Socialiniai santykiai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Jie suteikia mums paramą, meilę, bendrumo jausmą ir padeda augti kaip asmenybėms. Tačiau, deja, santykiai ne visada būna harmoningi ir pilni džiaugsmo. Kartais juose atsiranda agresija, kuri gali būti labai žalinga ir netgi traumuojanti. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra agresija socialiniuose santykiuose, kokios jos priežastys ir pasekmės, bei kaip su ja susidoroti.
Kas yra psichologinis smurtas?
Psichologinis smurtas - tai specialiai ir pakartotinai išsakytais žodžiais siekiama įskaudinti ir sumenkinti kitą žmogų. Psichologinis smurtas kaip patyčios yra siejami su grasinimu, gėdinimu, išjuoka, agresyvumu, nukreiptu į nukentėjusįjį, ir žodiniu užgauliavimu. Kai žmogus smurtauja psichologiškai, jis tarsi žaidžia su kito žmogaus mintimis, jausmais, savijauta.
Psichologinis smurtas gali pasireikšti darbo aplinkoje, internete, socialiniuose tinkluose, tarp draugų, tarp tėvų ir vaikų šeimoje ar romantiniuose santykiuose. Bet visais atvejais psichologinis smurtas sukelia nemalonius jausmus, gadina savęs vaizdą, mažina savivertę ir verčia jaustis kaltu ar susigėdusiu be jokios rimtos priežasties. Tokį smurtą patiriantis asmuo gali pradėti galvoti, kad „kažkas su manimi iš tikrųjų yra negerai“ arba „jei aš pasitaisysiu ar kažką apie save pakeisiu, tai manęs nebeįžeidinės“.
Tačiau psichologinį smurtą yra sunku ignoruoti ar jo nepastebėti, nes jis vyksta pasikartojančiai, o nukentėjusysis jaučiasi labai nemaloniai. Priežasčių taip pat daugybė. Vieni smurtaudami siekia naudos, stiprybės, galios. Kiti tuo tarpu siekia keršto, net jei jis ir nėra nukreiptas į nukentėjusį asmenį. Smurtautojas projektuoja savo žodžius, nuostatas ir veiksmus į nekaltą žmogų, dažniausiai ir dėl to, kad smurtaujantieji nėra išsprendę savo pačių psichologinių problemų.
Psichologiškai smurtaujantys žmonės dažnai ir patys turi emocinių sunkumų. Žmogaus aplinka ir šeima turi įtakos, ar žmogus vėliau naudos psichologinį smurtą kaip jėgą ir galią prieš kitus. Jei vis dėl to jauti, kad psichologiškai smurtauji prieš kitus, paklausk savęs, kas skatina taip elgtis, iš kur tai kyla, kokią žaizdą bandome užtaisyti kitų sąskaita?
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Na, o jei manai, kad patiri psichologinį smurtą iš savo artimo žmogaus, pasistenk pasikalbėti apie tai su kuo nors, ieškok pagalbos, kreipkis į specialistą. Pripažinti sau, jog mylimas žmogus nuolatos skaudina, gali būti be galo sudėtinga. Todėl suprantama, jog tokiais atvejais tikimasi, kad smurtautojas pasikeis arba susiprotės ir nustos taip elgtis. Bet be jokių pokyčių ar pagalbos, smurtas staiga nenustos. Pokyčiai ir išsilaisvinimas nuo psichologinio smurto didžiąja dalimi priklauso ir nuo tavęs.
Kompleksinis potrauminis stresas
Kompleksinis potrauminio streso sutrikimas (KPTSS) dažniausiai pasireiškia po ilgalaikio, pasikartojančio traumuojančio patyrimo, kurį sukelia kiti žmonės. Tai gali būti vaikystėje patirtas smurtas, prievarta, apleistumas ar nuolatinis emocinis ar seksualinis smurtas santykiuose. KPTSS simptomai apima tuos pačius, kaip ir PTSS, tačiau šie žmonės dažnai susiduria su papildomais sunkumais: jie turi problemų su emocijų valdymu, savo tapatybės ir santykių nustatymu.
KPTSS sukeltos traumos gali sukelti nuolatinį baimės jausmą, kuris neveikia tik kaip atsakas į realią grėsmę, bet ir tampa įprasta būsena. Tai gali sukelti hiperbudrumą - žmogus nuolat tikisi, kad kažkas blogo atsitiks. Toks nesibaigiantis stresinis atsakas gali pabloginti žmogaus fizinę ir psichinę sveikatą, sukelti miego sutrikimų, nuovargį ir kitas sveikatos problemas.
