Austėjos vardas dabar pagerino populiarumo rekordą, bet prieš 30 metų jis buvo retas ir keistas. Austėjos Landsbergienės tėvai domėjosi baltų mitologija ir davė dukrai bičių deivės, šeimos židinio globėjos vardą (kitą dukrą pavadino Medeina). Tai buvo drąsus poelgis, aplinkiniai nepaliaudavo stebėtis, kaip tėvai dukrą galėjo TAIP pavadinti? Užtat dabar jau aišku, kad taiklesnio šūvio nebūna.
Austėja gano ne tik beveik 700 mažų bitelių - savo įkurtų darželių „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos vaikų, bet ir augina 4 savus. Šiame straipsnyje remsimės Austėjos patirtimi ir įžvalgomis, kad pateiktume naudingų patarimų, kaip skaitymas namuose taptų malonia ir naudinga veikla visai šeimai. Skaitymas yra vienas iš svarbiausių įgūdžių, kurį galime padėti vaikams išsiugdyti. Jis ne tik lavina kalbą ir plečia žinias, bet ir skatina vaizduotę bei kritinį mąstymą.
Skaitymas su vaiku - puikus būdas praleisti laiką kartu ir skatinti jo intelektinį vystymąsi.
Kaip padaryti skaitymą smagiu užsiėmimu?
Skaitymas neturi būti prievolė - tai turėtų būti malonumas. Štai keletas patarimų, kaip pasiekti, kad vaikai pamėgtų skaityti:
- Rinkitės tinkamas knygas. Knygos turi atitikti vaiko amžių, interesus ir skaitymo lygį.
- Skaitykite kartu. Skaitymas kartu yra puikus būdas praleisti laiką su vaiku ir parodyti jam, kad vertinate skaitymą.
- Kurkite jaukią atmosferą. Skaitykite patogioje vietoje, kur vaikas gali atsipalaiduoti ir susikaupti.
- Būkite kūrybingi. Naudokite skirtingus balsus, kurkite personažų intonacijas ir įtraukite vaiką į istoriją.
- Aptarkite knygas. Po skaitymo aptarkite knygos siužetą, veikėjus ir temas. Tai padės vaikui geriau suprasti ir įsiminti perskaitytą medžiagą.
Asmeninė patirtis ir įžvalgos
Austėja, Jūsų vyras Gabrielius dirba Briuselyje. Nesvarstėme tokios galimybės - juk negaliu išvažiuoti, nes „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokykla irgi yra mano vaikai, o jų nepasiimsi kartu. Be to, šie du mano vaikai dar nėra brandžios asmenybės, kurias galima palikti savarankiškai gyventi. Kita vertus - o ką aš veikčiau nuvažiavusi į Briuselį? Mano vaikai juk ganėtinai dideli - visi mokiniai, net mažylė išėjo į parengiamąją klasę. Mano vyras irgi manęs neįsivaizduoja sėdinčios Briuselyje, palikusios savo darbuotojus, idėjas, veiklas.
Taip pat skaitykite: Paslaugos senjorams namuose
Esate mūsų žurnalui sakiusi, kad nemėgstate buities, maisto gaminimo. Mano nuomone, kiekvienas žmogus turi daryti tai, ką geba geriausiai. Ypač, jei jis yra atradęs savo pašaukimą. Kai su Gabrieliumi kalbėjomės apie mūsų gyvenimą, sutarėme, kad tas, su kuriuo bus vaikai, turės pagalbininką. Tai žmogus, kuris padės buityje. Beje, mums tai nebuvo itin didelė paradigmų kaita, nes buityje padedantį žmogų turėdavome ir anksčiau. Dar būdami studentai dalį uždirbamų pinigų skirdavome žmogui, kuris ateidavo ir sutvarkydavo namus, o mes verčiau pabūdavome su vaikais.
