Europoje gimstamumas mažėja, ilgėja žmonių vidutinis amžius, todėl visuomenės laukia nemenki iššūkiai. 2012-ieji buvo paskelbti Europos vyresnių žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metais.
Kokia gi situacija Lietuvoje? Aptarsime tai su ekspertais - Medicinos fakulteto Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos profesoriumi Vidmantu Alekna, Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros profesore Laimute Žalimiene ir tos pačios katedros profesoriumi ekonomistu Romu Lazutka.
Gyvenimo trukmė ir senėjimo tendencijos
Nors teigiama, kad gyvenimo trukmė ilgėja dėl medicinos mokslo pažangos, kyla klausimas, ar ilgėja gyvenimas su negalia, su ligomis. V. Alekna pažymi, kad pastaraisiais metais vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje labai smarkiai nekinta. Tačiau jis atkreipia dėmesį į kelis niuansus:
- Didėja disproporcija tarp miesto ir kaimo gyventojų vidutinio amžiaus. Lietuvos kaimuose gyvena senesni žmonės negu miestuose.
- Tarp senyvo amžiaus žmonių daugėja labai senų žmonių. Ši statistika jaudina, nes seni žmonės, kaip ir vaikai, priklauso prie išlaikytinių. Labai seniems žmonėms reikia daugiau medicinos ir slaugos paslaugų.
R. Lazutka patikslina, kad Lietuvoje pagyvenusių žmonių - sulaukusių 60 ar 65 metų - gyvenimo trukmė ilgėja labai pamažu. Ir tai - tik moterų, o vyrų beveik nesikeičia. Visuomenė senėja jau vien dėl to, kad gimstamumas smarkiai kritęs.
V. Alekna priduria, kad dar viena sritis, kur Lietuva gauna demografinį smūgį į paširdžius - emigracija. Daugiausia išvažiuoja 30-40 metų, t. y. darbingo amžiaus, žmonės.
Taip pat skaitykite: Vilties samprata pagal R. Snyderį
Senatvės lygis skaičiuojamas pagal tai, koks yra šešiasdešimtmečių ir vyresnių žmonių skaičiaus santykis su visa populiacija. 2001 m. gyventojų senatvės lygis Lietuvoje buvo 19,3 proc., o 2010 m. jis smarkiai šoktelėjo - iki 20,9 proc. Galima prognozuoti, kad 2030 m. beveik kas trečias Lietuvos gyventojas bus 60 metų ir vyresnio amžiaus. Kadangi nedirbančius senyvo amžiaus žmones tenka išlaikyti dirbantiesiems, didelė dalis visuomenėje sukurtos gerovės nukreipiama socialiniams ir medicininiams poreikiams tenkinti.
R. Lazutka atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje vidutinis gyventojų amžius ilgėja dėl to, kad krito gimstamumas, dėl mirčių jauname amžiuje ir dėl jaunų žmonių emigracijos pastaruoju metu.
Visoje Europoje pastebimos visuomenės senėjimo tendencijos. Senatvės lygis skaičiuojamas pagal tai, koks yra šešiasdešimtmečių ir vyresnių žmonių skaičiaus santykis su visa populiacija.
Požiūris į senatvę ir senus žmones
L. Žalimienė teigia, kad kol kas Lietuvoje dominuoja supratimas, kad jeigu esi senas, tai gal tau geriau gyventi senelių namuose, o ne savo namuose, kur būtų pritaikyta aplinka, gautum reikiamą pagalbą ir būtum visavertis visuomenės narys.
Taip pat skaitykite: Senatvės tyrimai
Pasak L. Žalimienės, Lietuvoje požiūris į senelių namus gana neigiamas, palyginti, pvz., su Skandinavijos šalimis, kur žmonėms natūralu, kad jei jau jie patys negali tvarkytis, tai nenori būti našta vaikams ir senelių namai yra tiesiog kita gyvenamoji vieta. Pas mus dar vyrauja požiūris, kad tai tarsi atskyrimas nuo šeimos. Galbūt tavo ryšiai su šeima prasti, todėl tau reikia tokios pagalbos formos.
R. Lazutka pastebi, kad Lietuvoje ryšiai tarp kartų yra glaudesni. Suaugę vaikai daugiau lanko ir padeda tėvams, o tėvai - vaikams. Tokioje visuomenėje ypač skaudi emigracija, nes visuomeninės tarnybos neperima šeimos funkcijų. Gyvenimas senelių globos namuose - ne išeitis. Daugelyje šalių stengiamasi, kad žmogus kuo ilgiau gyventų savarankiškai.
