Rokiškio rajone gyvūnų gerove besirūpinančios organizacijos susiduria su įvairiais iššūkiais, ypač šventiniu laikotarpiu, kai gyvūnai neretai tampa neapgalvotomis dovanomis. Apie tai ir apie kitas problemas susijusias su gyvūnų globa Rokiškio rajone kalbamės su gyvūnų globėjais ir seniūnijų atstovais.
Besirūpinančių beglobiais gyvūnais organizacijų mūsų rajone yra ne viena: Gyvūnų gerovės organizacija „Antrasis šansas“, viešoji įstaiga „Kaimo grandinė“, Utenos gyvūnų mylėtojų draugijos savanorių, teikiančių pagalbą gyvūnams Rokiškio rajone, grupė. Su pastarosios moterimis, vadovaujamomis Nijolės Pranskūnaitės, šnekėjomės po jų susitikimo su rajono seniūnijų vadovais.
Gyvūnų globėja aiškina, kad dovanoti gyvūną nėra blogai. Negerai, kai gyvūnas prilyginamas žaislui, kuriuo vaikas kurį laiką pasidžiaugs.
Prieš Kalėdas žmones ištinka dovanų karštligė, o pasiūlos gausybėje taip norisi atrasti kažką originalaus-išskirtinio-mielo bei širdį veriančio... Ir čia, lyg pats nuostabiausias sprendimas, pasirodo skelbimas apie atiduodamą-dovanojamą-parduodamą šuniuką, kačiuką, triušį ar pan.
Tačiau visos beglobiais gyvūnais besirūpinančios įstaigos kasmet prieš Kalėdas kartoja mantrą: dažnai, netikėtai dovanų gautas augintinis, praėjus pirminiam džiaugsmui, žmogui tampa našta, o gal net ir svetimų žmonių ar prieglaudų rūpesčiu.
Taip pat skaitykite: Socialinė apsauga gerovės valstybėje: analizė
Televizijos ekrane rodoma socialinė reklama prasideda itin gražiai: perrišta raudonu kaspinu po Kalėdų egle laukia dovanų dėžė. Joje - taip pat kaspinu puoštas šunytis. Jį radusios vaiko akyse - džiugesys ir laimė. Deja, siužeto pabaiga toli gražu nebyloja apie laimingą gyvenimą - tas pats, tik kiek ūgtelėjęs šuo sėdi vienas gatvėje ir dairosi, ištikimai laukdamas savo žmogaus, kuris jį čia paliko.
Kaip rūpintis augintiniais | KS1 | STEM ir kita
„Kartojam, kartojam ir dar tikrai ilgą laiką kartosime, kad gyvūnas yra įsipareigojimas ir tie žmonės, kurie galvoja, kad padovanos „vau kokią dovaną“, tikrai klysta. Čia „žaidžia“ emocija: Kalėdos, gražu, kol gyvūnas mažas, o užaugo ir nebereikia... Aš labai daug laiko kartais skiriu atkalbinėjimams (šypteli - aut. Šiuo metu devynias kates namuose globojanti savanorė vardino daugybę situacijų, kodėl dovana tampa nebereikalinga: „Nesuprantu, kai tėvai sako: „Vaikui reikia dovanų katytės“. Juk visi suprantame, kad gyvūnas nebus konkrečiai vaiko: jo nepasidės prie žaislų. Jis bus visos šeimos. Arba: „Mano panelė labai nori kačiuko“. Vaikinas padovanoja merginai gyvūną, o pora išsiskiria ir gyvūnas tampa nebemielas, nes asocijuojasi su kažkuo neigiamo.
Vis tik N. Pranskūnaitė neslėpė, kad šventės kartais būna atspirties taškas, nuo kurio žmonės sugalvoja į šeimą įsileisti gyvūną. Pašnekovės teigimu, sėkmė aplanko tik tada, kai sprendimas priimamas ilgai jį brandinus, aptarus visas situacijas ir galimybes, suprasta atsakomybė ir kiekvieno įsipareigojimai.
Į klausimą apie tai, ar po didžiųjų metų švenčių Rokiškio rajone padaugėja beglobių, pašnekovė atsakė vienareikšmiškai: išmestų naminių gyvūnų istorijos girdimos kasdien, nereikia ir švenčių.
Taip pat skaitykite: Globos išmokos dydis
„Išsikrausto žmonės kažkur kitur gyventi ir šuniuko nebereikia... Skambina mums - pasiimkit. Ar po švenčių jaučiasi beglobių pagausėjimas - negaliu pasakyti, nes ir dabar matom didžiulį srautą... Prieš keletą dienų, prie Pagojės garažų dėžėje rastos dvi nuostabios katytės, Obeliuose prie dirbtuvių - gražus ryžiukas, sodyboje žmonės rado laukinę katę su kačiukais arba žvejas prie ežero sutinka katę su kačiukais. Juos meta ir meta, kiekvieną dieną, tad ko gero po švenčių nepadaugėja.
