Laidosena yra viena iš svarbiausių ir informatyviausių sričių archeologijoje, nagrinėjant tam tikro praeities laikotarpio žmonių gyvenimą. Šiame darbe apžvelgsime geležies amžiaus laidoseną Lietuvoje.
Archeologas, Vilniaus universiteto dėstytojas, Kernavės kultūros rezervato direkcijos Restauravimo, tyrimų ir skaitmeninimo skyriaus vedėjas doc. dr. Gintautas Vėlius teigė, kad kalbant apie Viduramžius ir tuo laiku besikeitusias laidojimo tradicijas, verta pažymėti, kad skirtinguose regionuose žmonės buvo laidojami skirtingai. „Tradicijos nebuvo vienodos“, - sako archeologas.
Daugelyje vietų dominavo mirusiųjų deginimo papročiai, tačiau, pavyzdžiui, žiemgaliai, įsikūrę šiaurinėje Lietuvos dalyje link Latvijos, kremavimo nepraktikavo. „Į visą Lietuvą Viduramžiuose ar jų prieigoje negalime žvelgti vienareikšmiškai, nes laidosena buvo kiek skirtinga. Kiekviena gentis turėjo skirtingų papročių, ar tai būtų kuršiai, ar žiemgaliai, ar lietuviai, ta siauresne prasme“, - teigė G. Vėlius.
Paslaptingieji Pilkapiai Rytų Lietuvoje
Rytų Lietuvoje, žemėse, kur gimė mūsų valstybė, buvo įprasta, laidojant mirusiuosius, supilti pilkapius. „Visa Rytų Lietuva, jos miškai yra gausūs tokiais archeologinio paveldo objektais kaip pilkapiai“, - pasakojo G. Vėlius.
Anot archeologo, pilkapis - laidojimo objektas, kurį supildavo laidojamo asmens šeima. Tokia tradicija atsirado maždaug III amžiuje po Kristaus ir egzistavo maždaug tūkstantį metų iki pat XIII a. „Pilkapis - iš smėlio supiltas kauburys. Įvairių skersmenų, būna didelių, vos ne iki 30 metų skersmens ir kelių metrų aukščio. Tai yra laidojimo vieta, kur dažnai palaidotas būdavo vienas asmuo, bet aptinkama, kur palaidoti du, trys ar keliolika asmenų“, - dėstė pašnekovas.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Pirmaisiais pilkapių pylimo tradicijos amžiais mirusieji juose laidoti nedegini, vėliau įsivyravo kremavimo paprotys. Pilkapių pilkapynuose aptinkama iki kelių šimtų.
G. Vėlius pažymi, kad ne visi pilkapiai išliko iki šių dienų, dalis jų suiro dėl natūralių gamtos sąlygų, kiti dėl žemdirbystės, miškininkystės veiklų. „Šiai dienai mes turime nedidelį dalį išlikusių pilkapių, bet jų turime, jie yra archeologiškai tyrinėti“, - sakė G. Vėlius.
LTStraipsnyje analizuojami simbolinio žirgų laidojimo papročiai, Rytų Lietuvos pilkapių kultūroje buvę paplitę daugiausiai X-XI a. Dominuojančios simbolinės laidosenos formos buvo individualūs simboliniai kapai, imituojantys žirgo inhumaciją arba kremaciją. Taip pat praktikuotos ir įvairios grupinį laidojimą imituojančios apeigos. Simbolinė ir tikra laidosena koegzistavo, tarp jų nepastebima chronologinių ar regioninių skirtumų. Simbolinių žirgų kapų įkapės indikuoja žemesnį statusą. Laidojimo imitavimo apeigas praktikavo tie, kurie neišgalėjo kaip įkapės palaidoti paties gyvūno. Socialinė žirgų laidojimo arba simbolinio laidojimo reikšmė augo didėjant karinės veiklos aktyvumui ir socialinei stratifikacijai.
