Pagyvenusių ir senų žmonių socialiniai ryšiai bei jų įsitraukimas į visuomenę nėra vien tik demografiniai reiškiniai, bet gilūs žmogaus egzistencijos aspektai, kuriuos apima biologiniai, psichologiniai ir kultūriniai veiksniai. Šiame tekste nagrinėjami teoriniai, sociologiniai ir praktiniai senatvės aspektai, jų įtaka asmens gerovei ir visuomenės vartotojai.
I. Pirmas skyrius. SENATVĖS IR SENATVĮS TEORINIAI ASPEKTAI
1.1. Pasak J. Misikšno (2005), demografiniai tyrimai rodo nuolatinę planetos gyventojų senėjimo tendenciją
„Šiuo metu pasaulyje gyventojų yra per 6 milijardus.“ Lietuvos demografinė situacija rodo, kad vyresnio amžiaus žmonių dalis didėja, o jų socialiniai ryšiai ir gerovė tampa svarbiu valstybės uždaviniu. Statistikos departamento duomenimis (2006) vyresni nei 65 m. žmonės Lietuvoje sudarė urbanizuotose vietovėse 8,6% ir kaime 16,3%. Prognozės rodo, kad iki 2030 metų Lietuvoje vyresnių nei 60 metų gyventojų dalis gali siekti apie 27%. Demografiniai pokyčiai formuoja makro- ir mikroaspektus: senėjimas lemia socialinę, ekonominę ir kultūrinę politiką bei asmens vietą šeimoje ir bendruomenėje.
1.2. Senatvės ir socialinio senėjimo samprata
Pagyvenusių ir senų žmonių socialiniai ryšiai atsispindi jų santykiuose su šeima, draugais, bendruomene ir institucijomis. Anot N.kienės (2002) senatvė apibūdinama chronologiniu, funkciniu ir socialiniu amžiumi; chronologiškai žmogus tampa „senu“ su pensijomis ar seneliavimo faktu, funkciniu lygmeniu - su tuo, kaip sumažėja atmintis ir kiti gebėjimai, o socialinis amžius atsispindi įvaizdyje bei socialiniuose vaidmenyse. Esminė mintis: senatvė nėra vien metų laiko sąlygota būsena, o kompleksiška socialinė patirtis, kurią lemia kultūrinės nuostatos, ekonominiai iššūkiai ir asmeninis pasirengimas pokyčiams.
1.3. Ekonominiai ir socialiniai veiksniai, daranantys pagyvenusiosios ir senosiosios motinos padėtį visuomenėje
Pagyvenusiųjų įtrauktis į visuomenės gyvenimą priklauso nuo darbo galimybių, slaugos, kultūrinio ir informacinio palaikymo, o taip pat nuo socialinio saugumo sistemos tvirtumo. Kaip pažymėta, senėjimo procesas kelia daugybę socialinių ir ekonominių iššūkių: didesnis išlaikymo lėšų poreikis, didesnės ligų ir slaugos išlaidos, taip pat būtinybė sukurti patogias aplinkos sąlygas jų įtraukimui į visuomeninį gyvenimą. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, augantis pagyvenusiųjų ir senųjųjų skaičius skatina specialias programas ir paslaugas, kurios padeda senjorams gyventi savarankiškai ir oriai.
1.4. Pagyvenusieji ir seniai žmonės: įimtumas, mokymosi ypatumai
Pagyvenusiųjų įsipareigojimai mokytis ir įsitraukti į visuomenę priklauso nuo jų poreikių ir galimybių. Svarbu kurti paslaugas, kurios leistų vyresniems žmonėms dalyvauti kultūrinėje, socialinėje ir politinėje veikloje, suteikti galimybes dirbti, mokytis ir tobulėti, kol jie patys to nori ir gali. Pagyvenusiųjų įtraukimas į sprendimų priėmimą - svarbi prioritetų dalis, įgalinanti juos įsitraukti į savivaldybių komisijas, vietos forumus ir viešąsias konsultacijas. Paslaugos turi artėti prie žmogaus - ne žmogus prie paslaugų - ir būti ateityje tvarios bei stiprinti bendruomenę ir jų savarankiškumą.
Taip pat skaitykite: Senatvinis mėšlungis: prevencija
II. PAGYVENUSIR IR SENOSIOSIOS MONOS SOCIALINIAI RYŠIAI
2.1. Senatvės poveikis socialiniams vaidmenims
Senėjimas keičia asmens vaidmenį šeimoje ir visuomenėje: didėja socialinių pareigų, globos ir pagalbos poreikis, o tuo pačiu atsiranda the nauji poreikiai - pastiprinamas ryšius su artimaisiais, draugais ir bendruomene. Šios pasekmės gali būti teigiamos, kai senjorai išlaiko aktyvumą ir socialinį dalyvavimą, bei neigiamos, kai prarandami prisijungimai ir įgaliojimai.
