Socialinis darbas - tai profesinė veikla, atsiradusi kaip atsakas į socialines problemas, kylančias dėl skurdo, ligų, nedarbo, diskriminacijos, socialinės nelygybės ir kitų visuomeninių iššūkių. Socialinis darbas vystėsi nuo labdaringos pagalbos iki profesionalios, kompleksinės ir etiškai pagrįstos veiklos. Norime Jus artimiau supažindinti su socialinio darbo eksperte iš Nyderlandų Lies Gualthérie van Weezel.
Ji nuo 1996 metų reguliariai atvyksta į Lietuvą. Nyderlanduose ekspertė dirbo socialine darbuotoja institucijoje jaunimui su specialiaisiais poreikiais, dėstė vidutinio ir aukštesnio lygio kursuose (Lietuvos sistemoje atitinkančiuose bakalauro ir magistro lygį) socialiniams darbuotojams. Ji yra supervizorė ir nepriklausoma ekspertė, kurios domėjimosi sritys - socialinio darbo metodai, grupinis darbas, komandinis darbas, vadyba.
Socialinio darbo ištakos ir raida
Socialinio darbo ištakos siekia XIX a. XIX a. pab. - XX a. pr. pradėjo veikti pirmosios labdaros organizacijos Europoje ir JAV. Ypač svarbi buvo „Charity Organization Society“ veikla Anglijoje, kur buvo siekiama sistemingo pagalbos teikimo. Kartu kūrėsi ir socialinių lankytojų (angl. XX a. pradžia - profesionalizacijos pradžia pradėti steigti pirmieji socialinio darbo mokymo kursai (pvz., 1898 m. JAV įkurta pirmoji socialinio darbo mokykla).
XX a. vidurys - teorinis pagrindimas. Socialinis darbas tapo akademine disciplina, atsirado moksliniai tyrimai, teorijos apie žmogaus elgesį, sisteminį požiūrį, socialinį teisingumą. XX a. pabaiga - iki dabar socialinis darbas orientuojasi į kliento įgalinimą, bendruomenės stiprinimą, socialinę įtrauktį. Tik po 1990 m. 1996 m.
Socialinio darbo veikla remiasi pagrindinėmis sąvokomis, kurios atspindi darbo su žmonėmis esmę ir kryptį. Pagalba yra viena esminių sąvokų, apibūdinanti socialinio darbo prigimtį. Tai nėra atsitiktinis ar vienkartinis veiksmas - pagalba socialiniame darbe yra sąmoningas, tikslingas ir planuotas veiksmas, kuriuo siekiama palengvinti žmogaus kasdienį gyvenimą, padėti įveikti sunkumus, susijusius su amžiumi, sveikata, negalia ar socialine padėtimi. Pagalba gali būti emocinė, fizinė ar socialinė, priklausomai nuo konkrečių žmogaus poreikių.
Taip pat skaitykite: Senatvinis mėšlungis: prevencija
Socialinė įtrauktis - tai žmogaus teisė būti aktyviu visuomenės dalyviu, nepriklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ar socialinio statuso. Tai reiškia galimybę gyventi bendruomenėje, bendrauti, naudotis paslaugomis, išreikšti savo nuomonę ir būti išgirstam. Gyvenimo kokybės gerinimas yra svarbus siekis, apimantis ne tik žmogaus fizinį komfortą, bet ir emocinę, psichologinę bei socialinę gerovę. Tai apima saugumo jausmą, orumo išsaugojimą, galimybę rinktis, jaustis vertingu ir matomu.
Individualios priežiūros darbuotojas padeda spręsti kasdienius sunkumus, palaiko ir skatina savarankiškumą, užtikrina bendravimą ir sumažina socialinę izoliaciją. Savarankiškumas ir socialinė izoliacija yra dvi glaudžiai susijusios, tačiau priešingos sąvokos. Savarankiškumas - tai žmogaus gebėjimas pasirūpinti savimi, priimti sprendimus, dalyvauti savo gyvenimo planavime. Tuo tarpu socialinė izoliacija - tai būsena, kai žmogus praranda ryšį su aplinka, jaučiasi vienišas, nereikalingas, atskirtas nuo visuomenės.