KPTSS dažnai sukelia ilgalaikius atminties sutrikimus. Žmogui gali būti sunku prisiminti kasdienius įvykius ar išlaikyti dėmesį. Ilgalaikiai trauminiai išgyvenimai gali paveikti hipokampą - smegenų sritį, atsakingą už atmintį ir mokymąsi. Tai gali pasireikšti kaip užmaršumas, išsiblaškymas, ir sunkumai priimant sprendimus ar susitelkiant į užduotis.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Pagalbos galimybės
KPTSS yra gydomas įvairiais metodais, tačiau pirmiausia svarbu kreiptis į profesionalą, kad būtų nustatytas tinkamas gydymo planas. Vienas pagrindinių metodų - kognityvinė elgesio terapija (KET), kurios tikslas yra padėti žmogui pakeisti klaidingus įsitikinimus, kurie susiformavo dėl traumos, ir išmokti sveikai reaguoti į stresą.
Kai KPTSS sukelia rimtus funkcionavimo sutrikimus ar kitus psichologinius sutrikimus, gali būti naudinga naudoti ir vaistus, kurie padeda valdyti nerimą, depresiją ar kitus lydinčius simptomus. Kartu su psichoterapija jie gali žymiai pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę.
Savipagalba taip pat labai naudinga kasdieniame gyvenime. Tai apima tokius veiksmus kaip:
- Fizinis aktyvumas - kasdienis pasivaikščiojimas ar lengva mankšta gali padėti sumažinti stresą.
- Dėmesingas įsisąmoninimas - meditacija, kvėpavimo pratimai ir kitokios relaksacijos technikos padeda nuraminti mintis ir emocijas.
- Socialinė parama - kalbėjimasis su žmonėmis, kuriais pasitikima, ar dalyvavimas savipagalbos grupėse gali padėti žmogui jaustis suprastam ir priimtam.
Santykių traumos
Santykių traumos yra susijusios su žalingomis patirtimis artimuose, emociškai reikšminguose santykiuose (su tėvais, mokytojais, draugais, bendradarbiais, partneriais, artimaisiais ar kitais reikšmingais žmonėmis). Traumuojančiai gali veikti meilės ir dėmesio trūkumas, ignoravimas, abejingumas, fizinis smurtas, neištikimybė, išdavystė, melas, manipuliavimas, žeminimai, patyčios, pastovi kontrolė ir kitokios neigiamos patirtys.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Egzistuoja įvairios santykių traumų klasifikacijos. Viena jų traumas klasifikuoja pagal traumatizacijos laikotarpį: ikiverbalinės traumos (traumatizacija vyksta antenataliniu laikotarpiu ar pirmais - antrais gyvenimo metais) ir vaikystės traumos (traumatizacija vyksta trečiais - vėlesniais vaikystės ar paauglystės metais). Pagal minėtą klasifikaciją, patyrus traumuojantį įvykį santykiuose suaugusiame amžiuje, jis būtų vadinamas tiesiog santykių trauma.
Antroji klasifikacija pabrėžia traumuojančio faktoriaus pobūdį ir intensyvumą. Pagal šį skirstymą santykių traumos gali būti ūmios (pvz.: partnerio neištikimybė, staigi artimojo netektis) ar lėtinės (pvz.: fizinis ar emocinis smurtas namuose, nepriežiūra, pasikartojančios patyčios mokykloje ar socialiniuose tinkluose).
Dar vieną santykių traumos rūšį čia būtų pravartu paminėti - tai vikarinės (netiesioginės) traumos. Jos patiriamos stebint ar būnant šalia kitų artimojo rato žmonių, patiriančių traumuojančias situacijas (pvz.: vaikui stebint kaip tėvai muša ar žemina jo brolius ar seseris, matant mokytojo patyčias, nukreiptas prieš klasiokus).
Lise Bourbeau santykių traumų teorija
Kanadiečių kilmės psichologė Lise Bourbeau išskiria 5 skirtingas santykių traumas:
- Atstūmimo trauma (trauma of rejection)
- Apleistumo / paliktojo trauma (trauma of abandonment)
- Pažeminimo trauma (trauma of humiliation)
- Išdavystės trauma (trauma of betrayal)
- Neteisybės / neteisingo elgesio trauma (trauma of injustice)
Atstūmimo traumą patyręs žmogus dažnai socialinėse situacijose jaučiasi menkas, nepilnavertis, nereikalingas, nesvarbus ir nepageidaujamas. Apleidimo trauma įvyksta tuomet, kai tėvai (ypač tos pačios lyties kaip ir vaikas) vaiko emocinius poreikius tenkina menkai ar labai netolygiai ir /arba aplinka, kurioje auga vaikas, yra nestabili ir nenuspėjama. Pažeminimo trauma susijusi su vaiko gėdinimu, žeminimu namuose, mokykloje ar kitose jo erdvėse.
