Nelengva svarstyti apie senatvę. Ilgėjant gyvenimo trukmei, vis daugiau žmonių formaliai patenka į šią amžiaus grupę. Atskiros šakos psichologijoje tyrinėja senų žmonių psichikos ypatumus. Tačiau asmens gyvenimo metai yra formalus kriterijus. Juk savo aplinkoje neretai sutinkame tokių solidaus amžiaus žmonių, kad liežuvis neapsiverčia pavadinti jų senais. Jie veiklūs, spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu ir energija.
Kita vertus, esame sutikę ir tokių, kurie, būdami toli gražu ne pensinio amžiaus, save laiko pasenusiais ir bejėgiais. Iš dalies tai galima pateisinti prasta fizine sveikata, tačiau kai kurie, nepaisydami sveikatos negalavimų, gyvena visavertį gyvenimą pagal savo jėgas. Todėl senatvė yra labiau psichologinė, negu fizinė sąvoka. Kas paveikia konkretaus žmogaus savęs suvokimą senatvėje, nuo ko tai priklauso? Dėl aiškumo susitarkime, kad čia kalbėsime apie jau formaliai pasiekusius pensinį amžių.
Šiuolaikiniame pasaulyje dauguma bijo senti. Kodėl? Pirmiausia tai priklauso nuo požiūrio į senatvę konkrečioje visuomenėje. Viena moteris stebėjosi tam tikra savo patirtimi. Jos dukra universitete susipažino su studente iš Indijos ir pakvietė ją į svečius. Toji pasidomėjo, ar jų šeimoje yra pagyvenusių žmonių, ir sužinojo, jog kartu gyvena garbaus amžiaus močiutė. Atvykusi į svečius, indė pirmiausia pareiškė norą pasisveikinti su močiute, įteikė jai kuklią dovanėlę, nes pas juos taip priimta.
O kas vyksta panašioje situacijoje pas mus? Geriausiu atveju senolio neužkiša į kampą, kad nesimaišytų akyse. Vyresnio amžiaus asmenys iš aplinkinių dažnai nesulaukia ne tik pagarbos - su jais paprasčiausiai nesiskaitoma. Tai vyksta kone kiekviename žingsnyje. Ar dažnai viešajame transporte jaunuolis užleidžia vietą vyresniam žmogui atsisėsti? Prie kasos ar bankomato kiek ilgiau užtrukęs pensininkas tuoj pat susilaukia aplinkinių pastabų, net patyčių. O ir artimiausioje aplinkoje jis neretai jaučiasi reikalingas tik todėl, kad iš jo dar galima gauti materialinės naudos ar šį tą paveldėti.
Profesinėje veikloje pensinio amžiaus sulaukęs darbuotojas dažniausiai stumiamas iš darbo, o susirasti kitą darbą tokiame amžiuje labai sunku. Tai ypač baugu, jei sušlubuoja sveikata ir žmogui reikia pagalbos. Net jei artimieji geranoriški, daugelis vyresnių žmonių yra apleidžiami dėl susiklosčiusių gyvenimo sąlygų, nes darbingieji priversti dirbti ilgas darbo valandas ar emigruoti dėl didesnio uždarbio. Likę gyventi vieni, vyresnieji dažnai skursta ne tik materialiai, bet ir psichologiškai.
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie žmogaus teises globos namuose
Čia, žinoma, svarstome apibendrintai ir kalbame apie tendencijas, nors būna ir išimčių. Deja, jų daug mažiau, nei norėtųsi. Ir kaip tuo metu gyvena konkretus asmuo?
BAIMĖ. Paprastas būdas kaip įveikti baimę
Senėjimo Aspektai
Tai kas gi vyksta žmogui senstant? Skiriami keli svarbiausi senėjimo aspektai.
- Pirmiausia biologinis senėjimas, kai silpsta fizinės jėgos ir sveikata.
