Susitarimai dėl nekonkuravimo praktikoje vis dar dažnai pasitaiko, tačiau ne visada juose pakankamai išsamiai aptariamos esminės sąlygos. Tai gali lemti sudėtingą tokių susitarimų vykdymą ar net pripažinimą negaliojančiais.
Darbo kodeksas numato galimybę darbdaviui ir darbuotojui susitarti, kad darbuotojas tam tikrą laiką nevykdys konkurencinės veiklos. Aptarkime, kokios yra tokio susitarimo sąlygos ir kaip jis veikia.
Pagrindinės nekonkuravimo susitarimo sąlygos
Pagal Darbo kodekso 38 straipsnį, susitarime dėl nekonkuravimo turi būti apibrėžta:
- Draudžiama darbuotojui darbo ar profesinė veikla.
- Nekonkuravimo kompensacijos darbuotojui dydis.
- Nekonkuravimo teritorija.
- Susitarimo dėl nekonkuravimo galiojimo terminas.
Svarbu, kad susitarime būtų nustatytas konkretus kompensacijos dydis ir paskirtis, atskiriant ją nuo kitų mokėjimų.
Darbo sutarties šalys gali sulygti dėl to, kad darbuotojas tam tikrą laiką nevykdys tam tikros darbo veiklos pagal darbo sutartį su kitu darbdaviu, taip pat nevykdys su darbo funkcijomis susijusios savarankiškos komercinės arba gamybinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavio vykdoma veikla.
Taip pat skaitykite: Teisinis servitutas ir kompensacija
Šis susitarimas gali būti sudaromas darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ar (ir) pasibaigus darbo sutarčiai. Pasibaigus darbo sutarčiai, šis susitarimas galioja ne ilgiau kaip dvejus metus po darbo sutarties pasibaigimo.
Susitarimai dėl nekonkuravimo galimi tik su darbuotojais, turinčiais specialių žinių ar gebėjimų, kurie gali būti pritaikyti konkuruojančioje su darbdaviu įmonėje, įstaigoje, organizacijoje ar pradėjus vykdyti savarankišką veiklą ir taip padaryti darbdaviui žalos.
Darbuotojas, pažeidęs susitarimą dėl nekonkuravimo, privalo sulygtam susitarimo dėl nekonkuravimo laikotarpiui nutraukti konkuruojančią darbo ar profesinę veiklą, grąžinti gautą kompensaciją ir atlyginti darbdaviui padarytą žalą.
Išankstiniai susitarimai dėl netesybų, viršijantys darbuotojo gaunamą nekonkuravimo kompensaciją už tris mėnesius, negalioja.
Kompensacija už nekonkuravimą
Kompensacija susitarime dėl nekonkuravimo darbuotojui yra numatoma už jam taikomus jo teisių suvaržymus. Nekonkuravimo su darbdaviu laikotarpiu mokamos kompensacijos dydis - ne mažiau kaip 40 procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio. Kompensacija mokama kas mėnesį.
Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojama kompensacija už nepanaudotas atostogas?
Sudarant su darbuotoju nekonkuravimo susitarimą būtina aiškiai apibrėžti kompensacijos mechanizmą, nustatant konkretų kompensacijos dydį ir paskirtį, taip atskiriant kompensaciją nuo sutartų kitos paskirties mokėjimų. Taigi, darbo santykiu metu, kompensacija už nekonkuravimą negali būti laikoma darbo užmokesčiu ar jo dalimi, t. y. tokios formuluotės kaip „darbuotojui kompensacijos dydis yra įtrauktas į darbo užmokesčio dydį“ būtų ydinga ir prieštaraujanti teisės normoms.
Jei darbuotojas pažeidžia susitarimą dėl nekonkuravimo, darbdavys gali reikalauti nutraukti konkurencinę veiklą, grąžinti gautą kompensaciją ir atlyginti padarytą žalą. Susitarimo šalys gali susitarti dėl baudos, bet ji negali viršyti darbuotojo gaunamos kompensacijos už tris mėnesius.
Darbdavys, siekdamas apsaugoti verslą nuo nesąžiningos konkurencijos, gali su darbuotojais, turinčiais specifinių žinių, sudaryti susitarimą dėl nekonkuravimo, kuriame ne tik turi būti nustatytos aiškios susitarimo sąlygos, bet ir tokie susitarimai turi būti vykdomi.
Susitarime turi būti nustatyta, kokioje teritorijoje nekonkuravimo ribojimas galioja, nurodant konkrečią šalį, regioną ir pan.
Kompensacijos už nekonkuravimą apmokestinimas
Iki 2017 m. liepos 1 d. VMI (Valstybinė mokesčių inspekcija) ir VSDVF (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) laikėsi skirtingų pozicijų dėl kompensacijos apmokestinimo:
Taip pat skaitykite: Vežimėlio priedų kompensavimo tvarka
- Darbo santykių metu mokama kompensacija buvo apmokestinama kaip darbo užmokestis.