Susituokėte labai jauni. Abu esame pirmagimiai. Pavyzdžiui, aš nuo 6 metų viena važiuodavau į stovyklas. Dar nė nebūdama 13 metų, visą vasarą su tėte - neatsilikdama nuo jo - skyniau braškes Švedijoje. Keldavomės 5 ryto, važiuodavome dviračiu 10 km iki braškių laukų, paskui iki 15 val. Nuo tada kiekvieną vasarą dirbdavau. Būdama 16 metų išvažiavau savarankiškai į JAV. Po to mokiausi Švedijoje. Turėjau išmokti susitvarkyti pati. Žiūrėdama į savo sūnus, suvokiu, kad tikrai buvau labai savarankiška. Savarankiškumą ypač skatino ir ugdė mano tėvai. Gabrielius, būdamas 16 metų, išėjo gyventi pas senelius, mamos tėvus. Likimas taip sudėliojo, kad abu, būdami ne pagal metus brandūs, susitikome. Laikai pasikeitė, dabar tokio amžiaus, kokio esame mes su Gabrieliumi, žmonės tik kuria šeimas. Daugumos mūsų draugų vaikai yra tokio amžiaus, kaip mūsų jaunėlė ir mažesni. O tokių, kaip mūsų Augustas ir Vilhelmas, beveik niekas neturi.
Grįžkime 13 metų atgal, kai namo parsivežėte pirmąjį kūdikį. Dar paauglystėje dirbau dabartinių Moksleivių rūmų šeštadieninės mokyklėlės mokytoja ir vaikų visai nebijojau! Jie visada prie manęs lipdavo, greitai surasdavau bendrą kalbą. Čia, matyt, ir yra tas pašaukimas, kurį sunku apčiuopti ir įvardyti. Man su vaikais visada buvo lengva, nežiūrėjau į juos kaip į iššūkį ar darbą. Taigi ir kūdikio nebijojau, o ta ramybė duoda savo. Kita vertus, mudu su Gabrieliumi mokame priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, ir stengiamės ne kurti problemas, o jas spręsti. Iškilo problema - sėdame, šnekame ir sprendžiame. Kas iš to, jei aš išsigąsiu? Kas pasikeis? Žinoma, akimirkai lyg ir sustingsti, bet privalai nugalėti baimę ir daryti geriausia, ką gali daryti.
Padėjo ir tai, kad labai greitai pasinėriau į veiklas. Man vaikai visada buvo gražus gyvenimo papildas. Tiesiog jie gimė ir gyvena šalia, bet aš neišnykau! Gal ir buvo šiokios tokios pogimdyminės depresijos apraiškų. Pirmagimiui Augustėliui buvo 3 mėnesiai, o mane apsėdo mintis, kad aš turėjau pakeisti pasaulį, o dabar keičiu sauskelnes. Vyrui guodžiausi, kad nebežinau, kas aš esu. Tuomet buvau studentė, bet jau ir dirbau, turėjau begales tikslų, planų, buvau užsidegusi nuversti kalnus, palikti po savęs kažką labai svarbaus ir reikšmingo. O dabar? Aš atlieku funkcijas, kurias gali atlikti bet kas, kam veikia reprodukcinė sistema? Laimei, šis jausmas buvo trumpalaikis.
Sutarėme, kad aš einu į darbą, o Gabrielius lieka su Augustu. Tą pačią dieną mano depresija baigėsi. Esu už maitinimą ir visas skatinu kuo ilgiau žindyti. Mano pozicija buvo tokia: „Aš žiauriai noriu maitinti!“ Pirmagimis buvo alergiškas, o aš - kadangi buvau išprususi šia tema - žinojau, kad maitindama pati labai padėsiu vaikui. Aš apskritai esu tokia, kad jei kokia tema man rūpi, tai stengiuosi apie tai rasti kuo daugiau informacijos. Tariau sau, kad noriu žindyti vaikutį mažiausiai metus, o gerai būtų ir pusantrų. Ir ką gi, atsikeldavau valanda anksčiau, nusitraukdavau pieno, palikdavau, kad užtektų iki pietų. Per pietus Gabrielius atvažiuodavo su Augustu pas mane į darbą, pamaitindavau. Per kitą pertrauką nusitraukdavau, kad būtų ką užšaldyti ir duoti rytui. Vakare grįžusi pamaitindavau, taip pat ir naktį. Ryte vėl tas pats maratonas. Išmaitinau pusantrų metų, paskutinius mėnesius jau laukiausi Vilhelmo.
Taip pat skaitykite: Slaugos namų sąlygos Lietuvoje
Turiu būti dėkinga savo tėvams ir jų genams. Negaliu pasiimti nuopelnų sau. Nei aš daug sportuoju, nei labai sveikai maitinuosi. Esu normalus žmogus. Tiesiog esu be galo ištverminga. Visi keturi gana sunkūs, nes mane labai pykindavo. Vežiodavausi maišiuką J. Darbe užeidavo blogumas, pasakydavau - „vaikai, minutėlę“, o pati nulėkdavau iki tualeto, tada grįždavau toliau vesti pamokos. Laimei, su kiekvienu nėštumu darydavosi lengviau. Ketvirtas nėštumas buvo lengviausias. Įdomiausia, kad daugiausia priaugau laukdamasi antrojo vaiko, vemdama iki išprotėjimo ir turėdama mažylį, kurį reikėjo nešioti, paskui jį lakstyti! Atrodo neįtikėtina, nes, kaip sakiau, iki penkto šito nėštumo mėnesio dar ir žindžiau.