- Kitas aspektas - socialinis senėjimas. Ateina laikas, kai asmens padėtis visuomenėje gerokai pasikeičia. Tai susiję su nauju socialiniu statusu, nes jis išeina į pensiją, keičiasi bendravimo ratas, ryšiai su bendradarbiais, užimtumo intensyvumas ir pan.
- Trečiasis aspektas - psichologinis senėjimas. Nors priimta manyti, kad senstant silpnėja kai kurie psichiniai procesai (atmintis, suvokimo aštrumas, mąstymo greitis ir pan.), bet tai pasireiškia labai individualiai, o aktyvia protine veikla užsiimantiems asmenims, kaip rodo moksliniai tyrimai, dažnai iš viso nebūdinga.
Taigi nauja situacija reikalauja naujų sprendimų bandant suvokti save ir pasikeitusias gyvenimo aplinkybes. Asmuo turi apsispręsti, kaip gali prisitaikyti prie naujų pokyčių. Tai objektyvūs reiškiniai, tiesiog vykstantys kiekvieno žmogaus gyvenime šiame amžiaus tarpsnyje. Kiekvienas yra priverstas priimti tam tikrą sprendimą, susijusį su savo laikysena ir nuostatomis naujomis aplinkybėmis.
Požiūrio Grupės
Pagal santykį su senatve sąlygiškai galime išskirti kelias šio amžiaus žmonių grupes.
Taip pat skaitykite: Socialinė globa namuose
- Kai kurie jų lengvai pasiduoda neigiamam aplinkos spaudimui ir pradeda suvokti save kaip naštą aplinkiniams, nereikalingus ir beverčius. Toks negatyvus pokyčių priėmimas sąlygoja fizinės bei psichinės sveikatos pablogėjimą. Žmogus pradeda ieškoti ligų ir, aišku, randa. Jį vis dažniau aplanko pesimistinės, depresinės nuotaikos, jis jaučiasi prislėgtas, susiaurėja jo interesų ratas. Dalykai, anksčiau teikę malonumą ir pasitenkinimą, dabar darosi beskoniai.
- Kol kas viešai dar beveik nekalbama, kad priklausomybė nuo televizoriaus yra labai paplitusi tarp vyresnio amžiaus žmonių. O kiekviena priklausomybė yra tam tikra gyvenimo neigimo forma, kitaip sakant - bėgimas nuo gyvenimo. Taigi nemažai vyresniųjų bėga, slepiasi nuo savo amžiaus iššūkių, panirdami į televizijos tikrovę. Jie godžiai seka ekrane kitų žmonių gyvenimą, o savąjį ignoruoja. Dažnai idealizuoja praeitį ir nuvertina dabartį. Dėl to blogėja savijauta, nuotaika, vystosi negatyvus požiūris į gyvenimą.
- Savo aplinkoje rasime nemalonių senolių, kurie jaučiasi gyvenimo nuskriausti, apgauti, negavę to, ko, jų manymu, buvo nusipelnę, t. y. dažniausiai šlovės, turtų, aplinkinių pagarbos ir pan. Psichologiniu atžvilgiu tai žmonės, kurie suvokia, jog nugyveno bevertį gyvenimą, kitaip sakant, savo „gyvenimo kopėčiomis“ kopė pasistatę jas ne prie tos sienos. O perstatyti jų jau nėra kada.
- Dėl padarytų klaidų gyvenime susikaupusį pyktį ir pagiežą - iš esmės ant savęs pačių - jie lieja ant aplinkinių ir viso pasaulio. Neturėdami drąsos priimti tiesos apie padarytas klaidas, siekia aplinkinius ir save įtikinti bei įrodyti, dažnai gana agresyviai, kad gyvenimas blogas ir neteisingas ir visi yra savanaudžiai. Tokia laikysena jie save dar labiau atskiria nuo aplinkinių ir piktdžiugiškai pasitvirtina savo požiūrio „teisingumą“. Liūdna, kad šie žmonės ir jų artimieji iš tiesų kankinasi. Tuomet jų gyvenimas tampa našta sau patiems ir geranoriškai nusiteikusiems artimiesiems.
