Smurtas prieš vaikus neabejotinai yra pati jautriausia tema visame nusikalstamumo kontekste. Fizinės bausmės, kaip ir bet koks kitas smurtas prieš vaikus yra neleistini.
Pastaraisiais metais stebimas proveržis smurto prieš vaikus prevencijos srityje: policija glaudžiai bendradarbiauja su Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, šių dviejų tarnybų veikla vykdoma 24 val. per parą trumpiausiu įmanomu reagavimo į pranešimą apie galimą smurtą prieš vaikus laiku, su vaikais policijoje ir prokuratūroje apklausoms pritaikytose patalpose dirba specializuoti pareigūnai.
Tačiau pažvelgus į vis dar įspūdingą statistiką, kyla klausimas: ką visi kartu galime padaryti dėl smurtą patyrusių, artimoje aplinkoje jį mačiusių ir į teisinius procesus patekusių vaikų?
Apie savo įžvalgas žurnalui TEISMAI.LT pasakojo Kauno apylinkės teismo pirmininkas Arūnas Purvainis, Lietuvos teismų psichologų kuratorė, Vilniaus universiteto doc. dr.
Per penkerius metus, nuo to laiko kai buvo pradėta vykdyti vaiko teisių apsaugos sistemos reforma, smurto prieš vaikus atvejų Lietuvoje nuolat mažėjo. Kreivė šiek tiek pakilo per Covid-19 pandemiją.
Taip pat skaitykite: Pensijos ir pajamų analizė
2022 m. buvo užfiksuoti 3151 smurto prieš vaikus atvejis, kurių metu galimai nukentėjo 2803 vaikai.
„Matome, kad visuomenė tampa vis sąmoningesnė, tolerancija smurtui mažėja, tačiau šiandien to dar nepakanka. Labai noriu priminti, koks svarbus yra visos visuomenės ir aplinkinių įsitraukimas. Kviečiu visus žmones nebūti abejingus galimam vaiko teisių pažeidimui. Per mėnesį į Vaiko teisių liniją pagalbos jau kreipėsi 20 vaikų.
Fizinis smurtas - tai tyčinis vaiko mušimas ranka ar daiktais, stumdymas, spardymas, purtymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas.
Psichologinis/emocinis smurtas - tai tyčiojimasis iš vaiko, agresyvus žodinis elgesys, žeminimas, įžeidinėjimas, gąsdinimas, grasinimas, vertimas jaustis kaltu, nuolatinis blogos savijautos sukėlimas, parodymas, kad vaikas nėra mylimas, kad yra blogesnis už kitus, aprėkimas, apkalbinėjimas už akių siekiant pažeminti, įžeidžių raštelių, SMS žinučių ar elektroninių laiškų rašymas, privačios informacijos atskleidimas siekiant pažeminti ir t. Seksualinis smurtas prieš vaiką yra tada, kai vaikas yra išnaudojamas seksualiniams norams tenkinti.
Į šią sąvoką telpa keletas prievartos formų: kai vaikas yra liečiamas, glostomas, bučiuojamos vaiko intymios vietos, vaikas nurenginėjamas, verčiama vaiką liesti savo ar kito asmens intymias vietas, arba asmuo pats save seksualiai liečia vaiko akivaizdoje arba kai vaikai fotografuojami ar filmuojami nuogi, tokios nuotraukos ir filmai talpinami internete ar kitaip platinami.
Taip pat skaitykite: Vaikų globos namai: adaptacijos procesas
Nepriežiūra ir apleistumas yra tada, kai suaugusieji nesirūpina vaiku. Vaikams reikia, kad juos prižiūrėtų, kad jie turėtų, ką valgyti, drabužių ir reikalingų daiktų, kad ateitų gydytojas, jeigu vaikas serga, kad jis būtų apsaugotas nuo pavojų.
Jeigu mažas vaikas ilgam paliekamas vienas, be suaugusio priežiūros arba verčiamas atlikti jiems pagal jėgas ir amžių per sunkius namų ruošos darbus - gaminti maistą, skalbti, prižiūrėti jaunesnius vaikus ir pan.
Mokyklų ar kitų vaikams paslaugas teikiančių, su vaikais tiesiogiai ir netiesiogiai dirbančių įstaigų vadovams rekomenduojama visus specialistus, dirbančius su vaikais, supažindinti su galimais smurto požymiais. Juos laiku pastebėjus ir atpažinus, bus galima greičiau padėti, jei vaikas patiria smurtą.