Paskutinį vaiką gimdžiau Belgijoje, nes tuo metu ten dirbo Gabrielius, o mes su vaikais irgi ten gyvenome. Man patiko gimdyti ir Lietuvoje, ir Belgijoje! Belgijoje man patiko atsipalaidavęs ir paprastas požiūris į tai, ką Lietuvoje esame linkę sureikšminti. Tarkime, pooperacinėje palatoje gulėjo gal 30 žmonių po visokiausių operacijų, kai tuo tarpu Lietuvoje po cezario gulėjome dviese. Kitas dalykas, kuris paliko didžiulį įspūdį, kad vos užgimusią Gertrūdą suvyniojo ir padavė tėčiui. Gydytojai puolė rūpintis manimi, o į sutrikusio tėčio klausimą, ką jam dabar daryti, pasakė - darykite, ką norite. Nors vaikui tik 3 minutės šiame pasaulyje!
Taip, o užsisuko viskas nuo antro gimdymo. Pirmasis gimdymas komplikavosi, po 20 valandų buvo nutarta daryti cezarį, nes vaikeliui grėsė hipoksija. Kai laukiausi antro, tikėjau, kad pagimdysiu pati, nes daug buvau apie tai skaičiusi. Ypač įkvepianti amerikiečių statistika, nes ten po pirmo cezario antrą natūraliai pagimdo daugiau kaip pusė moterų. Deja, nėštumas nuo pat pradžių buvo rizikingas, nes placenta prisitvirtino arti rando. Gydytojai net sakė, kad gali nepavykti ir išnešioti, tad nerizikavo ir darė cezarį. O po 2 cezarių jau viskas… Žinoma, rizikuoti gali, bet medikai tada prašo pasirašyti dokumentus, kurių aš nenorėjau pasirašyti, nes pasitikiu, kad medikai žino, ką daro.
Galima sakyti, kad tai, ką dariau, buvo arčiausiai buvimo namuose. Tuo metu rašiau disertaciją, įstojau į podoktorantūrines studijas Briuselio universitete ir dar rašiau knygą „Augame kartu“. Spaustuvei knygą atidaviau penktadienį, o pirmadienį gimė Gertrūda. Tie dalykai man svetimi, tačiau šį tą nuveikiau. Pradėjau rašyti tinklaraštį. Kadangi Austėjos blogas gimė kartu su Gertrūda, man lengva suskaičiuoti, kiek jam metų - neseniai suėjo 6. Gyvendama Belgijoje parašydavau į tinklaraštį vos ne kiekvieną dieną.
Na o iš tų moteriškų veiklų… sakykime, kad Belgijoje aš išmokau gaminti. Sudėtingesni patiekalai man atimdavo daug laiko, o jo man būdavo gaila. Buvau pasiekusi gana aukštą lygį - kepdavau lazanijas, virdavau cepelinus. Kai šiuos receptus įveikiau, nuspendžiau, kad AŠ GALIU, ir galiu gana gerai, bet visiškai to nenoriu. Iš tiesų, maisto gaminime nematau tiek vertės, kiek jis atima mano laiko.
Taip pat skaitykite: Lauryno Ivinskio Gimnazijos spektaklis
Turime labai daug stalo žaidimų, kuriuos mėgstame žaisti. Gabrielius su Augustu pradėjo bėgioti. Stengiamės kuo dažniau išeiti kartu pavalgyti, bet ne šiaip picos su kokakola, o išbandyti įvairių tautų virtuvių. Bet gal reikėjo pradėti nuo to, kad mes visi esame daug skaitantys, tad visada yra apie ką kalbėtis, analizuoti. Vaikai užsisako „Iliustruotąjį mokslą“, „Iliustruotąją istoriją“, „Nacionalinę geografiją“, visi perskaitę kalbamės. Kai kurias naujas knygas vaikams su Gabrieliumi perskaitome patys, kad būtų įdomiau kalbėtis. Jau 8 metus neturime televizijos, bet turime televizorių, tad penktadieniais žiūrime norimus filmus. Dažnai programą sudarome pagal temas, pavyzdžiui, peržiūrime filmus apie II pasaulinį karą, tokius kaip „Šindlerio sąrašas“ ir panašūs. Beje, neturėti televizijos visai „apsimoka“, nes mūsų vaikai nepaveikti reklamų.