Socialinio darbo etika
Profesinė etika yra esminė socialinio darbo dalis, formuojanti šios profesijos identitetą, pasitikėjimą ja ir jos veiklos kokybę. Socialinis darbas yra orientuotas į darbą su žmogumi - dažnai pažeidžiamu, patiriančiu sunkumų, stokojančiu išteklių ar gebėjimų savarankiškai tvarkytis su gyvenimo iššūkiais. Etika - tai moralinių vertybių ir principų visuma, kuri padeda žmogui spręsti, kas yra teisinga, gera ar priimtina tam tikroje situacijoje.
Profesinė etika, kitaip nei bendroji moralė, yra specialiai pritaikyta konkrečios profesijos veiklai. Visų pirma, socialinis darbuotojas veikia kliento asmeninio gyvenimo erdvėje - dažnai susiduria su privačia informacija, šeimos situacijomis, sveikatos duomenimis, emocinėmis problemomis. Be to, socialinis darbas dažnai susijęs su sprendimų priėmimu, kuriuose ne visada yra vienas aiškus „teisingas“ kelias.
Profesinė etika padeda užtikrinti paslaugų kokybę ir pasitikėjimą profesija. Kai klientas jaučia, kad darbuotojas elgiasi sąžiningai, laikosi duoto žodžio, gerbia jo pasirinkimus ir informaciją, kurią jis patiki, atsiranda pasitikėjimas, kuris būtinas efektyviam bendradarbiavimui. Socialinio darbo srityje etika nėra atsieta nuo praktikos - priešingai, tai kasdienio darbo pagrindas.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir veiksniai
Individualios priežiūros darbuotojo (IPD) veikla grindžiama ne tik praktiniais įgūdžiais, bet ir tvirtais etiniais principais, kurie užtikrina kliento teisių, orumo ir saugumo apsaugą. Šie principai yra išdėstyti profesinės etikos kodekse - dokumente, kuris apibrėžia, kaip IPD turėtų elgtis įvairiose profesinėse situacijose.
Pagrindiniai etikos principai:
- Pagarba asmeniui ir jo orumui: Kiekvienas paslaugų gavėjas turi būti traktuojamas su pagarba ir orumu, vertinant jį kaip unikalų individą.
- Konfidencialumas: Visos su paslaugų gavėju susijusios informacijos apsauga.
- Atsakomybė profesinėje veikloje: Įsipareigojimas sąmoningai ir profesionaliai atlikti savo pareigas.
- Sąžiningumas: Laikytis teisingumo, vengti šališkumo, nepasinaudoti savo padėtimi asmeninei naudai.
Šie etikos principai - pagarba, konfidencialumas, atsakomybė ir sąžiningumas - yra neatsiejami nuo kiekvieno IPD veiklos. Jie padeda kurti pasitikėjimu grįstą santykį su paslaugų gavėju, stiprina profesinį orumą, užtikrina veiklos kokybę ir prisideda prie visos socialinių paslaugų sistemos patikimumo. Kiekvieną kartą priimdamas sprendimą ar veikdamas kliento aplinkoje, IPD turi vadovautis ne tik instrukcijomis ar taisyklėmis, bet ir šiais etiniais orientyrais.
Etinių Situacijų Analizė
Etinių situacijų analizė - tai vienas svarbiausių būdų ugdyti profesionalų gebėjimą atpažinti ir spręsti moralinius klausimus, su kuriais susiduriama socialinio darbo praktikoje. Kadangi socialinis darbas dažnai vyksta situacijose, kur nėra vieno aiškaus sprendimo, gebėjimas analizuoti etines dilemas tampa būtinu profesiniu įgūdžiu.
Etinė situacija - tai momentas ar aplinkybė, kai darbuotojas susiduria su vertybiniu pasirinkimu: turi nuspręsti, kuris veiksmas yra moraliai priimtinas ar teisingas, kai galimi keli skirtingi, bet vienas kitam prieštaraujantys sprendimo keliai.
