Su vaiko būdu susiję klausimai - ypatingai svarbūs kiekvienam tėveliui. Mamos klausimas: „Mano vaikui aštuoneri. Susiduriame su sunkumais mokykloje, vaikas yra lėtas, jam sudėtinga pritapti klasėje, suspėti pamokų metu atlikti užduotis. Kaip mama esu pripratusi prie jo tempo, tačiau vaikas dėl to kompleksuoja. Kaip galima jam padėti?“ Šiame straipsnyje aptarsime, kaip reaguoti į tokias situacijas, kaip kalbėtis su vaiku apie žmonių skirtumus ir kaip padėti jam jaustis saugiam.
Kas Tai Yra "Lėtas" Vaikas?
Šiuo atveju pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, kas turima omenyje, kai sakoma „lėtas“ vaikas. Tai galėtų reikšti ir netinkamai parinktą mokymosi stilių, ir flegmatišką asmenybės tipą ar tam tikrą mokymosi sutrikimą. Apie kiekvieną norėtųsi pakalbėti atskirai.
Netinkamas Mokymosi Stilius
Pradinių klasių mokytoja per pirmus metus be jokių testų pastebi, kurie mokiniai geriau perima informaciją vizualiniu, audialiniu ar kinestetiniu būdu. Galbūt mokinys taptų „greitesnis“, jei užduotys būtų sudarytos atsižvelgiant į tai, kokiu būdu jis geriausiai priima informaciją. Pastebėjus vaiko mokymosi stilių, jam galima padėti naudojant kiekvienam informacijos įsisavinimo būdui naudingas priemones.
- Vaizdai. Jeigu vaikas geriausiai informaciją supranta vizualiniu būdu, naudokite grafikus, lenteles, piešinius, spalvas, iliustracijas.
- Žodžiai. Pastebėjus, jog mokinys informaciją geriausiai įsisavina girdėdamas, stenkitės užduotis pateikti žodžiu, pasiūlyti veiksmų atlikimo seką, kviesti atsakyti į klausimus, diskutuoti ir komentuoti.
- Veiksmai. Jeigu vaikas informaciją priima lytėdamas ir dalyvaudamas veikloje, mokykite jį emocionaliai reaguoti į mokomąjį objektą, pavyzdžiui, galite pasiūlyti tekste esančius svarbius dalykus žymėtis šypsenėlėmis ar kitais ženklais. Kartu atlikite ritmingus judesius, pavyzdžiui, mokantis taisyklių, ties kiekviena spragtelėkite pirštais ar skaitant keiskite kūno padėtį.
Tai tik keli pavyzdžiai, kurie gali būti labai naudingi. Tiek tėveliai, tiek mokytojai turėtų sistemingai ir vieningai ieškoti bei puoselėti vaiko mokymosi stilių ir išnaudoti jo teikiamas stipriąsias puses.
Flegmatiškas Asmenybės Tipas
Siūlyčiau pagalvoti, ar visose situacijose vaiko tempas būna vienodas, galbūt kitomis aplinkybėmis užduotis jis atlieka greičiau? Pasikalbėkite su mokytoja, ar ji taip pat pastebi vaiko lėtumą, o gal tai tiesiog išsiblaškymas.
Taip pat skaitykite: Vaikų patyčios mokykloje
Labai svarbu kritiškai įvertinti vaiko gebėjimus. Galbūt tikitės daugiau nei jis pajėgus padaryti? Jei jūsų vaikas priklauso flegmatiškam asmenybės tipui, mokymosi sėkmę lemia motyvacija. Sudomintas vaikas pats imsis iniciatyvos, todėl pateiktos užduotys jam turi būti įdomios, įtraukiančios. Galite po truputį trumpinti užduotims atlikti skirtą laiką ir tokiu būdu didinti jų atlikimo tempą.
Tokiu atveju siūlyčiau stebėti, ar mokinys nepatiria daugiau nesėkmių nei pasisekimo. Pernelyg dažnai patirdamas nesėkmes, vaikas gali nusivilti ir prarasti motyvaciją, todėl svarbu jį palaikyti ir nuolat skatinti. Flegmatiško asmenybės tipo mokiniui galima padėti sudarius tikslią dienotvarkę, kurioje aiškiai numatyta, kiek laiko yra skirta įvairioms veikloms. Tokiam vaikui reikia dirbti ramioje aplinkoje, pasirūpinti, kad jo akiratyje būtų kuo mažiau dirgiklių, galinčių nukreipti dėmesį nuo užduoties.
