Meilė ar priklausomybė: psichologinis požiūris

Meilė ir priklausomybė - du skirtingi, bet dažnai painiojami jausmai. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip atskirti tikrą meilę nuo priklausomybės, kokios yra priklausomybės nuo meilės priežastys ir pasekmės, bei kaip išsilaisvinti iš toksiškų santykių.

Priklausomybė nuo meilės

Priklausomybė nuo meilės, kaip ir kitos priklausomybės, verčia žmogų siekti aistros objekto, visiškai pamirštant save. Meilės apsėstas žmogus neretai nebepajėgus pasirūpinti pats savimi: jis nenori valgyti, prastai miega, nekreipia dėmesio į savo sveikatą. Nepaisydamas savęs, visą gyvybinę energiją jis eikvoja partneriui... taip versdamas jį kentėti. Visas dėmesys ir visi jausmai sutelkiami tik į jį ir vien jį, visa kita atrodo beprasmiška ir nuobodu.

Priklausomi žmonės negali nustatyti asmenybės ribų, jie apglėbia mylimą žmogų, visiškai nepalikdami jam asmeninės laisvos erdvės. Kai meilė virsta visiška partnerio kontrole, tai trukdo visavertei seksualinei ir meilės sąjungai. Neretai pasitaiko priklausomybė nuo partnerio, kuris (kuri) su pačiu (pačia) įsimylėjusiuoju (įsimylėjusiąja) elgiasi blogai. Nors vyrauja priešinga nuomonė, tačiau tokios „meilės“ aukomis gali tapti visi: vyrai ir moterys, jauni ir subrendę žmonės, pasiturintys ir vargšai.

Kitas atvejis - kai audringos emocijos tampa egzistavimo prasme. Toks žmogus tiesiog „įšoka“ į meilę. Tokį šuolį dažniausiai lemia poreikis nuslopinti gyvenimo beprasmiškumo pojūtį. Viskas, kas susiję su kasdienybe, tampa nepakeliama našta. Žmogus gyvena tik vardan šio šuolio. Abiejų šių situacijų bendras vardiklis - priklausomybės pagimdyta kančia.

Žingsniai link išsilaisvinimo

Pernelyg stiprios meilės psichoterapija remiasi viduramžių gydytojo ir alchemiko Paracelso principu: viskas - nuodai, viskas - vaistai, ir viena, ir antra lemia dozė. Kitaip tariant, saikingas vartojimas yra naudingas, tačiau piktnaudžiavimo pasekmės yra katastrofiškos. Kaip paradoksaliai tai beskambėtų, tačiau pernelyg stipriai mylėti neverta.

Taip pat skaitykite: Įžvalgos apie ciklo meilę

Suprasti, kad toks meilės suvokimas ir toks požiūris į mylimą žmogų kenkia abiem pusėms, pripažinti savo priklausomybę nuo partnerio - sunkus, tačiau būtinas pirmas žingsnis link išgijimo. Kitas žingsnis - jausmų pabudimas ir santykių su savimi „sustygavimas“. Psichoterapija padeda žmogui suvokti, kas jis yra, kur juda gyvenime ir kas jam reikalingas palydovo vaidmenyje.

Juk priklausomas žmogus tarsi veikiamas anestezijos, visi jo jausmai prislopinti, nes jie pernelyg skausmingi. Susitvarkyti su senais išgyvenimais ir atkreipti dėmesį į šiandieninę situaciją - trečiojo žingsnio uždavinys. Dažnai paaiškėja, kad nuslopinti jausmai susiję su vaikystės patirtimi. Meilėje priklausomas žmogus siekia kažkokių idealių santykių, kurių jam stigo vaikystėje.

Jeigu tėvai jautėsi esą aplinkybių aukomis, patys buvo priklausomais - nuo meilės, alkoholio, nuo bet ko - jie nesugebėjo išmokyti vaiko prisiimti atsakomybės už savo paties gyvenimą. Kitais atvejais tėvai tiesiog nesuteikia pakankamai meilės ir švelnumo, o dabar mes visas jėgas skiriame tam, kad kompensuoti šį meilės trūkumą. Nereikia galvoti, kad tokiu atveju kankinsitės visą gyvenimą. Suaugęs žmogus pajėgus įveikti savąją priklausomybę nuo meilės - susimąstyti, kodėl santykiai verčia jį kentėti, nustoti save kaltinti ir suprasti, kad jis yra vertas meilės tokios, kokia ji yra.