Jos teigimu, paliktų šunų atvejų Rokiškio rajone - vos vienas kitas, nes šunų apskritai yra mažiau. O ir neabejingi žmonės, pamatę nelaimėlį, jį paima ir iš karto skambina globos organizacijai. Tokiu atveju N. Paėmę pasimetusį (ar išmestą) augintinį savanoriai ieško jo šeimininkų: „Be abejo, pirmiausia skelbiame viešojoje erdvėje: gal kas ieško, laukia, atpažins. Kol laukiame, tikriname ar yra mikroschema, nes gyvūnai juk turi būti „čipuoti“. Deja, šios prievolės laikosi tikrai ne visi. Tie, kurie myli savo augintinius, nenori jų prarasti, susitvarko viską. Tada ir po ilgo laiko gali surasti šeimininkus. O kiti - nenori, nesutinka. Kyla klausimas: kodėl?
Grįždama prie gyvūno, kaip dovanos, temos, N. „Ne išmesti katinai po švenčių „pasipila“, o pabėgę. Noriu pabrėžti, kad nesineštumėte gyvūnų žiūrėti fejerverkų. Jiems tai tikrai nėra nei gražu, nei „faina“, nei linksma. Jiems tai kelia didelę baimę, stresą, nerimą. Norite švęsti, palikite augintinį namuose, tegul laukia jūsų. Ir nereikia galvoti, kad: išlaikysiu, nepaleisiu, nepabėgs.
N. Pranckūnaitės pasiteiravome ir apie „bendrą“ viso rajono šunytę, gyvenusią šalia Obelių-Rokiškio kelio. „Ji - paimta. Jau vasarą buvo aišku, kad Tobę pasiims viena moteris į namus. Taip, ja rūpinosi daugybė žmonių, bet pagrinde viena moteris, kuris pirko vitaminus, teikė veterinarines paslaugas, o kalytė ją noriai prisileido. Apie 10 metų šalia kelio gyvenusio šuns tikroji istorija taip ir nėra aiški. Visko gali būti, kad Tobe pramintą laukų gyventoją „ištiko“ Kalėdinės dovanos likimas - praėjus pirmykščiam džiaugsmui šuo tapo našta ir atsidūrė gatvėje: „Galimas variantas ir būtų net labai logiškas. Juk šunys yra be galo ištikimi, atsidavę ir savo šeimininko laukia ten, kur jis jį paliko. Žinau, kad kažkas iš mūsų rajono buvo ją parsivežęs namo, bet ji nenorėjo būti pas žmones - tik paleista lėkdavo atgal prie to kelio.
Problemos ir Iššūkiai
Daug metų gyvūnų globa užsiimanti ir šią veiklą koordinuojanti rokiškietė sako, kad savanorių, galinčių laikinai priglausti gyvūnus, visada reikia.
Taip pat skaitykite: Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos veiklos apžvalga
N. Pranckūnaitė sako, kad šie metai buvo šilti, kačių dauginimosi ciklas ilgesnis, katės rujojo, „Dabar turime „kalėdines“ vadas, žiemą jos sunkiai išgyvena. Net dabar sterilizacijai sugaunamos katės, kurios laukiasi vaikų. Išmestų gyvūnų nepamažėjo, mažiau juos pasiimančių. Gal tik mažiau gyvūnų užkasama, žmonės juos išmeta ir palieka likimo valiai“, - pastebi pašnekovė.
Gyvūnų, ypač sulaukėjusių kačių sterilizacijai, kainuojančiai 30 Eur, kaimo žmonės sako neturintys ar gaili pinigų.
„Tų gyvūnų gal ir anksčiau tiek buvo, bet dabar daugiau mus, savanorius žino ir dažniau kreipiasi. Finansinė našta mums tampa nebepakeliama, manau, kiekvienas žmogus turi pasirūpinti, kad gyvūnai nesidaugintų be saiko. Katės gali atsivesti po kelias vadas per metus, jos veisiasi baisia geometrinė progresija. 80-metės močiutės nebegali išlaikyti tiek kačių, tokių kiekių gyvūnų nesutalpinsi į jokias prieglaudas, lieka du keliai - jas išžudyti arba maitinti. Man atrodo, humaniškiausias būdas - sterilizuoti, kad gyvūnai nesidaugintų ir ieškoti paramos jiems išmaitinti“, - kalbėjo N.