- Po darbo santykių pasibaigimo mokama kompensacija buvo apmokestinama tik 15 proc. GPM.
Tačiau įsigaliojus naujam Darbo kodeksui, situacija pasikeitė.
VMI po 2017-07-01 d. teikdama rašytinius atsakymus į individualius mokesčių mokėtojų paklausimus dėl nekonkuravimo kompensacijų apmokestinimo, vadovaujasi preliminaria pozicija, kad darbo santykių metu mokama nekonkuravimo kompensacija savo turiniu yra susijusi su darbo santykiais (t.y. siekiu panaudoti darbuotojo specialius gebėjimus ir žinias tik darbdavio veikloje), ir todėl, kaip ir anksčiau, turi būti apmokestinama analogiškai darbo santykiams.
Po darbo santykių pasibaigimo mokama nekonkuravimo kompensaciją VMI laiko su darbo santykiais nesusijusiomis pajamomis ir apmokestina 15 proc.
Taigi, jeigu įstatymas (naujojo DK 38 str.) ne tik reglamentuoja nekonkuravimo kompensacijos mokėjimą (nustato, kada, kas ir kam turi mokėti nekonkuravimo kompensaciją), bet ir jos minimalų dydį (ne mažiau kaip keturiasdešimt procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio), tai pagal dabartinę GPM įstatymo 17 str. 1 d. 5 p. formuluotę, nekonkuravimo kompensacija, mokama darbuotojui darbo santykių metu, apskritai turėtų būti neapmokestinama GPM.
Tačiau minėtoje GPM įstatymo nuostatoje įtvirtinta išimtis, jog kompensacijos, kurios mokamos gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis, yra apmokestinamos GPM.
Akivaizdu, kad ši nuostata neabejotinai apima darbuotojui mokamas išeitines išmokas. Kyla klausimas, ar į šią išimtį patenka ir nekonkuravimo kompensacijos, mokamos po darbo santykių nutraukimo.
Socialinio draudimo įmokų atveju, situacija, buvusi iki ir po 2017-07-01 d., iš principo nepasikeitė: VSDVF toliau nuosekliai laikosi pozicijos, kad darbo santykių metu darbuotojui mokama nekonkuravimo kompensacija yra su darbo santykiais susijusios išmokos, be to, nepatenka į pajamas ir atvejus, nustatytus valstybinio socialinio draudimo įstatymo 11 straipsnyje, kai socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos.
Todėl, VSDFV nuomone, nuo nekonkuravimo kompensacijos, darbdavio mokamos darbuotojui darbo santykių metu, turi būti skaičiuojamos ir mokamos socialinio draudimo įmokos kaip nuo darbo užmokesčio.
PVM aspektai
PVM įstatymo prasme, įsipareigojimas nekonkuruoti, t. y. susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, yra laikomas paslauga. Paslaugų teikimas yra Lietuvos PVM objektas tik jeigu (1) paslaugos teikiamos už atlygi, (2) jų teikimas vyksta Lietuvos teritorijoje ir (3) jas teikia ekonominę veiklą vykdantis asmuo tos veiklos eigoje.
Iki 2017-07-01 d. VMI pagrįstai laikėsi pozicijos, kad susitarimas dėl nekonkuravimo kompensacijos mokėjimo yra atsitiktinis sandoris, todėl susitarimas dėl kompensacijos ir jos gavimas nėra ekonominė veikla, taigi ir neapmokestinama PVM.
Pelno mokestis
Faktiškai išmokėtų nekonkuravimo kompensacijų ir su jomis susijusių sumokėtų mokesčių sumomis iki 2017-07-01 d. darbdaviai turėjo teisę mažinti apmokestinamąjį pelną, jeigu galėjo pagrįsti, kad tai įprastinės jų veiklai sąnaudos, kurios yra būtinos pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti (tiksliau - įmonės pajamoms neprarasti).
Po naujojo DK įsigaliojimo įtikinti VMI, kad tai įprastos įmonės veiklai sąnaudos, turėtų būti paprasčiau nei iki šiol, kadangi vien nekonkuravimo susitarimo ir kompensacijos numatymas DK rodo, kad susitarimų dėl nekonkuravimo sudarymo praktika tapo tiek įprasta įmonių veikloje, jog prireikė ją sureglamentuoti įstatymu.
Norint įrodyti, kad kompensacijos mokėjimas buvo būtinas, siekiant užkirsti kelią pajamų praradimui, reikšmės neabejotinai turės tai, su kokiu darbuotoju sudarytas nekonkuravimo susitarimas, ar nekonkuravimo kompensacija adekvati siekiamam tikslui, ar išmokant nekonkuravimo išmoką po darbo santykių pasibaigimo nėra piktnaudžiaujama jos mažesniu apmokestinimu.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad naujasis DK reguliuoja nekonkuravimo susitarimus, sudaromus tik tarp darbo santykių šalių - darbuotojo ir darbdavio.
tags: #kompensacija #uz #nekonkuravima #sodra