Bet koks smurtas sukelia daug ilgalaikių ir trumpalaikių neigiamų pasekmių vaikui. Kreiptis į teritorinį Vaiko teisių apsaugos skyrių.
Kaip apginti vaiką nuo smurto? Lietuvoje ir visame pasaulyje atsakingos institucijos dirba siekdamos apsaugoti nepilnamečių interesus, stengiamasi kurti saugią vaikų apklausų aplinką, o teisės profesionalams į pagalbą stoja psichologai.
Taip pat skaitykite: Lietuvos socialinis modelis: tikslai ir perspektyvos
Smurtą patyrę ar jo liudininkais tape nepilnamečiai Lietuvoje teisiniuose procesuose turi dalyvauti lydimi atstovų.
Kauno apylinkės teismo pirmininkas Arūnas Purvainis būtent tinkamą vaiko interesų atstovavimą įvardijo kaip vieną svarbiausių temų kalbant apie vaiko interesus. Teisėjas paaiškino, kad Lietuvoje vaikai - nukentėjusieji, kaip ir įtariamieji ar kaltinamieji, - turi dvejopo pobūdžio teisę į atstovavimą.
„Jiems atstovauja atstovas pagal įstatymą, kuris paprastai tik padeda nepilnamečiui kaip asmeniui, preziumuojamai negebančiam tinkamai atstovauti savo interesams, pasinaudoti įstatymo suteiktomis teisėmis, bei įgaliotasis atstovas, kuris yra arba advokatas ar jo pavedimu advokato padėjėjas, arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teisėjo leidimu - ir kitas aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, kurį proceso dalyvis įgaliojo atstovauti savo interesams“, - teigė A.
Teisėjas pažymėjo, kad visais atvejais visų institucijų atstovams turi rūpėti vaiko interesai, į kuriuos atsižvelgdami atsakingi asmenys privalo kruopščiai atrinkti ir paruošti vaiko atstovus teisiniuose procesuose.
A. Teisėjo nuomone, kiekvienas ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras, priimantis nutarimą dėl vaiko atstovo dalyvavimo procese, tą turėtų daryti itin atidžiai, patikrindamas visus faktus.
Kitaip, jo teigimu, galima padaryti nepataisomų arba sunkiai pataisomų klaidų, kurios baigiasi ne tik pakartotinėmis vaikus traumuojančiomis apklausomis, bet ir jautriose bylose sprendimus priimančių teisėjų klaidinimu.
„Pavyzdžiui, kartą teko konstatuoti akivaizdžią ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro klaidą, kai buvo leista visiškai pašaliniam, nukentėjusiam vaikui svetimam asmeniui, galimai ir turinčiam interesą veikti ne nukentėjusio vaiko, o prieš jį smurtavusio vaiko tėvo, savo sugyventinio, interesais, atitinkamai paveikiant vaiką, tarkime, liepiant neduoti parodymų ar nutylėti tam tikras aplinkybes“, - A. Purvainis prisiminė atvejį, kai pavyko išsiaiškinti, kad į teismą atvykusi paskirtoji vaiko atstovė negali jam atstovauti nei kaip giminaitė, nei kaip teisininkė, kad tai tėra teisinio išsilavinimo neturinti atsitiktinai tapačios (kaip vaiko) pavardės savininkė ir tėvo, kurio smurtavimo klausimas sprendžiamas teisme, sugyventinė.
A. Purvainis pabrėžė, kad atstovu paskirtas asmuo turi suvokti savo vaidmenį, jam turi būti paaiškinta, kaip šį vaidmenį atlikti tinkamai.
Teisėjo nuomone, „vien tik netinkamas atstovavimas vaiko interesams gali kelti rimtą grėsmę teisingumui, nes tai turi reikšmės vertinant įrodymų, kuriais grindžiamas teismo sprendimas, teisėtumą“.
Atstovo pareiga padėti vaikui pasinaudoti visomis savo teisėmis, pvz., neliudyti prieš savo artimąjį.
„Tai ne vien formalus pasėdėjimas teisme šalia vaiko, tai - kur kas daugiau“, - kalbėjo teisėjas.
