Visoje Lietuvoje nedarnios, asocialaus elgesio, socialinės rizikos šeimos yra viena skaudžiausių problemų, nes tokiose šeimose auga vaikai, kuriems reikalinga ypatinga apsauga ir priežiūra. Svarbu yra padėti vaikams, augantiems socialiai pažeistose šeimose. Šiame darbe nagrinėjamos socialinės rizikos šeimų problemos, nes jos itin skaudžiai išgyvena pokyčius ir atsiduria sudėtingoje situacijoje.
Šiandienos patirtis rodo, kad Lietuvoje nėra išvystytos vieningos sistemos, aiškiai apibrėžiančios atsakomybę už darbą su socialinės rizikos šeimomis ir teikiamas jiems paslaugas. Dažniausiai, socialinių paslaugų sistema šioms šeimoms apsiriboja finansinės paramos teikimu ir jos naudojimo priežiūra.
Šis darbas aktualus, kadangi aptariama socialinės rizikos šeimoms ir jose augantiems vaikams teikiamos socialinės paslaugos socialinio darbuotojo veiklos kontekste.
Darbo objektas - socialinio darbuotojo, dirbančio su socialinės rizikos šeimomis, veiklos analizė. Tyrimo tikslas - išanalizuoti socialinių darbuotojų taikytų metodų vertingumą.
Darbo uždaviniai:
- Pateikti socialinės rizikos šeimų ir jose augančių vaikų sampratą, apžvelgti socialinės rizikos šeimoje kylančias problemas.
- Atskleisti socialinio darbuotojo veiklai būdingus bruožus ir veiksnius.
- Išanalizuoti Utenos rajono socialinių paslaugų centro socialinių darbuotojų veiklą.
- Ištirti socialinių darbuotojų taikytų metodų vertingumą.
Socialinės rizikos šeimos samprata ir problemos
Įvairūs autoriai skirtingai apibūdina socialinės rizikos (disfunkcines, daugiaproblemines) šeimas, bet kiekvienas jų įžvelgia, kad joms būdingas negebėjimas savarankiškai spręsti savo problemų, šeimos funkcijų sutrikimas, jos narių poreikių netenkinimas. Todėl socialinės rizikos šeima tampa socialinio darbo objektu.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Socialinės rizikos šeimai priskiriama ir šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka yra nustatyta laikinoji globa (rūpyba).
Pagalbos spektras yra gana platus, kadangi socialinės rizikos šeima - tai šeima, kurioje auga vaikai iki 18 metų ir:
- bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų;
- tėvai dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų;
- tėvai prieš vaikus naudoja psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą;
- tėvai, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui.
Socialinio darbuotojo vaidmuo ir veikla
Su socialinės rizikos šeimomis dirba socialiniai darbuotojai. Tai specialistai, kurie organizuoja ir vykdo socialinį darbą su socialinės rizikos šeimomis: padeda spręsti jų problemas, susijusias su socialinėmis, psichologinėmis gyvenimo krizėmis, taikant prevencines (priklausomai nuo darbuotojo pareigybinės instrukcijos) ir intervencines priemones.
Socialiniu darbu siekiama atstatyti socialinės rizikos šeimų funkcionavimą. Socialinės paslaugos teikiamos šeimai tam, kad būtų užtikrintas pozityvus šeimos funkcionavimas. Šiame darbe socialinis darbuotojas dažnai susiduria su problemų neigimu, priešinimusi pagalbai. Todėl socialinis darbuotojas turi pasitelkti savo kompetenciją, kad įveiktų priešinimąsi ir padėtų socialinės rizikos šeimai modeliuoti problemų sprendimo variantus.
Dirbdamas su socialinės rizikos šeimomis socialinis darbuotojas etapiškai įgyvendina socialinio darbo procesą, kurio tikslas - šeimos išsaugojimas ir pagalba jai problemų sprendimo procese. Įgyvendindamas šį procesą socialinis darbuotojas atlieka keletą vaidmenų, kurių pagrindiniai yra: konsultavimas ir tarpininkavimas.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Socialinis darbuotojas pripažįstamas kaip socialinės kaitos ir socialinio stabilumo skatintojas, problemų sprendimo ir žmogiškųjų santykių harmonijos užtikrintojas, klientų įgalintojas bei išlaisvintojas socialinei gerovei didinti. Profesinė socialinio darbuotojo veikla nukreipta ryšių tarp žmonių ir aplinkos gerinimui, siekiant sustiprinti asmenų ar jų bendruomenių prisitaikymo prie aplinkos galimybes bei padėti jiems integruotis visuomenėje.
