Šiuolaikiniame nuolat besikeičiančiame pasaulyje, kuriame vyrauja nestabilumas, ekonominės krizės ir kitos grėsmės, socialinis darbas užima vis svarbesnę vietą žmogaus gyvenime. Intensyvus šiuolaikinio gyvenimo ritmas ir aplinka sąlygoja aplinkybes, jog šeimos, nesugebančios prisitaikyti prie sparčios gyvenimo kaitos, patiria sunkiai savarankiškai išsprendžiamas problemas, kurios sąlygoja šeimų tapimą paslaugų gavėjais.
Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti žmonėms, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų. Socialinis darbuotojas yra specialistas, kuris teikia pagalbą, paramą žmonėms, susiduriantiems su įvairiais gyvenimo sunkumais, siekdamas pagerinti jų gyvenimo kokybę, socialinę padėti ir integraciją į visuomenę.
Socialiniai darbuotojai padeda žmonėms gauti reikalingas paslaugas, tokias kaip sveikatos priežiūra, socialinė parama, švietimas ir būstas. Dažnai veikia kaip tarpininkai tarp asmenų ir įvairių institucijų, padėdami spręsti problemas. Socialinio darbuotojo darbas yra labai svarbus, nes užtikrina, kad pažeidžiami asmenys gautų reikiamą paramą. Jie padeda asmeniui ar šeimai įveikti įvairiausius sunkumus, gerina jų gyvenimo kokybę, stiprina gebėjimus savarankiškai spręsti problemas ir siekti savo tikslų. Socialiniai darbuotojai skatina socialinį teisingumą, lygybę.
Socialinio darbuotojo profesija reikalauja ne tik profesinių žinių ir įgūdžių, bet ir didelio empatijos, atsidavimo bei noro padėti kitiems. Socialinis darbuotojas, tai ne tik profesija, tai gyvenimo būdas. Tai didelis darbas su asmeniu, šeima, jo aplinka, jausmais, poreikiais. Socialiniai darbuotojai stengiasi užmegzti santykį su asmeniu šeima, susipažįsta su jo situacija, aplinka. Šeimai ar asmeniui stengiamasi padėti atgauti savarankiškumą, atkurti socialinius ryšius.
Ne visiems visuomenės žmonėms yra lengva funkcionuoti, išgyventi savo iššūkius ir krizes be tarnybų pagalbos. Tačiau darbas su rizikos grupėmis reikalauja labai plataus spektro išsilavinimo, kad pavyktų rasti bendrą kalbą su galimai socialinio funkcionalumo sutrikimų turinčiais asmenimis.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Socialinis darbuotojas bendrauja su šeima.
Socialinės atskirties apibrėžimas ir priežastys
Socialinė atskirtis - visuomenės atsisakymas atskirų savo narių, jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan..
Socialinių mokslų atstovai vis dar neranda vieningo socialinės atskirties apibrėžimo. Didysis klausimas yra šis: ar visa tai yra susiję su skurdu, ar ne? Kai kurie socialinę atskirtį bando paaiškinti vienu paprastu sakiniu: „ kas yra viduje ir kas išorėje“. Iš tiesų tai kol kas geriausias apibrėžimas, kadangi jis palieka erdvės naujoms atskirties teorijoms ir sampratoms, nes iki šiol pasireiškė daugybė jos formų.
Šiuolaikinis konkurencijos pasaulis ir kintantys socialiniai santykiai sukuria situacijas, kurių pagrindiniai bruožai yra neapibrėžtumas ir nestabilumas. Galutinai prisitaikyti prie išorinio pasaulio individas nebeįstengia, nes jam visą laiką tenka derintis prie išorinio kintančių išorinių aplinkybių. Sociologai marginalumo sąvoką apibūdina kaip tarpinę individo padėtį visuomenės sluoksnyje, grupėje ar klasėje, skatinančią nedalyvauti socialiniame gyvenime.