A. Purvainis pastebėjo, kad kiekvieno baudžiamojo proceso atveju turėtų būti vertinama, ar tikrai reikia apklausti vaiką, o gautas jo liudijimas „turėtų būti patikrinamas visomis prasmėmis ir labai skrupulingai vertinamas“, mat vaiko parodymai neretai būna fragmentiški, formuluojami kitaip nei suaugusiųjų liudytojų atvejais.
Jo nuomone, visos institucijos ir kiekvienas su smurto artimoje aplinkoje aukos - vaiko - klausimais susiduriantis specialistas (atstovas, prokuroras, teisėjas ir kt.) turėtų labai gerai pasiruošti vaiko apklausai, kad joje gauti atsakymai būtų kokybiški, padėtų tinkamai įvykdyti teisingumą ir nebereikėtų pakartotinių apklausų, kurios neretai iškreipia parodymų tikslumą ir pakartotinai traumuoja nepilnamečius liudytojus.
2015 m. pradėjusią veiklą teismų psichologų komandą sudaro 16 psichologų ir 2 jų kuratorės mokslininkės, kurių interesų sritis - būtent darbas su vaikais teisinėje sistemoje. Visi 16 vaikus apklausti padedančių psichologų turi psichologijos bakalauro ir įvairių sričių psichologijos (klinikinės, organizacinės, teisės) magistro laipsnius, nuolat kelia savo kvalifikaciją darbo su vaikais teisinėje sistemoje ir vaikų apklausų srityse. Jų misija - sudaryti atitinkamas apklausos sąlygas ir padėti teisėjams bei teisėsaugos pareigūnams apklausti nepilnamečius.
Iš viso 2020 m. teismų psichologai teisėjams ir kitiems pareigūnams padėjo atlikti 867 apklausas ikiteisminiame tyrime (2019 m. - 1 320), 201 - baudžiamajame procese (2019 m. - 234), 311 - civiliniame procese (2019 m. - 343) ir 4 - administracinių nusižengimų bylose (2019 m. - 4).
Lietuvos teismų psichologų kuratorė doc. dr. Neringa Grigutytė teigė, kad smurtas prieš moteris plačiai aprašytas, tyrinėtas, tačiau „mažiau kalbama apie smurto poveikį vaikams, kai jie patys nėra tiesiogiai mušami, tik stebi, kaip vienas iš jų tėvų ar globėjų yra skriaudžiamas. Tokie vaikai vadinami pamirštomis buitinio smurto ar smurto šeimose aukomis.“
N. Grigutytė pastebėjo, kad net ir negimęs kūdikis motinos pilve jaučia smurto prieš motiną poveikį.
„Dalis tyrimų atskleidžia, kad 20 proc. moterų pirmą kartą patiria smurtą šeimoje tuo metu, kai laukiasi, - teigė ji. Pašnekovė pastebėjo, kad net ir kūdikystėje patirtas ar matytas smurtas nelieka be pasekmių žmogaus gyvenime.
„Vaiko saugumo jausmas priklauso nuo prisirišimo prie savo globėjų (tėvų) ir santykių tarp jų kokybė tarnauja kaip modelis tolesniems santykiams su kitais žmonėmis gyvenime palaikyti“, - sakė ji.
N. Grigutytės teigimu, kuo didesnį ir dažnesnį smurtą patiria kūdikio mama, tuo prasčiau ji atliepia kūdikio poreikius, o pats kūdikis patiria stresą, kuris gali pažeisti jo smegenų raidą, daryti įtaką santykiams su bendraamžiais ar akademiniams pasiekimams, padidėja narkotinių medžiagų vartojimo, delinkventinio elgesio ir ankstyvų lytinių santykių rizika.
„Vaikystėje vaikas nesusiformuoja saugumo jausmo, kad jis yra mylimas, žmonės geri, o pasaulis - saugi vieta gyventi, - liūdnus faktus dėstė docentė.
Mokslų daktarė teigė, kad neigiamos smurto pasekmės pasireiškia ne visada: asmeninės savybės, aukšti kognityviniai gebėjimai, bendraamžių palaikymas (ypač paauglystėje) ir kiti aspektai padeda smurto liudininkams tokių pasekmių išvengti.
N. Grigutytės nuomone, smurtą stebėjusiems vaikams, kaip ir jį patyrusiems, reikia pagalbos formuojant tinkamus socialinius įgūdžius ir saugant jų psichikos sveikatą.