Sklandus suartėjimas

Priklausomybės priešingybė - ne absoliuti laisvė ir ne izoliacija. Psichoterapijos metu žmonės mokosi kurti santykius, kurie vystosi palaipsniui - pradedant įsimylėjimu, pamažu artėjant vienam prie kito ir ugdant pasitikėjimą. Svarbu, kad kiekvienas partneris artėtų link kito savu greičiu, priešingai, nei esant priklausomybės nuo meilės situacijai, kai žmogus akimirksniu sumažina distanciją ir „prilimpa“ prie mylimojo.

Priklausomo žmogaus psichologinė nauda tame, kad jis visiškai paveda kitam rūpintis savimi - „Gyvenau blogai, dabar tu mane mylėsi“. Niekas iš išorės mūsų laimingais padaryti negali. Raktus į tikrą laimę mes galime rasti tik savyje pačiuose.

Taip pat skaitykite: Vaiko teisė: meilė ir globa

Aukos poreikis

Į priklausomybės žabangas žmonės patenka ne tik švelniuose meilės santykiuose. Atvirkščias ir ne mažiau dažas atvejis - priklausomybė nuo griežto ar net grubaus partnerio. Gyventi nepakeliamuose santykiuose, kentėti pažeminimus ir netgi smurtą bei dar dėl to kaltinti save - toks elgesys būdingas tiems, kurie vaikystėje patyrė šaltuką ir griežtumą iš tėvų pusės.

Jeigu žmogų užvaldęs troškimas užpildyti tą seną dvasinę tuštumą, tai joks, netgi žiaurus elgesys, nepajėgus jo priversti atsitokėti. Jo jausmai (tarsi tėvų lūpomis) jam sako: „Tu nusipelnei, tu pats kaltas“. Tie, kurie tampa priklausomi nuo „aukos“ padėties, nesąmoningai pasirenka agresyvius partnerius ir paraleliai provokuoja jų žeminantį ir žiaurų elgesį. Norint išsivaduoti nuo tokios priklausomybės, pirmiausia būtina suvokti savo (vaikystėje užgimusį) siekį kentėti, tik tada galėsite nustoti elgtis su savo partneriu kaip potenciali auka.

Kaip atskirti tikrą meilę nuo priklausomybės?

Neįmanoma užmegzti gilaus emocinio ryšio, neįgijus psichologinės autonomijos. Tik tada santykiai kels džiaugsmą. Pradėti tokius santykius motyvuoja meilė. Pagarba savai ir kito žmogaus asmeninei erdvei, saviems ir kito žmogaus interesams - dar vienas šių santykių ypatumas. Brandi meilė skelbia: „Padarysiu viską, ką tik pajėgsiu, kad padėčiau tau optimaliai realizuoti savo sugebėjimus, net jeigu tai reikš, jog kartais tau teks būti toli nuo manęs ir kažkuo užsiimti be manęs“.

Tikra meilė neturi nieko bendro su savininkiškumu, ji gerbia ir džiaugiasi partneriu, o nesinaudoja juo savo poreikiams tenkinti. O štai priklausomuose santykiuose partneris laikomas nuosavybe. Tikroji meilė teikia pasitenkinimo ir gyvenimo harmonijos jausmą. Joje labai mažai nerimo, priešiškumo. Išties mylintys žmonės yra nepriklausomi vienas nuo kito, autonomiški, nepavydūs ir tuo pat metu siekia padėti kitam realizuotis, didžiuojasi partnerio pergalėmis.

Brandi meilė skelbia: „Aš galiu gyventi ir be tavęs, bet aš tave myliu ir dėl to noriu būti greta“. Tuo tarpu priklausomybe sergantys žmonės susilieja, neturi savo nuosavos psichologinės teritorijos. Jie pavydūs, pavydą generuoja savininkiškumas. Tikra meilė - tai sugebėjimas duoti, nieko nereikalaujant mainais, ir toks elgesys rodo meilės jėgą. Duodamas, brandus žmogus jaučia malonumą ir tai savaime kompensuoja jo emocines, fizines ar materialias sąnaudas. O žmogus, linkęs kurti priklausomus santykius, orientuojasi į meilę-sandėrį, meilę-eksploataciją.