N. Pranckūnaitė vertina tokį požiūrį kaip biurokratizmą, nenorą vykdyti savo funkcijas. Moteris sutinka, kad seniūnijoms galbūt nepakankamai skiriama pinigų, kad jie galbūt neturi pakankamai žinių. Bet juk šviesti ir organizuoti seminarus visuomenei - taip pat seniūnijų darbas.
N. Pranskūnaitė net iškėlė mintį, kad galima būtų organizuoti respublikinę konferenciją, skirtą šiems klausimams aptarti, pasikviesti lektorius iš Vilniaus, Kauno. Kad ir į Salų dvarą. Sukviesti visus gyvūnų globėjus, kad suvažiuotų visi, kurie atsakingi, gal net didžiosios gyvūnų prieglaudos.
„Ir tas pats „Nuaras“ (didžiausi gyvūnų globos namai su filialais didžiuosiuose miestuose) tegu atvažiuoja, savivaldybių atstovai, tegu visi dalyvauja. Ir kalbėkim, spręskim.
Paklausta, nuo ko reikėtų pradėti, N. Pranskūnaitė pastebėjo, jog pirmiausia reikia visus beglobius kates ir šunis sterilizuoti. Bet prie šios iniciatyvos turi prisidėti seniūnijų atstovai ir, visų pirma, patys seniūnai, kurie turi kaime autoritetą, nuo jų labai daug kas priklauso. Savanoriai pagal savo galimybes ir supratimą gali tik globoti tuos gyvūnus. Jie gali atvežti, nors jiems tai nepriklauso. Jie tai ir daro, bet tik „iš geros dūšios“, labdaros tikslais.
Seniūnijų Požiūris
Besirūpinantieji gyvūnų gerove šiam susitikimui buvo gerai pasirengę - įteikė kreipimąsi į rajono merą, administracijos direktorių bei rajono tarybą, taip pat bendradarbiavimo siekiant pažaboti beglobių kačių populiacijos plitimą seniūnijose planą.
Kreipimesi savanoriai teigia, jog seniai suprato, jog vienijantis išsikelto tikslo - steigti benamių gyvūnų prieglaudą - jau nebepakanka, nes „gyvūnų, kuriems reikia pagalbos tiek daug, kad jų nesutalpins jokia prieglauda“, todėl reikia imtis kitų priemonių, kurios padėtų sustabdyti beglobių gyvūnų populiacijos plitimą.
Vien pernai Utenos gyvūnų mylėtojų draugijos Rokiškio savanorių grupės pastangomis rajone sterilizuotos 364 katės (dar apie 100 kačių ir apie 30 šunų buvo paimti ir padovanoti Utenoje), vidutiniškai 12 rajono kaimuose gyvenančių kalyčių sterilizuojamos VšĮ „Kaimo grandinė“ dėka.
Savanorių planas sustabdyti beglobių kačių populiacijos plitimą konkretus ir, bent iš pirmo žvilgsnio, taip pat nesunkiai įgyvendinamas. Visgi po susitikimo gyvūnų globėjos nebuvo taip optimistiškai nusiteikusios.
Nors pagal Lietuvos Respublikos įstatymus kiekviena katė, kuri vaikšto už savininkų teritorijos ribų, yra bepriežiūrė, o jeigu ji dar ir „nečipuota“ - bešeimininkė, bet seniūnų požiūriu, pasak N. Pranskūnaitės, jeigu ji priklydo pas tave, vaikšto tavo kieme ir kaimynai sako, jog ji čia būna, tai ji jau savaime tampa tavo.
Savanorių grupės vadovė Nijolė Pranskūnaitė sako, jog pirmiausia reikia visus beglobius kates ir šunis sterilizuoti. Bet prie šios iniciatyvos turi prisidėti seniūnijų atstovai ir, visų pirma, patys seniūnai, kurie turi kaime autoritetą, nuo jų labai daug kas priklauso.
„Seniūnai kalba tik apie pinigus, kuriuos grąžina į biudžetą. Gal nė nebeprašysim jų tų pinigų, jeigu nebenorės duoti. Bet mes pasiūlėm savo paslaugas. Gyventojai, pasak jos, turi tik pranešti ir pasirūpinti, o savivaldybė skatinti gyventojus globoti tuos gyvūnus, pasirūpinti, vykdyti sterilizacijos programas ir ieškoti pagalbininkų tiems dalykams. Deja, dažniausiai jie ne tik neieško, bet sako neva neprieštaraujantys, „jūs darykit, bet mes pagal įstatymą galim pinigų skirti tik už tą ir tą“, pinigų turį mažai, reikia juos taupyti nenumatytiems atvejams. Galima daryti išvadą, kad spręsti šią problemą - visuomenės ir savanorių, o ne savivaldos reikalas.