Mus išgelbėjo elektroninės knygos. Štai šiuo metu savo rankinėje nešiojuosi gal 50 knygų. Augustas irgi skaito daugiau elektronines knygas, angliškai ir prancūziškai. Jie mažiau savarankiški, bet neprapultų. Dauguma mūsų draugų stebisi, kiek daug mūsų vaikai padaro patys. Štai šią vasarą aš buvau tokia užimta, kad nespėjau supakuoti 8 metų Mortos daiktų į vieną kelionę. Taip yra dėl to, kad aš niekada nepakavau už ją ar kitus vaikus. Nuo tada, kai su jais jau buvo galima kalbėtis, sakydavau - atnešk dantų šepetuką, atnešk batus, ar tikrai jie tau patogūs, ar supranti, kad galime pasiimti tik dvi poras. Taip, toks pakavimas užima labai daug laiko - daug paprasčiau supakuoti pačiam tuos 4 lagaminus, bet užtat pamokos išlieka ilgam. Gaudome pigius „Rynair“ ar „Vizzair“ skrydžius, nes skristi visiems - ne pigus malonumas. Todėl ir bagažas būna limituotas, reikia gerai apgalvoti. Atostogos yra tas laikas, kai vaikai turi visą mamą ir visą tėtį kiaurą parą.
Lyderis yra vyriausiasis Augustas. Jis buvo mažas, kai gimė brolis, jis buvo mažas, kai gimė pirma sesė, jis buvo nedidelis, kai gimė antra sesė, nes didžiausias skirtumas tarp mūsų vaikų yra 7 metai, o tai nėra daug. Mūsų vaikai yra tarsi pasidalinę po du. Mes turime du nepaprastai atsakingus ir patikimus vaikus - tai vyriausias berniukas ir vyriausia mergaitė (pirmas ir trečias vaikai). Jie viską suorganizuotų, sutvarkytų ir tai padarytų labai gerai. Ir turime du jaunylius, kurie yra ūkas mūsų namuose - jie lengvi, linksmi, nuolatos juokaujantys, pamirštantys, išsiblaškę, bet niekada iš to nedarantys problemų, jiems viskas gyvenime yra gerai, jie daug juokiasi ir įneša nepaprastai daug chaoso ir šilumos. O mažoji yra mažoji. Sąmoningai stengdamasis neišskirti, nelepinti, vis viena tai darai.
Mes su Gabrieliumi pasikalbame, koks brandus buvo Augustas, kai jam buvo 6, kiek jis turėjo atsakomybių, kiek jis pats turėjo daryti. O šita mūsų dama… Broliai viską už ją neša, o kai ji pavargsta, tai ir ją pačią paneša. Mes sakome - Gertrūda, pailsėkime ir vėl visi eisime savo kojomis. Bet tada kuris nors brolis būtinai prišoka ir sako - eikš, panešiu. Vaikai mato ir puikiai suvokia mano spontaniškumą ir energiją. Man nesunku pasakyti - vaikai, atsiprašau, buvau susinervinusi, dėl to piktai pasakiau. Puikiai suprantu, kad negaliu neklysti, klysti normalu.
Lietuvoje esame nesveikai perfekcionistiški, pasmerkiame žmogų, kuris suklydo. Dažniausia tėvų ir vaikų buitinių konfliktų priežastis - vaikai nenori tvarkytis. Dažnai mes patys susikuriame problemas. Tėvai įsivaizduoja, kad vaiko kambarys visada turi būti tvarkingas. Na, bet ar tau dėl to skauda, kas ten už tų uždarų durų? Vaikas užaugs ir susitvarkys taip, kaip jam reikės. Norime užbėgti gyvenimui už akių. O gal jam niekada nereikės tvarkytis? Gal jis bus naujasis Zuckerbergas ir jam patarnaus 100 žmonių?