Etinių situacijų analizė paprastai grindžiama tam tikru struktūruotu metodu. Kiekviena analizė padeda gilinti profesinį jautrumą, mąstymo aiškumą, savistabą ir gebėjimą veikti kompleksiškose situacijose. IPD, kaip kasdieninėje žmogaus aplinkoje veikiantis specialistas, yra nuolat arti tokių situacijų: kai reikia pasirinkti, ar informuoti apie galimą smurtą šeimoje; kai artimieji spaudžia keisti paslaugų pobūdį; kai klientas išreiškia nepageidavimą bendrauti su kitu darbuotoju dėl jo tautybės ar lyties. Todėl etinių situacijų analizė turi tapti nuolatine praktikos dalimi.
Taip pat skaitykite: Mitai apie psichikos ligonių mirtį
Etiškas sprendimas - tai apgalvotas pasirinkimas, grindžiamas profesiniais etikos principais, moraliniais įsipareigojimais ir pagarba žmogui. Socialinio darbo srityje, ypač individualios priežiūros darbuotojo (IPD) veikloje, etiniai sprendimai dažnai tenka priimti greitai, realiose situacijose, kuriose susiduria skirtingi interesai, vertybės ir atsakomybės.
Kaip priimti etinį sprendimą:
- Aiškiai suprasti, kas vyksta.
- Išsiaiškinti, kas bus paveiktas sprendimo.
- Įvardyti profesinės etikos kodekso principus, susijusius su situacija.
- Apžvelgti kelis galimus sprendimo būdus.
- Pagrįsti, kodėl pasirinktas veiksmas yra etiškai tinkamiausias.
- Suplanuoti, kaip praktiškai įgyvendinsite pasirinkimą.
- Refleksija.
Etinio sprendimo priėmimo procesas nėra vien emocinis ar momentinis - tai apgalvotas, nuoseklus vertybinis darbas. Kiekvienas IPD, susidūręs su etine dilema, turi ne tik teisę, bet ir pareigą stabtelėti, įvertinti situaciją pagal profesinius standartus ir priimti sprendimą, kuris geriausiai užtikrina paslaugų gavėjo orumą, teises ir gerovę.
Profesinė Atsakomybė
Individualios priežiūros darbuotojo (IPD) veikla grindžiama ne tik praktiniu pagalbos teikimu, bet ir aiškiai apibrėžta profesine atsakomybe. Ši atsakomybė yra daugiasluoksnė ir apima santykius su skirtingomis šalimis - klientu, kolegomis ir pačia profesija.
Pirmiausia ir svarbiausia - atsakomybė klientui. Klientas yra IPD darbo centras, todėl kiekvienas veiksmas turi būti nukreiptas į jo gerovę, orumą ir teisių užtikrinimą. Atsakomybė klientui reiškia, kad darbuotojas privalo veikti sąžiningai, profesionaliai ir empatiškai, atsižvelgdamas į kliento individualius poreikius, vertybes ir gyvenimo būdą.
IPD dirba ne vienas - jis yra didesnės komandos ar įstaigos dalis, todėl santykiai su kolegomis taip pat reikalauja etiško ir atsakingo elgesio. Profesinėje veikloje gali kilti nesutarimų, skirtingų požiūrių į situacijas ar darbo metodus. Tačiau atsakomybė kolegoms reiškia, kad net ir esant skirtumams, būtina elgtis etiškai - neskleisti apkalbų, nežeminti, o esant reikalui - ieškoti sprendimų dialogo ar instituciniu lygmeniu.
Trečiasis atsakomybės lygmuo - tai įsipareigojimas visai profesinei bendruomenei. Atsakomybė profesijai reiškia nuolatinį profesinių žinių ir įgūdžių tobulinimą, etinių standartų laikymąsi, atsisakymą veikti prieš sąžinę ar piktnaudžiauti pareigomis.
Atsakomybė klientui, kolegoms ir profesijai - tai neatskiriami profesinės etikos ramsčiai, kurie padeda IPD veikti profesionaliai, etiškai ir žmoniškai. Tik suvokus šią trijų krypčių atsakomybę, darbuotojas gali išlaikyti pusiausvyrą tarp individualių santykių ir sistemos reikalavimų, tarp asmeninių vertybių ir profesinių standartų.