Mokymosi Sutrikimai
Jei nė vienas iš minėtų dalykų neduoda naudos, nereikėtų atmesti ir mokymosi sutrikimo galimybės. Tačiau tai nustatyti gali tik specialistai. Tėveliams tai išties jautrus ir daug nerimo keliantis klausimas, tačiau žinojimas labai daug ką keičia. Žinant galima rinktis patikimas ir tikslias priemones, kurios tikrai padės mokiniui mokytis, o mokytojui - mokyti.
Patyčios Mokykloje
Jeigu vaikas išgyvena dėl savo lėtumo, apie tai vertėtų pasikalbėti su mokytoja, įvertinti klasės mikroklimatą, išsiaiškinti, ar mokinio tempas nebuvo tapęs patyčių objektu. Tokioms situacijoms galima užkirsti kelią kalbantis.
Ryto žinių valandėlės ar kitu bendruomenės pokalbiams skirtu laiku su vaikais reikia kalbėtis apie kiekvieno žmogaus individualumą ir išskirtinumą, išryškinti visų mokinių gerąsias savybes ir akcentuoti, kad stiprintinų pusių turime visi. Kuo daugiau apie patyčias kalbėsime, tuo didesnė tikimybė, kad jų vis mažės. Tačiau nepakanka apie tai kalbėti viešai. Labai svarbu, kad apie patyčias kalbėtume ir šeimoje su savo vaikais.
Taip pat skaitykite: Šeimos Istorijos ir Trynukai
Karalienės Mortos mokyklos psichologė, Vaiko gerovės komandos narė Ugnė Koršunovė pabrėžia: itin svarbu, kad mokyklose pedagogai ir psichologai, o namuose - tėvai, nuolat kalbėtųsi su vaikais apie tai, kaip sustabdyti patyčias.
Filmas apie patyčias (Vertas dėmesio)
Suaugusiųjų atsakomybė Patyčių prevencija ir stabdymas yra suaugusiųjų atsakomybė. Būtų tobula, jeigu specialistai, mokinių tėvai, mokytojai bei mokyklos administracija panašiai suvoktų, kas yra nepagarbus elgesys mokinių atžvilgiu - erzinimas, patyčios, priekabiavimas.
Patyčios - tai pasikartojantis, tyčinis elgesys, kuriuo siekiama įžeisti, sumenkinti, pažeminti kitą. Patyčių situacijoje vaikai, paaugliai būna įvairiuose vaidmenyse:
Suaugusieji turi liautis gūžčioti pečiais: „ką aš galiu padaryti”, „nekreipk dėmesio”, „gal tu jam/jai patinki, todėl šitaip elgiasi”. Mokytojas, mama, tėtis turėtų rimtai reaguoti į vaiko užuominą, jog klasėje kažkas „visą laiką taip ant manęs sako”. Tuomet vaikas/paauglys jaučiasi saugiau kalbėdamas apie savo jausmus.
Taip pat skaitykite: Autizmo diagnostika
Patyčias patiriantis vaikas yra priverstas išgyventi gėdą, pažeminimą, išgąstį, kaltę, liūdesį, sutrikimą, neviltį, bejėgiškumą, norą slėptis, atsitraukti, verkti. Adekvati suaugusiojo reakcija jaunam žmogui parodo: „viskas su tavimi gerai, pasitikėk savo jausmais. Stiprūs jausmai praneša, kad kitas žmogus netinkamai su tavimi pasielgė. Tu dėl patyčių nekaltas, esi man svarbus, niekas negali tavęs stumdyti, pravardžiuoti ar rašyti tau nemalonias žinutes”.
Dažnai paaugliai baiminasi, jog juos vadins skundikais ir „bus dar blogiau”. Tėvai nesvarstydami turėtų pranešti mokyklai, jeigu žino, kad su jų ar kitu vaiku nederamai elgiasi bendraamžiai ar mokytojai.
Kaip Kalbėtis Su Vaiku Apie Skirtumus?
Tad kuo daugiau bus bandymų į tai atkreipti visuomenės dėmesį, tuo geriau. Iš savo pusės prie to norėčiau prisidėti papasakodama, kaip mes galėtume kalbėti su vaikais apie mūsų - vaikų ir suaugusiųjų - skirtumus. Šiame video norėčiau įvardyti bent tris metodus, kaip galime vaikui parodyti, jog tas, kuris tyčiojasi, nebūtinai yra teisus, ypatingai nėra teisus, tačiau jis taip pat nėra ir blogas. Taip pat aptarsime, kaip mes galime parodyti vaikui, kad visi skirtingi žmonės yra vienodai geri, kad lygiavertiškumas nereiškia vienodumo.