- Nepaisant jau minėtų su amžiumi pasikeitusių gyvenimo aplinkybių, kai kurių pagyvenusių žmonių priskirti seniems niekaip negalima. Jie toliau gyvena aktyvų, prasmingą ir džiaugsmingą gyvenimą. Suvokia neišvengiamus pokyčius sveikatos, socialinio gyvenimo srityse, tačiau nenuleidžia rankų ir kuria įdomų gyvenimą, būdami naudingi sau ir kitiems. Daugelis jų ir toliau sėkmingai bei vaisingai užsiima tarnyste ir profesine veikla.
- Kiti sumano pagaliau daryti tai, apie ką svajojo, bet neturėjo laiko. Vieni, pasiekę profesines aukštumas ir sulaukę brandaus amžiaus, išvažiuoja gyventi į kaimą ir užsiima sodininkyste, kiti pradeda tapyti, dainuoti chore, treti - keliauti ir pan. Šios grupės žmonės priima naujus pokyčius savo gyvenime su dėkingumu ir meile. Vieni jų tampa puikiais seneliais, pagelbėja ugdydami anūkus, kiti užsiima savanoriška veikla įvairiuose projektuose ar programose, pagelbėdami silpnesniesiems, įsitraukia į įvairias bendruomenes, maldos grupeles ar tiesiog atsideda savo hobiui. Tai gražus vaisingos brandos amžius.
- Paprastai tai būdinga žmonėms, kurie visą gyvenimą stengėsi būti sąžiningi su savimi ir kitais, nebijojo dalyti savęs aplinkiniams. Jiems tai atrodo prasminga ir teikia džiaugsmą. Nepaisydami metų tėkmės, galime ir privalome išvengti senatvės. Tai daryti reikia nesiremiant visuomenėje paplitusia nuostata, jog pakanka atrodyti „ne pagal metus“, t. y. jaunai. Beje, pasaulyje klesti ištisa „jauninimo“ paslaugų industrija, sukurianti tik jaunystės iliuziją, bet neapsauganti nuo senatvės.
Kiek esame jauni, priklauso tik nuo mūsų pačių santykio su savo gyvenimu ir savimi. Jei mylime ir vertiname gyvenimą, kitus žmones, jei stengiamės būti jiems naudingi ir tai atrodo prasminga, jei su dėkingumu priimame mums duotus metus, nesijausime seni.
Senatvės stereotipai
Psichologų tyrimai rodo, kad stereotipai apie senatvę žmogaus sąmonėje susiformuoja labai ankstyvame amžiuje. Pasak senėjimo stigmą tyrusios sociologės dr. Gražinos Rapolienės, dažnai poreikis kovoti su dar vaikystėje įdiegtomis nuostatomis kyla tik tada, kai patys pradedame senti. Apie senėjimo tapatumą disertaciją apsigynusi sociologė dr. G. Rapolienė sako, jog senatvės samprata Lietuvoje yra ganėtinai neigiama dėl jaunystės bei jauno kūno kulto ir patirties, kaip tokios, nuvertinimo.
Sąmoningumą, pasak jos, gilinti reikėtų tiek žiniasklaidos atstovams, tiek žmonėms, kurie dirba su vyresnio amžiaus asmenimis: „Dažnai vyresnio amžiaus žmonių nebegydo dėl senatvės, medikai liepia pasižiūrėti į veidrodį ir nebegydo. Bet juk ir senas žmogus gali būti sveikas". Stereotipai apie senatvę, kaip rodo psichologų tyrimai, perimami labai jauname amžiuje - iki penkerių metų. „Nejudinami jie veši tol, kol patys nepasenstame, - sako dr. G. Rapolienė. - Kai esi vaikas, jaunas ar brandaus amžiaus, senatvė yra ne apie tave - nekyla nei poreikio gintis prieš stereotipus, nei kelti klausimo, kiek jie pagrįsti.
