2006 metais Jungtinės Tautos, inicijuotos negalę turinčių asmenų ir jų šalininkų, paskelbė Neįgaliųjų teisių konvenciją, kurioje nedviprasmiškai įvardijamos naujos vertybės ir gairės. Konvencija siekia „skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui“.
Lietuva ją ratifikavo 2010 m. gegužės 27 d., kai Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą Nr. XI-854 dėl Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos fakultatyvaus protokolo ratifikavimo. Šiuo įstatymu buvo ratifikuota 2006 m. gruodžio 13 d. Niujorke priimta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija ir jos Fakultatyvus protokolas (toliau - Konvencija).
Konvencijos tikslas - skatinti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Kitaip tariant, pasaulio šalys sutarė, kad nuo šiol neįgalieji turi teisę visaverčiai dalyvauti visuomenės gyvenime, kaip ir kiekvienas bet kuris žmogus. Tai - esminis valstybių ir visuomenės požiūrio keitimas į negalią turintį žmogų.
Konvencijos reikšmė teisių požiūriui ir pereinant nuo globos prie teisių
Iki šiol mes gyvenome ir tebegyvename ne teisių, o globos ir socialinės paramos praktikoje ir politikoje. Negalę turinčių asmenų globos tradicija, trunkanti nuo viduramžių iki šiandien, susiformavo krikščionybės įtakoje turint kilnią misiją padėti beteisiams visuomenės nariams atliepiant į prigimtinį žmogaus poreikį būti mylimam ir pripažintam Kito akyse. Šią misiją geriausiai atspindi Motinos Teresės veikla su beteisiais neliečiamųjų kastos asmenims arba Žano Vanje įkurtos Arkos bendruomenės.
Tačiau globos diskursas industrinio tipo šalyse transformavosi į požiūrį, kad neįgaliesiems geriausia būti apsaugotiems nuo visuomenės ir gyventi nuo visuomenės atskirtose įstaigose. Institucinis globos požiūris įtvirtino diskriminacinę paternalistinę praktiką ir normą, be to, specifinį bei ypač žemą negalią turinčių asmenų statusą, kaip nuo kitų priklausomų ir mažai ką gebančių individų. Tuo pačiu visos sprendimo dėl negalią turinčių asmenų gyvenimų galios buvo atiduotos techniškoms, bet toli gražu ne visada mylintį žvilgsnį turinčių specialistų rankoms.
Taip pat skaitykite: 19-tas JT Neįgaliųjų teisių konvencijos straipsnis Lietuvoje
Neįgaliųjų teisių konvenciją įveda naują sampratą, naują požiūrį: negalią turintys asmenys turi teisę gyventi tose pačiose aplinkose, kaip ir visi visuomenės nariai, gali naudotis tuo pačiu visuomenės gėrybėmis ir tomis pačiomis teisėmis, kaip ir bet kuris pilietis. Kita vertus, teisių požiūris nėra visiškai naujas, kai kuriose Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse jis jau veikia keletą dešimtmečių ir visiškai pasiteisino.
Įtakos šeimai: savarankiškumas, bendruomeninės paslaugos ir darbo rinka
Pripažinta neįgaliųjų teisė gyventi savarankiškai, įdiegti bendruomeniniai socialinių paslaugų modeliai. Įdomu tai, kad ši perspektyva sudaro prielaidas neįgaliesiems ir jų šeimos nariams gyventi visavertišką gyvenimą, neįgaliesiems praleidžiant laiką bendruomenės ritmu, o jų šeimos nariams išliekant aktyviems darbo rinkoje.
Čia ypač svarbu atpažinti socialinio teisingumo dimensiją, numanančią papildomas priemones neįgaliesiems, jiems leidžiančias visavertiškai naudotis visuomenės ištekliais ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Socialinių paslaugų požiūris bando spręsti šią atskirties problemą skatindamas taip vadinamąją deinstitucionalizaciją. Tikimasi, kad socialinių paslaugų pasiūla ir įvairovė leis negalią turintiems žmonėms suteikti kokybiškas paslaugas.
Tačiau socialinių paslaugų entuziastų siekiai pasiteisino tik iš dalies. Tik santykinai maža dalis negalią turinčių asmenų perėjo į tikras bendruomenines paslaugas, kur neįgaliesiems buvo sukurtos asmens orumą ir socialinį dalyvavimą konstruojančios sąlygos. Ypač Rytų Europos šalyse įstatymiškai nebuvo sukurtos sąlygos pakeisti sistemą taip, kad visos socialinės paslaugos taptų realiai bendruomeninėmis, kad visi neįgalieji be išimčių turėtų normalias, visuomenėje įprastas gyvenimo sąlygas.
Stebėsena, ataskaitos ir tarptautinė atsakomybė
Konvencija numato tarptautinį stebėsenos mechanizmą, kai specialus JT Neįgaliųjų teisių komitetas periodiškai atlieka žmonių su negalia padėties vertinimą pagal Konvencijos nuostatas. Neįgaliųjų teisių komitetas vertina oficialią, valstybinę ataskaitą ir alternatyvias, žmonių su negalia organizacijų parengtas ataskaitas.