Socialinių paslaugų tikslas yra sudaryti sąlygas asmeniui ar šeimai ugdyti ir stiprinti gebėjimus ir galimybes savarankiškai spręsti savo problemas, todėl viena iš esminių socialinio darbuotojo užduočių yra konsultuoti socialinės rizikos šeimą įvairiausiais šeimos viduje kylančių problemų klausimais, padėti jai palaikyti ryšius su visuomene, įveikti socialinę atskirtį Socialinės rizikos šeimoms dažnai teikiamos specialiosios paslaugos, kurios apima socialinę priežiūrą ir globą. Todėl socialinio darbuotojo tarpininkavimas yra labai reikšmingas.
Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti tiems, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų. Taigi, socialinio darbuotojo klientai yra tik tos šeimos, kurioms nepavyksta savarankiškai susidoroti su iškylančiais sunkumais. Dažniausiai šeimos patiria socialinę riziką, kai negeba efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų, kai bendravimas šeimų viduje ir su aplinka sutrikęs.
Mokslininkai išskiria įvairius veiksnius, dėl kurių šeimos tampa problemiškomis ir pačios nepajėgia įveikti iškylančių sunkumų. Tai ir priklausomybės, ir smurtas artimoje aplinkoje, ir materialiniai sunkumai, ir tėvų žinių ar įgūdžių stoka. Šeimoms, kurios neturi vidinių resursų pakeisti sudėtingą situaciją, reikalinga socialinių darbuotojų ir kitų specialistų pagalba, kuri sunkumus patiriančioms šeimoms reglamentuota Atvejo vadybos tvarkos apraše (2018).
Mokslinėje literatūroje išskiriama, kad socialiniai darbuotojai yra pagrindiniai pagalbos teikėjai sunkumus patiriančioms šeimoms. Bendradarbiaudami su kitais specialistais jie padeda šeimoms spręsti iškylančias problemas, organizuoja ir teikia būtiną pagalbą, vykdo intervenciją. Intervencija suprantama kaip tikslingas socialinio darbuotojo elgesys, kai siekiama teigiamų pokyčių šeimos gyvenime. Svarbu, kad intervencija leistų užtikrinti efektyvų šeimos funkcionavimą. Tai nereiškia, kad specialistas turi kontroliuoti visas šeimoje vykstančias situacijas, tai reiškia veikimą kartu, stengiantis išspręsti problemas.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Teikdami pagalbą šeimai specialistai turėtų prisiminti, kad bet kokie pokyčiai šeimoje sukelia krizę, net jei tie pokyčiai teigiami, šeimai tenka iš naujo prisitaikyti ir atrasti tinkamą funkcionavimo ir bendravimo taktiką (V. Ivanauskienė, L. Varžinskienė (2007), J. Kavaliauskienė (2014))
Pagrindinės problemos ir iššūkiai
Tai sietina su keliais faktoriais: dažnai savivaldybės neturi lėšų darbuotojų nuvykimui į šeimas. Socialiniams darbuotojams užmegzti kontaktus su šeimomis reikia nemažai laiko, o nesant automobilio ypatingai problematiška susisiekti su atokiai gyvenančiais žmonėmis, kas aktualiausia kaimiškųjų savivaldybių socialiniams darbuotojams.
Atstumai nuo seniūnijų centrų, kuriuose jie dirba, iki vienkiemiuose besiglaudžiančių varganų šeimų kartais siekia daugiau nei 10 kilometrų. Tad iškyla problema, kaip nuvykti pas šeimas, kurias reikia mokyti socialinių įgūdžių. Dažnai motinos bei tėvai neturi elementarių žinių, kaip prižiūrėti ir maitinti kūdikį, kaip išmokyti vaiką tvarkos, kaip padėti jam mokytis, kuo rengti ir pan.
Dar vienas aspektas - specialistas, net ir su policijos pareigūnu, ar su vaiko teisių apsaugos darbuotoju, negali patekti į šeimą po savo darbo valandų. Dažnai signalai apie smurtą, piktnaudžiavimą alkoholiu yra gaunami vėlai vakare, kai oficialus specialistų darbas yra baigtas.
Iškyla klausimas, ar turi socialinis darbuotojas teisę „brautis“ į šeimą? Šeima griežtai atsisako atidaryti duris, motyvuodama tuo, kad darbuotojas neturi teisės kelti kojos į namus, nes jis šiuo metu nedirba.
Tačiau problemų esama ne tik valstybės ar savivaldybių sektoriuje. Kita sritis, apie kurią būtina kalbėti - socialinės rizikos šeimų motyvacijos keisti savo „įprastą“ gyvenimą nenoras. Šeimos dažnai nenori jokios intervencijos, neadekvačiai vertina savo ydingą gyvenimo būdą, neigiamą elgesį su vaikais. Ypač tai aktualu kaimuose, šeimose, kuriose tėvai vartoja alkoholį. Tokiose šeimose dažni yra smurto prieš vaikus atvejai. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad skriauda dažniau būna psichologinio, rečiau fizinio pobūdžio (Česnuitytė, 2007).
