Vaiko teisės apima vaiko kaip individo apsaugą ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimą. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą. Vaikams būtina pastogė, maistas, mokslas, gydymas, meilė bei apsauga nuo prievartos ir aplaidumo.
Vaiko teisinis statusas
Vaiko teisinis statusas - tai vaiko teisių ir pareigų vienovė. Vaiko teisės yra žmogaus teisės. Pasak D. Kabašinskaitės, žmogaus teisių idėja yra tai, jog kiekvienas asmuo vertas pagarbos. Specifinė vaiko padėtis visuomenėje lemia būtinybę aiškiai nustatyti jo teisių turinį, bei sukurti teisines prielaidas vaiko teisių įgyvendinimui.
Pagrindiniai vaiko teisių apsaugos principai:
- Prioritetinis vaiko interesų užtikrinimas
- Vaiko nediskriminavimas
- Vaiko teisė į nuomonę ir dalyvavimą
Vaikystės samprata
Vaikystė yra svarbiausias laikotarpis, lemiantis kiekvieno žmogaus likimą. Tai laikotarpis, kuris įtvirtina mumyse pasitikėjimą žmonija arba atstumia nuo jos. Norėdami suprasti, kas tai yra vaiko teisės, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra vaikas, kokie požymiai išskiria vaikus kaip atskirą visuomenės grupę, kada prasideda ir baigiasi vaikystė, ir kodėl jai yra teikiamas ypatingas dėmesys. Požiūris į vaiką yra esminis veiksnys, tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų veiksmais vaiko atžvilgiu ir vaiko padėtimi visuomenėje.
Išsiaiškinti sąvoką "vaikas" daugiausia problemų iškyla dėl šios sąvokos apimties. Pasak J. Žukauskienės ir A. Širinskienės, biologine prasme kiekvienas asmuo yra kažkieno vaikas. Socialine prasme vaikas - tai asmuo, turintis tam tikrus socialinius ryšius su savo tėvais. Psichologų nuomone, sąvokos "Vaikas" apibrėžimo pagrindas - žmogaus amžiaus ir jo raidos būdingų požymių ryšys. Apie raidos stadijas, kurias kiekvienas vaikas pereina vaikystėje, kalbėjo daug garsūs psichologai savo teorijose.
Taip pat skaitykite: Kaip pildyti 9-SD formą?
Remiantis psichologų atliktais tyrimais ir padarytomis išvadomis, kuomet analizuojamas vaikystės periodas, galime teigti, kad žmogaus "vaiko" tarpsnis apima laikotarpį nuo naujagimystės iki pirmojo brandos tarpsnio, t.y. nuo gimimo iki 12 - 15 metų. Į sąvoką "vaikas" galime pažvelgti ir iš sociologinės perspektyvos, nes dauguma sociologijos atstovų kritikavo psichologus, dėl tokio riboto vaiko raidos (kaip proceso, kurio tikslas - nuo nesubrendimo iki suaugusiojo kompetencijos) suvokimo. Jie pasisakė ir dėl vaiko, kaip tarpasmeninių ryšių dalyvio, neįvertinimo, nes vaikai raidos psichologijoje buvo matomi kaip negalintys turėti indėlio į vaikas-suaugusysis santykius bei negalintys sukurti savo kultūros.
Sociologijos mokslas pirmasis ėmėsi tikslo apibrėžti vaiko bei vaikystės sąvokas, išskirti būdingus požymius, nustatyti vaiko padėtį visuomenėje. Ši sąvoka kinta kartu su visuomenės išsivystymo lygiu, kultūra, tradicijomis bei socialine struktūra. Pripažįstant, jog vaikystės samprata priklauso nuo skirtingų laiko, vietos bei socialinių dimensijų, svarbu apibrėžti požymius, pagal kuriuos galima atskirti vaiką nuo suaugusio asmens.
Labiausiai mūsų požiūriu, priimtina N. Vuckovic - Sahovic suformuluota teorija, kuria remiasi ir G. Pirmasis, amžiaus kriterijus, atspindi laiką, kada vaikystė prasideda ir kada ji baigiasi. Šie klausimai paprastai yra reguliuojami kiekvienos valstybės įstatymuose. Šio vaiko nuo suaugusiojo, nustatymas atspindi vaiko fizinės ir psichologinės brandos trūkumą bei poreikį apsaugoti vaiką nuo išnaudojimo bei žalingo aplinkos poveikio.