Man labai patiko vienos psichoterapeutės knygoje išsakyta mintis: „Tėvai, ką jūs norite, kad vaikas prisimintų - ar jūsų besišypsantį, besidžiaugiantį veidą, pilną laimės vien dėl to, kad ryte pamatė į kambarį įėjusį savo mylimą vaiką? Ar persikreipusį, priekaištų pilną veidą ir išgirsti: „Ir vėl su šituo megztiniu, ir vėl susmukusiomis pėdkelnėmis“? Net kalbėdama apie tai graudinuosi. Bet tai man labai svarbus užtaisas - nenoriu, kad mano vaikai mane prisimintų surūgusią, priekaištaujančią „su kokiais tu čia dabar batais“, „kokia čia tavo kepurė“, „vėl neužsirišai šaliko“. Na, neužsiriš to šaliko, ir kas blogiausia nutiks? Susirgs plaučių uždegimu? Tikriausiai ne, bet net jeigu ir susirgs, tai juk dabar XXI amžius, ir yra vaistų. Bus pamoka man, vaikui, kitiems, bet juk tai bus ne pasaulio pabaiga. Lengva neburbėti, jei vaikai labai geri. Mūsų mažoji po atostogų jau dabar beveik su dredais (afrikietiškomis kasytėmis). Mes su vaikais apie šituos dalykus ne kartą esame šnekėję. Na, juk ne man ta tatuiruotė, jeigu tu jos nori, darykis. Nekelčiau dėl to problemų. Nei dėl auskarų, nei dėl apsirengimo stiliaus. Draugė kartą klausė - ką darysi, jei ateis prasidūręs liežuvį? Atsakiau - koks skirtumas, ką jis bus prasidūręs: liežuvį, nosį ar ausis - juk čia vis tiek bus mano vaikas. Visada į tai gana laisvai žiūrėjau.
Jaukus skaitymo kampelis - puiki vieta vaikui atsipalaiduoti ir mėgautis knyga.
Patarimai, kaip susikurti jaukią skaitymo aplinką namuose
Sukurkite jaukią ir patogią vietą, kur vaikas galėtų atsipalaiduoti ir mėgautis skaitymu. Tai gali būti minkštas fotelis, pagalvėlės ant grindų ar net palapinė. Svarbu, kad vaikas jaustųsi patogiai ir galėtų susikaupti.
- Šviesa. Užtikrinkite gerą apšvietimą, kad vaikas neįsitemptų akių.
- Tyla. Pasirūpinkite, kad skaitymo metu netrukdytų pašaliniai garsai.
- Patogumas. Leiskite vaikui pasirinkti patogią poziciją skaitymui - sėdėti, gulėti ar net stovėti.
Ką daryti, jei vaikas nenori skaityti?
Ne visi vaikai iš karto pamėgsta skaityti. Štai keletas patarimų, kaip paskatinti vaiką skaityti:
- Būkite pavyzdžiu. Vaikai dažnai mėgdžioja savo tėvus, todėl skaitykite patys ir parodykite, kad vertinate skaitymą.
- Apsilankykite bibliotekoje. Leiskite vaikui pačiam pasirinkti knygas bibliotekoje.
- Skaitykite skirtingas knygas. Išbandykite skirtingus žanrus ir autorius, kol rasite tai, kas patinka vaikui.
- Žaiskite žaidimus, susijusius su skaitymu. Kurkite istorijas, žaiskite žodžių žaidimus ir spręskite kryžiažodžius.
- Neverskite skaityti. Skaitymas turi būti malonumas, o ne prievolė. Jei vaikas nenori skaityti, leiskite jam daryti ką nors kita.
Svarbu prisiminti, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl reikia rasti būdą, kuris veikia būtent jam. Būkite kantrūs, kūrybingi ir palaikykite savo vaiką, ir jis tikrai pamėgs skaityti.
Skaitymas - puiki investicija į vaiko ateitį.
Knygų rekomendacijos vaikams
Štai keletas knygų, kurias rekomenduoja Austėjos blogas, sąrašas:
- [Knygos pavadinimas 1] - [Trumpas aprašymas]
- [Knygos pavadinimas 2] - [Trumpas aprašymas]
- [Knygos pavadinimas 3] - [Trumpas aprašymas]
Šias knygas galite rasti bibliotekose arba knygynuose. Taip pat galite pasinaudoti internetiniais knygų katalogais ir atsiliepimais, kad pasirinktumėte tinkamas knygas savo vaikui.
Nepamirškite, kad svarbiausia - meilė skaitymui. Padėkite savo vaikui atrasti skaitymo malonumą ir jis visada turės puikų būdą praleisti laiką, pasisemti žinių ir lavinti vaizduotę.