Šiemet „Eurovizijos“ dainų konkursas mini 70-metį. Tik kartą - 2020 m. per COVID-19 pandemiją - neįvykusiam konkursui per ilgą jo istoriją netrūko politinių skandalų ir kultūrinio ažiotažo, nuaidėjusio visoje Europoje. Nors organizatoriai siekia, kad „Eurovizijoje“ būtų kuo mažiau politikos, tai pavyksta ne visada. Apie „Eurovizijos“ dainų konkurso istoriją ir jo peripetijas pasakoja Justas Buivydas - Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto alumnas, žurnalistas, portalo „Eurodiena.lt“ redaktorius ir „Eurovizijos“ apžvalgininkas.
Eurovizija kaip Europos veidrodžio atspindys laikmečiui
„Euroviziją“ ir jos istoriją J. Buivydas, remdamasis Chriso Westo knyga „Eurovision! A History of Modern Europe Through the World's Greatest Song Contest“, apibūdina kaip tam tikrą Europos ir pasaulio veidrodį, kuris atspindi, o kartais net ir diktuoja laikmečio madas. Pirmaisiais konkurso metais dominavo neutralesnės šalys, tokios kaip Šveicarija ir Nyderlandai, nes jos vengė tarptautinių konfliktų. Vėliau išaušo frankofoniškos Europos era. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje, pasaulyje populiarėjant angliškai muzikai ir modernėjant pačiam konkursui, pamažu buvo atsisakyta orkestro. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, kartu su Europa pasikeitė ir „Eurovizija“.
„Net ir į dabartinę „Euroviziją“ galime žiūrėti kaip į madų atspindį. Jos dažnai atsilieka apie penkerius-dešimt metų nuo to, kas vyksta pasaulyje. Tai apima ne tik muzikos stilius, bet ir socialines temas. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais „Eurovizijoje“ daugiau pradėta kalbėti apie translyčių kultūrą, o prieš dvejus metus laimėjo pirmasis nebinarinės tapatybės žmogus - Nemo. Tačiau dabar pasaulis jau tarsi ima tolti nuo šios temos, populiarėja dešinieji šalių vadovai, kurie priešinasi tokiai „Eurovizijai“.
Kita vertus, „Eurovizija“ ne tik atsilieka nuo madų ar jas atspindi, bet kartais jas ir padiktuoja. Nuo 2014 m. Kita vertus, VU Istorijos fakulteto alumnas pažymi, kad „Eurovizija“ taip pat yra savotiškas šalių „suneštinis balius“. Jame kiekviena šalis atsineša savo „patiekalą“, o visos kitos ragauja viena kitos kūrybą.
Politikos ir kultūros persidengimai
Nors „Eurovizijos“ dainų konkursą stengiamasi kuo mažiau sieti su geopolitika, VU Istorijos fakulteto alumnas J. Buivydas pabrėžia, kad „Eurovizija“ niekada nėra vien tik dainavimo konkursas: „Tai ne „X faktorius“ ar „Lietuvos balsas“, kur vertinamas tik balsas ir atlikimas. Kai ekrano kampe atsiranda šalies pavadinimas, konkursas automatiškai įgauna ir politinį matmenį. Kartu su daina į sceną ateina valstybės istorija, jos santykiai su kitomis šalimis, visuomenės nuotaikos ir platesnis tarptautinis kontekstas.
Taip pat skaitykite: Kelionės išlaidų kompensacija: ką reikia žinoti
Pasak J. Buivydo, viena senesnių ir ryškesnių politinių kontroversijų siekia 1968 metus. Tąkart „Eurovizija“ vyko autoritarinėje Ispanijoje. Nors favoritu buvo laikomas Jungtinės Karalystės atstovas Cliffas Richardas, pergalė atiteko Ispanijai, o netrukus pasigirdo kaltinimų, kad diktatorius Francisco Franco galėjo papirkti komisiją ir paveikti balsavimą. Tokie įtarimai kilo todėl, kad F. Franco „Eurovizija“ neretai tampa savotiško „whitewashing“ - įvaizdžio pagražinimo dalimi. Valstybės konkursu naudojasi tam, kad parodytų save palankesnėje šviesoje.