Taip pat skaitykite: Psichologinis Santykių Žvilgsnis

Brandus suaugęs žmogus žino partnerį ir realiai vertina jo savybes. Ir vertina jį tokį, koks jis yra, padeda jam tobulėjime, augime, atsiskleidime, padeda vardan paties partnerio, mylimo žmogaus, o ne tam, kad partneris už tą pagalbą jam tarnautų ar atsilygintų. Brandus žmogus gerbia partnerį, jo psichologinę teritoriją, jo psichologines ribas. Meilė gimsta tik laisvėje, ji negali išgyventi nelaisvėje. Pasikėsinus į jos laisvę, meilė pradeda sklaidytis. Priklausomuose santykiuose psichologinės ribos pažeidinėjamos ir nėra jokios pagarbos partneriui bei jo psichologinei teritorijai.

Asmeninė atsakomybė - neatskiriama brandžios meilės dalis. Brandus žmogus siekia tokių tarpusavio santykių, kai abu partneriai turi galimybę iki galo atskleisti savo individualybes ir gyvena meilėje. Dvasiškai brandus žmogus laiko kito žmogaus asmenybės augimą tokiu pat rimtu dalyku, kaip ir savo paties tobulėjimą. Iš viso to, kas buvo pasakyta, seka, kad meilė - tai brandžių, psichologiškai suaugusių ir nepriklausomų žmonių santykiai.

Ar galima per didelę meilę vadinti priklausomybe?

Nors visos moterys trokšta mylėti ir būti mylimos, daugelis jų nuolat įsivelia į nelaimingus, destruktyvius santykius su vyrais. Tokiuose santykiuose jausmai ilgainiui dažniausiai tampa vienpusiai, tačiau moterys vis tiek grumte grumiasi, kad pasmerkti žlugti ryšiai nenutrūktų.

Dažniausiai moterys, kurios myli per stipriai, nepajėgia atskirti, kuris vyras su jomis elgiasi netinkamai arba kas vienoje ar kitoje santykių situacijoje yra negerai. Nepasitikėdamos savo jausmais, jos iš tikrųjų nuolat susižeidžia, įsitraukdamos į didžiausius pavojus, intrigas, dramas, gyvenimo sunkumus - iššūkius, kurių kiti, su sveikesnėmis patirtimis ir turintys daugiau pusiausvyros, natūraliai vengtų.

Visgi nei viena netampa tokia moterimi atsitiktinai. Dauguma dalykų, kurie traukia per stipriai mylinčias moteris, yra sąmoningas arba nesąmoningas atkartojimas tokių santykių ir aplinkos, kokioje jos gyveno augdamos šeimoje.

Požymiai, rodantys, kad mylite per stipriai:

• Bijodama būti palikta, darote viską, kad santykiai nenutrūktų.
• Jūs save menkinate. Giliai širdyje netikite, kad esate verta laimės.
• Turite nenumaldomą poreikį kontroliuoti savo vyrą ir jūsų santykius, nes vaikystėje patyrėte mažai saugumo.
• Jūsų netraukia vyrai, kurie yra geri, pastovūs, patikimi ir domisi jumis.
• Moterys, kurios myli per stipriai, nedaug tekreipia dėmesio į savo orumą meilės ryšiuose. Jos švaisto energiją, beviltiškai manipuliuodamos, siekdamos pakeisti kito asmens elgesį arba jausmus jų atžvilgiu.
• Manydamos, kad tik su „tinkamu vyru“ nejaus vienatvės ir depresijos, o „geri vyrai“ - atviri, dori ir patikimi - yra pernelyg nuobodūs?

Kelias iš tokių toksiškų santykių gali būti ilgas ir sunkus. Svarbu, kuo ankščiau atpažinti psichologinę priklausomybę nuo kito asmens. Ir suprasti bei pripažinti, kad nei jūs, nei jūsų partneris nesijaučia laimingas tokiuose santykiuose. Įsisąmoninus, kad svarbiausia ne „turėti“ mylimą žmogų šalia ar kentėti iš meilės, o iš tiesų būti laimingai - tai bus pirmas žingsnis išlaisvėjimo link.