Taigi marginalinės grupės - tai socialinės grupės, esančios tarp dviejų socialinių sluoksnių ir pasižyminčios socialinio statuso neapibrėžtumu. Šiuo požiūriu yra tam tikras skirtumas tarp marginalų, kurie gimdami socialiai“ paveldi“ marginalinį statusą, ir marginalų, kurie tokiais tampa dėl visuomenėje vykstančių socialinių pokyčių. Sociologų ir psichologų tyrimai rodo, kad įvairioms marginalinėms grupėms priklausantys žmonės nesugeba lanksčiai reaguoti į pokyčius visuomenėje ir savarankiškai prie jų prisitaikyti. Marginalų grupių atstovams būdingas nesugebėjimas savarankiškai spręsti gyvenimo problemų, skatinantis fizinį ir dvasinį degradavimą. Šie žmonės tampa atstumti ir nereikalingi normaliai visuomenei.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Marginaliniam statusui būdinga socialinė izoliacija, ryšių sumažėjimas ir socialinės aplinkos susiaurėjimas. Marginalai tapatinami su varginga gyvensena, jiems būdinga socialinė atskirtis nuo viduriniosios klasės ir elito. Socialinė izoliacija pasireiškia socialinių ryšių susilpnėjimu ar visišku išnykimu bei socialinio atstumo tarp tam tikros marginalinės grupės ir visuomenės atsiradimu. Žmogus šiuo atveju jaučiasi bejėgis, negalintis patenkinti savo poreikių bei įvykdyti visuomenės keliamų reikalavimų. Socialinė izoliacija dar labiau sustiprėja, jei žmogus nesulaukia pagalbos, kurios viena iš rūšių - socialinis darbas, o visuomenėje suformuojama nuostata, jog šis žmogus kitoks, dažniausiai blogas, kad tokių žmonių reikia vengti. Galima teigti, kad socialinė izoliacija tampa gynybos mechanizmu, saugančiu nuo visuomenės puolimo.
Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių visuomenei būdingos tam tikros socialinės problemos. Visuomenė diferencijuojasi pagal pajamas ir turtą, didėja bedarbystė ir nusikaltimai, gausėja narkomanų, išmaldos prašančiųjų ir vadinamųjų“ šiukšlyno žmonių“, neįgaliųjų socialinio statuso ambivalentiškumas - šios ir kitos problemos tampa Lietuvos kasdienybe. Akivaizdu, jog perėjimas iš komunistinės totalitarinės visuomenės į demokratinę išryškino iki tol Lietuvoje nematytus sunkumus. Kadangi tokiai socialinių įvykių raidai nepasiruošta, tai ir minėti sunkumai išgyvenami skaudžiau. Be to socialinių problemų turinys pasižymi kultūriniu savitumu kurio esmę nusako specifinis tautinis mentalitetas bei savita istorinė raida.
Pažvelgę į praeitį, maždaug prieš du dešimtmečius, jei pažvelgtume pasauliniame kontekste, didžiausia problema buvo skurdas. Vakarų Europoje, tuo metu išgyvenusioje vadinamąjį“ aukso amžių“, kai gerovė pasiekė labai aukštą išsivystymo lygį, buvo beveik tas pats. grupes nuo visuomenės. Pavyzdžiui bedarbiai Vokietijoje, gauna didžiulę pašalpą. Todėl jie nejaučia būtinybės dirbti, tačiau tuo pat metu jie yra atskirti nuo visuomenės, kadangi jie bedarbiai. Tai akivaizdžiai parodo, kad socialinė atskirtis nebūtinai reiškia skurdą.
Lietuvoje, socialinių problemų samprata laikui bėgant taip pat kito. Bedarbystė, visuomenės diferenciacija, neįgaliųjų padėtis dar neseniai buvo vertinama ne kaip socialinė, o kaip individuali problema, t. y. kaip žmogaus nesugebėjimą prisitaikyti prie kintančių socialinių sąlygų. Tačiau konceptualus lūžis įvyko 6 - aajame dešimtmetyje, kai amerikiečių sociologas C. W. Mills(1959) individualius sutrikimus atskyrė nuo socialinių problemų. Kol tik keli žmonės tėra paliesti vieno ar kito sunkumo, tol problema yra individuali.
