Socialinis darbas - tai profesinė veikla, padedanti asmeniui patenkinti gyvybinius poreikius ir atkurti jo bei visuomenės santykius. Ši profesija apima žinių, vertybių ir įgūdžių derinį, kuriuo siekiama suteikti pagalbą ir paramą įvairių kategorijų žmonėms, atsidūrusiems sunkioje gyvenimo situacijoje.
Socialinio darbo profesija Lietuvoje
Socialinius darbuotojus Lietuvoje rengia aukštosios universitetinės ir neuniversitetinės mokyklos (kolegijos), kuriose būsimieji socialiniai darbuotojai gauna reikalingų teorinių ir praktinių žinių, formuojami jų profesiniai įgūdžiai ir vertybės. Socialinis darbas sąveikauja su daugeliu socialinių ir humanitarinių mokslų, tokių kaip sociologija, psichologija, filosofija ir kt., ir remiasi jų koncepcijomis. Socialinis darbuotojas turėtų gerai išmanyti daugelio disciplinų teorinius pagrindus, nes tai padeda suteikti reikiamą pagalbą ir paramą.
Socialinio darbuotojo profesinį pasirengimą Lietuvoje lemia studijos ir praktika: studijos Šiaulių valstybinėje kolegijoje gali būti derinamos su darbu - tiek studijuojant nuolatine, tiek ištęstine formomis. Absolventai gali siekti studijų rezultatų įskaitymo, jei ketina studijuoti pagal universitetines pirmosios pakopos studijų programas. Nuolatinės studijos - 3 m. Tačiau universitetai ne visada pateikia visų profesinėje veikloje reikalingų teorinių žinių, o praktinių įgūdžių ir praktinio žinių pritaikymo ypatingai trūksta. Todėl socialinio darbuotojo profesinis pasirengimas yra itin svarbus.
Socialinio darbo istorinis pagrindas ir raida
Šiuolaikinės socialinės praktikos esmę ir turinį tinkamai atskleidžia socialinio darbo praktikos istorinio pagrindo supratimas. Iki teorinio socialinio darbo praktikos laikotarpiu (iki 1920 m.) socialinio darbo dėmesio centre buvo mokslinė filantropija, socialinės situacijos studija, tai yra sistemingas aplinkos, kurioje egzistavo poreikis, tyrimas ir po to tyrimo rezultatų susumavimas. Vėliau socialinis darbuotojas labiau rūpinosi vertybėmis ir prasme kaip individualia patirtimi. Po 1975 m. toliau nagrinėjama socialinio darbo bendrosios praktikos konceptualizacija. Santykis profesinių ir pagalbos kokybė ir toliau laikoma neatsiejama veiksmo santalkos dalimi. Pastebima tendencija specializacijai. Didėja domėjimasis tarptautine socialinio darbuotojo praktika, nes ši profesija pripažįsta ryšį tarp tautų ir abipusio mokymo, kuris atsiranda per dialogą su kitomis šalimis. Tarptautinis socialinis darbas taip pat suteikia žinių apie įvairias kultūras ir etines grupes, o tai praturtina šios srities praktiką.
Taigi, žvelgiant į socialinio darbuotojo profesijos teorinę ir praktinę raidą, galima daryti išvadą, kad socialinis darbas yra kintanti ir tobulėjanti profesija, kurios teorinį paveldą sudaro žinios, požiūriai, modeliai, pagalbos metodai ir jų taikymo būdai, patirtis, įgyta iš kitų pagalbos situacijų, vertybių sistema.
Taip pat skaitykite: Įžvalgos apie ciklo meilę
Socialinio darbuotojo vaidmuo ir funkcijos
Socialinis darbuotojas, kaip socialinių paslaugų tiekėjas, dirbdamas konkretų darbą atlieka tam tikrus profesinius vaidmenis, kuriuos sudaro įvairios funkcijos. Apskritai socialinio darbuotojo profesinį vaidmenį teikiant socialines paslaugas galima apibūdinti kaip metodinį tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų, sprendžiant problemas.