Vieną dieną veidrodis ima įrodinėti, kad sensti. Žmogus patiria didelę dramą, nes visą gyvenimą manė, kad „sukriošėliai“ nieko nesugeba, net paeiti nemoka. Ir staiga jis ima matyti, kad pats ateina į šitą kategoriją. Galima tik įsivaizduoti, kokią vidinę ir socialinę įtampą kelia neigiamas požiūris į senatvę. Dėl žinių stokos, neigiamo požiūrio į senatvę didėja senų žmonių atskirtis. Pasak dr. G. Rapolienės, dėl to labai svarbūs įvairūs projektai, kurie skatintų kartų bendravimą ir bendradarbiavimą. Tokio bendravimo ir bendradarbiavimo pavyzdys yra projektas, kuriame paaugliai apmoko vyresnius žmones, kaip naudotis mobiliaisiais telefonais. Arba senelių namuose įsteigtas vaikų darželis.
Tačiau vaizdas veidrodyje nuolat primena, jog artėja senatvė. Ji daugumai asocijuojasi su išskirtinai neigiamais dalykais: bejėgiškumu, vienatve, ligomis, gyvenimo monotonija, mažomis asmeninio gyvenimo galimybėmis. Demografiniu požiūriu pagyvenusiais žmonėmis laikomi 60-ies ir vyresni, psichologiniu aspektu paskutinis gyvenimo etapas prasideda sulaukus 55-ių metų, tačiau tikslus laikas priklauso nuo asmens socialinio amžiaus: jaunesni ir neturtingesni gyventojai senatvės pradžia linkę laikyti 55-uosius gyvenimo metus, o vyresni ir labiau pasiturintys- 65-70-uosius metus.
Taip pat skaitykite: Duomenų apsaugos reikalavimai globos namuose
Nors moterys pirmosios pajunta senėjimo požymius, nes visa grožio industrija be perstojo siūlo raukšleles mažinančias injekcijas, įvairias procedūras SPA centruose, tačiau jos greičiau su ta mintimi susitaiko. Žmonės bijo, kad senatvėje gyvenimas taps sunkesniu, jiems kils įvairių problemų. Toks jausmas dažniausiai būna pamatuotas, nes įspėja apie pavojų arba galimą žalą. Socialinės psichologijos požiūriu prietarai, nesugebėjimas apdoroti informacijos, gėda, apribojimai, nelankstumas ir statuso praradimas riboja žmogaus saviraišką.
Senatvėje didėja tikimybė susirgti, dažnai net keliomis ligomis iš karto, o jei miršta sutuoktinis, nebelieka artimų draugų, senas žmogus pasijunta atstumtas ir vienišas. Ilgai buvo manoma, kad senus žmones labiausiai trikdo mirties baimė, todėl ji buvo tiriama dažniausiai. Eriko Eriksono 1988 m. paskelbtoje amžiaus tarpsnių teorijoje šis jausmas buvo laikomas svarbia pagyvenusių žmonių vidinių konfliktų varomąja jėga: anot jo, žmogus, neįstengiantis nuslopinti mirties baimės išmintingu ir ramiu savo gyvenimo įvertinimu, senatvėje pulsiąs į juodžiausią ir neviltį. Filosofas netvirtino, jog seni žmonės labiau bijo mirties negu jaunesni, tik pabrėžė, kad paskutiniame gyvenimo tarpsnyje tai tampa lemiama psichinių procesų varomąja jėga. Vis dėlto daugelis autorių laikėsi nuomonės, kad šis jausmas labiausiai pasireiškia būtent senatvėje. Tikriausiai taip mano ir dauguma žmonių, ypač tie, kurie patys nėra seni.
Bene populiariasias stereotipas yra tas, kad senatvėje žmonės suvaikėja. Daugelis mano, kad vyresniame amžiuje sekso nebelieka, bet lytinis gyvenimas priklauso nuo bendros organizmo savijautos bei partnerių tarpusavio santykių. Stereotipas, kad senstantys žmonės yra pikti ir niurzgos, iš piršto laužtas. Keisčiausias stereotipas tas - kad senatvėje žmonės tampa labai religingi. Santykis su religija yra suformuojamas anksčiau, vaikystėje, šeimos rate, mokykloje.
