transformuojasi per atmintį, traumą ir kūrybinius aktus.
Pasak literatūros specialistų, literatūra negali būti tik „pasyvus dokumentas“: ji turi savo poetinį žaidimą-žaismę. Mitas ir pasakojimas gali būti tiek bendruomenės įrankiai, tiek individualios savirefleksijos priemonės. Todėl kūryba gali tiek liudyti smurtą ir mirtį, tiek juos dekonstrukcijos būdu išardyti - parodyti, kaip socialinės normos, stereotipai ir institucijos tą smurtą legitimizuoja.
Kultūrinės iniciatyvos ir edukacija
Projektai, iniciatyvos ir knygos, tokios kaip „Birutė Bebaimė“, kartu su visuomeniniais renginiais ir bibliotekų programomis, rodo, kad menas gali būti prevencinis ir švietėjiškas įrankis. Meninės priemonės leidžia kalbėti apie jautrias temas - smurtą ir mirtį - netiesiogiai, simboliais, taip sumažinant traumos reaktivavimą ir suteikiant saugią erdvę apmąstymams ir pokalbiui.
Visuomenės švietimas yra būtinas: reikia plėsti žinių apie skirtingas smurto formas ribas, atpažinimo gaires ir pagalbos šaltinius. Literatūra ir menas padeda sudaryti emocinį kontekstą, leidžiantį suvokti smurto struktūras ir mirties semantikas giliau nei tik faktažinių tekstų forma.
Apibendrinant - kūrybinė atsakomybė
Smurtas ir mirtis literatūroje ir mene veikia kaip dvejopos prigimties įkvėpimas: jie atskleidžia ir socialines neteisybes, ir asmenines egzistencines ribas. Autoriai ir menininkai, nagrinėdami šias temas, turi viešą atsakomybę - ne tik kurti estetiškai reikšmingus tekstus ar vaizdus, bet ir suvokti savo kuriamos reprezentacijos poveikį visuomenei bei galimybes keisti nuostatas, skatinti empatiją ir remti prevencines iniciatyvas.
Kūrybos praktikoje svarbu derinti jautrumą traumai, semiotinį aiškumą ir istorinių bei kultūrinių kontekstų suvokimą. Tada literatūra ir menas gali tapti ne tik liudininke, bet ir pokyčio instrumentu sprendžiant smurto bei mirties temas visuomenėje.