Kas nėra patyręs meilės be atsako? Turbūt daugelis žino, koks tai yra jausmas, kuris, laimei, praeina. Tačiau ką daryti, kai visas mintis jau kuris laikas užvaldęs vienas žmogus? Seksologas-psichoterapeutas Vitalijus Žukas teigia, kad tai, kaip reaguojame į atstūmimą, meilę be atsako, kiek laikomės įsikabinę į šiuos santykius, lemia mūsų asmenybės bruožai, kurie susiformuoja dar ankstyvoje vaikystėje.

„Žodis meilė turi plačią reikšmę, - pasakoja seksologas-psichoterapeutas V.Žukas. - Kalbėdami apie jausmus be atsako, neapsieisime be trumpo rakurso apie tai, kas yra toji meilė apskritai. „Pirmoji meilės fazė - įsimylėjimas. Kaip žinoma, nuo seno egzistuoja pasakymas, kad meilė - tarsi liga. Tai aktualu kalbant būtent apie šį etapą. Tačiau įsimylėjimas negarantuoja, kad santykiai turi ateitį. Po svaiginančios pradžios santykių laukia rimti išbandymai. Tik sėkmingai įveikusi minėtus etapus pora gali pasiekti paskutiniąją - ketvirtąją - brandžios meilės fazę.

Kuriame etape verda meilės be atsako kančios? „Vienpusė meilė ir jos kančios daugiausiai būdingos pačiai pirmajai - įsimylėjimo - fazei“, - paaiškina V.Žukas. Pirmajame etape, kai vienas žmogus įsimyli kitą, ne visada į karštus jausmus atsakoma tuo pačiu. Tuomet tenka susitaikyti, kad jausmas vienpusis. Įsimylėjėlis užplūdus pirminiam svaiguliui patenka į gana pavojingą būseną, kurioje yra nekritiškas savo meilės objektui.

Kaip išgyventi atstūmimą ir vienpusę meilę, nuo kurios nėra apsaugotas nė vienas? Seksologas-psichoterapeutas Vitalijus Žukas pabrėžia, kad tam daug reikšmės turi asmenybės nuostatos, savivertė: „Vėlgi, tai ateina iš vaikystės. Kalbant apie moteris, padėtį palengvina, jei jos nuo mažumės žino, jog yra vertingos ir gali išgyventi be vyro.

Nukentėjusiems nuo nelaimingos meilės V.Žukas pataria nebijoti kreiptis pagalbos, kad lengviau išgyventų šį sunkų gyvenimo etapą. Anot jo, ypač sudėtinga, jei nelaiminga meilė ištinka pakartotinai - dėl to gali kilti intymaus santykio baimė, nusivylimas priešinga lytimi.

Priklausomybės nuo sekso požymiai

• Seksualinę priklausomybę turintys asmenys savo noru nebegali sustabdyti savo aistros, o tai anksčiau ar vėliau daro neigiamą įtaką artimiems santykiams, finansams bei karjerai.
• Asmenys, priklausomi nuo meilės, nebegali gyventi be emocinio stabilumo, kurį sukelia romantinis partneris. Šiems žmonės dažnai trūksta savigarbos ir pasitikėjimo savimi, todėl jų prisirišimas prie kitų asmenų primena maniją.

Tiek meilės, tiek sekso priklausomybės šaknų reikia ieškoti vaikystėje ar paauglystėje. Gali būti, kad didelę įtaką turėjo ankstyvosios traumos, nepriežiūra ar depresija. Pasekmės, kurias gali sukelti šių rūšių priklausomybės gali būti labai įvairios. Šių priklausomybių, kaip ir kitų, yra ilgas ir sunkus.

Skyrybos yra vienintelė išeitis šiuo atveju? Nebūtinai, jei abu partneriai nori išsaugoti santykius ir pradeda dalyvauti santuokinių psichoterapijoje.

Kaip atpažinti kopriklausomybę?