Kaip atitolinti senėjimo procesą
Demokritas sakė: „Senas jau buvo jaunas, o jaunas nežinia ar sulauks senatvės”. Senėjimo proceso išvengti neįmanoma, tačiau atitolinti jį nesudėtinga. Sveika mityba ir fizinė veikla yra esminiai dalykai, kurie padeda išlaikyti gerą savijautą, judesių koordinaciją, atmintį, žvalumą. Taip pat pravartu rūpintis ir savo protu, tam puiki alternatyva- trečiojo amžiaus universitetai. Socialiai aktyvūs žmonės nepaklūsta visuomenės sukurtiems stereotipams, juk bendravimas suteikia savivertės jausmą ir gyvenimui suteikia prasmę.
- Suvokimas, kad jau nesame jauni, pasireiškia atšventus keturiasdešimtmetį.
- Komunaliniuose butuose gyvenantys asmenys, lyginant su gyvenančiais nuosavuose namuose, mano, kad senatvė prasideda penkeriais metais anksčiau.
Statistika ir faktai
Moksle dažniausiai senatvės kriterijus yra 65 ir vyresnis amžius. Šis skirstymas yra labiau susijęs su socialiniais (pensija), o ne su fiziniais ar psichologiniais pokyčiais. Gerontologijoje senatvė yra skirstoma į tris etapus: ankstyvoji senatvė (65-74m.), vidurinioji senatvė (75-84m.) ir vėlyvoji senatvė (85 ir daugiau metų). Šie trys laikotarpiai labai skiriasi sveikata ir aktyvumu.
Turbūt svarbiausia priežastis, skatinanti bijoti senatvės, yra ta, kad senatvė neišvengiamai primena apie gyvenimo pabaigą. Žmons bijo mirties. Tai laikas, kai tarsi nebelieka gyvenimo užnugario. Šiandien kaip niekad vertinama jaunystė, grožis, energija. Gyvename laikotarpiu, kai sėkmė priklauso nuo gebėjimo keistis ir mokytis naujų dalykų. Taigi senatvė primena apie iškritimą iš gyvenimo žaidimo, o tai siejasi su nereikalingumo ir beprasmybės jausmais. Žmogui nepaprastai svarbu būti reikalingu, todėl senatvė tam tikra prasme prilyginama socialinei mirčiai.
Net ir jo šventenybė Dalai Lama paklaustas, ar bijo mirties, atsako “taip”. Svarbesnis klausimas, koks yra mūsų santykis su neišvengiamu gyvenimo baigtinumu. Paniškai bijoti senatvės tikrai neverta. Tačiau lengvas nerimas, kuris mus apima galvojant apie bėgantį laiką, gali skatinti gyventi vertingiau, prasmingiau, sąžiningiau ir atsakingiau, pirmiausia prieš save patį.
Žmonės iš principo nerimauja dėl daugelio gyvenimo pokyčių: pradinukas nerimauja, kaip jam seksis mokykloje, o tuomet pradeda ją lankyti ir nė nepastebi, kaip ateina paskutinis skambutis. Nerimaujame, ar pavyks sukurti santykius, ar mokėsime būti gerais tėvais, rasti savo vietą profesinėje sferoje ir pan. Visgi daugelis šių pokyčių tiesiog ateina, mus pasigauna ir tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi.
Lentelė: Gyventojų senėjimo rodikliai Lietuvoje
| Rodiklis | 2004 metai | 2050 metai (prognozė) |
|---|---|---|
| Pagyvenusių žmonių priklausomybės santykis | 22,3% | 45% |
Socialiniai ryšiai ir vaidmenys senatvėje
Minėtame teiginyje akcentuojama grupės svarba. Tai natūralu, nes nuo seniausių laikų žmonės burdavosi į grupes siekdami išgyventi. Tai, ko negalėdavo įveikti vienas žmogus, neretai pavykdavo įveikti grupei. Poreikį būti grupėje, priklausyti grupei žmonės atsineša ir į dabartinį amžių. Žmonės priklauso šeimai, darbo kolektyvui, draugų ratui ir t.t. Tuos, kurie vengia socialinių kontaktų visuomenėje priimta vadinti atsiskyrėliais ir į juos neretai žiūrima kaip į ašanairomis.