ENThe paper analyses symbolic horse burial rites that had been in use in the East Lithuanian barrow culture generally in the 10-11th C. Single imitative inhumations and cremations are the dominant forms of horse cenotaphs. Also a variety of imitative group burial forms were employed. Symbolic and actual funerary rites for horse were coexistant, and no chronological or spatial discrepancy between them is observed. Grave-goods in symbolic horse burials indicate lower status. Imitative burial of horse was performed by those having no resources for disposing the animal itself as a grave-good.
Pilkapių aikštelė Salininkuose
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
Po Truputį Atsisakė Mirusiųjų Degninimo
Pasak G. Vėliaus, pagrindinis laidojimo tradicijų pasikeitimą lėmęs veiksnys - krikščionybės atėjimas. „Krikščionybė skirtingu laiku skverbiasi į skirtingus socialinius sluoksnius“, - teigė archeologas.
Kuo vėlesni laikai, tuo ir visuomenės labiau struktūruota, atsiranda luomai, naujos socialinės kategorijos, pavyzdžiui, miestiečiai. G. Vėliaus teigimu, kiekvienam luomui būdingi kiek skirtingi laidojimo papročiai. „Pavyzdžiui, miestiečiai. Ši bendruomenė skiriasi tiek kasdieniame gyvenime, tiek savo pasaulėžiūra, taigi skiriasi ir jų laidosena“, - sakė archeologas.
Esminis lūžis, atėjęs su krikščionybe, yra tas, kad po truputį atsisakoma mirusiųjų deginimo papročio ir pereinama prie, moksline kalba, inhumacinių laidojimo papročių. „Tuomet išsiskiria laidojimo tradicijos. Dalis žmonių vis dar deginami, bet jau nebelaidojami pilkapiuose, atsiranda degintiniai kapinynai. Kita dalis visuomenės, pirmiausia, reikia išskirti miestiečius, apskritai atsisako ir deginimo papročio. Čia mes turime plačiai tyrinėtus XIII-XIV a. kapinynus Kernavėje, kur yra jau ne degintiniai kapai ir palaidoti miestiečiai, ir Vilniuje, Bokšto gatvėje tyrinėtas panašus kapinynas. Nedegintiniai XIV a. kapai įrengti ne pilkapiuose rasti ir Verkių dvaro teritorijoje. Taigi, atsiranda objektų, kur mes jau nematome kremavimo papročio, būdingo pagonybei, o pradeda plisti inhumaciniai laidojimo papročiai“, - pasakojo G. Vėlius.
Nenorėjo Būti Palaidoti Pakrikštytoje Lietuvoje?
Visgi deginimas visiškai neišnyko iš Lietuvos, randama ir keistų šio papročio variacijų. Anot archeologo, tyrinėti tokie objektai, kaip degintiniai XIV a. kapai vandenyje. „Fiksuoti labai įdomūs faktai, kuomet mirusieji sudeginami ir palaikai yra neužkasami kažkur ant kalvelės kapinyne, o yra pilami į vandens telkinį. Kernavėje esame radę buvusio upelio vagoje sumestus degintinius žmonių ir naminių gyvūnų kaulus su įkapėmis. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau, pavyzdžiui, Bajorų kapinyne Elektrėnų savivaldybėje, Obelių kapinyne Ukmergės rajone“, - kalbėjo G. Vėlius.
Pasak jo, yra įvairių teorijų, kodėl buvo toks keistas paprotys. „Vieni tyrėjai mano, kad tai galbūt yra paskutiniai pagonys, kurie nenorėjo, kad jų kūnai būtų laidojami jau pakrikštytos Lietuvos žemėje. Kiti mano, kad tai galbūt masinės aukos kažkokių neordinarių įvykių. Kaip žinome, XIV a. pasižymi neramiais laikais, ne kartą kryžiuočių kariuomenės atkeliauja iki Vilniaus ir žūsta daug žmonių, arba maro aukos, nes maras ritasi per Europą. Galbūt tas laidojimas vandenyje susijęs su kažkokiomis netipinėmis bendruomenės mirties aplinkybėmis, kažkokiais konkrečiais įvykiais. Mokslas kol kas neturi aiškaus atsakymo“, - pasakojo G. Vėlius.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
Laidodavo su Asmeniniais Daiktais
Archeologo teigimu, tradicija laidoti mirusįjį su jam priklausančiais daiktais siekia dar priešistorinius laikus. „Jeigu tai buvo karys, jis ir yra laidojamas su vos ne pilna karine ekipuote - kalavijas, kirvis, ietigaliai, priklauso nuo to, kokio rango tas karys buvo. Į kapus taip pat dedami papuošalai, archeologai atranda ir tam tikras aprangos detales - sagas, sagtis. Kartais randami ir veiklas nusakantys įrankiai, pavyzdžiui, adatos, verpstukai. Tai buvo labai ilgai egzistavusi tradicija, kuri turi atgarsių ir Viduramžiais“, - dėstė pašnekovas.