Provokavimas
Norėčiau pradėti nuo to, kaip mes galime kalbėti su vaiku, jei matome, jog grįžo iš mokyklos ar darželio nusiminęs, neramus ir sako, jog iš jo tyčiojosi, tarkime, sakė, kad jis storas. Tai patiria tikrai nemažai vaikų, kurie yra visai nestambūs, tačiau vaikai tai labai išgyvena, yra mergaičių, kurios net pradinėje mokykloje nustoja valgyti, nes joms kažkas pasakė, kad yra storos. Ir jei mes vaikui ar paaugliui tiesiog sakome, kad viskas yra gerai, nes jis juk tikrai žino, kad taip nėra, vaikas tai labai dažnai priima kaip tėvų norą sušvelninti situaciją ir viduje jam tai būna gerokai sunkiau suprasti.
Mes galime vaiką šiek tiek paprovokuoti. Pavyzdžiui „mano ūgis yra 159 cm. Jei man kažkas pasakytų, jog mano ūgis 2 metrai ir pradėtų juoktis, aš nepatikėčiau, nes puikiai žinau, koks mano ūgis. Lygiai taip pat tu nepatikėtum, jei kas nors pasakytų, kad tavo ausys kaip dramblio, arba vaikui blondinui pasakytų, jog jis juodaplaukis ir iš to juoktųsi“. Greičiausiai vaikas atsakytų, jog nepatikėtų. Šioje vietoje galime pasakyti, jog tas vaikas, kuris taip kalba, taip pat nėra blogas. Greičiausiai jo širdelei labai skauda, galbūt jo pakankamai nemyli tėvai, galbūt neskiria jam dėmesio. O galbūt turi kažkokių problemų ir jo širdelei yra skaudu, tad jis ir turi išmokti tinkamai bendrauti ir išreikšti savo jausmus. Mes to vaiko negalime atstumti ir nurašyti, kad jis yra blogas.
Pavyzdžiai
Kitas būdas, kaip galime bandyti kalbėti su vaiku, ypač tinka kalbėtis su ikimokyklinukais. Dažniausiai maži vaikai vienodai vertina ir tėtį ir mamą. Jei kartais ir pasako kitaip, vis tiek giliai širdyje abu myli tikrai vienodai. Jei matome, kad šioje vietoje kyla kokių nors iššūkių, galime imti, pavyzdžiui, du vienodai svarbius sportininkus. Čia gal labiau tinkama jau pradinukui, pavyzdžiui, futbolininkus Ronaldo ir Messi. Tuomet galime paklausti vaiko, kuris iš jų aukštesnis, stambesnis, kurio plaukai ilgesni, kuris iš jų gyvena didesnėje šalyje ir panašiai.
Jei kalbame apie tėvus, galime vaiko paklausti, kuris aukštesnis, kurio iš jų plaukai ilgesni, kokios tėvų akys. Fizines savybes vaikams suprasti lengviausia. Vėlgi pasitelkite įvairius klausimus ir pabaigoje paklauskite, kuris iš jų yra geresnis. Žinoma, prieš tai turėtume pagalvoti apie tai, kad vaikas tuos asmenis vertintų vienodai. Dažniausiai po ilgos pauzės vaikas pradeda sakyti, jog nežino, ir geri jie abu. O galbūt vaikas ir pasirinks, kad pavyzdžiui, vienas iš jų - Ronaldo - yra geresnis. Tokiu atveju galime net ir paabejoti ir perklausti, ar tikrai vaikui jie yra skirtingi.
Tad per išorę, per vaiko mylimus, mėgstamus žmones parodome jam, kad jie gali būti labai skirtingi, tačiau vienodai geri ir vienodai mylimi. Taip pat ir vaikai. Nesvarbu, kad vienas yra greitas, kitas lėtesnis, vienas aukštas ir lieknas, kitas žemesnis ir stambesnis. Nepaisant to, jie vis tiek yra vienodai geri.
