Ekonomika (gr. oikonomikē - ūkininkavimo menas) - šalies arba jos ūkinio vieneto veiklos visuma, plačiai apimanti gamybą, ekonomiją, socialinę atsakomybę, vartojmą, finansus, paslaugas ir prekybą, bei nuolatinį jų atnaujinimą.
Sistema (gr. σύστημα, systēma ‘sustatyta, sudėliota’) - susijusių elementų aibė, kuri objektyviai iš aplinkos išsiskiria tuo, kad sistemos elementų ryšiai stipresni ar kokybiškai kitokie nei už sistemos ribų. Sistema pasižymi savybėmis, kurių paskiri ją sudarantys elementai neturi. Sistema yra apibūdinama kaip išdėstymo tvarka, sudarymo principas ar ko nors aukštesniojo darinys. Socialinė ekonomika veikia sistemiškai yra bendrosios šalies ekonomikos sistemos dalis.
Kiekviena įmonė veikia tam tikroje išorinėje aplinkoje ir yra jos veikiama. Makro aplinka - faktoriai ir jėgos, kurie įtakoja visų ekonomikos šakų ūkinius subjektus. Jai priklauso politiniai - teisiniai, ekonominiai, socialiniai - kultūriniai ir technologiniai veiksniai. Finansų sektorius itin susijęs su makroekonomine situacija. Bendrojo vidaus produkto augimo tempai, jo struktūros pokyčiai pagal atskiras ūkio šakas, augimo cikliškumas įtakoja įmonės veiklą, todėl, priimant strateginius sprendimus, į tai būtina atsižvelgti.
Šiame straipsnyje aptarsime socialinius ir kultūrinius veiksnius, turinčius įtakos ekonomikai, ekonomikos apibrėžimą ir pagrindinius principus.
Ekonominės sistemos ir socialinė ekonomika
Skiriamos šios pagrindinės šiuolaikinės šalių ekonominės sistemos: kapitalistinė (rinkos ekonomika), planinė ekonomika, socialinė rinkos ekonomika (socialinė ekonomika) ir mišrioji ekonomika. Kapitalistinė (rinkos) ekonomika remiasi privačia nuosavybe ir individų ekonomine laisve. Socialinė ekonomika - kooperatine nuosavybe, sprendimų autonomija ir narystės laisvė.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Socialinė ekonomika (angl. social economy) - tai yra tokia ekonominė veikla, kurioje dalyvauja juridinį statusą turinčios įmonės ir organizacijos, kurioms būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė, kuri taip pat yra susijusi su bendruomenių vienijimusi susitelkiant vienam tikslui, norint paskatinti vystymąsi ten, kur atsiranda poreikiai, kurių negali patenkinti nei valstybė, nei liberali rinka, netgi labdaros organizacijos. Vyraujanti nuosavybės forma socialinėje ekonomikoje yra kooperatinė nuosavybė.
Socialinė ekonomika taip pat veika pagal savąjį solidaraus dalinimosi ekonomikos modelį, įvairias vartotojų platformas, bei kuria savas socialines inovacijas. Socialinis verslas taip pat gerokai prisideda prie socialinės ekonomikos atėjimo į kiekvieną šalį, kaip pasaulyje yra sakoma „atidaro duris socialinei ekonomikai”, bet tai nėra pati socialinė ekonomika, o tik papildo ją tokia dalimi, kiek tai atliepia socialinius tikslus, ir jis paprastai veikia pagal savąjį atskirąjį socialinio verslo įstatymą.
Šis socialinės ekonomika veikimas yra pagrįstas žemiau išvardintais Europos asociacijos „Social Economy Europ“ pateiktos socialinės ekonomikos chartijos veiklos principais.
Pasaulyje nustatyti socialinės ekonomikos veiklos subjektai - kooperatyvai, savitarpio paramos organizacijos (savidraudos bendrijos, kredito unijos), asociacijos ir fondai, socialinės įmonės. Socialinės ekonomikos pagrindinis tikslas - socialinė atsakomybė visuomenei. Pagrindinė socialinės ekonomikos nuosavybės forma - kooperatinė nuosavybė. Pagrindinė socialinės ekonomikos valdymo forma - kolegialus valdymas, o jos organizacijoms ir infrastruktūros organizacijoms - taip pat tiesioginis pavaldumas socialinės ekonomikos skatinimo tarybai.