Situacijos, kuriose reikalingas etinis sprendimas:
- Jums žinoma, kad kliento sūnus dažnai paima senolio pensiją, o klientas lieka be pinigų būtiniausioms išlaidoms.
- Asmeniui su judėjimo negalia nuolat teikiamos paslaugos namuose, tačiau vieną kartą IPD atvyksta ir randa duris neužrakintas, o klientą - be drabužių, nepasiruošusį paslaugoms.
- Jums skambina kliento dukra ir reikalauja papasakoti, kaip jaučiasi jos mama. Ar tai diskriminacija?
- Jūsų globojamas klientas (pagyvenęs žmogus su lengva demencija) nepriimamas į kaimo bendruomenės renginius - sakoma, kad „jis vis tiek nesupranta, kas vyksta“.
Žmogaus Teisės ir Lygios Galimybės
Žmogaus teisės ir lygios galimybės yra kertiniai principai tiek teisinėje, tiek etinėje socialinio darbo ir individualios priežiūros darbuotojo (IPD) veiklos sistemoje. Lietuvos Respublikos Konstitucija - tai pagrindinis šalies įstatymas, garantuojantis esmines žmogaus teises ir laisves. JT Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948) yra vienas svarbiausių tarptautinių dokumentų, kuriame išdėstyti pagrindiniai žmogaus teisių standartai.
IPD turi būti ne tik pagalbos teikėjas, bet ir aktyvus žmogaus teisių gynėjas - tiek kasdienėje veikloje, tiek susidūrus su pažeidimais. Žmogaus teisės ir lygios galimybės nėra vien deklaratyvios vertybės - jos yra teisė, kurią kiekvienas IPD privalo gerbti, ginti ir taikyti.
Diskriminacija - tai nelygus elgesys ar nepalankus sprendimas dėl asmens tam tikrų požymių, tokių kaip lytis, amžius, rasė, tautybė, religija, negalia, seksualinė orientacija ar socialinė padėtis.
Būna įdomu, nustebina suvokus, kaip skirtingais būdais naudojami tie patys terminai Lietuvoje ir Olandijoje. Kartais reikia energijos ir laiko, jog suprasčiau apie ką mes čia kalbame, diskutuojame ir viską sujungti su praktika. Šiuo metu vedu, moderuoju diskusijas, supervizijas komandoms, skatinu praktikus reflektuoti apie savo darbines patirtis. Taip pat dalyvauju www.socdarbas.lt tinklapio veikloje.
Aš labai džiaugiuosi, jog naujo formato susitikimai leidžia tęsti diskusijas ir sekti kas vyksta Lietuvos socialiniame darbe. Manau svarbios veiklos dar ir dėl to, kad nei aš, nei kiti nežino sprendimo, bet jo ieškome kartu. Bekalbant, diskutuojant galima sujungti, ieškoti ryšio tarp kelių temų ir taip atsiranda platesnis vaizdas, matymas.
Praktikams svarbu žinoti ir išgirsti, kad tikras darbas ir pokyčiai vyksta praktikoje. Reiktų nepamiršti ir politikos formavimo. Labai svarbu kaip kuriami teisės aktai, taisyklės. Ir mane visada domino ir iki šiol domina, kaip praktikai gali daryti įtaką įstatymo kūrimui. Manau, kad Lietuvoje politikos formavime, įstatymų kūrime trūksta praktikų.
Kitas aspektas yra balanso ieškojimas tarp kliento ir socialinio darbuotojo. Žinoma, turim išklausyti ir išgirsti klientus, tačiau ne jų vienų yra tiesa. Kad būtų išlaikomas balansas reikia tikro dialogo, nebijoti klausti klausimų, analizuoti, neturėti išankstinės nuomonės.
Pasikartosiu jog socialinis darbas yra visuomenės dalis. Pastebėjau tai, jog kartais taisyklės tampa svarbiau už klientą, nes atrodo, kad kai kurie specialistai atlieka darbą “pagal raidę”, taisykles, bet neatsižvelgia į kliento poreikius, situaciją. Klientas yra pametamas, lyg pamirštama, jog jam reikia pagalbos ir palaikymo.
