Sveikatos priežiūroje vienas pagrindinių veiksnių efektyviai gydyti yra bendravimas su pacientais, o ypač su vaikais. Tiek verbalinis ir neverbalinis bendravimas su vaikais yra unikalus ir skiriasi nuo bendravimo su suaugusiais savo struktūra, formatu bei kontekstu. To gali būti ir turi būti išmokta. Bendravimo įgūdžiai itin daro įtaką paciento atvirumui, gydymo eigai, adaptacijai ir gydytojo patarimų priėmimui. Išsiugdžius šiuos įgūdžius, gydytojas gali tikėtis gero kontakto su vaiku.
Ligos atveju suaugę yra motyvuoti kreiptis pas specialistus, kadangi suvokia šių paslaugų naudą. Vaikai nesupranta, kodėl jie turi vykti į gydymo įstaigą, kalbėtis su jiems nepažįstamais žmonėmis, leisti liesti juos svetimiems žmonėms (gydytojams, slaugytojams). Todėl kiekvieno specialisto tikslas yra - vaiko motyvacijos kėlimas.
Aplinkos įtaka bendravimui
Kad gydytojo kuriamas kontaktas su vaiku būtų efektyvus, svarbu ne tik kaip gydytojas bendraus, bet ir kokioje aplinkoje tai darys. Atvykęs vaikas į gydymo įstaigą su viskuo pirmiausia susipažįsta matydamas, girdėdamas ir lytėdamas. Būtent dėl to norint teisingai užmegzti kontaktą reikia duoti vaikui laiko patyrinėti aplinką, atsakant į jam rūpimus klausimus. Galima leisti vaikui pasivaikščioti keletą minučių po kabinetą, leidžiant paliesti jį dominančius daiktus.
Pats kabinetas turėtų būti jaukus ir pritaikytas prie vaiko poreikių: patogūs krėslai, vaikus dominantys žaislai, knygos, priemonės higienos mokymui. Svarbu nepamiršti, jog aplinką sudaro ne tik patalpa, bet ir paties gydytojo išvaizda. Nemažai atliktų mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad vaikai mieliau renkasi gydytoją, vilkintį spalvotą aprangą nei baltą. Balta spalva vaikui asocijuojasi su švara ir sterilumu, kuri neleidžia jam pažvelgti į gydytojo vidinį pasaulį.
Taip pat skaitykite: Vaikų autizmas ir socialinė sąveika
Verbalinė ir neverbalinė komunikacija
Bendraujant su vaiku, svarbu kalbėti jo kalba, vengiant sudėtingų išsireiškimų bei jam nesuprantamų žodžių. Būtent dėl to reikia teisingai pasirinkti tinkamą „žodyną“. Neteisingai parinkti žodžiai gali netgi įžeisti, išgąsdinti ar būti visiškai nesuprantami. Tai gali sukelti sunkumų gydyti ir skatinti tolesnį bendradarbiavimą su vaiku. Be kalbų apie procedūras svarbu rasti bendrą kalbą su vaiku, kalbant apie jam svarbius dalykus pvz.: apie to laiko populiarius filmus, jų veikėjus, žaidimus, pramogas. Reikia žinoti to laikmečio vaikų laisvalaikio tendencijas, madas, kompiuterinius žaidimus.
Bendraujant su vaiku be pasakomų žodžių lygiai tokią pačią reikšmę turi ir tonas, kuriuo pasakoma informacija. Taip pat reikia reguliuoti kalbėjimo greitį - per greitas kalbėjimas gali išmušti vaiką iš vėžių ir jis nieko nebegirdės. Be to, kalbant su vaiku, svarbu gydytojui nerodyti jokio susijaudinimo, elgtis ramiai, nedaryti staigių judesių, kad nesukelti vaikui dar didesnio jaudulio. Vaikai labai jaučia sklindančią nuotaiką. Pajutęs blogą nuotaiką atitinkamai reaguos ir gali atsisakyti bendrauti su specialistu. Svarbu žinoti, kad kartais neverbalinė informacija perduodama nesąmoningai. Dėl to yra svarbu apgalvoti savo judesius.
Veidas yra pagrindinė matoma ir pasitikėjimo suteikianti dalis. Vaikui matoma gydytojo šypsena yra vienas svarbiausių instrumentų bendraujant. Akių kontaktas jau pradžioje susitikimo sukuria pasitikėjimą. Geriausias efektas - tas pats lygis tarp paciento ir gydytojo. Kūno pozicija turi rodyti ramumą, tvirtumą. Svarbu kad nebūtų sukryžiuotos rankos ant krūtinės ar rankos paslėptos kišenėse, trepsinti, rodanti nerimą - koja. Visi kūno judesiai turi būti ramūs, apgalvoti ir tikslingi. Tuo tarpu jaučiantis nerimą ar baimę vaikas, dažniau nei paprastai muistosi, keičia sėdėjimo pozicijas. Tai yra normalu, dėl to reikia nereaguoti į vaiko judesius, nedrausminti jo, leisti pasitaisyti, atrasti patogią padėti.
COMMUNICATION for Kids 💬 Characteristics and Types 🗣️ Sender, Receiver, Message, Channel and Code
Lytėjimas yra taip pat svarbi bendravimo dalis. Vaikui įėjus į kabinetą, gydytojas turėtų paduoti ranką, tarsi sakydamas „man malonu tave matyti“. Prisilietimas leidžia artimiau pažinti pašnekovą, sumažina jaučiamą nerimą, didina abipusį pasitikėjimą. Uždėti ranką ant riešo ar peties gydytojas turėtų ir tais atvejais, kai mato jog vaikas jaudinasi, jaučia baimę ar net skausmą.