Galimas socialinio darbuotojo funkcijų grupavimas: diagnostinė, konsultavimo, informavimo, organizacinė, socialinių paslaugų planavimo, socialinių programų rengimo, pajamų testavimo, tarpininkavimo, prevencinė, šviečiamoji, tiesioginio paslaugų teikimo, vadybos, profesinės veiklos tobulinimo. Funkcija Aprašymas: Diagnostinė - Problemos nustatymas ir įvertinimas; Konsultavimo - Pagalbos teikimas klientui sprendžiant problemas; Informavimo - Informacijos suteikimas apie galimas paslaugas ir išteklius; Organizacinė - Socialinių paslaugų organizavimas ir koordinavimas.
Socialinis darbuotojas turi nustatyti socialinio funkcionavimo problemą ir poreikius; tam jis turi pritaikyti žinias, profesines svertes, sprendimo procesą ir kūrybiškumą. Jis daro įtaką santykiams, susijusiems su poreikiais ir problemomis, siekdamas pokyčio. Pokytis turi tenkinti visų šalių poreikius. To rezultatas - gali susiformuoti visai nauji santykiai ir pasikeisti esami.
Socialinio darbo metodai
Socialinio darbo metodai yra veiklos būdų, veiksmų, operacijų visuma, kuriais siekiama šios veiklos tikslų, sprendžiami uždaviniai, situacijos ir pan. Kadangi socialinio darbo disciplina kompleksinė, tai jos metodai skiriami į ekonominius, juridinius, politinius, socialinius - psichologinius, psichologinius - pedagoginius, medicininius - socialinius, administracinius, vadybinius, ergonominius ir pan. Atsiranda ir specifiniai socialinio darbo metodai.
Socialinis darbas, kaip kūrybiškas žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas, yra svarbi socialinio darbo praktikos kryptis. Ji susijusi su socialinio darbo praktikos „kaip“ klausimu. Esminis kiekvienos profesijos bruožas yra sisteminės žinios ir etikos kodeksai. Praktika grindžiama sistemine teorija, o praktikai naudojasi šiomis žiniomis priimdami savo darbo sprendimus. Ši praktika, be kita ko, remiasi ir etikos kodeksu, o tai sudaro praktikos vertybinį pagrindą.
Taip pat skaitykite: Meilės ir priklausomybės skirtumai
Kompetencijos, žinios, vertybės ir įgūdžiai
Kompetencija yra konkretus mokėjimas atlikti tam tikrą profesinės veiklos funkciją. Atitinkamos veiklos funkcijos, būdingos socialinio darbo profesijai, sistema (profesinės veiklos funkcijos puokštė) charakterizuoja profesinės veiklos turinį. Veiklos funkcijos nurodo, ką socialinis darbuotojas turėtų mokėti daryti, o kompetencijos turėjimas liudija, kad socialinis darbuotojas yra pajėgus atlikti tą ar kitą profesinės veiklos funkciją.
R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodyne kompetenciją vadina sugebėjimu atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Autorius teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius. Pasak S. Laužacko ir P. Pukelio (2000), profesionalo profesinės kompetencijos struktūra apima dalyko (techninę), socialinę ir strateginę (planavimo) dalis. Kieran O'Hagan (1997) pasiūlyta socialinio darbo kompetencijos schema daugiausia dėmesio skiria žinioms, vertybėms ir įgūdžiams - esmei, turiniui ir reikšmei.
Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. Žinių pagrindas sukuriamas iš paties socialinio darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo ir sistemiško svarbių fenomenų stebėjimo bei iš tiesioginės ir netiesioginės kitų socialinių darbuotojų patirties. Kompetentingas darbas priklausys nuo teisės, socialinės politikos, filosofijos, sociologijos, socialinio administravimo, organizacinių strategijų ir procedūrų, įvairių teorinių žinių.
Vertybės - tai papročiai, elgesio standartai ir principai, kuriuos laiko pageidaujamais tam tikra kultūra, žmonių grupė ar individas. Socialinio darbo praktika besiremianti vertybių sistema dažniausiai paremta tokiais principais kaip individo vertė ir orumas, apsisprendimo laisvė, konfidencialumo teisė. Etikos kodeksuose aprašomos vertybės ir pageidaujami elgesio su žmonėmis būdai. Socialinis darbuotojas, atlikdamas savo darbą, turi kreipti dėmesį ne tik į visuomenės ar kliento, bet ir į savo asmenines vertybes.