Kaip pastebi B.H. Lemme (2003), bendraudami su kitais žmonėmis patiriame kitų pagalbą, užmezgame draugiškus santykius. Taigi, socialiniai ryšiai labai svarbūs žmonėms. Socialinis ryšys - tai tarpusavio ryšiais susietų individų, jų grupių ar organizacijų darinys. Socialinio tinklo turinys gali būti ir, pvz., draugiški ryšiai, giminystė. Sąvoka „kryptingumas“ reiškia abipusiškumo laipsnį: ar mainai vyksta viena kryptimi, ar jie yra abipusiai. „Tęstinumas“ reiškia socialinio tinklo gyvavimo trukmę. „Intensyvumas“ nurodo įsipareigojimų ir teisių priimtinumo laipsnį. Ryšio stiprumas yra ryšio intensyvumo sinonimas. Dažniausiai giminystės ir sudėtiniai ryšiai yra intensyvesni. Sąvoka „dažnis“ apibrėžia socialinio tinklo žmonių kontaktavimo dažnumą ir reguliarumą (Mitchell, 1969).
Kaip pastebi A. Ąžus (1998), socialinis tinklas - tokia socialinių santykių sistema, kurioje žmonės yra susieti tarpusavio priklausomybe: vieno socialinio tinklo nario elgesio pakitimai turi įtakos kitų narių elgesiui. Kahn ir Antonucci (1980, cit. Lemme, 2003) teigia, kad socialinį tinklą sudaro emociškai artimi žmonės, kurie vadinami palyda. Jie vienas kitam teikia socialinę paramą. Tinkle konkretūs asmenys atlieka įvairius socialinius vaidmenis, tad iškilus problemai, esama įvairiapusiškos pagalbos. Todėl ši teorija aktuali ir senų bei pagyvenusių asmenų socialiniams ryšiams nustatyti.
Taip pat nereikia pamiršti, kad žmogus gyvena visuomenėje, kuri nustato leidimus (t. y. įstatymus) ir elgesio taisykles. Būtent taisyklės ir leidimai sukuria tam tikrus socialinius vaidmenis. Ąžus socialinio vaidmens formalizavimas: vieni vaidmenys yra formalizuoti, t. y. Teigiama, jog socialinių vaidmenų įsisavinimas yra žmogaus ir aplinkos tarpusavio ryšio rezultatas (Matulienė, 1997). Be abejo, vyro ir moters socialinių vaidmenų susiformavime didelį vaidmenį vaidina lytinė identifikacija - t. y. kaip suvokiame save esant vienos ar kitos lyties atstovu. Socialinio vaidmens išmokstama arba išauklėja, kaip turi elgtis vienos ar kitos lyties atstovas. Kaip teigia G. Navaitis (1987), socialinio vaidmens supratimas, gebėjimas jį atlikti suteikia galimybę asmeniui vaidmens apibrėžtose ribose jaustis gerai ir saugiai. Priešingu atveju žmogui tenka susidurti su daugeliu problemų.
Reikia pastebėti, kad šeima yra toji artimiausioji aplinka, kuri nuo pat kūdikio gimimo įtakoja jo sąmonę. Vadinasi, socialinių vaidmenų mokymas prasideda nuo naujagimiui skirtos rūbų spalvos, žaislų ir veiklos įgūdžių. Kiekvienam šeimos nariui priklauso jam skirtas vaidmuo pagal jo poziciją šeimoje. Sąveikaujantis aplinkai kinta ir vaidmenys. Tad kiekvienas žmogus pats turi suvokti, ko iš jo tikimasi kaip iš šeimos nario. Nepaisant to, jog kiekvienas žmogus - unikali būtybė, panašaus socialinio-kultūrinio statuso asmenys socialinius vaidmenis atlieka panašiai. Tai reiškia, kad atlikdami, pvz., tėvo vaidmenį pasižymintys panašiomis socialinėmis charakteristikomis vyrai elgiasi su savo vaikais panašiai.