Sunkumus patiriančios šeimos neretai būna nemotyvuotos spręsti savo problemas, galvoja, kad atvirai kalbėti apie tai yra nepriimtina, ir / ar yra pripratusios prie sau įprasto gyvenimo būdo ir nemato prasmės jį keisti (L. Milkinaitė, D. Marcinkevičienė, 2013). R. Stremauskienės ir G. Žibėnienės (2014) atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad net trys ketvirtadaliai socialinių darbuotojų kaip didžiausią pagalbos teikimo sunkumą išskyrė šeimų motyvacijos stoką ir pabrėžė, kad paskatinti klientus kažką keisti yra labai sunku.
Socialinių paslaugų teikimo šeimoms tyrimai taip pat atskleidžia, kad socialiniai darbuotojai neretai susiduria su klientų pasipriešinimu, atstūmimu, šeimos dažnai nenori priimti pagalbos (B. Songailienė (2010), G. Konikovaitė (2015). Socialinę riziką patiriančios šeimos neretai neigia savo problemas, jie nemano, kad turi socialinių sunkumų. Jos prisitaiko prie tokių aplinkybių, todėl bet kokia intervencija yra vertinama priešiškai: priešiškumo sulaukia svetimo asmens bandymai keisti neretai kelių kartų suformuotą gyvenimo būdą.
Socialiniai darbuotojai susiduria ir su šeimų nesupratimu, kas yra socialinis darbuotojas, kokie yra socialinės pagalbos tikslai, kokia teikiamų paslaugų nauda, ir dėl tokio informacijos trūkumo nepasitiki specialistais (B. Songailienė (2010), R. Stremauskienė ir G. Žibėnienė (2014), G. Konikovaitė (2015). Toks nepasitikėjimas ir priešiškumas trukdo socialiniams darbuotojams užmegzti kokybiškus santykius su šeimų nariais ir teikti jiems būtinas paslaugas.
L.Bartulienė (2006) taip pat išskiria, kad teikiant paslaugas šeimoms tikrai svarbu užmegzti su klientu pasitikėjimu grindžiamus santykius. Norėdami to pasiekti, specialistai turi būti lankstūs, sąžiningi, nuoširdūs, paaiškinti šeimai galimas pasekmes, jei nepavyks dirbti kartu. Reikėtų bendrauti pasitelkiant nesmerkiantį požiūrį ir empatiją. E. Januškevičienės (2017) atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad socialiniai darbuotojai siekdami sužadinti kliento pokyčius bando pagrįsti jiems paslaugų reikalingumą, stengiasi užmegzti draugiškus tarpusavio santykius, kaupia su klientu susijusią informaciją, kad galėtų įsijausti į sunkumus patiriančių šeimų situaciją.
Sprendimų paieška
Akivaizdu, kad ne tik įstatymiškai nepakankamai sutvarkyta socialinės pagalbos socialinės rizikos šeimoms bazė, bet problemos susijusios ir su vietos savivaldos finansiniais klausimais. Neužtenka tik įsteigti socialinių darbuotojų etatus ir tikėtis, kad probleminių šeimų savaime sumažės. Būtina organizuoti specialistų darbą užtikrinant jų mobilumą, klientų pasiekiamumą.
Optimaliausia, kad į pagalbą disfunkcinei šeimai pagalbą teiktų ne vienas, o keli specialistai. Šeimoje kylanti problema dažniausiai yra kompleksinė problema, reikalaujanti koordinuoti įvairių sričių specialistų. Turima minty ne tik socialinis darbuotojas, bet ir gydytojas, bendruomenės slaugytojai, vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojai, švietimo sistemos darbuotojai (mokytojai, mokyklų psichologai, socialiniai pedagogai, spec. pedagogai), teisėsaugos pareigūnai.
Antra, turėtų būti nuolat vykdoma prevencija - orientuota į ilgai truksiančią asmenybės ir visuomenės kaitą.
Apibendrinant galima teigti, kad socialinių paslaugų spektras šeimoms, kurios susiduria su įvairiais sunkumais, yra ganėtinai platus. Teikdami pagalbą šeimoms socialiniai darbuotojai orientuojasi ne tik į problemų sprendimą, bet ir į pačios šeimos stiprinimą bei lavinimą. Svarbu yra atkurti šeimos vidinį potencialą, gebėjimą prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir vykdyti svarbius, optimaliai funkcionuojančioms šeimoms keliamus reikalavimus: pasirūpinti savo ir vaikų gerove, palaikyti socialius santykius su artimiausia aplinka ir pan.
tags: #socialinis #darbas #su #socialines #rizikos #seimomis