Paprastai valstybės nustato žemutinę ir aukštutinę vaiko teisių ribas, t. y. įstatymiškai įtvirtina, koks žmogaus vystymosi momentas yra laikomas gyvybės pradžia ir iki kada valstybė pripažįsta žmogui vaiko statusą.
Kaip matyti, teoriniame lygmenyje visuotinio susitarimo dėl to, ką laikyti gyvybės pradžia, o kartu ir žemutine vaiko teisių riba, nėra. Nustatant aukštutinę vaiko teisių ribą vėlgi susiduriame su skirtingais jos vertinimais, nors šiuo atveju daugelis valstybių sutaria, kad vaiku laikomas asmuo iki 18 metų.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Žvelgiant tarptautiniu mastu, pirmą kartą vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijus, atribojantys vaiką nuo suaugusiojo buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje. Šiau bet kuriuo atveju prie Konvencijos prisijungusios valstybės turi garantuoti joje įtvirtintas teises visiems asmenims bent iki 18 metų.Vaiko amžiaus kriterijus apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių pagrindų įstatyme.
Šioje vaikystėje, kuomet vaikystė skirstoma į atskiras kategorijas. Taigi vaikystės skirstymas į stadijas yra išlikęs iki šių dienų ir būdingas daugeliui nacionalinės teisės aktų, ir yra pagrįstas asmens veiksnumu, t. y. galėjimu savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas.
Šiau jie skirstomi į dvi grupes: iki 14 metų (neturintys veiksnumo) ir nuo 14 iki 18 metų (turintys dalinį veiksnumą). Šiau CK yra numatytos ir kelios išimtys, kada asmuo gali tapti visiškai veiksniu dar nebūdamas reikiamo amžiaus. Šiau, nei sueis aštuoniolika metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs ašis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento teigiama CK 2.5 straipsnio 2 dalyje. Kitas būdas tapti visiškai veiksniu iki pilnametystės - emancipacija. Šiame įstatyme dažniausiai yra nurodomas konkretus vaiko amžius. Kitais atvejais vaiko amžius nurodomas įstatymo komentaruose arba yra remiamasi nusistovėjusiomis teismų praktikos normomis.
Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau - BK), kalbant apie vaikus, vartojamos tokios sąvokos kaip "kūdikis", "mažametis", "nepilnametis". Šio sąvoks. Yra apibrėžtos tik amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, ribos. Šiais vadinami asmenys nuo 14 iki 18 metų. Šiais. Šiais asmenys iki 18 metų taip pat yra vadinami ir Lietuvos Respublikos darbo kodekse.
Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą vaikai iki 6 metų vadinami "ikimokyklinio amžiaus vaikais", o vaikai nuo 6 iki 18 metų vadinami "mokyklinio amžiaus vaikais". Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje yra nustatyta: "Mokslas yra privalomas asmenims iki 16 metų".
Taip pat skaitykite: Konvencija ir autizmas: svarbūs aspektai
Šiasis kriterijus apibrėžiantis vaikystę - vaikystės turinys. Jis apibrėžia požymius, kurie vaiką atskiria nuo suaugusiojo. Pagrindiniu skiriamuoju požymiu dažniausiai yra nurodoma asmens branda. Suaugęs asmuo savaime yra brandus, tuo tarpu vaikas toks dar nėra arba yra tik iš dalies.
Socialinės brandos sąvoka minima ir BK 81 ir 91 straipsniuose. Šis straipsnis komentare, socialinė branda aiškinama fizinio, psichinio asmens brandumo pakopa, kurią skirtingi asmenys pasiekia skirtingo amžiaus. Šioje aplinkoje, gebėjimas numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritiškam, atkaklus užsibrėžtų tikslų siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose.
Remiantis analizuotų autorių teorijomis, galime teigti, jog "vaiko samprata negali būti radikaliai atskirta nuo bendrosios žmogaus sampratos.
Globa ir įvaikinimas
Vaiko, likusio be tėvų globos, priėmimas į šeimą, rūpinimasis juo, jo poreikių tenkinimas, saugios aplinkos užtikinimas - labai kilnus ir būtinas. Globa ir įvaikinimas suteikia galimybę dalytis meile bei namų šiluma su tais, kuriems to labiausiai reikia. Vaikams yra suteikiami namai, saugi aplinka, kurioje jie gali augti. Vaikai į šią sistemą patenka dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai tai - tėvų priklausomybės, negebėjimas rūpintis vaikais, tėvų ligos ar netektys.
