Krikščioniškoji socialinė sauga yra plati, daugiausia žmogaus morale pagrįsta tema, sulaukusi daugybės vertinimų ir interpretacijų. Žinoma, jie taip pat yra svarbūs, nes byloja apie Kristaus mokymo, krikščioniškosios moralės praktinį taikymą žmonijos gyvenime. Pirminis šaltinis nagrinėjant šią temą yra Šventasis Raštas, o visa kita yra tik krikščioniškojo tikėjimo, Bažnyčios autoritetų ir įvairios kompetencijos tyrinėtojų interpretacijos ir komentarai.
Remdamiesi Šventojo Rašto mokymu, krikščioniškas pozicijas ir komentarus išdėstė daugybė įvairiais laikotarpiais gyvenusių filosofų, teologų, socialinių darbuotojų ir politikų, todėl įsigilinti ir išsamiai atskleisti krikščioniškąjį socialinį požiūrį būtų labai sudėtinga.
Publikacijoje daugiausia remiamasi Josepho Moffnerio veikalu „Krikščioniškasis socialinis mokymas", pateikiamas Antano Maceinos požiūris į socialines žmonijos problemas ir jų sprendimas krikščioniškuoju požiūriu. Straipsnyje pateikiami pagrindiniai socialinio mokymo principai, darbo visuomenei svarbos įvertinimas, pabrėžiamas žmogaus, kaip individo, santykis su visuomene.
Pagrindiniai Socialinio Mokymo Principai
Katalikų bažnyčios socialinio mokymo ir katalikų mąstytojų įžvalgos, kurios priimant sprendimą yra itin svarbios man pačiam. Visų pirma, veikiausiai verta pasikartoti, kad krikščioniška pozicija skatina ne kalbėti, o veikti. Tad ir politikoje svarbu yra ne skambūs šūkiai, viliojantys pažadai, saldi demagogija, o jau nuveikti realūs darbai. Taip, politinės programos taip pat yra svarbios, nes duoda bent jau apytikrį orientyrą, ką konkreti politinė jėga žada nuveikti ir galimybę apsvarstyti, ar tie pažadai apskritai yra realūs.
Evangelijoje pagal Matą Jėzus jį gundančiam nelabajam aiškiai pareiškia, kad žmogus yra gyvas ne vien duona (Mt 3, 4-5). Tad ir krikščioniška pasaulėžiūra paremta politika neturėtų apsiriboti vien tik klausimais, susijusiais su duona. Politika yra žymiai plačiau nei ekonomika, politika yra etikos tąsa, tad yra neatsiejama nuo dorovinių klausimų.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Iš politikos kaip etikos tąsos suvokimo natūraliai kyla kiekvieno krikščionio pareiga viešajame gyvenime ginti pamatines krikščioniškas dorovines nuostatas ir priešintis tam, ką popiežius Benediktas XVI įvardijo kaip reliatyvizmo diktatūrą. Kaip rašė Gilbertas Keithas Chestertonas, tai yra tokia pozicija, kuri bando įpiršti nuomonę, kad tai, kas buvo teisinga prieš kelis amžius, o gal net prieš kelias valandas, gali būti nebeteisinga dabar.
Trumpai tariant, tai yra pareiškimas, kad egzistuoja nuo mūsų valios nepriklausantis moralinių normų horizontas. Tad keistai skamba kartas nuo karto krikščionių atžvilgiu metami kaltinimai, kad šie yra netolerantiški pasisakydami prieš abortus ar eutanaziją, gindami šeimą kaip visuomenės pamatą. Juk jeigu krikščionis yra ištikimas Bažnyčios socialiniam mokymui, kitaip elgtis jis paprasčiausiai negali.