Bendrijos šalims siūlomas socialinės ekonomikos (SE) apibrėžimas: Socialinė ekonomika - tai tokia ekonominė veikla, kurioje dalyvauja juridinį statusą turinčios įmonės ir organizacijos, kurioms būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Naujausias koncepcinis SE apibrėžimas, kurį pripažįsta SE organizacijos, pateiktas Socialinės ekonomikos principų chartijoje, kurią remia Europos nuolatinė kooperatyvų, savidraudos draugijų, asociacijų ir fondų (CEP-CMAF) konferencija. Šių SE dalyvių tikslas - naudojantis rinka tenkinti savo narių ar bendruomenės poreikius: gaminti prekes, teikti socialines ar draudimo paslaugas, paskirstyti lėšas. Sprendimų priėmimas ir visas pelno arba perteklinių lėšų paskirstymas nariams, turintiems po vieną balsą, nėra tiesiogiai susijęs su jų kapitalo įmokomis ar mokesčiais. Socialinė ekonomika taip pat apima juridinius asmenis, kuriems būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė, kurie teikia ne rinkos paslaugas namų ūkiams ir kurių perteklinių lėšų, jei tokių yra, negali nusavinti juos įkūrę, kontroliuojantys ar finansuojantys ūkio subjektai.
Socialinė ekonomika, paprastais žodžiais tariant, tai visuomeninė ekonomika susijusi su bendruomenių vienijimusi susitelkiant vienam tikslui, norint paskatinti vystymąsi ten, kur atsiranda poreikiai, kurių negali patenkinti nei valstybė, nei liberali rinka, netgi labdaros organizacijos. Socialinės ekonomikos rinka labiausiai veikia per socialinius ryšius ir solidarų dalinimąsi. Ūkinę veiklą šioje ekonomikoje taip pat vykdo socialinis verslas, kurio veikla atskirose ES šalyse taip pat gali būti reglamentuojama arba bendru Socialinės ekonomikos, arba atskiru Socialinio verslo įstatymu.
Pagrindiniai ekonomikos elementai
- Gamyba - žaliavų ir kitokių medžiagų ar produktų perdirbimas į vartojimui ar pardavimui tinkamas medžiagas ar kitokius gaminius. Kartais gamybai priskiriama ir: paslaugų teikimas, prekyba, nematerialių vertybių kūrimas.
- Ekonomija (gr. oikonomia - namų ūkio valdymas) - taupus ir racionalus ūkio tvarkymas, materialinių, finansinių, darbo išteklių, gamtos turtų naudojimas, šios veiklos rezultatas.
- Finánsai (pranc. finance - piniginės lėšos) - ekonominių santykių, susijusių su piniginių lėšų įvairių fondų sudarymu, naudojimu, paskirstymu ir perskirstymu, visuma.
Bendrasis vidaus produktas (BVP) (angl. gross domestic product - GDP) - vienas iš pagrindinių rodiklių, rodančių šalies ekonomikos išsivystymo lygį. Bendrasis vidaus produktas yra apibrėžiamas kaip galutinė prekių ir paslaugų sukurtų šalyje rinkos vertė per tam tikrą laiko tarpą.
BVP gali būti apskaičiuojamas trimis metodais per tam tikrą laikotarpį sumuojant:
- sukurtą pridėtinę vertę (gamybos metodas);
- patirtas išlaidas (išlaidų metodas);
- gautas pajamas (pajamų metodas).
Dažniausiai naudojamas būdas matuoti ir suprasti BVP yra išlaidų metodas:
Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo narkotikų: socialinis požiūris
BVP = vartojimas + investicijos + valstybės išlaidos + (eksportas - importas)
Socialinė ekonomika kuria savąjį BVP per verslinę kooperaciją ir vartojimą.
Verslinė kooperãcija - kooperacijos rūšis, kai smulkieji gamintojai (amatininkai, ūkininkai, neįgalūs ir t.t.) susivienija į kooperatyvus ir veikia socialinio intereso pagrindais (vienodai svarbiems esant ne tik narių, bet ir bendriems visuomenės ir bendruomenės interesams).