Tiek globos, tiek įvaikinimo atveju šeima yra parenkama vaikui, o ne vaikas šeimai. Todėl galimybės pasirinkti globotinį ar įvaikį nėra. Ketinantys globoti ar įvaikinti asmenys turi atitikti panašius reikalavimus, kurie numatyti CK 3.269 str., išklausyti mokymus pagal GIMK programą.
Tačiau esminiai skirtumai tarp globos ir įvaikinimo - įsipareigojimo trukmė ir įgyjamos teisės. Įvaikinimas yra baigtinis procesas. Globos atveju vaiko ryšiai su biologine šeima ar kitais šeimos nariais nenutrūksta, vaikas turi teisę palaikyti ryšius su biologine šeima ar artimaisiais, jeigu tai neprieštarauja jo interesams. Ar vaikas gali matytis su savo biologiniais tėvais, kaip dažnai jis gali matytis, kiek tai yra saugu vaikui ir kaip atitinka jo interesus, paprastai nustato VVTAĮT (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba) prie SADM (Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) teritorinis vaiko teisių apsaugos skyrius arba teismas. Susitikimai su vaiko biologine šeima gali vykti globos centro patalpose, prireikus, gali būti stebimi specialistų. O įvaikinimo atveju įtėviai turi teisę neatskleisti informacijos apie įvaikinimą, gali keisti vaiko vardą, pavardę.
Globos ir įvaikinimo atvejais vaiko įgyjamos teisės skiriasi. Globos atveju vaikas neįgyja paveldėjimo teisės į globėjų šeimos turtą, o įvaikintas vaikas turi tokias pat juridines teises, kaip ir biologinis vaikas. Jis įgyja paveldėjimo teisę į šeimos turtą taip pat, kaip ir biologiniai vaikai. Įvaikis turi ne tik visas teises, bet ir pareigas, kokias turi vaikai savo tėvams. Įtėviai įgyja visas pareigas, kokias turi biologinius vaikus auginančios šeimos, o vaiko globa juridiškai suvokiama kaip paslauga vaikui, netekusiam biologinių tėvų priežiūros.
Taigi globėjas, atlikdamas savo pareigas, įsipareigoja ne tik rūpintis vaiku, jo fiziniu, psichiniu vystymusi, jo sveikata ir ugdymu. Visuomenėje vis daugiau kalbama apie globą ir įvaikinimą, dalijamasi gerosiomis patirtimis. Taip yra išsklaidomi vyraujantys mitai, žmonės gauna daugiau informacijos.
Pokalbis - diskusija "Mitai apie globą"
Nuo 2022 m. planuojama gerokai padidinti išmokas globojamiems vaikams ir globėjams. Šiuo metu globos laikotarpiu kiekvienam globojamam vaikui kas mėnesį skiriama 4 bazinių socialinių išmokų dydžio (160 Eur) globos išmoka, globėjui - globos išmokos tikslinis priedas (160 Eur), pagalbos pinigai, kurių dydis skirtingose savivaldybėse skiriasi.
Šiuo metu valstybės paramą gali gauti ne tik globėjai, bet ir įtėviai. Įvaikinus vaiką, LR ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka, įtėviai turi teisę gauti vaiko priežiūros išmoką (22 str.), tėvystės išmoką (19 str.). Įsivaikinus skiriama 11 bazinių socialinių išmokų dydžio vienkartinė išmoka, kas mėnesį mokama vaikui 1,54 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka (70 Eur), o vienam iš vaiko tėvų 24 mėn. nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo dienos mokama 8 bazinių socialinių išmokų dydžio išmoka per mėnesį.
Daugiau informacijos apie vaikų globą bei įvaikinimą suteikti gali jūsų gyvenamojoje vietoje veikiantys globos centro specialistai. Jų kontaktus galima rasti www.globoscentrai.lt. Be to, globos specialistai pasiekiami el.
Laikinoji ir nuolatinė globa: pagrindiniai skirtumai
Yra du pagrindiniai globos tipai: laikinoji ir nuolatinė.
Laikinosios globos tikslas - sugrąžinti vaiką į šeimą. Dažniausiai vaikas į šeimą grąžinamas, kai šeima išsprendžia iškilusias problemas. Šio pobūdžio globa gali būti suteikta šeimoje, šeimynoje ar vaikų socialinės globos institucijoje. Laikinąją globą vaikui nustato savivaldybė, kurios teritorijoje vaikas gyvena su šeima, administracijos direktoriaus įsakymu.
Įsakyme dažniausiai nurodomi pagrindiniai dalykai:- Paskiriamas vaiko teisėtas atstovas.