Įgūdžiai - mokėjimas tinkamai panaudoti žinias, talentą, asmenines savybes ar resursus. Įgūdžiai nuolat didėja pritaikant praktines žinias, naudojant įvairią techniką ir metodiką. Esminiai mokymų uždaviniai: suteikti žinių apie neadekvačių reakcijų priežastis, tam tikrus psichikos veikimo mechanizmus, konkrečius specialistų rekomenduojamus bendravimo būdus; sustiprinti praktinius įgūdžius, išbandyti pratimus konkrečiose situacijose; įvertinti, tobulinti ir, jeigu reikia, koreguoti turimas nuostatas bei įpročius dirbant su neadekvačiu elgesiu pasižyminčiais žmonėmis.
Taip pat skaitykite: Vaiko teisė: meilė ir globa
Profesinio tobulinimo reikalavimai
Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija, reikalaujanti nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Socialiniai darbuotojai privalo savo profesinę kompetenciją tobulinti ne mažiau kaip 16 akademinių valandų per metus. Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje.
Nuo 1997 metų organizuojami socialinių darbuotojų kvalifikaciniai mokymai, o nuo 2002 metų vyksta socialinių darbuotojų atestacija. Atsirado naujovė, kad iš 16 val., tik 60 proc. turi būti surinkta pagal Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus patvirtintas programas; aukštųjų mokymo įstaigų patvirtintas programas; Globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo (GIMK) programą, kitas ministerijos ar Departamento patvirtintas programas arba dalyvaujant supervizijoje.
Profesinės kompetencijos tobulinimas yra neatsiejamas nuo kompetencijų vertinimo ir įsivertinimo. Socialiniai darbuotojai savo profesinės kompetencijos tobulinimo poreikius įsivertina pagal atskiras kompetencijų rūšis ir įvertina patys, kurias kompetencijas reikėtų patobulinti. Po asmeninio socialinio darbuotojo įsivertinimo rekomenduojama įsivertinimo rezultatus aptarti su vadovu arba kolega. Įsivertinimai turėtų būti atlikti kartą per metus. Socialinių paslaugų įstaigos, organizacijos biudžete privalo būti numatyta lėšų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinei kompetencijai tobulinti.
Bendradarbiavimas socialiniame darbe
Bendradarbiavimas - tai procedūra, kai bendros veiklos objektas nulemia darbuotojų arba institucijų suderintą darbą pagal vieną veiklos planą. Socialinis darbas - tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįsta asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu.
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (2006) 4 str. nurodomi socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principai, vienas iš kurių - bendradarbiavimas. Šis principas reiškia žmogaus interesų ir teisių gynimą per socialinių paslaugų įstaigų, savivaldybės ir valstybės institucijų bendradarbiavimą bei tarpusavio pagalbą. Bendradarbiaujant siekiama suteikti pagalbą asmeniui ar šeimai.
Vakarų analizėse vis dažniau pasitelkiamas bendradarbiavimas kaip esminė sėkmingos veiklos strategija, nes bendradarbiavimo procesų valdymas reikalauja gebėjimo efektyviai koordinuoti skirtingų institucijų, organizacijų ir socialinių grupių veiklą. Pagal D. Bell (2003), šiuolaikinės postindustrinės visuomenės socialinis vienetas yra bendruomenės organizacija; prioritetas tenka komandinei veiklai, todėl socialinio darbuotojo veikla tampa dar sudėtingesnė. J. Cashmore (1997) teigimu, institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą.
Socialinio darbo kokybė ir etika
Socialinių paslaugų kokybė visiškai priklauso nuo darbuotojo asmenybės, jo atsakomybės, padorumo ir jautrumo. Socialinis darbuotojas turi remtis profesinės etikos normomis ir principais, išreikštais Lietuvos socialinio darbuotojo etikos kodekse (1998) ir Socialinio darbo etikos normose ir principuose (1994). Šios etikos nuostatos apibrėžia pageidaujamus elgesio būdus ir profesines vertybes, kurių laikymasis yra būtinas kompetentingoje praktikoje.