Krikščionis negali būti susidvejinusi asmenybė, kuri privačiame gyvenime vadovaujasi vienais principais, o tuo tarpu viešojoje sferoje be dvejonių pritaria reliatyvistų atstovaujamam įsitikinimui „viskas leidžiama“ (everything goes). Tolerancija yra tiesiog pakanta kitai nuomonei, atsivėrimas kitam, prievartos atsisakymas siekiant kitamintį atversti į teisingą kelią, jo sąžinės laisvės pripažinimas, jo išklausymas pasiliekant sau teisę nesutikti su pozicija ir ją atmesti kaip klaidingą.
Akcentuojama, kad žmogus, o ne tauta, ne socialinė klasė ir ne ekonominė sistema, yra viso krikščioniško socialinio mokymo pagrindas ir atramos taškas. Žmogus yra visuomeninė būtybė, galinti pilnai atsiskleisti tik bendruomenėje. Todėl būtina rūpintis tiek šeimos, tiek kitų tarpinių struktūrų, kuriose atsiskleidžia žmogaus pašaukimas, atsakomybė, gyvybingumu.
Šeima, anot Bažnyčios socialinio mokymo, yra pirminė humanizacijos vieta, gyvybės bei meilės lopšys, atsvara vadinamajai mirties kultūrai. Šeima yra tas institutas, kuriame karta iš kartos yra perduodamos pagrindinės dorovinės normos, kurios yra svarbios pačios visuomenės išlikimui ir gyvybingumui. Tik rūpestis šeima ir kitų tarpinių struktūrų - vietos bendruomenių, įvairiausių asociacijų, bendrijų - gyvybingumu leidžia įgyvendinti ir subsidiarumo principą, reikalaujantį palikti politinių sprendimų priėmimą kuo žemesnei grandžiai. Tariant aiškiau, tik taip įmanoma užtikrinti, kad sprendimų priėmimas būtų kuo arčiau žmonių, kad jie būtų raginami patys įsitraukti į savo problemų sprendimą ir kartu dalintis tiek sprendimų priėmimo naštą, tiek už juos tenkančią atsakomybę.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Krikščionis pabrėžia socialinio teisingumo svarbą, būtinybę rūpintis labiausiai pažeidžiamais sluoksniais siekiant užtikrinti jų orumą. Čia kalbama tiek apie būtinybę užtikrinti teisingą darbo užmokestį neapsimetinėjant, kad nereguliuojama rinka yra pajėgi tai padaryti pati, tiek akcentuojama ir būtinybė sukurti socialinės apsaugos mechanizmus asmenims, netekusiems darbo, neįgaliesiems.
Atsakomybė už artimą, priesakas rūpintis juo, o ne tą rūpestį perkelti ant valstybės pečių, yra svarbus krikščioniško socialinio mokymo aspektas. Taip, parama vargstančiam yra būtina, tačiau greta to yra privalu rūpintis paskatų ir sąlygų, leidžiančių individui vėl grįžti į darbo rinką ir ten realizuoti savo pašaukimą, kūrimu.
Krikščioniška pozicija reikalauja ne perkelti atsakomybę kitam, o pačiam ją prisiimti, ne kaltinti kitą kažko nepadarius, o pačiam griebtis darbo siekiant įgyvendinti tikslus. Tai - ne pasyvaus stebėtojo ir vertintojo pozicija, tai - aktyvaus įsitraukimo reikalaujanti veikla. Ne valdžia, o mes patys turime kurti tiek savo, tiek savo artimųjų gerovę, o valdžios užduotis yra sudaryti sąlygas reikštis privačiai iniciatyvai ir asmeninei atsakomybei.
XX amžiuje socialinio mokymo doktrina tampa aiškia ir apibrėžta samprata, kurios nereiktų painioti su politine teologija ar socialine krikščionybe, nors jos yra sudedamosios jos dalys. Socialinį mokymą visų pirma galime traktuoti kaip to pasaulio ir visuomenės supratimo, kurį pateikia mum pagrindiniai kkrikščioniškosios pasaulėžiūros principai, dėstymą.