Lietuvai tapus krikščionišku kraštu, įkapės dar neskubėjo dingti iš laidojimo tradicijų, nors krikščionybėje nėra tradicijos dėti kažkokių asmeninių daiktų į kapą. „Krikščioniui aname pasaulyje nereikėjo turėti turto, skirtingai nuo pagonio“, - sakė G. Vėlius.
DEMASKUOJAMAS MELAS! VISIEMS AKIVAIZDU IR FAKTAI ŽINOMI! PAKAROTOJAM!
Viduramžių Gyvūnėlių Kapinės
Senovės lietuviai buvo laidojami ir su gyvūnais. G. Vėlius pasakoja, kad centrinėje Lietuvos dalyje, Kauno apylinkėse aptinkama nemažai žirgų kapai. „Mes matome net atskiras kapinyno dalis, kur laidoti žirgai, kartais net grupiniai žirgų kapai, kur jie laidoti su visa žirgo apranga - balnakilpėmis, žąslais, kamanomis“, - pasakojo archeologas.
Kitokias tradicijas turėjo skalviai ir prūsai, kurie žirgo nesudegindavo, o raitelį sudegindavo ir jo pelenus išberdavo ant žirgo kūno. Rytų Lietuvoje aptinkami atskiri pilkapiai, supilti atskirai žirgams. „Grubiai palyginus, tai kaip dabar turime gyvūnėlių kapines, tuomet buvo atskiri pilkapynai, skirti žirgams. Sunku pasakyti, kaip reikėtų vertinti tokį objektą. Tai gali būti žirgų kapai, bet gali būti ir žirgų aukos, aukotos prieš išsiruošiant į žygį“, - sakė G. Vėlius.
Algirdas Palaidotas su Aštuoniolika Žirgų
Archeologo tvirtinimu, kalbant apie Lietuvos valdovų laidojimą, yra labai daug neatsakytų klausimų. „Mes nesame tyrinėję aukščiausio luomo didikų ar valdovų kapų. Praktiškai kalbant iki Vilniaus katedros požemių laikų ir kunigaikščių laidojimo katedros teritorijoje, ankstesnių didikų ir kunigaikščių kapų mes nesame radę ir nesame tyrinėję“, - pasakojo G. Vėlius.
Pasak jo, iš istorinių šaltinių žinoma, kad kunigaikščiai galėjo būti laidojami Vilniuje, Šventaragio slėnyje. „Galbūt, atskirais atvejais, kunigaikščiai galėjo būti laidojami kitur. Manoma, kad Algirdas gali būti palaidotas Maišiagalos apylinkėse. Pasak istorinio šaltinio, jis buvo sudegintas su aštuoniolika žirgų. Bet visa tai yra istorinė ar net labiau legendinė informacija. Tikslių duomenų mes šiandien neturime. Lieka tikėtis, kad ateityje pavyks kokiam nors archeologui aptikti ankstyvosios Lietuvos didiko ar net kunigaikščio kapą“, - teigė G. Vėlius.
Algirdo herbas
Archeologiniai Radiniai Geležies Amžiaus Kapinynuose
Norint nagrinėti geležies amžiaus laidoseną Lietuvoje, būtina atsižvelgti į turimą materialinį šio laikotarpio palikimą. Darbe bus remiamasi šiais arch. 1. Sen. 2. Vidur. 3. Vėlyv. 4. Ypač gerai ištirtas ir daug informacijos teikiantis Žvilių kapinynas, kuriame rasti kapai priskiriami visiems trims geležies a.