Anksčiau taip elgėsi Azerbaidžanas, siekęs per „Euroviziją“ įsitvirtinti Vakarų Europos erdvėje. Dabar panašų modelį taiko ir Izraelis. „Eurovizijos“ organizatoriai stengiasi riboti konkurso naudojimą politiniais tikslais, tačiau, pasak J. Buivydo, atsiriboti nuo politikos „Eurovizijai“ sekasi labai sunkiai: „Šimtu procentų atsiriboti nuo politikos iš esmės neįmanoma, kai konkurse dalyvauja valstybės, o ne tik atlikėjai.“
Tokių atvejų istorijoje buvo: 2009 m. Sakartvelo atstovai Maskvoje sugeneravo dainą We Don’t Wanna Put In; 2016 m. Ukrainos pasirodymas su Krymo fonu; 2017 m. Ukraina - Rusija konfliktas dėl negalimo įvažiuoti. 2024 m., Izraelio atveju po spalio 7-osios įvykių, kai daina October Rain turėjo būti keičiama, bet EB S neleido, teko keisti pavadinimą ir teksto dalį. Taip pat pastebimas boikotas šiemet - daug šalys pasitraukia dėl politinių priežasčių.
„Visiškas neutralumas „Eurovizijoje“ labiau primena utopiją nei realiai pasiekiamą tikslą. Konkursas yra savotiškas tautų katilas, kuriame susitinka skirtingos istorijos, interesai ir noras būti išgirstiems. Dėl to Europos transliuotojų sąjunga nuolat balansuoja: vienais atvejais brėžia labai griežtas ribas, kitais palieka daugiau vietos interpretacijoms. Pavyzdžiui, Rusija iš konkurso buvo pašalinta, o Izraelio atvejis vertintas kitaip, nors tai sukėlė daug kritikos. Šie metai „Eurovizijai“ bus išskirtiniai, nes dėl Izraelio kelios šalys dainų konkurse nedalyvaus. Šiemet boikotas - didžiausias istorijoje, nes tiek daug šalių pasitraukia dėl politinių priežasčių.
Istorijos pradžia ir techniniai įvykiai
Eurovizijos istorija prasidėjo 1956 metais, kai EBŠ vadovas Marcelis Bezençonas pasiūlė idėją rengti konkursą analogiškai Sanremo festivaliui, bet su platesniu kontinentiniu skoniu. Pirmasis konkursas įvyko 1956 m., jame nugalėjo Šveicarijos atlikėja Lys Assia. Tuo metu dalyvių skaičius buvo vos septyni, o visos dainos grojo gyvu orkestru. Pirmasis laikotarpis pasižymėjo kalbų skirtumais: vienas iš pagrindinių reikalavimų buvo atlikti dainą valstybine kalba.
Taip pat skaitykite: Ką daryti, jei esi priklausomas nuo telefono?
1973 m. balsavimo taisyklės pradėjo keistis: iš pradžių balsavo specialiai atrinktos profesionalų komisijos; nuo 1997 m. kelių šalių žiūrovai ėmė balsuoti masiškai, o nuo 1998 m. visuotinis žiūrovų balsavimas tapo įprastas. 2004 m. EBU pristatė pusfinalių formatą, kuris vėliau evoliavo į dabartinę sistemą, suskaldytą tarp pusfinalių ir finalo, kur finalo nugalėtoją renka mišri sistema - žiūrovų balsai kartu su komisijų balsais.
Eurovizija išaugo iš mažos Europos šventės į pasaulinį renginį: dalyvių skaičius išaugo, rekordinis dalyvių skaičius buvo 25 šalys 1993-1994 metais. Įsitraukus Rytų blokui, konkurse dalyvauja daugiau šalių. 2001 m. Kopenhagoje susirinko rekordinė publika - 38 tūkst. stebėtojų gyvai. Grupė ABBA tapo viena iš sparčiausiai išpopuliarėjusių nugalėtojų. Lietuva prisijungė prie konkurso 1994 m., o 1999 m. pirmasis lietuvių pasirodymas su žemaitiškai skambančiu „Strazdu“ nepakilo į aukštumas. Lietuva įvardijama kaip vienintelė Baltijos šalis, dar nelaimėjusi konkursą.