Kita vertus krikščioniškasis socialinis mokymas negali būti visuomeninės politikos doktrina kaip partijų ar socialinių judėjimų programinės koncepcijos. Jis neatspindi tam tikrų socialinių grupių interesų, nesudaro praktinių politinių tikslų ir nesiūlo jų siekimo būdų. Tuo pačiu jis turi ppotencialą politinės veiklos vykdymui, kadangi siūlo išeitinius socialinės realybės supratimo, tikslų siekimo principus, disponuoja svariais tam tikros politikos palaikymo ar nepalaikymo resursais (paprastai krikščioniškas socialinis mokymas tampa krikščionių-demokratų partijų politikos pagrindu).
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Be abejo krikščioniška bažnyčia visuomet tiesiogiai įtakojo Europos politiką, tačiau socialinio mokymo pradžią galime pažymėti nuo XIX amžiaus pabaigos, kai socialiniai klausimai tapo iitin aktualūs, prasidėjus kapitalistiniams santykiams, atsiradus revoliucinei įtampai ir socialinei nelygybei. 1991 metais popiežius Levas XIII išleido pirmają encikliką “Rerum novarum”, kuri propagavo novatorišką bažnyčios požiūrį į visuomenines problemas. Po jos sekė eilė reikšmingų enciklikų, kurios nušvietė bažnyčios nuostatas dėl žmogaus orumo, darbo reikšmės, visuomeninės santvarkos, socializmo, liberalizmo ir demokratijos.
Spontaniškai ėmė kkurtis katalikiški socialiniai judėjimai, partijos, socialinio draudimo kasos, labdaros įstaigos. Tokių būdu, tobulindamas, polemizuodamas, praturtindamas socialinį mokymą vystėsi įvairiausių pakraipų krikščioniškoji mintis. Tačiau pagrindine mokymo kryptimi išliko demokratijos, socialiai nuskriaustų sluoksnių, darbo liaudies palaikymas, antiradikalizmo ir kontrrevoliucinė propaganda.
XX amžiaus eigoje bažnyčios socialinis mokymas tapo giliai ir sistematiškai apmastyta socialiai politine doktrina - socialinio gyvenimo ir mokslo, o ne tik vidiniu bažnyčios reiškiniu. Protestantizmas nuo pat pradžių vengė kišimosi į socialinį gyvenimą, tačiau XX amžiaus krizės privertė protestantus pakeisti pozicijas. Bažnyčia ėmė aktyviau priešintis fašizmo idėjoms.
Pravoslavų bažnyčioje socialinė doktrina ėmė vystytis kur kas anksčiau, dar IV-IX amžiuose. Socialinio mokymo problematika slypi bažnyčios požiūryje į pasaulį. Katalikybės socialinis darbas mūsų laikais puikiai pateisiną bažnyčios statusą ir autoritetą. Socialinis mokymas yra būtinoji bažnyčios pasaulėtinės misijos dalis, tai pabrėžia Popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje “Centessimus Annus”.
Naujasis Testamentas nesiūlo jokio baigtinio socialinio mokymo. Amžinosios Evangelijos teisybės neapeliuoja į politinių formų istorinę logiką. Tačiau Evangelija suteikia mokymo principus ir įpareigoja bažnyčią jo kūrimui. Tokiu būdu socialinio mokymo esme tampa ne konfesinių principų diegimas, oo tikrasis dorovinių principų realizavimas socialiniame gyvenime. Bažnyčią žiūri į socialinę būtį būtent per dorovės prizmę, kuri formuoja visą socialinį mokymą. Sunku pervertinti etinę socialinio mokymo svarbą visuomenei.
Vystymasis yra dažniausiai tapatinamas su ekonomikos augimu, tačiau autentiško (tikro, visapusiško) vystymosi sąvoka SOCIALINIS BAŽNYČIOS MOKYMAS pabrėžia, kad yra taip pat politinis, socialinis, kultūrinis ir svarbiausia - moralinis žmogaus bei visuomenės vystymasis. Be šių vystymosi dimensijų nėra ir ekonominio augimo. Svarbiausias dokumentas Socialiniam Bažnyčios Mokymui apie autentišką vystymąsi yra popiežiaus Pauliaus VI enciklika Populiorum Progressio paskelbta 1963 m. Čia pabrėžta, kad vystymasis reikalauja drąsių transformacijų ir gelmės siekiančio naujoviškumo.