Neištikimybė
Neištikimybė aplanko labai didelę dalį porų tačiau kiekvienai porai tai būna didžiulis ir skausmingas smūgis. Išskyrus tuos, kurie į kairę laksto reguliariai, sunku tiek tam, kuris buvo išduotas, tiek tam, kuris išdavė. Ar partnerio neištikimybė yra pakankamas pretekstas skyryboms ar dar ne? Atsakymą į šį klausimą kiekvienas turi rasti individualiai. Dalis žmonių neištikimybės neatleidžia niekada ir šis neatleidimas stipriai nuodija santykius. Rinktis skirtis net ir po vieno neištikimybės atvejo yra normalu.
Jeigu neištikimybė kartojasi, skyrybos yra rekomenduojamos, kadangi nuolatinė partnerio neištikimybė labai neigiamai veikia išdavinėjamo žmogaus psichologinę būseną. Krenta savivertė, pradeda atrodyti, kad esame verti to, kad su mumis taip elgiasi, jaučiamės kaip antraeiliai, nevertingi, ko pasekoje tampame labai nelaimingais žmonėmis. Tie, kurie renkasi būti su išdavinėjančiu partneriu, žino, kodėl tą daro - dėl statuso, pinigų, patogumo, gražios šeimos įvaizdžio arba santykiai senai mirę, o nesiskirti tiesiog patogiau. Tai yra kaina, kurią jie ar jos renkasi mokėti ir su tuo nėra nieko blogo.
Yra tam tikra riba, kada sunku suprsti, ar tai neištikimybė ar dar ne. Tai yra romantiški susirašinėjimai su priešingos lyties atstovais, pažinčių paieškos “tiesiog pabendrauti”, akivaizdūs flirtavimai siekiant pritraukti dėmesį, bet nenukeliaujant iki fizinės neištikimybės. Gyvendami su tokiu žmogumi nesujaučiame gerai, tačiau ne visada suprantame ar tai normalu. Priešingos lyties dėmesio ieškojimas už santykių ribų rodo nebrandą ir nepasišventimą, todėl tikėtina, kad iki fizinės neištikimybės ne taip ir toli.
Staiga pradeda aiškėti, kad kažkas yra ne taip ir išaiškėja, jog jis ar ji buvo neištikima. Paprastai pora pripažįsta, kad prieš vieno iš partnerių neištikimybę santykiuose buvo atšalimas, atitolimas, abu jautėsi prastai, bet kažkaip su tuo gyveno. Tai gali būti poros metų atšalimas, o gali būti visą poros gyvenimą besitęsiantis santykių prastėjimas. Kadangi poroje yra negera, šalutiniai santykiai atrodo kaip išeitis iš nemalonios situacijos. Ne gana to galvoje ir jausmuose kyla didelė sumaištis, todėl neištikimybės faktas dažniausiai yra slepiamas. Yla anksčiau ar veliau išlenda iš maišo ir pora atsiduria ant santykių sugriuvimo arba jų atstatymo slenksčio.
Kada pas žmogų stipriai veikia įsimylėjimo chemija, jis ar ji kaip narkomanas eina ten, kur gali patirti tai, ką patiria įsimylėjeliai. Ne gana to, jis ar ji negali su tuo, kurį įsimylėjo, būti kartu tiek, kiek nori, turi slėptis, riboti bendravimą, o tai tik stiprina prisirišimą, sunku pamatyti žmogų tikrą ir daug vietos lieka romantiškoms fantazijoms. Paleidus partnerį daryti tai, ką jis ar ji nori, bet duodant santykiams šansą, yra tikimybė, kad jis ar ji “gaus ragų” ir paaiškės, kad įsimylėjimo objektas yra toli nuo tobulumo.
Kaip atkurti santykius po neištikimybės?