Bendràsis vartójimas - vartójimas, bendrojo nacionalinio produkto dalis, skirta einamiesiems poreikiams tenkinti. Bendrąjį vartojimą sudaro individualaus (namų ūkių ir pelno nesiekiančių institucijų, aptarnaujančių namų ūkius) ir kolektyvinio (valstybinio valdymo įstaigų) vartojimo išlaidos prekėms įsigyti ir paslaugoms apmokėti. Vartójimas - galutinis prekės ar paslaugos naudojimas einamiesiems žmonių poreikiams tenkinti.
Socialinės ekonomikos rinka - tai ne įprasta rungimosi tarp verslininkų, bet tai yra daugiau rungimosi dėl pačių vartotojų rinka (joje veikia įvairios vartotojų platformos, solidaraus dalinimosi ekonominis modelis).
Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Bet kuri organizacija funkcionuoja tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos, papročiai bei jų besilaikantys žmonės. Nors visos vertybės yra gan pastovios ir stabilios, tačiau kultūrinėje aplinkoje vyksta pokyčiai.
Šie veiksniai - tai pokyčiai visuomenės vertybėse iir gyvenimo būde.
Socialiniai - kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai - tai pokyčiai visuomenės vertybėse iir gyvenimo būde. Bet kuri organizacija funkcionuoja tam tikroje kultūrinėje aplinkoje, kurią sudaro konkrečios tradicijos, papročiai bei jų besilaikantys žmonės. Nors visos vertybės yra gan pastovios ir stabilios, tačiau kultūrinėje aplinkoje vyksta pokyčiai.
Kiekviena visuomenės raidos pakopa reiškiasi žmogaus poelgį sąlygojančiomis jo kultūros tam tikromis socialinių bei materialinių vertybių sistemomis. Tautų kultūros raidos lygis kinta lėtai, tačiau vis dažniau pastebimos naujos žmonių idėjos, norai bei nauji elgesio modeliai.
Kultūrinė aplinka apima išmokstamas vertybes, įsitikinimus, kalbą, simbolius bei elgsenos tipus, bendrus tam tikrai visuomenės daliai bei perduodamos iš kartos į kartą. Pagrindiniai kultūros elementai - moralė, vertybės, tradicijos, mitai, etninės normos, taip pat ji apima ir religiją, įstatymų pagrindus, ekonominę veiklą, šeimos sampratą, žinias, maisto vartojimo įpročius, menus, muziką, technologijas.
Tam tikros visuomenės kultūrinės vertybės atspindi ir įtakoja žmogaus santykį su savimi, aplinkiniais žmonėmis, institucijomis, visuomene, gamta ir visatos sankloda. vertybės, kurios iš esmės nekinta žmogaus gyvenimo cikle, daugeliu atvejų tai bendražmogiškosios vertybės, bendrosios ne tik tam tikrai tautai, bet ir didžiajai žmonijos daliai, tokios kaip meilė, drąsa, tikėjimas ir pan.
Marketingo prasme svarbu pažinti ir suprasti ir tam tikroje visuomenėje veikiančių subkultūrų (atskirų visuomenės klasių bei grupių subkultūrų) įtaką vartojimui, pirkimo elgsenas.
- Prisirišimas prie tradicinių kultūrinių vertybių. Kiekvienoje konkrečioje visuomenėje žmonės laikosi tam tikrų požiūrių, elgesio normų.
- Subkultūros esamoje kultūroje. Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja žmonių grupės su bendromis vertybių sistemomis, kurios susiklosto kaupiant gyvenimo patirtį įvairiomis aplinkybėmis.
- Antrinių kultūrinių vertybių laikini pokyčiai. Nepaisant visuomenės pirminių vertybių stabilumo, kultūrinė aplinka keičiasi. Pavyzdžiui, jau kuris laikas atsiranda vis daugiau žmonių, vertinančių fizinį pasirengimą ir sveikatą. Taigi ir marketologams būtina nustatyti atitinkamas pprekes ir informuoti šiuos žmones.
Nesiremdamos tinkama aplinkos analize, įmonės gali pažeisti socialinius ir kultūrinius reikalavimus ir prarasti pirmumą konkurencinėje kovoje.
Siekiant, kad ekonomika pradėtų normaliai vystytis, labai svarbūs yra ir socialiniai bei kultūriniai veiksniai.