- Nustatoma gyvenamoji vieta.
- Įrašoma data, nuo kada įsigalioja globa (rūpyba).
Laikinoji globa dažniausiai trunka apie 1 metus.
Nuolatinės globos tikslas - užtikrinti vaikui saugią aplinką, kurioje būtų tenkinami jo pagrindiniai poreikiai ir jis jaustųsi saugus. Nuolatinė globa skiriama teismo nutartimi.
- Tėvų valdžia (vaiko atžvilgiu).
- Nustatomi vaiko globėjai.
- Gyvenamoji vieta.
- Skiriamas vaiko turto administratorius.
Be to, teismo sprendime yra nustatomas terminuotas arba neterminuotas tėvų valdžios apribojimas bei tėvų prievolė finansiškai prisidėti prie vaiko išlaikymo.
Teismo procesas ir vaiko interesai
Teismus pasiekiančios bylos dėl globos yra išskirtinės tuo, kad visu procesu siekiama užtikrinti vaiko interesus. Labai skaudu pripažinti, kad kartais ir finansiniai dalykai lemia vaikų likimus.
Aktuali išlieka ir globėjų asmens duomenų apsauga - ne visada globėjai sutinka, kad tėvai, kuriems apribota tėvų valdžia, žinotų jų duomenis, adresą. Su kuriuo iš tėvų liks gyventi nepilnametis vaikas (t. y., su kuriuo iš tėvų bus nustatyta vaiko gyvenamoji vieta)? Kokia bus nustatyta skyriumi gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarka? Ar gali tėvai susitarti, jog kiekvienas iš tėvų su vaiku praleidžia po 50 procentų viso laiko, bendravimo tvarką paskirstant tolygiai tarp abiejų tėvų („50:50“ procentų laiko)?
Ilgainiui buvo nusistovėjusi tokia teismų praktika dėl vaiko gyvenamosios nustatymo, jog nustatant gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, kitam skyrium gyvenančiam tėvui numatant bendravimo tvarką savaitgaliais, švenčių dienomis ar panašiai, iš esmės vaikui yra užtikrinamas stabilumas, kuris yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, padedantis vaikui geriau vystytis. Kitaip tariant, teismai, siekdami užtikrinti stabilumą vaikui, netenkindavo ginčo šalių prašymų bendravimo su vaiku laiką paskirstyti tarp tėvų po lygiai - pagal principą „50:50 procentų laiko“.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija
Viena iš nutarčių, tinkamai iliustruojančių išdėstytą mintį - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, kurioje teismas išaiškino, kad:
Tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas.
Pažymėtina, kad tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą.
Tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principai nereiškia, kad pagal teismo nustatytą skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką vaikas turėtų kas antrą dieną pakaitomis gyventi su kiekvienu iš skyrium gyvenančių tėvų. Nors tokios skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo galimybė iš esmės negali būti absoliučiai paneigta, pažymėtina, kad ji teismo sprendimu galėtų būti nustatoma tik išskirtiniais atvejais, kai, pirma, dėl jos sutaria abu tėvai, antra, teismas nustato, kad būtent tokia tvarka geriausiai atitiks vaiko interesus, trečia, su tokia tvarka sutinka vaikas, sugebantis išreikšti savo pažiūras.
Praktikos pokyčiai
Tačiau keičiantis visuomenės požiūriui ir poreikiui dėl platesnių galimybių nustatant vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarką, keitėsi bei plėtojosi ir Lietuvos teismų praktika. Svarbu paminėti ir analizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019, kurioje teismas iš esmės pasisakė dėl galimybės ištuokos atveju vaiką tėvams globoti kartu, bendravimo su vaiku tvarką paskirstant tolygiai, pakaitomis („50:50 procentų laiko“):
Ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad teismai nepagrįstai nustatė tokią bendravimo tvarką, pagal kurią vaikas realiai pakaitomis gyvena su kiekvienu iš tėvų po savaitę, nes tokia bendravimo tvarka yra negalima pagal Lietuvos teisės aktus ir kasacinio teismo praktiką. Teisėjų kolegija tokius ieškovės argumentus pripažino teisiškai nepagrįstais. Nagrinėjamoje byloje teismai, nustatydami atsakovo bendravimo su vaiku tvarką, rėmėsi šiais argumentais:
- Maksimalus bendravimas su abiem tėvais.
Atsižvelgdami į tai, teismai sprendė, kad maksimalus bendravimas idealiąja sąvokos prasme - vaiko praleidimas po 50 procentų laiko su kiekvienu iš tėvų, t. y. šalių vaiko gyvenimas po savaitę su kiekvienu tėvu, jam yra stabilumo garantas - jausti kiekvieno tėvo meilę bei dėmesį bei rūpestį.