Lietuvos kelias Eurovizijoje
Lietuva į Euroviziją įsitraukė 1994 m. Be atrankos išsiųstas Ovidijus Vyšniauskas gavo nulį taškų ir liko paskutiniąją vietą, kuris kilo įtampą dėl asmeninių sutarčių ir ryšių su delegacijos vadove. Nuo 1999 m. Lietuvoje organizuojamos nacionalinės atrankos. Lietuvoje kalbos klausimas buvo itin jautrus: iki 1998 m. vyko reikalavimai dainuoti valstybine kalba; 1999 m. lietuvių kalba buvo naudojama trumpai, o 2000-ųjų pradžioje balsavo daugiausia anglų kalba. Tačiau 2022 m. Monika Liu su lietuviška „Sentimentais“ įrodė, kad lietuvių kalba gali būti sėkminga, kai pasiekia finalą ir užima aukštas vietas. 2024-2025 m. dainos buvo visiškai lietuviškos; 2023 m. ir šių metų kūriniai taip pat pabrėžė lietuvių kalbą kaip svarbų akcentą.
Lietuva pranešė apie savo dalyvavimą 2026 m. konkurse Vienoje; Lion Ceccah su „Sólo quiero más“ atstovaus Lietuvai ir vyks 12-as pusfinalio. Atrankos finalas 2026 m. įvyko vasario 27 d., ir Ceccah iškovojo aiškų pagrindinį nugalėjimą. Lietuvoje „Euroviziją“ transliuoja LRT; pusfinaliai ir finalas transliuojami per LRT TV ir internetą lrt.lt bei oficialiame Eurovizijos YouTube kanale. Pabrėžiama, kad šiemet tikimasi įspūdingo pasirodymo, o lietuviai tikisi grąžinti pergalę į namus.
Balso istorija ir techniniai niuansai
„Eurovizijos“ balsavimo istorija parodo, kad iki 1998 m. nugalėtojus rinkdavo tik žiūrovai; vėliau sistema keitėsi ir įsitvirtino mišri sistema. Nors šiuolaikinė tvarka leidžia susidurti su skandalais, tokie kaip 2022 m. balsavimo sutartys, konkursas stengiasi išlikti neutralus ir atviras. 1969 m. istorija ypatinga: keturios šalys - Ispanija, Britanija, Olandija ir Prancūzija - laimėjo vienodai, todėl 1969 m. nugalėtojai paskelbti kelios šalys, o kitais metais laimėtojai buvo išrinkti burtų keliu Nyderlanduose.
Taip pat skaitykite: Socialiniai darbuotojai: teisės ir pareigos
Dar viena įdomi detalė - nors konkursas vyko manydai gegužės pabaigoje, 1960-aisiais laikai, kai dainos buvo tik gyvai grojamos orkestru, o vėliau buvo atsisakyta orkestro. 1969 m. dainai pergalę atnešė keletas šalies atstovų, o dainos „Nel Blu Di Pinto Di Blu“ (Volare) tapo viena iš dažniausiai perdainuojamų Eurovizijos temų.
Naujos šalys ir plėtra už Europos ribų
Šiemet boikotas yra didžiausias istorijoje - daugelis šalių dėl politinių priežasčių nedalyvauja. Australijos dalyvavimas laikomas sėkminga plėtros istorija: iš pradžių kvietimas tapo viešąja privilegija, o vėliau jos dalyvavimas įsitvirtino, įrodant, kad konkursas gali būti ne tik Europos reikalas. Australija parodė, kad veikiančios šalių sąsajos gali būti plėtojamos už kontinento ribų. Australijos įsitraukimas į Euroviziją rodo, kad konkursas turi potencialą talpinti platesnį auditorinį lauką, nors centras ir liko Europoje.