Pailiustruodama, kokia sudėtinga yra beglobių gyvūnų situacija kaimiškosiose seniūnijose, Nijolė papasakojo pora pavyzdžių. Gyveno toks žmogus, visai senukas, jau apie 90 metų. Mėgo gyvūnus, bet sterilizuoti savo kačių ir šunų nematė reikalo, jam buvo gražu. Tai ir augino. Kai jis pasimirė, tos katės (o jų liko 28 ir dar 3 šunys) liko be nieko. Gerai, kad atsirado mirusio senuko pažįstamas, kuris jau dvejus metus važinėja į to žmogaus sodybą kelis kilometrus po dukart per savaitę ir veža maisto toms katėms ir šunims, o žiemą dar ir šilto vandens. Savanoriai gyvūnų globėjai prirenka maisto ir prikrauna jam bagažinę, kad nors šiek tiek būtų lengvesnė našta, nes jis su žmona irgi jau pensininkai, gyvena Panemunyje. Tarsi to dar būtų negana, šiais metais jau ir jų daugiabučio kieme nežinia kaip atsirado katė su šešiais kačiukais - gal kas nors išmetė.
Kitas atvejis. Neseniai Pandėlio seniūnijoje gyvūnų globėjai paėmė 20 kačių nuo fermos. Mat pavasarį užsidarė pieno ūkis, ir jo darbuotojai savanoriams pranešė apie situaciją. Savanoriai tas kates surinko, dalį padovanojo, dalį išvežė į Uteną, visos buvo sterilizuotos, sutvarkytos. Seniūnijai buvo pranešta ir pagal galimybę prašyta prisidėti prie šitų kačių paėmimo.
„Seniūnija tik nusistebėjo, kam tų kačių reikia. Atseit, pačios ir susimokėkit. Ir susimokėjom.
Savanoriai, pasak Pandėlio seniūno Algirdo Kulio, irgi labai padeda kilus tokioms problemoms, rūpinasi, kad beglobiais likusius augintinius kas nors priglaustų, bet seniūnija dažniausiai neturi galimybių finansiškai prisidėti prie jų kilnios veiklos, ypač iškilus grupės gyvūnų sterilizacijos problemai.
Kadangi abu šie atvejai nutiko Pandėlio seniūnijoje, pakalbinome ir Pandėlio seniūną Algirdą Kulį. Jis sako, jog problema tikrai egzistuoja ir gyvūnų globėjų savanorių siūlomas planas yra geras, bet klausimas nesprendžiamas iki galo. Tam trūksta ir finansavimo. Seniūnija metams gauna gyvūnų priežiūrai tik apie 600 eurų, kurių pakaktų kokiems 4-5 gyvūnams sterilizuoti, bet priversta taupyti tuos pinigus, nes jų neretai prireikia mirus ar į slaugos ligoninę patekus kaimuose gyvenantiems senyviems žmonėms, kurių turėtais gyvūnėliais tenka pasirūpinti.
Savanoriai, pasak seniūno, irgi labai padeda kilus tokioms problemoms, rūpinasi, kad beglobiais likusius augintinius kas nors priglaustų, bet seniūnija dažniausiai neturi galimybių finansiškai prisidėti prie jų kilnios veiklos, ypač iškilus grupės gyvūnų sterilizacijos problemai.
A. Kulys sako, jog problema yra ir ta, kad gyvūnų globos įstaigos labai nenoriai dalyvauja viešųjų pirkimų konkursuose paslaugoms pirkti.
Paklaustas, ar turi priemonių sudrausminti gyvūnų laikytojus, nenorinčius jų deramai prižiūrėti ar paliekančius likimo valiai, seniūnas sakė, jog tai reglamentuoja Administracinių pažeidimų kodeksas, Gyvūnų gerovės įstatymas, todėl prevencija nėra vien seniūno ar vietos valdžios kompetencija. Gyvūnų nepriežiūrą A. Kuklys vadina net ne savivaldybės, o visos valstybės lygmens problema.
O pradėtas gyvūnų ženklinimas („čipavimas“), kuris galėjo gerokai prisidėti mažinant beglobių gyvūnų skaičių, taip ir liko neįgyvendintas iki galo.
Pasak Jūžintų seniūno Vytauto Stakio, akcija smarkiai pakeitė požiūrį į gyvūnus, sumažėjo palaidų ir pamestų keturkojų. Deja, šis vajus buvo trumpalaikis, prevencija nebuvo taikyta ir žmonės atsainiau pradėjo žiūrėti į šią prievolę.