Socialinis Bažnyčios mokymas pasak popiežiaus Jono Pauliaus II yra pats savaime evangelizacijos įrankis, todėl šio mokymo pažinimas gali labai prisidėti prie Naujosios EVANGELIZACIJOS. Nuoseklus Socialinio Bažnyčios mokymo temų ir principų išdėstymas viename dokumente yra pagalba norintiems pažinti šio mokymo esmę. Čia esantys dvylika skyrių pristato susistemintas įvairiose popiežių ENCIKLIKOSE bei Bažnyčios dokumentuose pasirodžias socialinio mokymo temas.
Sąvado išvadų skyrelyje krikščionys kviečiami toliau kurti meilės civilizaciją, semtis išminties ir įkvėpimo iš tikėjimo Kristumi bei Bažnyčios patirties lobyno. Jis padeda pažinti Bažnyčios atsaką į visuomenėje iškylančius socialinius klausimus. Šio sąvado paskirtis - pristatyti mąstymo apie žmogų ir visuomenę pasiekimus bei toliau kreipti naujas visuomenės VYSTYMO iniciatyvas, atrandant tobulesnę žmogiškąjį kilnumą skatinančią aplinką.
Pagal solidarumo principą, žmogiškieji ištekliai ir gėrybės turi būti paskirstomi arba jais dalinamasi kreipiant dėmesį visų pirmą į labiausiai stokojančiuosius. Dievo malonės dėka, kai kurie žmonės disponuoja didesniais ištekliais bei gėrybėmis, tačiau jie turėtų nepamiršti, jog ši malonė juos įpareigoja šiuos turtus panaudoti didesniam bendrojo gėrio kūrimui, pradedant nuo skurdo mažinimo ir, pagal artimo meilės principą, dalinantis su labiausiai stokojančiais. Taigi, “Dėmesys vargšams” remiasi meilės artimui principais.
Dovanojimo kultūra - krikščionių praktika, grįsta savęs ir savo išteklių dovanojimu, spontanišku bendravimu, pastabumu tam, kuriam čia ir dabar reikia pagalbos. Dovana sukuria labai glaudžius ryšius tarp žmonių. Šie ryšiai yra didžiulis visuomenės turtas. Vis dėlto ji neturėtų malšinti spontaniškų asmeninių žmonių pastangų padėti vieni kitiems.
Meilė, bendravimas, SOLIDARUMAS ir absoliuti pagarba žmogaus asmens ORUMUI yra vienintelis teisėtas organų transplantacijos kontekstas. Enciklikos gali būti adresuotos visai Bažnyčiai, dalinėms Bažnyčioms arba tam tikroms asmenų grupėms Bažnyčioje. Nuo XX a. vidurio kai kurios enciklikos (dažniausia socialinės) adresuojamos ir „visiems geros valios žmonėms“.
Evangelizacija šiandieniniame pasaulyje stengiantis ją pateikti moderniam žmogui suprantamomis sąvokomis yra vadinama Naująja evangelizacija. Dokumente primenama, kad evangelizacija yra esminė Bažnyčios misija (EN 14), o skelbti evangelijos žinią yra visų krikščionių užduotis. Todėl SOCIALINIUOSE BAŽNYČIOS MOKYMO dokumentuose ne kartą yra užsiminta, kad jos socialinis mokymas yra evangelizacinė veikla.
Globalizacija yra visą pasaulį apėmęs suartėjimo arba tarpusavio priklausomybės procesas tarp tautų, kultūrų, ekonominių ryšių bei rūpesčio ekologija. Šio vienijimosi ištakos randamos žmogaus prigimtyje, kuri, nežiūrint nei kultūrinių nei ekonominių skirtumų, visuose žmonėse yra ta pati. Krikščionybė peržengdama geografinius, politinius, kultūrinius ir socialinius barjerus taip pat skatina šį procesą. Tarptautinio bendradarbiavimo, socializacijos bei pasaulio tautų vystymosi temas nagrinėja visi SOCIALINIO BAŽNYČIOS MOKYMO dokumentai.