Apibendrinimas: Į visų žmonių problemas reiktų žiūrėti ne kaip į individualias, tačiau kaip socialines. Lietuvoje smarkiai nusmuko beveik visų žmonių gyvenimo lygis. Lyginant su labiausiai išsivysčiusių Europos Sąjungos šalių žmonių bendru gyvenimo lygiu, Lietuvoje jis sumažėjo nuo 37,0 proc.1990 metais iki 9,0 proc. 2000 metais, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko specialistų atlikti tyrimai parodė, kad dabar Lietuvoje net 46 proc. arba apie 1,7 mln. žmonių gyvena ant skurdo ir žemiau skurdo ribos.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Skurdžioji visuomenės dalis, yra mažiau priklausomi nuo įvairių institucijų: darbo, švietimo, sveikatos apsaugos paslaugų, į jas silpniau įtraukti. Jei visuomenę suprasime kaip dinamiškų santykių tinklą, kintantį, nesibaigiantį procesą, tai nuskurdusieji nėra nei veiklūs bendruomenių dalyviai, nei žmonių tarpusavio ryšių kūrėjai, skatinantys įvairių struktūrų plėtotę. Kiekvienas iš mūsų turime didesnių ar mažesnių problemų. Svarbus yra pats žmogaus požiūris kaip jas priima - vienam net ir maža problema gali atrodyti pati didžiausia tragedija.
Socialinio darbuotojo vaidmuo mažinant socialinę atskirtį
Socialinis darbuotojas, šiuo atveju, yra arčiausiai rizikos grupių esantis asmuo, tad tiesiogiai turi išgyventi ir kitų žmonių bėdas. „Studentas privalo įgyti daug įvairių žinių, kad galėtų padėti žmogui. Tai apima sociologiją, psichologiją, edukologiją, teisę bei socialinę politiką. Reikia žinoti įvairiausius ekonominius veiksnius, pažinti trečią sektorių. Socialinis darbuotojas, sistemingai padėdamas rizikos grupėms, valstybei gali sukurti pridėtinę vertę.
Viena iš vietų, kur rengia šios srities specialistus - Klaipėdos valstybinė kolegija. Trejus metus trunkanti socialinio darbo studijų programa skirta parengti socialinius darbuotojus, gebančius nuolat besikeičiančioje visuomenėje profesionaliai ir kūrybiškai taikyti socialinio darbo žinias ir įgūdžius teikiant socialinę pagalbą skirtingoms klientų grupėms. Numatoma studijų programa yra taip, kad per numatytą laikotarpį būtų įgytos kuo įvairiapusiškesnės kompetencijos. Iš viso studijų laikotarpiu per trejus metus galima įgyti nemažai praktinės patirties. Yra numatomi net trys praktikos etapai: pažintinė praktika, pradinė praktika ir pagrindinė praktika.
Šiuo metu socialinio darbo studijas siūlo dauguma didžiųjų Lietuvos universitetų ir kolegijų. Specialiai šias dažniausiai studentai pasirenka ne atsitiktinai, o turėdami natūralų norą padėti kitam. Dažnai tokį interesą turėdami moksleiviai dar vidurinėje dauguma išbando alternatyvias šio darbo sritis: darbą organizacijose, darbą su žmonėmis. Būtent viena jų, pastūmėta pasirinkti šią studijų kryptį, buvo šiuo metu socialinį darbą Klaipėdos valstybinėje kolegijoje studijuojanti Ieva Nekrošiūtė.
„Dar besimokant mokykloje patiko savanoriauti, taip atradau ir socialinio darbuotojo profesiją, kuri mane sužavėjo ir pradėjau domėtis apie esančias studijų programas. Tiesiog mačiau, kad galėčiau dirbti šį darbą, ką norėčiau pakeisti šioje sferoje, į kokias problemas labiau atkreipti ir patį visuomenės dėmesį“, - paklausta, kodėl pasirinko būtent šias studijas, teigė I. Lietuvė neseniai grįžo iš studijų mainų programos „Erasmus“, kurios metu mokėsi Čekijoje. Per metus mokslų svetur, studentė spėjo susipažinti ne tik su kultūra, mokslų pobūdžiu, bet ir pačiu socialinio darbo sektoriumi kitoje šalyje.
„Kaip Lietuvoje, taip ir Čekijoje - socialinių darbuotojų poreikis vis auga. Tiesa, Lietuvoje kol kas yra geresnė situacija šiame sektoriuje dėl paklausos - tai parodo stojančių studentų skaičius. Universitete, kuriame mokiausi, buvo gal perpus mažiau studentų, kurie pasirinko šią studijų programą“, - savo patirtimi dalinosi kurį laiką svetur studijavusi I. Į mokslus Lietuvoje vėl įkibusi studentė pripažino pastebėjusi, kad žmonėms labai trūksta empatijos.