2.2. Pagyvenęs ir senas žmogus socialinis ryšis ypatumai
2.2.1. Buvusios socialinės padėties praradimas; 2.2.2. Sutuoktinio vaidmens netekimas; 2.2.3. Tėvystės/civilinių vaidmenų netekimas; 2.2.4. Pagyvenusiojo kultūrinė veikla; 2.2.5. Kliktys kelyje / ramioji senatvė. Socialiniai ryšiai, jų kokybė ir prieinamumas lemia senjorų gyvenimo kokybę ir įsitraukimą į visuomenę.
2.3. Socialinis darbas su pagyvenusiais ir senais žmonėmis
Svarbiausia - sukurti aplinką, kurioje pagyvenusieji jauttųsi reikalingi, įtraukti į sprendimų priėmimą ir turėtų galimybių aktyviai dalyvauti bendruomenėje. Reikalingi koordinatoriai, savivaldybių komisijos bei viešosios konsultacijos. Paslaugos turi būti ne vienkartinės, o kuriančios tvarų pokytį ir skatinti savarankiškumą, įtraukiant senjorus į kasdienes veiklas, kultūrinius renginius ir savanorišką veiklą.
II. Antras skyrius. Į VISĄ PASAULĮ PANAŠI PAGRINDŲS PASKIRTYS
Anot J. Tartilo, senatvė kaip natūralus žmogaus gyvenimo etapas yra įtvirtinta tiek biologiniais, tiek sociokultūriniais mechanizmais. Europoje ir pasaulyje senėjimo procesas kelia iššūkius sveikatos sistemas, socialinę apsaugą ir ekonominę politiką. Lietuvoje 2000-2007 m. pagyvenusiųjų ir senųjųjų dalis augo, o prognozės rodo trijų dešimtmečių laikotarpyje reikšmingą visuomenės senėjimą. Imtis priemonių - įgalinti vyresniuosius dirbti, mokytis, kurti bendruomeninį tinklą ir užtikrinti jų saugumą bei orų gyvenimą.
Pagyvenusiųjų gyvenimo kokybės didinimui svarbi holistinė strategija, įtraukianti sveikatos priežiūrą, socialinę apsaugą, kultūrinį ir informacinį palaikymą. Anot A. Skurvydo, net ir esant fiziniams apribojimams, senjorai gali išlikti aktyvūs, o reguliarus mokymasis ir įvairovė kasdienėje veikloje skatina smegenų plastiškumą bei bendrą savijautą.
Taip pat skaitykite: Vyro senėjimas nuo 30 metų
Darbo ginčų nagrinėjimas darbo ginčų komisijoje praktiniai aspektai ir geroji praktika
Mityba, protarpinis mitybos langas ir senolitikų įtraukimas į kasdienį racioną gali padėti palaikyti organizmo gyvybingumą. Natūralūs senolitikai, pavyzdžiui, kvercetinas, fisetinas ir žaliosios arbatos polifenoliai, padeda mažinti uždegimus ir palaikyti ląstelių atsparumą. Fizinė veikla skatina raumenų sveikatą ir hormonų gamybą, o reguliari meditacija ar buvimas gamtoje padeda valdyti stresą ir gerina nervų sistemą.
Tačiau svarbiausia - bendruomeninės priemonės, leidžiančios senjorams likti savarankiškiems: visapusės paslaugos, pritaikytos prie jų poreikių ir gebėjimų; paprasti ryšiai su vadybininkais, kurie realiai sprendžia jų problemas; ir aktyvus įsitraukimas į sprendimų priėmimą vietos lygmenyje. Skandinaviškos praktikos rodo, kad senjorai geriausiai jaučiasi gatvėse, laisvalaikio zonose ir bendruomenės erdvėse, kai jos yra pritaikytos jų poreikiams ir kai visuomenė rodo atitinkamą požiūrį.
Religinė bei kultūrinė veikla suteikia senjorams bendruomeninę paramą ir dvasinę prasmę, kuri stiprina jų psichologinę gerovę ir pasitikėjimą ateitimi. Taip pat svarbu psichologinė parama ir atviras dialogas apie senėjimą, senatvės baimes ir galimybes bei savarankiškumo išsaugojimą net ir sunkiomis sąlygomis.
Taip pat skaitykite: Senatvės tyrimai