Kitas kalbintas seniūnas Vytautas Stakys sakė, kad Jūžintų seniūnijoje beglobių gyvūnų problema nėra tokia aštri ir buvo linkęs daugiau džiaugtis tuo, kas padaryta ir daroma jai spręsti. Seniūnijos gyventojai, pasak jo, kaimyniški ir patys savo iniciatyva likusius beglobius gyvūnus imasi globoti. Jei reikalinga pagalba, seniūnija ją organizuoja, veža gyvūnus į Utenos gyvūnų prieglaudą ar kitaip jais pasirūpina.
Pernai Jūžintų seniūnijai, pasak V. Seniūnas kaip labai reikšmingą išskyrė prieš trejetą metų vykusią gyvūnų ženklinimo akciją. Seniūnija joje labai aktyviai dalyvavo, ne tik skleidė informaciją, bet ir „sučipavo“ 126 augintinius. Prie akcijos prisidėjo ir seniūnijos socialinė darbuotoja Dalia Lašaitė. Ji pirmiausia skatino senyvo amžiaus ir neįgalius žmones ženklinti savo augintinius - buvo taikoma kompensacija šiai paslaugai.
Taigi, seniūnai daugiau šneka apie pinigų ir politinės valios stygių, o gyvūnų teisių gynėjai - apie nenorą padėti gyvūnams. Ar gali jie susišnekėti?
Sprendimo Būdai ir Iniciatyvos
Rokiškietė rodo namelius, kuriuos savanoriai pagamino sulaukėjusioms katėms, kad šios nesušaltų žiemą. Į dėžes įdedama šiaudų, tai padeda išsaugoti šilumą. Keturis puta ir akmens vata apšiltintus konteineriukus pagamino UAB „Rokvesta“.
Jei gyvūnus paimtų pagloboti bedarbiai, turintys atidirbti nustatytą valandų skaičių už socialines išmokas, jiems būtų užskaitytos tos valandos. Tokia praktika jau buvo taikyta.
„Kodėl to neprilyginti gatvių šlavimui? Globoti gyvūną - labai svarbus dalykas, žinoma, tai gali daryti ne kiekvienas - tai turi būti atsakingas žmogus, gyvūną reikia pamaitinti, stebėti, ar nesusirgo“, - sako pašnekovė.
Nijolė, ieškodama pagalbos, dirba panašiu principu, kaip ir socialiniai darbuotojai - pirmiausiai pagalbos ieško artimoje aplinkoje, stengiasi įgalinti kaimynus pasirūpinti išmestais gyvūnais, juos motyvuoti, paremti.
Žmonės dažnai nežino, kur kreiptis radus sužalotus laukinius gyvūnus, paukščius. Gyvūnų globėjai irgi sulaukia tokių pranešimų, bet ne visuomet gali padėti.
„Yra įstatymų kolizija, kad lyg ir kažkas turėtų padėti tam gyvūnui, bet legaliai tai padaryti ne visuomet įmanoma. Turbūt net veterinarai negali užmigdyti laukinio gyvūno, kad nutrauktų jo kančias. Nėra normalaus požiūrio, juk reikia vietoj greitai spręsti, jeigu sužalotas gyvūnas kankinasi“, - sakė pašnekovė, kuriai pačiai teko susidurti su šia sistema.
Paskambinusi gyvūnus besirūpinančiai organizacijai dėl sužeisto gyvūno, sulaukė pasiūlymo skambinti rajone veikiančiai gyvūnų globos organizacijai. „Sakau, kad aš pati esu ta organizacija. Tuo ir baigėsi.
Šiemet nuskambėjusi istorija apie vapsvaėdžio jauniklį, kuris rastas Gediškių kaime iškritęs iš lizdo, baigėsi sėkmingai. Vanaginių šeimos paukštis buvo išgelbėtas, specialistai jį žiedavo, stebi. Vasarą bene kasdien pranešama apie iškritusius gandrus sulaužytas sparnais, informuojama apie sužeistus apuokus, pelėdas. Nutrenktą suopį, rastą ant kelio už viaduko, Rokiškio gyvūnų globėjams atvežė policija, kiškio jauniklį rado darželyje žaidžiantys vaikai.
N. Pranckūnaitė sakė, kad sužaloti gyvūnai neretai vežami į Uteną, ten jiems suteikiama pagalba, yra žmonių, kurie laikinai priglaudžia laukinius paukščius, bendradarbiaujam su Utenos gyvūnų mylėtojų draugija.