„Mes tampame abejingi vieni kitiems ir kuo toliau, tuo labiau rūpinamės savo asmeninėmis problemomis. Kaip gyvena kiti, dažnam - neįdomu. Vienas svarbiausių socialinio darbuotojo tikslų yra mažinti socialines atskirtis, šiandien tai yra gan nemažas iššūkis“, - reziumavo būsima socialinė darbuotoja I.
Pasak Klaipėdos valstybinės kolegijos Socialinio darbo katedros vedėjos Akvilės Virbalienės, darbas su žmogaus problemomis reikalauja begalinės empatijos, atsakomybės ir susikaupimo. „Rezultatas menkai išmatuojamas kokybine skale, nes dirbti su rizikos grupėmis yra labai sudėtinga“, - teigė A. Socialinis darbuotojas yra tarsi komandos lyderis, kuris signalizuoja kokių veiksmų reikia imtis kitiems nariams: slaugytojams, psichologams, psichoterapeutams ar policijos atstovams. „Be socialinio darbo nebūtų visuomenės.
Pagrindinės problematiškų šeimų formavimosi priežastys yra: materialiniai sunkumai, smurtas artimoje aplinkoje, alkoholio vartojimas, nedarbas, sutrikę tarpasmeniniai santykiai, socialinių įgūdžių stoka. Šeimoms, neturinčioms vidinių resursų pakeisti sudėtingą situaciją, reikalinga socialinių darbuotojų ir kitų specialistų pagalba, kuri sunkumus patiriančioms šeimoms reglamentuota Atvejo vadybos tvarkos apraše (2018). Įsigaliojus šiam teisės aktui, pagalba teikiama šeimoms jų pačių prašymu arba pagalbos teikimas inicijuojamas pagalbą vaikams ir/ar šeimoms organizuojančių ir teikiančių įstaigų prašymu, kai įvertinama, kad vaikams ir/ar šeimai reikalinga kompleksinė pagalba. Siekiant išspręsti šeimoje vyraujančias problemas socialinis darbuotojas bendradarbiauja su kitais specialistais, organizuoja ir teikia būtiną pagalbą, vykdo intervenciją.
Sunkumus patiriančios šeimos dažnai stokoja motyvacijos spręsti savo problemas, neigia turintys problemų, galvoja, kad atvirai kalbėti apie tai yra nepriimtina, yra pripratusios prie sau įprasto gyvenimo būdo ir nemato prasmės jį keisti, todėl bet kokia intervencija yra vertinama priešiškai. Nepaisant patiriamų sunkumų socialinio darbuotojo pagrindinis tikslas - ugdyti šeimos narių socialinius įgūdžius ir motyvaciją kurti saugią, sveiką, darnią aplinką šeimos aplinkoje, palaikyti socialinius ryšius su visuomene ir užtikrinti šeimoje augančių vaikų visapusį vystymąsi ir ugdymą.
Socialinis darbas leidžia tobulėti abiems pusėms - darbuotojui - profesionalia prasme, kaupiant patirtį ir gilinantis į profesinius vaidmenis, o klientui - socializuojantis ir keičiant pasaulėžiūrą bei vertybes. Socialinio darbuotojo vaidmens kokybė priklauso nuo sukauptos darbinės patirties ir asmeninių, kaip profesionalo savybių, o pasirinkimą įtakoja esama situacija ir sprendimas, kuris klientui užtikrina efektyviausią pagalbą. Socialinis darbuotojas savo darbe atsižvelgia į atskiras dalis, aplinkos santykius ir visą visumą.
Socialinio darbuotojo darbas reikalauja atsidavimo.
Nors Lietuvos skaičiai šiek tiek „gražesni“ už ES vidurkio (užimame penkioliktą vietą), situacija nėra džiuginanti - mūsų šalyje skurdas gresia kas penktam vaikui (22 proc.). „Aš matau, kaip skurdas ir buvimas atskirtyje paveikia vaikus. Kasdien bendrauju su vaikais ir jų tėvais iš socialinės rizikos šeimų ir matau, kokius gilius psichologinius sunkumus patiria dėl jų šeimos socialinės atskirties. Pastebiu, jog šie vaikai dažnai nešiojasi su savimi nesupratimo, atstūmimo ar tiesiog pasaulio abejingumo naštą“, - sako E.