• Jaučiama, kad atiduodama begalinė meilė, bet nieko už tai negaunama. Nelygiavertiškumas yra disfunkcinių santykių palydovas.
• Santykyje dingsta „aš“. Pavyzdžiui, kai svarbiausi tampa antrosios pusės rūpesčiai, norai, mintys, jausmai, kai niekas daugiau pasaulyje nesvarbu ir neįdomu, tik antroji pusė ir jos reikalai, kai atsisakome savo pomėgių, nes jie trukdo antrajai pusei, kai atsisakome darbo, nes antroji pusė pavyduliauja mums išėjus iš namų, kai beveik nieko nedarome atskirai nuo savo partnerio, kai atšaukiame savo planus, jei tik ko prireikia antrajai pusei ir pan.
• Baiminamasi pasakyti savo nuomonę ar pasielgti neteisingai. Ar sakote „taip“, nors iš tikrųjų norėtumėte pasakyti „ne“? Ar dėl to jaučiatės siaubingai ir negerbiate savęs?
• Pateisinamas ir (arba) nuo kitų slepiamas antrosios pusės netinkamas ar socialiai nepriimtinas elgesys.
• Prisiimama perdėtai daug atsakomybės už antrąją pusę.
• Taikstomasi su antrosios pusės savybėmis, vertybėmis ir veiksmais, tikintis sulaukti daugiau meilės.
• Tarpusavio santykiai kelia pavojų emocinei gerovei, o gal net sveikatai ir saugumui.
• Paniškai baiminamasi priimti sprendimus, nes tai gali nepatikti antrajai pusei.
• Aplinkiniai išsako nerimą dėl jūsų priklausomybės nuo antrosios pusės.
• Aistra painiojama su meile.
• Gėdijamasi savo santykių, bet neįsivaizduojama, kaip iš jų ištrūkti.

Kaip išsilaisvinti iš kopriklausomybės?

• Pasikalbėkite su antrąja puse.
• Gyvenkite savo gyvenimą. Visapusiškai pasirūpinkite savimi. Pabūkite atskirai. Išmokite džiaugtis gyvenimu be antrosios pusės, išbandykite naują pomėgį, susipažinkite su naujais žmonėmis, atkurkite ryšį su žmonėmis, su kuriais bendravimas buvo nutrūkęs nuo perdėto jūsų įsitraukimo į disfunkcinius santykius, pasiplanuokite veiklų atskirai nuo savo antrosios pusės.
• Nusimeskite dalį atsakomybės.
• Stiprinkite savo pasitikėjimą savimi.
• Pažinkite save.
• Nepriimkite antrosios pusės elgesio asmeniškai.
• Paanalizuokite, kaip atrodo sveikas ryšys.
• Persvarstykite savo santykius.
• Ieškokite pagalbos.

Skirtumai tarp meilės ir priklausomybės

Gydytojas psichoterapeutas D. Jakučionis teigia: „Skirtumas tarp meilės ir priklausomybės išlieka jausmuose - kaip jaučiuosi. Jei myliu žmogų, noriu su juo būti, bet man nebaisu, nejaučiu įtampos, nepavyduliauju, jei jis kur nors išeina, gerai jaučiuosi būdamas su savimi."

Psichoterapeutės R. Suchockaitės teigimu, kopriklausomam partneriui gali būti būdingas vaikystėje nepatenkintas meilės ir saugaus prieraišumo poreikis. „Jei tėvai turėjo fizinių, psichologinių ligų ar problemų, jei augintojai turėjo alkoholizmo problemų ar buvo emociškai atsitraukę - vaikas augo su nepatenkintu meilės ir besąlyginio priėmimo jausmu. Jis neturėjo prie ko saugiai prisirišti, todėl pradėjo formuotis apleistumo schema. Vaikas pradėjo rūpintis tėvais, jis atsitraukė nuo savo poreikių, nes paliktumo jausmas jam tapo per sunkus“, - priduria R.

Klinikinė psichologė I. Bagdonė pastebi: „Dažnai nesuvokiame, kad elgiamės blogai. Galvojame, kad meilė tokia: nuolat leidžiame laiką kartu, nuolat informuojame vienas kitą, nuolat aktyviai bendraujame. Jei partneris nuo to pavargsta, galvojame, kad partneris mūsų nebemyli. Į terapiją tokie žmonės kartais ateina nesuprasdami, kad su jais gali būti negerai“.

Jei pastebite, kad esate priklausomi, kelkite klausimus: ko noriu, kokie mano poreikiai, kaip noriu atrodyti, ką noriu valgyti.

Emocinės priklausomybės atsikratoma išmokstant būti atviram ir pažeidžiamam šalia partnerio. Deja taip pakeisti elgesį labai sunku žmonėms, turintiems traumuojančių vaikystės patirčių.

Apibendrinant, svarbu atsiminti, kad tikra meilė yra pagrįsta laisve, pasitikėjimu ir abipuse pagarba, o priklausomybė - baime, kontrole ir savęs pamiršimu.

tags: #kas #tai #meile #ar #priklausomybe