Slaugytojų etika yra humanistinė.
Šalia mūsų gyvena pasiligojęs, nuskriaustas žmogus.
Visas slaugytojo darbas yra ir turi būti sąžiningas.
Tačiau kasdienybėje nemąstome, ar mūsų elgesys etiškas, doras, sąžiningas ir teisingas.
Joje mums paprastai užtenka savo sąžinės.
Taip pat skaitykite: Vaikų autizmas ir socialinė sąveika
Asmens sveikatos priežiūros darbuotojų ir pacientų bendravimas
„Sąžinę galima laikyti jausminę reakciją į tai, ar laikomės normų bei vertybių, kurias esame įpratę gerbti. Galime turėti gerą ir blogą sąžinę, t.y. išgyventi malonius ir nemalonius jausmus“.
Sąžinė, kaip etinė savybė, iškelta virš mūsų jausmų pasaulio.
Mes dažnai reaguojame jausmais, kai mūsų branginami etiniai principai pažeidžiami.
Prabunda mūsų sąžinė.
Taigi jausmai atspindi tai, jog pripažįstame susidūrę su etine dilema.
Taip pat skaitykite: Visavertis gyvenimas vaikų globos namuose
Etikos samprata ir jos reikšmė
„Etika yra moralės teorinė, o dorovė - praktinė dalis, t.y. realios dorybės, buvusios bei esančios tam tikroje visuomenėje“.
Žmogus stengiasi suprasti save, savo vertybes.
Jam būdinga egzistencinė savimonė ir jis apmąsto, ar esant tam tikrai situacijai jam priimtini aukščiausieji gėrio reikalavimai.
Etinei orientacijai būdingos pakankamai ryškios asmeninio gyvenimo paieškos, bet dar nesugebama reguliuoti tarpasmeninių konfliktų.
Jau pats etikos sąvokos daugiareikšmiškumas teikia galimybių atsakyti įvairiai.
Taip pat skaitykite: Efektyvūs bendravimo metodai slaugant vaikus
Be to, etika kartu su morale ir dorove apima visą visuomenės ir asmenybės gyvenimą.
Jos sąvoka praplečia taip pat santykiai su gamta, Visata.
„Mokslas, kuris tiria dorą, vadinasi moralė arba etika“.
Žmogaus elgesiai, darbai, veiksmai, bendraujant su kitais, pasireiškia šeimoje, visuomenėje, valstybėje ir visoje žmonijoje.
Etika, arba moralės filosofija, yra pačių aukštųjų, pačių bendrųjų dorovės pagrindų mokslas.
Etika tiria tik pačius bendruosius gyvenimo reiškinius.
Etika nesitenkina atskiromis dorovės formomis, ji siekia aprėpti dorovės visumą.
Etika nori suprasti ir išsiaiškinti dorovės esmę, jos pagrindus.
Sąžinė kaip vidinis teisėjas
Nuo senų laikų sąžinė vadinama vidiniu žmogaus teisėju.
Iš tikrųjų žmogus, ką bloga padaręs, graužiasi, kankinasi, neranda sau vietos.
Sąžinės teismas yra rūstus, nuo jo neįmanoma pasislėpti.
Tačiau sąžinė ne vien „baudžia“.
Vadinasi, sąžinė yra vidinis žmogaus elgesio vertintojas, sprendžiantis apie mūsų veiksmų dorovinę prasmę.
Sąžinės vertinimai glaudžiai susipina su žmogaus emocijomis, išgyvenimais, intuicija.
Mat žmogus, remdamasis įsitikinimais, ne tik suvokia savo veiksmų visuomeninę vertę, susilieja į stiprų lydinį, kurio jėga tokia didelė, kad žmogus neišvengiamai jai paklūsta.
Vertindama žmogaus veiksmus, smerkdama blogį ir pritardama gėriui, sąžinė priešinasi amoralioms paskatoms ir kreipia žmogų rinktis garbingą elgesį.
Sąžinės atsiradimas siejamas pirmiausia su sąmonės ir savimonės atsiradimu ir išsivystimu.
Individas, suvokdamas save kaip individualybę, kartu vertina savo poelgius visuomeninių reikalavimų požiūriu.
Istoriškai sąžinė formavosi kaip gėdos jausmas, neteisingo ir negarbingo poelgio emocinis išgyvenimas, dorovinis savęs pasmerkimas.
Gėdos ir drovumo jausmai sąžinei labai būdingi, jie sudaro jos subtilumą ir veiksmingumą.
Gėdos bei drovumo jausmai sulaiko žmogų nuo nepadorių poelgių, ketinimų, net minčių.
Sąžinė formuojasi ir vystosi, glaudžiai susijusi su pareiga, kuri taip pat yra savimonės produktas.
Sąžinė poelgius vertina, remdamasi pareigos įsisąmoninimu.
Sąžinė glaudžiai susijusi su atsakomybe.
Dorovinė atsakomybė yra taip pat žmogaus savimonės rezultatas, sudarantis sąžinės vertinimų prielaidą, nes sąžinė, kaip savęs vertinimo vidinė institucija, susiformuoja remiantis dorovinės atsakomybės įsisąmoninimu ir jausmu.
Sąžinė artimai susijusi su orumu ir garbe.
Orumą ir garbę žmogus pelno sąžiningais veiksmais, padoriu gyvenimu.
Atskiro žmogaus sąžinė nėra atskirta nuo visuomeninės dorovės, kurią išreiškia viešoji nuomonė.
Paprastai žmogų sąžinė kankina tuomet, kai jo poelgiai prieštarauja įsigalėjusiai normai, įsisąmonintam žmoniškumo ar teisingumo principui, už kurio galų gale slypi viešoji nuomonė.
Šia prasme galima pasakyti, kad, padedant sąžinei, visuomenė kontroliuoja žmogaus poelgius jo paties sprendimais ir vertinimais, protu ir jausmais.
paties sąžinę.
Tvirtam supratimui ir jos įsitvirtinimui sąmonėje padės paties žodžio sąžinė etimologija ( gr.
Sąžinė kaip kategorija yra aukščiau už teisingumo terminą.
Sąžinė- absoliuti kategorija, kuri yra neįkainojama.
Suteikus sąžinei vienintelę reikšmę, o to reikia moralinės sumaišties ir sąmonės užgriozdinimo panaikinimui, patikimas motyvuojantis jos aapibrėžimas būtų toks: „Sąžinė yra ištikimybė Aš- idealui, pamatuotam dorybe ir gėriu“.
Be sąžinės, be Aš- idealo nebus aukštesnio žmogaus, brandžios asmenybės.
tags: #etinis #bendravimas #tarp #slaugytojo #ir #paciento