Socialiniai darbuotojai metų metus tobulina savo bendravimo, įtikinėjimo ir empatijos įgūdžius, nuolat seka pokyčius, nes ateinant į darbą supranta, kad turi gebėti suteikti pirmąją pagalbą, prisiimti atsakomybę už sudėtingų sprendimų priėmimą, mokėti klausyti ir išklausyti, atrasti individualų požiūrį ir sprendimo būdus, bei būti gerais psichologais. Turime pripažinti, kad socialinis darbas yra psichologiškai ir fiziškai sunki profesija, nes socialiniai darbuotojai susiduria su liūdnais ir sudėtingais žmogaus gyvenimo aspektais.
Darbas su pažeidžiamomis grupėmis
Socialinių darbuotojų pasirengimas dirbti su pažeidžiamomis visuomenės grupėmis yra ypač svarbus. Atliktas tyrimas parodė, kad 62 proc. respondentų SDI rengiami kvalifikaciniai socialinių darbuotojų kursai daugeliui buvo vienintelė galimybė kelti savo kvalifikaciją. Dauguma respondentų teigė, kad kursai labai padėjo arba padėjo jiems tobulėti profesinėje srityje. Respondentų nuomone, naudingiausios buvo žinios arba naujos žinios. Kiti respondentai nurodė, kad naudingiausios jiems buvo praktinės žinios, taip pat teorinės žinios apie socialinių darbuotojų veiklą apskritai, socialinio darbo metodus, psichologines žinias.
| Pažeidžiama grupė | Svarba (pagal respondentus) |
|---|---|
| Neįgalūs asmenys | Labai svarbu |
| Seni žmonės | Labai svarbu |
| Vaikai | Labai svarbu |
Socialiniams darbuotojams, dirbantiems su asmenimis, turinčiais psichikos negalią, tenka svarbus vaidmuo užtikrinant jų gerovę ir gyvenimo kokybę. Socialinis darbuotojas padeda psichikos negalią turintiems asmenims įvairiais būdais: emocinės paramos teikimu, kokybiškomis paslaugomis, priežiūros bei paslaugų koordinavimu, siekiu užtikrinti asmens gerovę ir palaikyti jo savarankiškumą.
AKMENYS PADARĖ SAVO… Darbų tęsti nebegalėjau!
Profesijos prasmė ir kasdienybė
Dirbu socialine darbuotoja jau devynerius metus, o pastaruosius penkerius - kaip atvejo vadybininkė. Per šį laiką supratau, kad ruduo simbolizuoja ne tik gamtos pokyčius, bet ir gyvenimo sudėtingumą. Kiekviena šeima, su kuria dirbu, yra tarsi lapas: vieni suskyla ir nukrinta, kiti išsilaiko, jei laiku suteikiame tinkamą paramą. Esu įsitikinusi, kad mano darbas yra ne tik padėti žmonėms išgyventi krizę, bet ir suteikti jiems įrankių rasti stiprybę, kuri padėtų judėti pirmyn.
Per šį laiką patyriau, kad ne visos šeimos pasiekia norimų pokyčių. Kai kurios grįžta į praeities elgesio modelius, ir tai yra vienas sunkiausių momentų mano profesinėje veikloje. Vis dėlto suvokiu, kad mano užduotis nėra teisti, o padėti tada, kai žmogus yra pasiruošęs keistis. Socialinis darbas yra nuolatos besikeičianti sritis, kurioje tenka balansuoti tarp teisinių normų ir žmonių poreikių.
Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija teigia, kad „socialinis darbas yra praktinė profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, puoselėjanti socialinę sanglaudą, stiprinanti žmonių gebėjimą savarankiškai veikti visuomenėje ir juos išlaisvinti. Socialinio teisingumo, žmogaus teisių ir pagarbos įvairovei principai yra svarbiausi socialiniame darbe.
tags: #meile #socialinis #darbas