Piešimas
Aptarkime dar vieną metodą, kaip galėtume kalbėti su vaiku. Jei vaikas mėgsta piešti, būtų puiku, jei paprašytume jo nupiešti piešinuką. Jei vaikas dar nemoka ar nenori piešti, galime arba patys nupiešti arba iš kokio nors žurnalo iškirpti piešinuką, kuris jam būtų gražus, pritrauktų dėmesį ir sumotyvuotų atidžiau pažiūrėti. Čia turime pavyzdį, nupieštą gėlytę. Paprašykime vaiko palaukti ir sukarpykime paveikslėlį į kelias labai skirtingas dalis, kurios vėliau galėtų susidėti kaip dėlionė.
Tuomet galime paklausti vaiko, kaip jis galvoja, ar detalės yra vienodos, ar skirtingos. Greičiausiai vaikas, jau galintis suprasti šias sąvokas ir jei nenori tiesiog paprieštarauti, atsakys, jog dalys skirtingos. Tačiau jei norime vėl turėti tą gražų piešinuką, mums reikalingos visos šios detalės. Tik tada, kai turime visas detales, galime vėl turėti tą gražų piešinį ir visumą.
Paprašykime vaiko įsivaizduoti, kas būtų, jei vieną ar kitą detalę nuimtume ar užlenktume, norėtume kaip nors pakeisti, - ar piešinys išliktų toks pat gražus. Tai parodę galime su vaiku aptarti, kad ir klasėje, šeimoje, su draugais ar bet kur kitur yra labai svarbu, kad būtų visuma. Nesvarbu, kad esame tikrai labai skirtingi, tačiau jei kažkurio vieno iš mūsų nėra arba labai norime kurį nors vieną pakeisti, piešinys nėra gražus.
Kaip Elgtis Tėvams?
Tačiau užtenka „pakeisti“ tokių kasdienių istorijų veikėjus, pavyzdžiui, į vaiko vietą „pastatyti” tą patį dėdę ar kaimyną ir jei gurkšnojant arbatą kitas suaugęs draugas trinktelėtų per bicepsus ir lyg tarp kita ko lepteltų: „Gal pakočiok labiau raumenis, ką?“, tai tikrai neatrodytų tik lengvi kvaili juokeliai. Gali būti, taip leptelėjęs gautų dar ir skaudų antausį. Tai kodėl taip darome savo vaikams?
Psichologė Dovilė Jankauskienė: „Žmonės, kurie vaikystėje buvo žeminami, ignoruojami, suaugę nesąmoningai siekia revanšo, nes nori patirti jausmą, kad „dabar ir aš jau galiu!” Užaugau, todėl dabar galima ir man. Mūsų tėvų, senelių karta augo kultūroje, kurioje vaikai ir gyvūnai buvo lyg ir žemesnė rūšis - be balso ir be vertės, tad su ja galima elgtis beveik kaip nori.“
Nežinote, elgiatės su vaiku tinkamai ar ne? Įsivaizduokite, kad tai, ką ketinate jam pasakyti ar padaryti, sakytumėte ar darytumėte savo draugei ar draugui.
Kaip elgtis mamai, kai jos vaikas traukiamas per dantį? Jei akivaizdu, kad sutrikdė suaugusiojo žodžiai, reikia padėti vaikui susivokti ir parodyti, kaip atsakyti nepuolant į konfliktą. Pavyzdžiui: „Prašau man to nesakyti“, „Aš nenoriu to girdėti“,„Neprivalau apie tai su jumis kalbėtis”, o ne pulti į atlapus sakant: „Į save pasižiūrėk, tu irgi nei šioks, nei toks!“. Neskatinkite vaiko atsikirsti, mokykite gintis taikiai. Jei suaugęs žmogus įkyriai lenda prie vaiko kažką aiškindamas, šis turi teisę kviestis į pagalbą mamą arba tėtį. Kaip tik suaugusiųjų pareiga yra išmokyti vaiką pasipriešinti saugiai ir pasitraukti iš konflikto.
Jeigu vaikas nesureaguoja į patyčias, nes dar „nepagauna“ ironiško, sarkastiško tono, ar mama turėtų padėti suprasti, kad tai, kas įvyko, ką jis girdėjo, yra „neskanu“? Tai žinoma. Mama galėtų paklausti vaiką įžeidusio suaugusio žmogaus: „Kodėl tu jam tai sakai?“, ir leisti atsakyti į klausimą, kodėl jis taip sako, koks to žmogaus tikslas. Galima pasakyti: „Žinai, man tai nepatinka“, ir paklausti vaiko, kaip jis jaučiasi tai girdėdamas, patinka jam tai ar ne. Vaikas turi teisę pasakyti, kad jam nepatinka.