Išduotas partneris gali norėti būti kartu, tačiau neištikimybė yra didžiulė emocinė ir psichologinė trauma ir tiesiog atleisti vargiai pavyks. Jeigu poroje buvo aiški krizė, visų pirma reikia suprasti, kad laikas perkratyti santykius ir pažiūrėti kodėl neištikimybė apskritai įvyko. Jeigu pora nedarys nieko, kad į santykius grįžtų (ar būtų pagilintas) artumas, šiluma, būtų išspręsti gilūs nepasitenkinimai, nuoskaudos, trūkumai, pora greitai atsidurs toje pačioje situacijoje kuri paskatino vieną iš partnerių būti neištikimu. Kada pora taikosi, būtina daryti išvadas, o ne pakišti viską po kilimėliu.
Išduotas partneris yra ne tik stipriai sužeistas bet jaučiasi labai pažeidžiamas. Jam ar jai atsistatyti po tokio smūgio reikia laiko ir tam tikrų sąlygų. Labai aiškiai nuspręskite ir labai konkrečiai informuokite parnterį, kad sekantis kartas reiškia garantuotas skyrybas. Tai turi būti neginčijamas sprendimas, kurį žinote, kad įgyvendinsite, kad ir kaip bus sunku. Jeigu nusprendėte palaukti partnerio, kol jis ar ji nežino ar būti su jumis ar su meilužiu/-e, nustatykite aiškias laiko ribas, kiek laukiate arba labai aiškiai pasakykite, kad amžinai nelauksite.
Jeigu toliau gyvente kaip pora ir atsatinėjate santykius, galite nubrėžti ribą, kad su meilužiu/-e nebūtų net menkiausio kontakto, o išlindus informacijai, kad kontaktas buvo, skirsitės. Labai aiškios ribos padeda atgauti proto ramybę. Kol bijosite netekti partnerio, laikysitės įsikibę santykių, bandysite šį tą praleisti pro akis, kentėsite žymiai labiau negu kentėtumėte esant skyryboms. Išduotas partneris turi mažiausiai metus laiko išgyti nuo patirtos išdavystės. Tai reiškia, kad mažiausiai metus laiko jis ar ji gali apie tai kalbėti, pasakoti, kaip jaučiasi, klausinėti, pykti, rodyti, kad skauda, netgi prašyti patikrinti telefoną, turėti visas prieigas prie socialinių tinklų, elektronio pašto ir t.t.
Išdavęs partneris dažnai jaučiasi stipriai kaltas ir bando užtildyti savo antrą pusę tam, kad kaltės jausmas bent jau nedidėtų. Išduotas partneris, tuo tarpu, turi suprasti tai, kad dabar jo ar jos rankose yra “ginklas”, kuriuo galima kankinti savo “prasikaltusį” mylimąjį visą likusį gyvenimą manipuliuojant jo ar jos kaltės jausmu. Nedarykite to! Tai nepadės nei jums nei poros santykiams.
Jūs turite pilną teisę iškalbėti iš išreikšti skausmą, tačiau naudoti neištikimybės faktą tam, kad skaudintumėte ar menkintumėte savo partnerį nereikia. Visiškas atvirumas socialiniuose tinkluose, el. paštuose ir t.t. vienodai reikalingas tiek vyrams tiek moterims. Padarėte klaidą ir klaida turi savo kainą, nors jūsų intencijose vargiai buvo piktybiškas noras skaudinti savo antrą pusę. Jums teks prisiimti visą atsakomybę už situaciją ir nei trupučio nepermesti jos partneriui. Tik taip galite tikėtis sąlyginai greito ir mažiausiai žalojančio santykius poros išgyjimo iš patirtos traumos.
Jeigu jaučiate, kad partneris jus pradeda žeminti, bando gauti prisipažinimą, kad esate kaltas ar kalta, baudžia jus neištikimybės faktu, pasakykite ką matote ir kad neketinate tokių dalykų toleruoti. Ką domina statistika, vyrų ir moterų neištikimybių atvejai yra praktiškai vienodi ir skiriasi vos vienu kitu procentų.
Vyriškumas ir agresija
Specialistai pastebi, kad prastą vyrų emocinę sveikatą šiandien dažnai lemia tinkamų autoritetų ir pavyzdžių neturėjimas vaikystėje bei skaudžios patirtys. Šiais laikais grynai vyriška problema - kaip rasti balansą tarp stuburo turėjimo ir širdies, t.y., ne tik mokėti būti pažeidžiamam, jautriam, atsiverti intymiam ryšiui su žmonėmis, bet ir pastovėti už savo ribas, pasirūpinti savo poreikiais, jausti sveiką santykį su savo agresija.