Diskusijų vadovas, moderatorius visiems dalyviams turėtų suteikti saugumo jausmą. Vesti susitikimą reiškia, jog reikia susitikimo dalyvius kviesti dialogui apie bendras problemas ar iššūkius. Išankstinės sąlygos sėkmingam susirinkimui yra domėjimasis vienas kito turima patirtimi, nuomonėmis, idėjomis, klausimų uždavimas ir gebėjimas išgirsti kitokias nuomones. Tai skamba labai paprastai, bet iš tikro nėra taip paprasta.
Mes niekada negalėsime ieškoti relių sprendimo būdų, jei nepasinaudosime laisve įvardinti problemas. Rasti tinkamą sprendimą dažnai yra sudėtingiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Man socialinis darbas susijęs su asmenimis. Taigi svarbu priimti kitą žmogų rimtai. Pastebiu, kad kai kurie asmenys vis dar neturi tam įpročio arba nori priimti kitą žmogų rimtai, bet kažkurioje vietoje jiems sunku.
Lietuvoje matau daugiau vyrauja tendencija “juoda arba balta”. Pavyzdžiui, kalbant apie kliento savarankiškumą. Jei klientas savarankiškas, atrodo, kad jam daugiau nereikia jokios pagalbos ir jis paliekamas vienas. Arba įvardijamas, kaip nesavarankiškas ir tuomet už klientą sugalvojama sprendimo būdai ir jam pasakoma, kaip jis “turėtų elgtis”, ką, kada ir kaip turėtų padaryti.
Tiek Lietuvoje, tiek Nyderlanduose nėra didelių skirtumų tarp kliento problemų. Nes visur gyvena žmonės ir susiduria su problemomis, pavyzdžiui autizmo sutrikimą turintys vaikai, negalią turintys asmenys ar skurde esantys žmonės ir panašiai.
Nyderlanduose įprasta įvardinti temas, darbuotojai nėra kaltinami, jei klientas neišsprendžia problemų. Mes vertiname ir laikoma stiprybe, kai darbuotojas įvardija problemas, Lietuvoje tai dažnai laikoma silpnybe ir tikimasi, jog darbuotojas viską žinos. Vyrauja tendencija kaltinti ir visada ieškoti/rasti kaltuosius. Nyderlanduose pasitaiko atvejų, kai ieškomi kaltieji, bet palyginus su Lietuvos sistema ši tendencija nėra labai ryški.
Pas mus visos organizacijos yra nevyriausybinės ir nepriklausomos. Taigi mūsų specialistai turi daugiau patirties ir praktikos komunikuodami su politikos formuotojais. Nyderlanduose ruošiant socialinius darbuotojus, jų studijų metais labai daug dėmesio skiriama dialogo kūrimui, susirinkimų vedimui, moderavimui.
Nyderlanduose socialiniai darbuotojai labiau įtraukia kliento patirtis ir jas panaudoja projektuose, komunikacijai su kitų sričių specialistais (pvz., policijos pareigūnais). Prisimenu savo patirtį, kai dirbau socialine darbuotoja. Klientai mane labai daug ko išmokė. Ypatingai kai prasidėjo asmenų, turinčių negalią, integracija į visuomenę. Kai klientas priimamas rimtai, tuomet socialiniai darbuotojai susiduria su daugiau iššūkių.
Pagrindinės sąvokos ir principai:
| Sąvoka | Apibrėžimas |
|---|---|
| Pagalba | Sąmoningas ir planuotas veiksmas, skirtas palengvinti žmogaus gyvenimą ir įveikti sunkumus. |
| Socialinė įtrauktis | Žmogaus teisė būti aktyviu visuomenės dalyviu, nepriklausomai nuo jo statuso. |
| Savarankiškumas | Žmogaus gebėjimas pasirūpinti savimi ir priimti sprendimus. |
| Profesinė etika | Moralinių vertybių ir principų visuma, reguliuojanti socialinio darbuotojo veiklą. |
tags: #etines #dilemos #priezastys #socialiniame #darbe