Taip pat skaitykite: Neįgaliųjų teisių apsauga Lietuvoje: Konvencijos ratifikavimo analizė
Lietuvai ratifikavus JT Neįgaliųjų teisių konvenciją 2010 m. valstybė prisiėmė tarptautinius įsipareigojimus gerbti ir įgyvendinti joje įtvirtintus žmogaus teisių standartus, pašalinti kliūtis užtikrinant orumą ir lygias teises. Neįgaliųjų teisių komiteto Lietuvos ataskaitų vertinimas vyko 2016 m. balandžio 6-7 dienomis, o Komiteto Baigiamosios išvados ir rekomendacijos paskelbtos balandžio 22 d.
Stebėsena yra esminis žmonių su negalia teisių advokacijos pagrindas. Siekdami gerinti konkrečios grupės padėtį, privalome identifikuoti jos būklę. Tam reikalingas stebėsenos procesas, kurio metu renkama objektyvi, pagrįsta informacija apie žmonių su negalia situaciją įvairiose gyvenimo srityse ir analizuojama, kaip tam tikras problemas (ar pasiekimus) lemia veikianti negalios politika, socialinė sistema, privataus verslo praktika, visuomenės nuomonė ir kiti veiksniai.
Atlikdamas žmonių su negalia padėties Lietuvoje stebėseną LNF vadovaujasi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos (JT Konvencija) nuostatomis, kurios įpareigoja gerbti ir įgyvendinti joje įtvirtintus žmogaus teisių standartus, pašalinti kliūtis, užtikrinant orumą ir lygias teises. Žmonių su negalia padėties analizė ir sklaida, negalios politika, kurią analizuoja LNF stebėsena vertina oficialią, valstybinę ataskaitą ir alternatyvias, žmonėms su negalia atstovaujančių organizacijų parengtas ataskaitas bei veiklą.
Praktiniai iššūkiai ir diskriminacijos formos
Nepaisant to, žmonės su negalia mūsų šalyje visvien susiduria su įvairiomis kliūtimis viešajame gyvenime. Pavyzdžiui, ne visi pastatai ir erdvės yra prieinamos, pastebimos diskriminacinės nuostatos intelekto, psichosocialinę negalią turinčių žmonių atžvilgiu ir pan. Ekspertai akcentuoja pernelyg institucinį valstybės požiūrį į žmones su negalia, jų gyvenimas neretai projektuojamas tik socialinių paslaugų pasaulyje, specialiose įstaigose, globos namuose, bet ne visuomenėje, bendrose aplinkose.
Marius Pareščius: Visi jūsų duomenys jau pavogti | Registrų centras, Telefoniniai sukčiai
Visi, susiduriantys su diskriminacija bet kokios negalios pagrindu, gali apeliuoti į šios Konvencijos nuostatas bei apginti savo teises. Šiam procesui reikia priežiūros ir kontrolės. Šią valstybės politiką įgyvendina valstybinės institucijos, tokios kaip Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, taip pat Vyriausybė ir visos ministerijos. Lietuva kas ketverius metus Jungtinėms Tautoms teikia oficialią ataskaitą, kaip sekasi įgyvendinti Konvencijos straipsnius.
Taip pat skaitykite: Žr. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija
Santrauka (lentelė): pagrindinės Konvencijos įtakos sritys ir jų poveikis šeimai
| Sritys | Poveikis neįgaliesiems | Poveikis šeimai |
|---|---|---|
| Teisių požiūris | Visavertis dalyvavimas visuomenėje | Šeimos nariai išlieka aktyvūs darbo rinkoje |
| Deinstitucionalizacija | Galimybė gyventi bendruomenėje | Mažiau globos našta, daugiau pasirinkimų |
| Stebėsena ir ataskaitos | Objektyvi padėties analizė | Tikslesnės politikos šeimos palaikymui |
| Prieinamumas ir anti-diskriminacija | Geriau prieinamos viešosios erdvės | Didesnė šeimos integracija į visuomenę |
Negalią turinčių asmenų padėtis visuomenėje istoriškai buvo pakankamai sudėtinga. Turintieji regos, judėjimo, klausos, intelekto ar psichikos sutrikimų asmenys nuo seniausiųjų ir iki pat šių laikų apibūdinami kitoniškumo, svetimumo, nepajėgumo kategorijomis. Gyvename keistoje sandūroje tarp dviejų skirtingų visuomenės gerovės sampratų. Viena vertus, sovietiniai laikai mums įrėžė į sąmonę, kad neįgaliųjų tiesiog nėra arba jų neturi būti, juos patalpinant į uždaras, nuo visuomenės akių paslėptas institucijas. Kita vertus, dabartinėje neoliberalioje visuomenėje negalią turintys asmenys atsiduria konkurencijos ir meritokratijos vertybėmis grįstų visuomenei reikšmingų sprendimų ir veiklų paraštėse.
Ir sovietinės, ir liberalios visuomenės atveju neįgalieji atsiduria už įprasto, normalaus visuomenės gyvenimo ribų, arba jiems sukuriant specializuotas būties alternatyvas arba juos tiesiog paliekant bendros atsitiktinės socialinės tėkmės valiai. Šiandien Konvencija suteikia teisines ir vertybines priemones keisti šią būklę, skatindama įtrauktį, prieinamumą ir lygybę, o tai tiesiogiai veikia ne tik neįgalųjį, bet ir jo šeimą.
tags: #jungtiniu #tautu #neigaliuju #konvencija #keicia #poziuri