Kapinynų Chronologija
Būtina pažymėti, jog tokia kapinynų chronologija yra labai sąlyginė, nes daugelis kapų datuojami ne vienu geležies a. periodu (pvz.: VI-XII a. - tai yra vidur. ir vėlyv. geležies a.
- Sen. geležies a.
- Zapsės kapin. (Lazdijų r.)
- Barzūnų kapin. (Šilutės r.)
- Gilbonių kapin. (Panevėžio r.)
- Vidur. geležies a.
- Marvelės kapin.
- Lazdininkų kapin. (Kretingos r.)
- Kalniškių kapin. (Raseinių r.)
- Vėlyv. geležies a.
- Kejėnų kapin. (Raseinių r.)
- Linkuvos kapin. (Pakruojo r.)
- Žvilių kapin.
Akmenų Statiniai
Akmenų statiniai dažniausiai aptinkami kapinynuose, kuriuose mirusieji laidoti sen. geležies a. Randami kapai, apjuosti geriau ar blogiau išsilaikiusiais akmenų vainikais. Kasinėjamoje kapin. Akmenys aplink kapus krauti labai rūpestingai: ant apačioje glaudžiai sustatytų dažnai didesnių akmenų tvarkingai dedami kiti, kartais net perpus mažesni. Kiekvienas ratas - vis mažesnio skersmens. Statiniams parinkti labai įvairaus dydžio natūralūs lauko rieduliai.
Ugniakurai Kapavietėse
Ugniakurai kapavietėse aptinkami retai. Žvilių kapin. teritorijoje aptiktos dviejų ugniakurų arba židinių liekanos. Šie ugniakurai datuotini III-IV a. Šalia židinių rasti pavieniai akmenys, pajuodę nuo degėsių. Galima spėti, kad šiais akmenimis ugniakurai buvo apjuosti. Tyrinėjant ugniakuro liekanas, paaiškėjo, kad jis buvo šiek tiek įkastas į žemę.
Kapų Duobių Kontūrai
Kapų duobių kontūrai dažniausiai užfiksuojami 40-90 cm gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus, nors kartais duobių kontūrai nustatyti gerokai giliau, t.y net 100-110 cm gylyje (tokie kapai rasti Žvilių kapin.). Po armeniu išlikę trumpesni ir ilgesni juodi dryžiai su angliukais, suodžių dėmelėmis leidžia manyti, kad, palaidojus mirusįjį, duobės viršus daugiau ar mažiau būdavo pabarstytos degėsiais. Degėsių buvo ir kapų sampiluose.
Karstų Liekanos
Dažnai kapavietėse randama ir karstų liekanų. Zapsės kapin. 30 cm gylio duobėje aptikta suanglėjusių medžio fragmentų. Tai neaiškios paskirties anglingas medis su išskobtu vidumi, trupantis, apdegęs ir suskeldėjęs. Karstus žymi ir medienos puvėsiai, išlikę kapuose po žalvariniais papuošalais arba žalvariu puoštais dirbiniais.
Griaučių Liekanos
Griaučių liekanos kapuose retai būna gerai išsilaikiusios. Dažniausiai aptinkami tik kaukolių dūlėsiai, kartais dar koks smegeninės fragmentas, žandikaulio dalis ir dantų trupiniai, ypač jei prie jų prigludę žalvariniai galvos ar kaklo papuošalai. Atsižvelgiant į kaulų liekanas, galima manyti, kad vyrai ir moterys buvo laidojami aukštielniki, ištiestomis kojomis, įvairiai sudėtomis rankomis.
Sudegintų Mirusiųjų Kaulai
Be griaučių liekanų randama ir sudegintų mirusiųjų kaulų. Degintiniai kapai datuojami X-XII a. Lietuvos pajūryje deginimo paprotys įsigalėjo X a. Pradžioje buvo laidojama karste, kur įkapės buvo sudedamos, o ne deginamos, sudegintus palaikus supildavo karsto vidury. Vėliau palaikus dėjo į medinę dėžę (ypač Kretingos raj.) ir užkasdavo duobutėse.