Popiežius Benediktas XVI tuo tikslu enciklikoje Caritas in Veritate (2009) užsiminė apie politinės pasaulinės valdžios būtinimą (CV 67), sakydamas, kad ji galėtų padėti ekonominiam, TAIKOS, aplinkos apsaugos vystymuisi įtvirtindama etinius kriterijus (CV 65).
Dėl šių priežasčių iškyla būtinybė globalizacijos proceso nepalikti savieigai, kad nebūtų piknaudžiaujama skurdžių šalių nepajėgumu deramai naudotis savo ištekliais. Vertinant šį procesą galima teigti, kad globalizacija yra ir pasaulio tautoms atsivėrusios neišmatuojamos bendradarbiavimo galimybės ir nauji iššūkiai.
Religijos pedagogika šeimoje ir mokykloje negali apsieiti be krikščioniško požiūrio į žmogų ugdymo kaip šaltinio broliškos meilės puoselėjimui socialinėje terpėje. Jeigu tėvai - krikščionys, tai jie ir pirmieji mokytojai, ir pirmieji bei pagrindiniai tikėjimo pasiuntiniai savo vaikams. Todėl hipotetiškai galima teigti, kad nesant sistemingo ir kryptingo krikščioniško požiūrio į žmogų ugdymo šeimoje, mokykla pamatinio šeimos indėlio pakeisti negali, nebent tik iš dalies, nepakankamai.
Katalikų Tikybos Pamokos
Tikybos mokymas yra kristocentriškas, nukreiptas į asmenį, sukurtą pagal Dievo paveikslą ir Kristaus asmens įgalintą. Programoje išskirtos penkios pasiekimų sritys: Šventojo Rašto pažinimas, Tikėjimo turinio pažinimas, Bažnyčia ir liturgija, Asmens tobulėjimas ir dvasinis gyvenimas, Asmuo ir moralė. Šios pasiekimų sritys yra bendros visoms klasėms nuo 1 iki IV gimnazijos klasės.
Kiekvienam koncentrui numatyti konkretūs kiekvienos srities pasiekimai, suformuluoti atsižvelgiant į vaiko raidos ypatumus ir įgytą patirtį. Pasiekimų srities pasiekimų raida atskleidžiama šešiuose ugdymo koncentruose (1-2 klasės, 3-4 klasės, 5-6 klasės, 7-8 klasės, 9-10 (I-II gimnazijos klasės) ir III-IV gimnazijos klasės).
Programoje pateikiami skirtingiems mokinių amžiaus tarpsniams numatyti pasiekimai - mokymosi rezultatai. Mokymo(si) turinys nusako kontekstus, kuriuose ugdomi mokinių pasiekimai ir mokymo(si) kontekstų pasirinkimo galimybes laipsniškam žinių ir supratimo įgijimui, gebėjimų ir vertybinių nuostatų ugdymui.
Pasiekimai aprašomi keturiais pasiekimų lygiais: slenkstinis (1), patenkinamas (2), pagrindinis (3) ir aukštesnysis (4). Kiekvienas pasiekimo lygio požymis nurodo mokinio rodomus rezultatus. Įgyvendinant Programą ugdomos šios kompetencijos: pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė.
Katalikų tikybos žinios grindžiamos teologijos metodologija. Mokinio pasaulėvaizdis yra papildomas filosofiniu-teologiniu pažinimu, dalykui būdingomis žiniomis ir iš to kylančiais gebėjimais, pamokose susipažįstama su žmonijoskultūrine patirtimi. Mokiniai susipažįsta su Šventuoju Raštu, tikėjimo turiniu, Katalikų Bažnyčios mokymu šių dienų moralės ir socialinio gyvenimo klausimais, aptaria kitas religijas, kai kurias filosofines idėjas.