Kiti svarbūs veiksniai ekonomikoje
Ekonominiai veiksniai. Ekonominė situacija šalyje tiesiogiai įtakoja verslo vystymąsi šalyje. Ją sąlygoja valstybės valdymo organų vykdoma mokesčių ir pinigų masės, kapitalo judėjimo, investicinės aplinkos, kreditų teikimo ir palūkanų normos politika. Ekonomikoje gali vykti du pagrindiniai pokyčiai, sąlygoti ekonominių veiksnių. Pirmasis apima ekonomikos vystymosi ciklus, t.y., augimo ir smukimo periodus.
Politinis - teisinis veiksnys. Laisva verslininkystė gali vystytis tik demokratinėje, rinkos ekonomikos šalyje.
Keturių laisvių paveikslas
Verslo aplinkos įtaka verslui
Verslo aplinka turi tiesioginę įtaką verslininkystei plėtoti:
- Valstybinių ir visuomeninių įstaigų ir organizacijų.
- Teisinė verslininkų apsauga ir verslininkystės skatinimas.
Ekonominė aplinka veikia verslininką per vartotojus, jų perkamosios galios svyravimus.
Makroaplinkos komponentai
Makroaplinka - tai veiksniai, kurie tiesiogiai susiję su įmone, jos galimybėmis. Mikroaplinkai įtaką daro makroaplinka. Sekančiuose skyriuose panagrinėsime makroaplinkos komponentus.
Mokslinė - technologinė aplinka - visuma žinių galimų panaudoti kuriant, ggaminant produktus, paslaugas bei organizuojant jų marketingą. Mokslas - tai žinių sistema, o technologija - mokslinių ir eksperimentinių žinių taikymas siekiant praktinių tikslų. Pvz., mikroprocesorių sukūrimas sąlygojo personalinių kompiuterių sukūrimą ir įvedimą į rinką. Skaitmeninės ryšio technologijos šiandien plačiai naudojamos ne tik verslo, gamybos organizavimui, bet ir marketingo veikloje, o interneto plėtra iš esmės pakeitė kai kurių produktų ir paslaugų pardavimo koncepcijas. Mokslinė - technologinė aplinka - tai marketingo aplinkos komponentas apimantis mokslo žinių poveikį marketingui. Nors daugelis mokslinių ttyrimų atliekami slaptai, tyrimų raida ir bendrosios fundamentaliųjų mokslo raidos tendencijos prognozuojamos ir žinomos.
Gamtinės aplinkos ypatumus formuoja tam tikroje vietoje prieinami natūralūs gamtiniai ištekliai. Gamtos poveikis marketingui daugiausia reiškiasi galimybe apsirūpinti gamtiniais ištekliais: žaliavomis, energija, kuru. Jau šiuo metu opia problema tampa naftos, akmens anglies, geležies ir kitokių rūdų mažėjimas arba visiškas sunykimas. Marketingo sprendimai turi remtis tuo, kad aplinkos apsauga griežtai kontroliuojama valstybės ir visuomeninių organizacijų.
Demografija (gr. demos - žmonės, žmonija, čia gyventojai + grapho - rašau) - mokslas, tiriantis gyventojų sudėtį, kiekybinius ir kokybinius jos struktūros kitimus tam tikromis istorinėmis sąlygomis. Demografinę aplinką nusako statistiniai duomenys apie produkcijos dydį, sudėtį (amžių, išsilavinimą, sveikatingumą ir kt.) ir pasiskirstymą tam tikrose geografinėse ribose.
Teisinė aplinka apima tarptautines, nacionalines bei vietines teisinio reguliavimo normas bei institucijas, kurios jas interpretuoja bei administruoja. Įmonės teisinis statusas apibrėžia itin svarbius dalykus, kuriuos iš anksto reikia žinoti svarstant tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo klausimą. Pavyzdžiui, žinant įmonės teisinį statusą, galima numanyti, kas turi teisę priimti galutinį sprendimą derybose ir pasirašyti įmonės steigimo sutartį bei kitas sutartis, kas ir kokiu laipsniu atsakys už sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir kas atlygins nuostolius nesėkmės atveju.
Apibendrinant, socialiniai ir kultūriniai veiksniai, kartu su ekonominiais, politiniais, teisiniais ir technologiniais veiksniais, daro didelę įtaką ekonomikai. Šių veiksnių supratimas ir analizė yra būtini sėkmingam verslui ir ekonomikos vystymuisi.
tags: #socialiniai #kulturiniai #veiksniai #ekonomika