Tačiau, pasak R. Lazutkos, Lietuvoje palyginti daug žmonių vis dar gyvena kaimuose, namuose, kur nėra elementarių buitinių patogumų: vandentiekio, centrinio šildymo. Senas žmogus miestelyje ar vienkiemyje, net jei būtų pajėgus gyventi savarankiškai, to daryti negali, nes turi pats atsinešti vandens, malkų. Ir tai - didelė problema. Ši problema sprendžiasi savaime, nes tie žmonės tiesiog miršta. Ištuštėja kaimai, miesteliai. Labiau pažengusiose urbanizuotose šalyse sąlygos geresnės, tuo požiūriu Lietuva yra menkiau pasirengusi. Yra papildomas rūpestis, kaip pagerinti tokių žmonių gyvenimą.
Psichologai ir sociologai pastebėjo, kad pradėjo formuotis neigiamas požiūris į senus žmones. Dažniausiai neigiamą požiūrį į senus žmones bei senatvę modernėjančioje bei išmaniųjų technologijų visuomenėje formuoja nuolat žiniasklaidoje akcentuojamas grožio kultas ir jaunystės garbinimas bei natūralaus gyvenimo proceso nepaisymas.
Taip pat skaitykite: Socialinė Doktrina Krikščionybėje
Diskriminacija dėl amžiaus
Lietuvoje dėl amžiaus yra įvairių apribojimų. Pvz., eiti kai kurias pareigas taikoma 65 metų amžiaus riba, nors senėjimo proceso eiga, o kartu ir darbingumas yra labai individualus, priklauso ne tik nuo nugyventų metų skaičiaus, bet ir nuo išsilavinimo, fizinio pajėgumo, pažintinių funkcijų ypatybių, atliekamo darbo pobūdžio. Pensinio amžiaus samprata, numatanti tam tikrą apibrėžtą senatvės slenkstį, kilo iš ekonominės srities ir plačiai įsitvirtino. Jo kriterijumi priimta laikyti tam tikrą kalendorinį žmogaus amžių (įvairiose šalyse dažnai skirtingą).
Mūsų buitis, gyvenimo sąlygos, įvairios paslaugos nėra pritaikytos vyresniems žmonėms. Pvz., buitinė technika, gyvenamieji namai etc. Užsienyje yra daiktų ieškikliai, dujų išjungimas ir kt.
Speciali Eurobarometro apklausa „Diskriminacija ES šalyse 2009“ atskleidė, kad labiausiai Lietuvoje paplitusi diskriminacija dėl amžiaus (59 proc.), negalios (50 proc.), lytinės orientacijos (36 proc.) ir dėl rasės (26 proc.). Pagal Europos vertybinių tyrimų grupės atliktus duomenis buvo nustatyta, kad Lietuvos visuomenė yra viena ksenofobiškiausių Europoje.
Sveikata ir socialinė gerovė
V. Alekna teigia, kad biologiniame senėjimo procese išskiriami keli aspektai - pirminis ir antrinis senėjimas. Vadinamasis pirminis senėjimas siejamas su paveldimumu, genetika. Antrinis senėjimas susijęs su aplinka ir ligomis. Pirminio senėjimo proceso mes dar negalime paveikti, o antrinį - galime. Aplinka, mityba, gyvenimo būdas yra tie veiksniai, kuriuos galime modifikuoti.
Reikėtų skirti su amžiumi atsiradusius involiucinius (senatvinius) pokyčius nuo ligų. Vidutiniškai 75 metų ir vyresnis žmogus turi apie 4 ligas. Pamažu tų ligų daugėja. Dauguma jų - lėtinės. Šiuo metu tokios ligos pakankamai gerai kontroliuojamos, t. y. sergantis žmogus gali dar ilgai savarankiškai gyventi. Deja, dažnai klystama vertinant senatvinius pokyčius ar ligas ir viskas „nurašoma“ senatvei.
L. Žalimienė pabrėžia, kad reikėtų daugiau diferencijuoti paslaugas. Tarkim, dabar senelių namuose gyvena labai skirtingų poreikių žmonės. Prieš keletą metų buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad didelė tų žmonių dalis, apie 30 proc. ar daugiau, yra visai savarankiški žmonės ir jiems tų paslaugų nereiktų. Valstybei tai kainuoja didelius pinigus, nes nesukurtos alternatyvios paslaugos. Kita vertus, nėra ilgalaikės globos paslaugų, kurių žmonėms tikrai reikia - dauguma šeimų vargsta, nes nėra kaip išspręsti problemos, kad gautų kokybiškas paslaugas.