Katalikų tikybos pamokose mokiniai skatinami pasitikėti savo jėgomis, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir įsivertinti savo bei visuomenės poelgių pasekmes, analizuoti asmeninius ir visuomenės sprendimus, ugdytis socialinį atsakingumą, moralines nuostatas. Mokiniai skatinami tyrinėti savo vidaus pasaulį, išgyventi savąsias tikėjimo patirtis ir dalyvauti dalinantis jomis su kitais, įsiklausyti į sąžinės balsą, sieti tikėjimo ir doros dalykus su kasdieniu gyvenimu.
Giliau pažindami save ir aplinką ugdosi savimonę, savitvardą ir atsakomybę rūpindamiesi fizine, protine, emocine, socialine bei dvasine sveikata. Katalikų tikybos pamokose ugdomas kultūrinis sąmoningumas, grindžiamas krikščioniška Lietuvos, Europos ir pasaulio kultūros tradicija. Ugdomas krikščioniško vaizduojamojo meno ir muzikos estetinis pažinimas ir skonis, skatinamas meninės raiškos aktyvumas. Mokiniai vertina ir kūrybiškai interpretuoja krikščionišką kultūros paveldą.
Mokiniai, susipažindami su kitomis religijomis, ugdosi supratingumą ir tarpkultūrinio dialogo įgūdžius, lygindami ir apibendrindami kultūrinės raiškos patirtis pritaiko kultūrines žinias asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime. Katalikų tikybos pamokose mokiniai tyrinėja krikščioniškąjį kultūros paveldą. Dalyvaudami šeimos, klasės, mokyklos, vietos bendruomenės, Bažnyčios veikloje, mokiniai identifikuoja kūrybines galimybes, generuoja idėjas ir problemų sprendimus etikos, moralės, liturgijos ir kitose pažinimo srityse.
Mokiniai mokomi vertinti iškeltas idėjas remiantis Katalikų Bažnyčios mokymu, argumentuoti savo pasirinkimus, numatyti, kas ir kaip įgyvendins idėjas, kokie galimi iškeltų idėjų išraiškos būdai, kokios informacijos, išteklių ir laiko reikės joms įgyvendinti. Katalikų tikybos pamokose mokinys supranta įvairiomis formomis perteikiamą religinę ir etinę (moralinę) žinią, ją kritiškai vertina, interpretuoja ir įsitraukia į komunikavimo diskursą, kurį sieja su asmeninio gyvenimo, tikėjimo, mokymo(si), viešosios ir profesinės veiklos sritimis.
Katalikų tikybos pamokose stebėdami ir tyrinėdami žmonių gyvenimą bendruomenėje, mokiniai mokosi suprasti demokratinės visuomenės ir valstybės prigimtį, jos pagrindinius gyvavimo principus ir vertybes (žmogaus teisės ir laisvės, teisingumas, solidarumas, subsidiarumas, lygybė, aktyvus pilietinis dalyvavimas, atsakomybė ir kt.). Nagrinėja pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms, klimato kaitos problemas, pilietiniam ir krikščioniškam tapatumui kylančius iššūkius ir atsiveriančias galimybes, ugdymosi ekologinį atsivertimą, pilietinės atsakomybės už bendruomenę, šalį, pasaulį klausimus. Dalyvavimas tikėjimo bendruomenėje yra siejamas su socialiniu aktyvumu ir bendruomeniškumu.
Mokiniai sprendžia etikos ir moralės problemas, sąveikaujant įvairiems veiksniams, susijusiems su skaitmeninio turinio kūrimu ir perdavimu, siūlo naujų idėjų ir tobulesnių bendravimo ir bendradarbiavimo procesų naudojant skaitmenines technologijas Bažnyčios gyvenime. Katalikų tikybos pamokose mokiniai siekia išsiugdyti gebėjimą kritiškai vertinti informaciją ir ją rinkti skaitmeninėje erdvėje.