„Tokiems vaikams reikia suaugusiojo asmens, kuriuo jie pasitikėtų ir kuris galėtų užtikrinti jiems saugumą bei suteikti nusiraminimą ir jaukumą.
N. Grigutytė priminė, kad vaikų negalima laikyti mažais suaugusiaisiais, nes jie pasaulį suvokia ir perteikia kitaip nei suaugę asmenys.
Teismų psichologai padeda atskleisti vaikų pasaulėvoką ir apsaugoti jų psichiką nuo antrinių traumų.
„Antrinė trauma arba antrinė žala patiriama tada, kai yra abejingumas, nejautrumas asmens išgyvenimams, emociniams poreikiams ir prioritetu tampa ne asmens, o, pvz., institucijos poreikiai ir tikslai, - atkreipė dėmesį docentė. - Smurtą patyręs ar jį stebėjęs vaikas tokią žalą gali patirti dėl neigiamų artimiausios socialinės aplinkos reakcijų, įvykio išviešinimo žiniasklaidoje, netinkamų, nekoordinuotų ir nesavalaikių įvairių žinybų veiksmų, dalyvavimo daugkartinėse apklausose ir kt.“
N. Grigutytė, antrindama A. Purvainiui, pabrėžė, kad kiekvienas specialistas ar pareigūnas, dirbantis dėl vaiko interesų baudžiamajame procese, savo darbui turėtų ruoštis skrupulingai ir jį atlikti atsakingai.
Ji akcentavo, kad tinkamai paruošti liudytoją teisinėms procedūroms (supažindinti su jų eiga, tikslais, dalyviais) yra ne mažiau svarbu, nes šitaip sumažinama psichologinių traumų tikimybė, gerėja teisinių procedūrų eiga, didėja parodymų patikimumas.
Baltijos jūros valstybių tarybos Vaikų rizikos grupės vadovė O. L. Haldorsson iš Švedijos pristatė daugelyje Europos šalių taikomą tarpinstitucinio bendradarbiavimo modelį Barnahus, kuriuo siekiama draugiško vaikui teisingumo ir globos.
„Daugialypis tarpdisciplininis bendradarbiavimas svarbus tam, kad galėtume padėti vaikui fiziškai ir morališkai atsigauti po patirtų traumų bei užtikrinti paramą jam ir tinkamą jo dalyvavimą baudžiamajame procese, - kalbėjo O. L. Haldorsson.
Smurto auka ar liudininku tapes nepilnametis pagal Barnahus modelį patenka į „vaiko namą“, kuriame suteikus reikiamą pagalbą gaunami jo parodymai, daromas jų vaizdo įrašas.
Jis vėliau naudojamas kaip įrodymas bylose, šitaip išvengiant papildomų vaiko apklausų ar akistatos su kaltinamuoju. „Deja, vis dar pasitaiko atvejų, kai vaikų apklausas vykdo tinkamai tam nepasirengę žmonės, - apgailestavo O. L. Haldorsson.
Pašnekovės teigimu, esama daug bendradarbiavimo modelių, tačiau vienas pagrindinių - būtent Barnahus. Šis modelis turi savo veikimo principus, kurie gali būti lengvai adaptuojami įvairiose teisinėse sistemose siekiant apsaugoti vaikus, rūpintis jų fizine ir psichikos sveikata, užtikrinti vaiko interesus ir apginti jo teises.
„Vienur vaiko apklausas atlieka policijos pareigūnai, kitur - psichologai, - pasakojo O. L. Haldorsson. - Svarbiausia, kad tai būtų specialiai apmokyti ir labai gerai pasirengę profesionalai, kurie bendradarbiautų su kitų atsakingų institucijų atstovais.“
Taip pat ji pabrėžė, kad Barnahus yra griežtai standartizuotas modelis, pagal kurį apklausos gali būti vykdomos tik tada, kai atitinka visus standartus: laikomasi protokolo, procedūra yra pritaikyta pagal vaiko amžių, specialiuosius poreikius, procese dalyvauja visi numatyti specialistai, vaiką apklausia tik vienas žmogus, yra galimybė apklausą įrašyti ir t. Pašnekovai bendrai sutaria, kad vaiko interesai turi būti visų procesų centre.