V. Alekna sutinka, kad alternatyvių paslaugų seniems žmonėms nebuvimas yra pragaištingas. Įvairovės nebuvimas ir priverčia žmogų ieškoti išeities. Pavyzdžiui, sergant Alzheimerio liga visas krūvis tenka šeimai. Jeigu būtų paslaugų įvairovė, jeigu tai šeimai būtų galima bent šiek tiek padėti - suteikti sergančiajam nors ir trumpalaikes slaugos paslaugas, kurių metu artimieji „gautų atostogas“… Nemanau, kad šitie dalykai reikalauja didelių investicijų.
Pensijos ir socialinė politika
R. Lazutka teigia, kad pensijos uždirbtos ta prasme, kad žmonės dalyvauja visuotiniame darbo pasidalijime ir kooperacijoje. Kai jie pajėgūs dirbti, dirba ir prisideda prie visuomenės gerovės. Dalyvavimas darbo pasidalijime ir visuotinėje kooperacijoje liudija, kad visi esame susiję tarpusavyje.
Svarbu pripažinti, kad valstybinės pensijų sistemos paprastai garantuoja tam tikrą minimumą dėl to, kad valstybė turi galią perskirstyti lėšas, o privačios finansinės institucijos neturi tokios galios. Daug kas sako, kad tokia valstybės prievartinė galimybė perskirstyti lėšas yra blogai. Jeigu pažvelgsime į kitas šalis, tai pamatysime, kad yra tipiška turėti valstybines pensijų sistemas, kurios garantuoja vienose valstybėse kuklesnį, kitur - dosnesnį pensijų lygį. O privačios pensijos yra papildomos galimybės žmonėms, kurie nori senatvėje gyventi geriau. Klaidinga manyti, kad vieną galima pakeisti kitu.
Pasak R. Lazutkos, jeigu norite reformuoti pensijų sistemas, kad būtų pritaikytos senėjančioms visuomenėms, pradėkite nuo vaikų darželių reformos. Visi žmonės visuomenėje tarpusavyje susiję, todėl tai, ar mums pajėgs mokėti pensiją mūsų vaikų ar anūkų karta, priklauso nuo to, kokie jie bus kūrėjai, gamintojai. O ryšys tarp kartų reikalingas ne bet koks. Jis turi būti kokybiškas.
L. Žalimienė teigia, kad senėjimo ir senų žmonių klausimu Lietuva, kaip ir visa Europa, turi strategiją - tai Senėjimo pasekmių įveikimo strategija. Bet ji liks popieriuje, jei visuomenės požiūris bus toks, kad pagyvenęs žmogus yra nenaudingas visuomenei. Tada atsiranda įvairios ribos, kiek jis gali dirbti. Iš tikrųjų tai labai individualu. Jei žiūrėsime į vyresnį žmogų ne kaip į lygiavertį visuomenės narį, o tik kaip į atnešantį rūpesčių ir problemų, tai jokios strategijos nepadės.
R. Lazutka priduria, kad pensinio amžiaus riba buvo nustatyta istoriškai tam tikru laikotarpiu industrinėje visuomenėje, kai daugiausia buvo dirbama fabrikuose, vyravo fizinis darbas. Šiuolaikinėje visuomenėje yra didelė įvairovė. Svarbu, kad žmonės prisitaikytų prie su amžiumi kintančio pajėgumo dirbti. Jeigu žmogus nebegali dirbti prie staklių, gal jis gali dirbti kitus darbus? Svarbu sukurti specialiai jam pritaikytą darbo vietą. O pagrindinis dalykas - požiūris.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) požiūris
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) savo politikos metmenyse „Sveikata visiems XXI a.“ numatė 10 globalių visuomenės sveikatos priežiūros tikslų, iš kurių penktasis tikslas - sveika senatvė, kuriuo siekiama, kad iki 2020 metų žmonėms, vyresniems nei 65 metai, būtų suteikta galimybė panaudoti savo sveikatos potencialą ir aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime.
Pagal PSO apibrėžimą, sveikata yra ne tik ligų ar negalios nebuvimas, bet ir fizinės, dvasinės bei socialinės gerovės būsena. Deja, daugiau kaip 60 metų PSO analizavo, informavo, akcentavo bei didžiausią dėmesį skyrė mirtingumo, invalidumo, ligų statistikai ir problemoms, neakcentuodama, neanalizuodama ir neteikdama informacijos įvairiais žmonių gerovės klausimais.