Žirgų Aukų Liekanos
Kai kuriuose kapuose randama ir žirgų aukų liekanų. Kai kape randama tik žirgo galva, ji dažniausiai būna mirusiojo dešinėje, galvūgalyje, išilgai kapo (kartais skersai). Kai kurių kapų tyrinėjimai leidžia manyti, kad žirgo auką padėdavo ne šalia mirusiojo, bet virš jo.
Žirgų kapuose randama įvairių dirbinių. Žvilių kapin. prie gyvulio kaukolės liekanų buvo aptikta odinių kamanų, apkaustytų žalvariu detalių, žalvarinių puošmenų - pakabučių, kamanų sagčių ar net žąslų tarp dantų. Šis faktas leidžia daryti išvadą, kad laidotuvių ceremonijoje žirgai, matyt, dalyvavo kamanoti.
Įkapės
Arch. duomenys leidžia manyti, jog per visą geležies a. buvo laikomasi mirusiuosius laidoti su įkapėmis, pagamintomis iš įvairių medžiagų: tyrinėtuose kapin. Būdingas laidosenos bruožas - vyrus laidoti ne tik su ginklais, bet ir su tokiais įrankiais, kurie tinka kaunantis su priešininku bei dirbant įvairius ūkio darbus.
Kapas su žaislais
Viena tokių universalios paskirties įkapių- tai įmovinis kirvis, kuris randamas daugelyje kapaviečių, ypač tų, kurios priskiriamos sen. geležies a. Peilis - kita universalios paskirties įkapė, kuri dažna vyrų ir labai reta moterų kapuose, nesvarbu, kuriam geležies a. laikotarpiui jie priklausytų.
Moterims Būdingos Įkapės
Kapuose randama ir moterims būdingų įkapių. Viena iš tokių yra verpstukai. Dažniausiai jie randami galvūgalyje, mirusiosios dešinėje arba kairėje. Palaidojimuose dažni ginklai: ietigaliai, kalavijai, durklai. Ietis - suaugusiųjų vyrų įkapė (berniukams šis ginklas dėtas retai). Įprasta ietigalių radimo vieta kape -- mirusiojo galvūgalyje, dešinėje arba kairėje pusėje.
Papuošalai
Su papuošalais daugiau buvo laidojamos moterys negu vyrai. Papuošalų spektras labai įvairus: randama daug metalinių galvos dangos detalių, apvarų, antkaklių, segių, apyrankių, smeigtukų, žiedų. Prie mirusiųjų papuošalai dėti taip, kaip jie buvo nešioti gyvųjų: pvz., antkaklė ir apvaros randamos kaklo vietoje, segės ir smeigtukai su amuletais - krūtinės srityje, apyrankės ir žiedai - prie rankų kaulų liekanų, galvos dangos detalės - tarp kaukolės dūlėsių.
Kiti Dirbiniai
Be papuošalų kapuose randama ir kitokių dirbinių: pvz., geriamasis ragas. Sen. geležies a. su tokiomis įkapėmis laidodavo retai, be to, tik vyrus. Vid. geležies a. po geriamąjį ragą įdėdavo jau ne tik vyrams, bet ir kilmingoms, turtingoms moterims. Taip pat pastebėtas paprotys mirusiuosius laidoti su keramikos dirbiniais. Šis paprotys labiausiai paplitęs sen. geležies a.
Romos Moneta
Ypač vertingas radinys - Romos moneta - aptiktas Žvilių kapin. Kraštotyrininkas V.Statkevičius, lankydamas Žvilių kapin., šiaurrytiniame jo pakraštyje aptiko gana gerai išsilaikiusią Faustinos II pomirtinę sesterciją.
Laidojimo papročių analizė leidžia daryti išvadą, kad apeigų visumai būdingas savotiškas prieštaringumas. Vienos apeigos aiškiai liudijo gyvųjų rūpinimąsį mirusiuoju, pastangas palaikyti su juo gerus santykius, o kitos apeigos rodė gyvųjų norą izoliuoti mirusįjį, užtikrinti jo negrįžtamumą, nuginti nuo bendruomenės nepageidautinas mirties pasekmes.