Tokia bendravimo tvarka, esant tėvų ypač dideliam tarpusavio konfliktiškumui, eliminuos (arba bent jau sumažins) vaiko kaskart išgyvenamą lojalumo konfliktą ar pačių tėvų galimybes manipuliuoti situacijomis perduodant vaiką vienas kitam.
- Abu tėvai yra rūpestingi, mylintys ir siekia užtikrinti ne tik būtinuosius, bet ir kitus vaiko poreikius.
Abu tėvai yra išskirtinės asmenybės, turinčios skirtingą pasaulėžiūrą bei savitą požiūrį į daugelį dalykų ir tai jokiu būdu nereiškia neigiamo poveikio vaikui, o priešingai - papildo vaiko kaip asmenybės formavimąsi, daro jį įvairiapusiškesnį.
Sudarius galimybę vaikui kiek įmanoma maksimaliai bendrauti su vienu iš skyrium gyvenančių tėvų, vaikas bus apgaubtas dar didesne meile, šiluma ir rūpesčiu, ir tai žymiai pagerins jo emocinę sveikatą.
- Vaikas, ne kartą paklaustas, su kuriuo iš tėvų nori gyventi, yra nurodęs, kad nori gyventi su abiem.
Tokiu principu šalys su vaiku bendrauja jau daugiau nei pusę metų ir tokia bendravimo tvarka visiškai atitinka vaiko interesus ir poreikius.
Bylą nagrinėję teismai taip pat motyvavo, kodėl buvo atmesti ieškovės argumentai ir juos pagrindžiantys (kai kurie iš jų nurodomi ir kasaciniame skunde), susiję su, jos manymu, per ilgu 7 dienų tarpu tokio amžiaus vaikui nesimatyti su mama. Nagrinėjamoje byloje teismų procesiniais sprendimais:
- Nustatytas toks vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu modelis, pagal kurį vaikas praleidžia su skyrium gyvenančiu tėvu tiek pat laiko, kiek ir su motina, su kuria nustatyta vaiko gyvenamoji vieta („50:50 procentų laiko“ modelis).
- Nustatyta tokia aptariamo vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu modelio įgyvendinimo forma, pagal kurią vaikas su skyrium gyvenančiu tėvu bendrauja kas antrą savaitę (po 7 dienas) nuo sekmadienio iki sekmadienio.
Kartu pažymėtina, kad tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką („50:50 procentų laiko“) teismas gali nustatyti tik konstatavęs, jog būtent ji geriausiai atitinka vaiko interesus. Aptariamu aspektu teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, be kita ko, laikytina kiekvieno iš vaiko tėvų gyvenamoji vieta (atstumas tarp jų ir susisiekimo galimybės), vaiko ugdymo įstaigų vieta (atstumas tarp jų ir kiekvieno iš tėvų gyvenamosios vietos), vaiko socialiniai ryšiai su kiekvieno iš tėvų gyvenamosiose vietose ar šalia jų gyvenančiais kitais asmenimis, kiekvieno iš tėvų užimtumas, jų galimybė pristatyti vaiką į ugdymo įstaigas ir paimti iš jų, kt.
Apibendrinant pažymėtina, kad bendravimo su vaiku tvarka iš esmės gali būti labai įvairi. Lietuvos teismai tam tikrais atvejais gali nustatyti bendravimo su vaiku tvarką pagal principą - „50:50 procentų laiko“.
Finansinė parama globėjams ir vaikams
Nuo 2025 metų pradžios padidėjo globos (rūpybos) išmoka šeimoje, šeimynoje, globos centre (pas budintį globotoją) ar šeiminiuose namuose globojamiems (rūpinamiems) vaikams ir besimokantiems ar studijuojantiems buvusiems globotiniams. Globos (rūpybos) išmokos dydis yra diferencijuojamas pagal vaiko amžių ir poreikius.
Padidėjo globos (rūpybos) išmoka:
- Vaikams iki 6 metų skiriama 364 eurų.
- Vaikams nuo 6 iki 12 metų - 420 eurų.
Vaikams su negalia, nepriklausomai nuo jų amžiaus, vaikams nuo 12 iki 18 metų ir buvusiems globotiniams (rūpintiniams) iki 24 metų, kurie mokosi ar studijuoja, - 455 eurų globos (rūpybos) išmoka per mėnesį.