Vyriškumas šiaip jau išgyvena krizę pagal įvairius psichikos sveikatos rodiklius: priklausomybes, savižudybes, rizikingą, savidestruktyvų elgesį, buvimą santykiuose. Daugeliui vyrų šiais laikais neaišku, kas jie tokie, kokiu vyru galima būti, kokiu ne, jie neturi su kuo pasikalbėti apie tai, pasitarti.
Vienas iš vyriškumo krizės aspektų yra tai, kad jau kelinta berniukų karta per pastaruosius porą šimtų metų auga nematydami arti tėvo arba kito vyriško autoriteto. Augantis vyras, berniukas turi tiesioginio sąlyčio su kitais vyrais.
Vieni iš mūsų pasirenka tapatintis su tėvu ir elgiasi panašiai. Ir tada mes nueiname į kitą kraštutinumą - mes išvis susipykstame su savo vyriškąja dalimi. Vyrams trūksta prieinamos ir priimtinos pagalbos formos. Jeigu jau vyras sugalvoja, kad jam reikia savimi pasirūpinti, jis gali nueiti pas psichiatrą arba pas psichologą, bet dažniausiai šie specialistai yra moterys.
Vyrams trūksta prieinamos ir priimtinos pagalbos formos. Vyrai bijo vyrų, galima taip sakyti. Mums taip reikia emocinio supratimo iš kito vyro, bet mes bijome kitų vyrų, nes mes iš jų patyrėme daug smurto. Mes galų gale nemokame kalbėti apie jausmus, mes nepasitikime, kad kitas vyras mokės kalbėti apie tuos jausmus, tai yra nesaugu. Mes dar turime didžiulę homofobijos atmosferą Lietuvos visuomenėje, yra baisu, kad jeigu jau bent kokį emocinį artumą parodysiu kitam vyrui, tai jau viskas, čia jau homoseksualumas, mūsų visuomenėje tai didžiausia nuodėmė.
Yra tie du kraštutinumai, kuriuose daugelis vyrų save randa: arba jie turi per daug stuburo ir per mažai širdies, arba turi per didelę širdį ir per mažai stuburo. Jeigu vyras save labiau randa jautrumo poliuje, tai dažnai toks vyras turi daugiau draugių moterų, negu vyrų. Daugelis tokių vyrų auga girdėdami savo motinų versijas apie vyrus, nes pvz., auga be tėvo, arba tėvas yra emociškai nepasiekiamas, jis pats nekalba apie savo vidinį pasaulį, bet mama labai noriai kalba. Tuomet toks vyras užauga turėdamas motinos versiją apie tai, kas yra vyras, koks jis turi būti. Jeigu vyras yra tame kitame grubumo poliuje, tai jam kaip tik reikės labiau mokytis švelnėjimo ir čia tiesiog jį kviesčiau atkreipti dėmesį, koks jo santykis su savo pažeidžiamumu. Tiesiog norisi pasiūlyti idėją, jog pažeidžiamumas yra galia, jėga.
Pyktį galime valdyti keliais būdais. Viena strategija - visiškai užgniaužti tą pyktį ir jį nukreipti į save. Tai čia tas didžiulis savęs kaltinimas, kritikavimas yra į save nukreipta agresija. Kitas kelias, kuris yra būdingas vyrams, yra išveika. Pvz., kažkas santykiuose labai sunervina, na ir eina į sporto salę, ten kilnoja geležį, kad tik prasiventiliuoti.
Patarimai vyrams:
- Nebūtinai eiti bendrauti su tokiais vyrais, kurie tave gąsdina, yra nemalonūs, bet ieškoti tokių žmonių, su kuriais gera leisti laiką.
- Siekiamybė yra jausmus jausti kito žmogaus akivaizdoje ir mokytis tą daryti kažkaip taikiai, nes net ir pyktis pats savaime nėra destruktyvus jausmas.
Agresija socialiniuose santykiuose gali būti labai įvairi ir turėti skirtingas priežastis bei pasekmes. Svarbiausia yra atpažinti agresiją, suprasti jos šaltinius ir ieškoti būdų, kaip su ja susidoroti. Jei jaučiate, kad patys esate agresyvūs arba patiriate agresiją iš kitų, nebijokite kreiptis pagalbos į specialistus. Atminkite, kad sveiki ir harmoningi santykiai yra įmanomi tik tuomet, kai juose nėra vietos agresijai.
tags: #agresija #ir #socialiniai #santykiai