Skurdo problema, anot socialinio darbuotojo, yra sudėtinga ir daugialypė, apimanti tiek ekonominius, socialinius, emocinius ir psichologinius aspektus. Skurdas lemia ekonominę nelygybę, kuri tiesiogiai veikia vaikų galimybes. „Kartais man atrodo, kad gyvename kreivų veidrodžių karalystėje. Iš vienos pusės - statistiniai skaičiai rodo, kad Lietuvoje auga pajamos, iš kitos pusės - Lietuvoje vis dar skursta daugiau kaip 100 tūkst. vaikų. Vaikai iš skurdžių šeimų dažnai patiria socialinę stigmatizaciją - jiems primetamos išankstinės nuostatos. Jų šeimos statusas gali sukelti bendraamžių, kaimynų ir mokytojų neigiamą požiūrį, ir tai dar labiau didina atskirtį. Tokie vaikai gali jaustis nepageidaujami mokykloje ar bendruomenėje.
Skurdas paveikia ne tik vaikus, bet ir jų tėvus. Eurostato duomenys rodo, kad skurdas priklauso nuo išsilavinimo, tačiau apie 10 proc. skurdo rizikoje gyvenančių vaikų tėvai yra su aukštuoju išsilavinimu. Taigi, jis gali paliesti labai įvairias šeimas. Anot Edvino, tėvai, susiduriantys su finansiniais sunkumais, gali būti labiau linkę į stresą, nerimą, depresiją, priklausomybes. „Vaikai, augantys aplinkoje, kur gyvenama iš pašalpų, gali nesąmoningai kartoti tėvų elgesį, pavyzdžiui, nesiekti geresnio išsilavinimo, manyti, kad iš pašalpų gyventi yra labai gerai. Tačiau toks elgesys tik dar labiau gilina šių šeimų socialinę atskirtį“, - įsitikinęs E.
Socialinėje rizikoje esantys tėvai, patirdami stresą dėl finansinių sunkumų ar asmeninių problemų, gali nesąmoningai perduoti savo emocinį skausmą vaikams. Tai gali pasireikšti per kritiką, ignoravimą ar net grasinimus. „Socialinės rizikos šeimose dažnai pasitaiko priklausomybių nuo alkoholio ar narkotikų. Tėvų priklausomybės gali sukelti nestabilumą namuose, o vaikai gali tapti šių problemų liudininkais ar net aukomis. Tai ne tik sukelia fizinį ir emocinį pavojų, bet ir gali sukelti ilgalaikes psichologines traumas“, - teigia E.
Norintys tokioms šeimos padėti, socialiniai darbuotojai dažniausiai susiduria su neigimu, socialinių ir kitų paslaugų ignoravimu. Jeigu neigia tėvai, dažniausiai jų elgesį kopijuoja ir vaikai. „Vaikams reikia jausti emocinį saugumą. Mes, kaip visuomenė, daug dėmesio skiriame vaikų akademiniams pasiekimams, elgesiui ar išoriniams veiksniams. Pamirštame, kad vaikai pirmiausia turi jaustis emociškai saugūs. Mano paslaugų gavėjų tarpe šeimoje trūksta pastovumo, meilės, supratimo.
E. Gurskas teigia, kad dažnai suaugusieji ignoruoja savo pačių emocines problemas. Tai susiję su atsinešamu šeimos modeliu. Gali būti, kad jau tėvai, seneliai ignoravo problemas, neišmokė savo vaikų elgtis kitaip, neišmokė valdyti streso, pykčio. Anot Edvino, skurdas įstumia vaikus į situaciją, iš kurios pasitraukti reikia didžiulių pastangų. Socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai imasi veiksmų, kad padėtų šiems vaikams ir jų šeimoms. Tačiau ne mažiau svarbi ir bendruomenė, ir galiausiai - politikų sprendimai mažinant skurdo lygį ir užtikrinant, kad visi vaikai turėtų lygias galimybes augti ir vystytis. Galbūt galėtų padėti socialinės paramos programos, tokios kaip bazinės pajamos ar subsidijos, padedančios sumažinti skurdą ir užtikrinti, kad šeimos galėtų patenkinti savo pagrindinius poreikius.
Socialinio darbo studijos.
Šiame straipsnyje aptarėme socialinės atskirties problemą Lietuvoje ir socialinio darbuotojo vaidmenį mažinant šią atskirtį. Socialinis darbas yra svarbus instrumentas siekiant užtikrinti socialinį teisingumą ir lygybę visuomenėje.
Kas yra socialinė atskirtis: paaiškinta socialinės atskirties reikšmė
tags: #socialine #atskirtis #socialinis #darbas