Prieš dešimt metų buvo teigiama, kad šeimoje vyras ir moteris gali atlikti ir atlieka įvairius vaidmenis: šeimos maitintojo(os); šeimos „galvos“ (sprendimų priėmėjo(os); namų ūkio „vadybininko(ės)“ (tvarkytojo(os); emocinio - psichologinio vaidmens; aptarnavimo; rūpybos ir globos; tėvystės/motinystės. Remdamasi tyrimo duomenimis V. G. Šatenienė (1996) nuomone, visiems socialiniams vaidmenims būdingas šeimyninis psichologinis vaidmens tarpusavio papildymas, nes vienas vaidmuo egzistuoja tik sąveikaudamas su kitais (pvz., būtina tėvo ar motinos vaidmens sąlyga, kad kas nors atliktų sūnaus ar dukters vaidmenis).
Taip pat nereikia pamiršti, kad žmogus bendrauja ne tik šeimyninėje aplinkoje. Julius, nedraugas). B. H. Ąžus (1998) išskiria poreikį bendrauti ir manoma, kad ašis bruožas visą gyvenimą lieka pastovus. Tuo tarpu G. D. Myers (2000) teigia, kad žmonės sąveikauja vieni su kitais, kaip tam tikrų vaidmenų atlikėjai. Autorius taip pat pastebi, kad vaidmenys, kuriuos atlieka, nuosekliai kinta gyvenimo bėgyje, priklausomai nuo žmonių amžiaus arba gyvenimo etapo. Vadinasi, laiko bėgyje vieni vaidmenys išnyksta, o jų vietą užima kiti.
Senatvė socialine prasme reiškia judėjimą žemyn socialinio statuso laiptais. Senatvė reiškia, kad mažėja vaidmenų, jie dažniausiai yra neapibrėžti ir neaiškūs, neigiamai vertinami, todėl pagyvenusių žmonių statusas nuolat menkėja. Jie išstumiami iš darbo rinkos, neretai nutrūksta ir jų ryšiai su suaugusiais vaikais. Taip prarandami svarbūs vaidmenys, kurie skatintų vyresnio amžiaus žmones produktyviai veikti. Kaip teigia R. C. Atchley (1987), būtent amžius įtakoja vaidmens tinkamumą, t. y. mes turime tam tikrą bendrą supratimą apie tai, ką tinka daryti ir kas nedera senyvo amžiaus žmonėms. Kalbant apie amžiaus įtaką svarbi „amžiaus normų“ sąvoka. Šios normos mums pasako, kas yra leidžiama ir reikalaujama iš tam tikro amžiaus žmonių, kokie jie gali ir privalo būti (Atchley, 1987).
Deja, reikia pripažinti, kad mūsų visuomenėje tam tikros galimybės vyresnio amžiaus žmonėms yra apribotos. Visuomenė laukia žmogaus elgesio, būdingo tam tikram amžiui, o terminas „senas“ tarsi nuvertina asmenį. Anot M. Ąžus (1998), kad asmuo įgyvendintų „visas pranašystes“ - žmogus priima visuomenės peršamą vaidmenį. V Stankūnienė ir kt. (2003) pateikia tyrimo rezultatus. Šio tyrimo metu respondentų buvo paklausta, ar jie gerbia pagyvenusius žmones. Daugiau kaip 80 proc. dalis. Taigi galima teigti, jog deklaruojama pagarba vyresniajai kartai dažnai menkai derinasi su veiksmais. S. Mikulionienė (2002) siūlo mokslinių tyrimų dėmesio koncentravimą probleminėms situacijoms senatvėje (pvz., ligoms, skurdui, vienatvei, alkoholizmui, savižudybėms ir t.t.).