Naudodami skaitmenines technologijas mokiniai paaiškina įvairius būdus, kaip išvengti pavojaus ir grėsmių dvasinei, fizinei ir psichinei sveikatai. Pamokose mokiniai mokomi pažinti ir įvaldyti skaitmenines technologijas, analizuoti skaitmeninių produktų poveikį klimatui ir aplinkai, vadovautis etikos normomis, sumaniai ir atsakingai naudotis skaitmenine aplinka mokantis, dirbant ir dalyvaujant visuomenės ir Bažnyčios gyvenime.
Tyrinėdami Biblijos kanoną, skaitydami Bibliją ir nagrinėdami jos pasakojimą susipažįsta su Apreiškimo šaltiniu ir asmeninio santykio su Dievu pagrindu. Atskleidžia Biblijos kultūrinį, istorinį paveldą, ugdosi biblinį raštingumą.
Savais žodžiais paaiškina, kaip pritaikyti Biblijos tekstus savo gyvenime. Analizuoja, kaip bibliniai tekstai daro įtaką asmeniniams ir visuomeniniams sprendimams, lygina biblinės kultūros kontekstą su šių dienų aktualijomis.
Krikščioniško Socialinio Mokymo Įtaka Visuomenei
Lietuvos gyventojų surašymo duomenys rodo, kad net 77,3 proc. Lietuvos gyventojų save laiko Romos katalikais. Galima tik daryti prielaidą, kad jei jau tokia gausybė lietuvių laiko save Romos katalikais, tai jų politiniam apsisprendimui nemažą reikšmę turėtų turėti Katalikų Bažnyčios mokymas apie visuomenę.
Realią įtaką politikai šis mokymas turi visų pirma itin katalikiškose šalyse, tokiose kaip Ispanija, Italija ir pan. taip pat krikščionių demokratų valdomose šalyse, arba tradicionalistinės orientacijos šalyse, kaip pvz. Lotynų Amerikos šalys.
Konstruktyvaus socialinio mokymo įtaka galima paaiškinti sugriautos Vokietijos iškilimą, pokarinį Italijos ekonomikos pakilimą. Katalikybės socialinis darbas mūsų laikais puikiai pateisiną bažnyčios statusą ir autoritetą.
Krikščionybė siūlo visapusišką požiūrį į žmogų ir priešinasi skirtingų ideologijų bandymams jį redukuoti. Katalikų tikybos pamokose mokiniai nagrinėja pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms, klimato kaitos problemas, pilietiniam ir krikščioniškam tapatumui kylančius iššūkius ir atsiveriančias galimybes, ugdymosi ekologinį atsivertimą, pilietinės atsakomybės už bendruomenę, šalį, pasaulį klausimus. Dalyvavimas tikėjimo bendruomenėje yra siejamas su socialiniu aktyvumu ir bendruomeniškumu.
Sudėjus visus aprašytus punktus galima teigti, kad krikščioniškas socialinis mokymas yra svarbus tiek individo, tiek visos visuomenės gerovei. Jis skatina rūpintis artimu, būti atsakingu už savo veiksmus ir siekti teisingumo visose gyvenimo srityse.
| Aspektas | Aprašymas |
|---|---|
| Žmogaus orumas | Pripažinimas, kad kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir turi neatimamą vertę. |
| Bendrasis gėris | Siekti to, kas geriausia visai visuomenei, o ne tik atskiriems individams. |
| Solidarumas | Rūpinimasis labiausiai pažeidžiamais visuomenės nariais ir jų poreikių tenkinimas. |
| Subsidiarumas | Sprendimų priėmimas kuo žemesniu lygiu, leidžiant vietos bendruomenėms spręsti savo problemas. |
| Teisingumas | Užtikrinimas, kad visi visuomenės nariai turėtų vienodas galimybes ir būtų teisingai traktuojami. |
tags: #krikscionisko #socialinio #mokymo #poziuris