Idėjos apie Azijos „Euroviziją“ sklandė nuo 2007 m. - buvo planuota, kad konkursas vadinsis Our Song ir taps Azijos atitikmeniu. Iš JAV kilęs American Song Contest 2022 parodė, kad formatas gali sukelti friction su tradicinėmis Europos formomis. Nors šie bandymai kol kas nepasiekė tokio pasisekimo, jie parodė, kad svarbu pritaikyti ir keisti formatą, plėtojant naujas rinkas. Kanada pradeda naują etapą - 2027 m. Bulgarijoje debiutuos „Eurovizijos“ dainų konkursas Kanadoje, o CBC tapo visateise EBU nare, kas reiškia, kad Kanada taps pirmąja nauja šalimi po Australijos prisijungimo.
Infografika: kelias per balansą tarp kultūros ir politikos
Nuoseklus Lietuvos pasakojimas apie kalbų įvairovę
Lietuvoje kalbos klausimas buvo itin jautrus: iki 1998 m. dainos daugiausia buvo atliekamos gimtąja kalba; 1999 m. Lietuvos dalyvavimas su žemaitiškai skambančiu „Strazdu“ nepavyko. 2022 m. Monika Liu su lietuviška „Sentimentais“ demonstravo, kad lietuvių kalba gali būti sėkminga: finalas ir 14 vieta įrodė, kad kalbos pasirinkimas nėra kliūtis. 2024-2025 m. dainos buvo visiškai lietuviškos, o 2023 m. ir šių metų kūriniai taip pat parodė įtvirtintą savitumo kelią.
Kovojant su įsitikinimais, Lietuva palaipsniui pradėjo demonstruoti daugiau savita kilmės ir kalbos išraiškos. Iki 1998 m. privalumas dainuoti gimtąja kalba buvo pagrindinis reikalavimas, tačiau 1999-2000 m. laikotarpiu pradėta priimti daugiau dainų anglų kalba. Lietuva nuosekliai kito ir šiuo metu dalyvaudama 2026 m. parašė naują puslapį - Lion Ceccah su ispaniška pavadinimo forma „Sólo quiero más“ atstovaus Lietuvai Vienoje.
Kas laukia ateityje
Šaltiniai pabrėžia, kad Eurovizijos plėtros sėkmės istorija įsivaizduojama ir toliau - Australijos pasisekimas rodo galimybes įtraukti kitas žemynų rinkas. Kanada įsijungia į procesą kaip svarbi sustiprinimo grandis. Šiame kontekste svarbi ir Lietuvos persvara: lietuvių kalbos atgaivinimas ir savita kalbinė tapatybė kelia klausimus apie šiuolaikinės Eurovizijos kalbų politiką.
EUROVIZIJA.LT | Tomas Dirgėla – „Pašok“
Duomenų įtraukties pavyzdžiai
Per 63 kartus organizuojamą konkursą, į savo istoriją įėjo daugiau nei 1,5 tūkst. dainų; 1969 m. nugalėtojais tapo keturios šalys dėl vienodų balų, ir 1968 m. Ispanija vyko kaltinimai dėl galimo balsavimo įtakos. 38 tūkst. žiūrovų gyvai 2001 m. Kopenhagoje - iki šiol didžiausia publika. Dainininkas Domenico Mudugno „Volare“ - viena iš daug kartų perdainuotų dainų. Dainininkė Valentina Monetta atstovavo San Mariannei tris kartus, kol 2014 metais pateko į finalą. Iki 1998-ųjų gyva muzika su orkestru buvo pagrindinis formatas.
| Įvykis | Metai | Svarba |
|---|---|---|
| Pirmasis konkursas | 1956 | Pradinė koncepcija |
| Masinis žiūrovų balsavimas | 1998 | Dalinasi atsakomybės |
| EBU pusfinalių formatas | 2004 | Plėtra |
| Naujos šalys - Kanada | 2027 (planuojama) | Regioninės plėtros pavyzdys |
tags: #nuo #kada #eurovizija #tapo #socialiniu