Vaikų baimės ir jų įveikimas
Baimė - ryškaus nerimo būklė, susijusi su tam tikru objektu, žmogumi ar situacija. Jausdamas baimę, vaikas įvairiausiais būdais mėgina sau padėti ir jas įveikti (vengti situacijų, kurios sukelia baimę).
Taip pat skaitykite: Visavertis gyvenimas vaikų globos namuose
Dažniausios vaikų baimės:
- Baimė būti atskirtam nuo tėvų. Vaikai sunkiai išgyvena bet kokį išsiskyrimą su tėvais, kadangi tėvai vaikui yra saugumo garantas, padedantis priimti sprendimus, daryti išvadas, sumažinti baimes ir suteikti vaikui pasitikėjimo savimi. Atvykus į gydymo įstaigą, specialistų tikslas ne padidinti vaiko nerimą, o jį sumažinti. Todėl vaiko pilnai izoliuoti nuo tėvų nerekomenduotina. Mažasis pacientas turėtų pro atidarytų durų plyšelį matyti jį atlydėjusį šeimos narį.
- Naujos aplinkos baimė. Kiekviena nauja aplinka vaikui kelia nerimą ir baimę, kadangi jo adaptacinės galimybės yra ribotos dėl patirties ir informacijos stokos.
- Nežinomybės baimė. Nežinomybės baimė atsiranda dėl informacijos stygiaus, todėl specialistų uždavinys suteikti vaikui kuo daugiau informacijos apie atliekamas procedūras. Rekomenduotina vaikui papasakoti kas bus daroma. Dažniausiai vaikų gydytojai naudoja sakyk-rodyk-daryk techniką (TSD technique). Galima procedūrą pademonstruoti naudojant lėlę ar kitą žmogų prieš atliekant gydymą vaikui. Vaizdžiai pademonstruoti atliekamą procedūrą galima ir naudojant video įrangą.
- Skausmo baimė. Kiekviena gyva būtybė bijo skausmo, labiausiai jo bijo vaikai. Todėl reiktų negąsdinti vaiko, o jį nuraminti.
Bendravimas su tėvais
Su vaikais dirbantiems gydytojams svarbu užmegzti santykį ne tik su vaiku, bet ir su jo tėvais. Dažnai kreiptis pagalbos dėl vaiko kai kuriems tėvams gali būti didelis iššūkis, nes jie tuo parodo ir pajaučia savo pažeidžiamumą, ir kartais, nesąmoninga baimė pasirodyti pažeidžiamam yra didesnė, nei poreikis padėti vaikui. Todėl specialistų uždavinys yra sumažinti tėvų baimes, tik tuomet galime tikėtis, kad tėvai tęs jų vaikui reikalingą pagalbą.
Bendravimo iššūkiai slaugant vaikus, turinčius autizmo spektro sutrikimą
Autizmo spektro sutrikimas (ASS) yra vienas iš labiausiai paplitusių neurologinio vystymosi sutrikimų pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Vaikai, turintys ASS, į ligoninę patenka dažniau, negu neurotipiniai vaikai. Šiems vaikams vizitas į sveikatos priežiūros įstaigą gali būti labai bauginanti patirtis. Teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, dažnai kyla bendravimo kliūčių tarp vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą, ir sveikatos priežiūros specialistų. Tad labai svarbu, jog vaiką, turintį ASS, slaugytojos tinkamai paruoštų procedūroms, kadangi nuo to priklausys kitų vizitų sėkmė ir sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kokybė.
Atliktas tyrimas atskleidė, kad vaikams, turintiems ASS, emociniai protrūkiai gydymo įstaigoje dažniausiai pasireiškia destruktyviu pykčiu. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys emocinius protrūkius: prisilietimas, aplinkiniai garsai, svetimų žmonių ir svetimos aplinkos baimė. Tyrimo metu buvo atskleista, kad slaugytojos nepakankamai reaguoja į vaikų, turinčių ASS, procedūrų baimę ir į šių vaikų įprastą rutiną. Slaugytojos savo veikloje stokoja pagalbinių priemonių, skirtų informacijos pateikimui ir aiškesniam supratimui apie procedūrą: vaizdo medžiagos, kortelių, paveikslėlių.
Bendravimas su onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais
Vaikai, sergantys onkologine liga, didžiąją laiko dalį praleidžia ligoninėje, todėl sumažėja draugų ratas ir trūksta bendravimo su jais. Dažniausia bendravimo priemonė su išlikusiais draugais yra mobilusis telefonas. Vaikai, besigydantys ligoninėje, pradeda daugiau bendrauti su tėvais ir artimaisiais.
Taip pat skaitykite: Tinklaraščių ir socialinių tinklų apžvalga
Tėvai, auginantys onkologine liga sergantį vaiką, didžiąją laiko dalį praleidžia su vaiku ligoninėje, dėl to pakinta bendravimas su artimaisiais: sumažėja dėmesys sveikam vaikui ir vyrui, daugiau bendraujama su giminėmis. Pasikeičia bendravimas su draugais: rečiau matosi ir sumažėja draugų ratas.
Slaugytojų bendravimas su vaikais, neseniai susirgusiais onkologine liga ir jų tėvais skiriasi nuo bendravimo su vaikais senai sergančiais onkologine liga ir jų tėvais. Naujai susirgusiam vaikui ir jo tėvams slaugytojai skiria daugiau dėmesio, nes ligoninėje jie jaučiasi nesaugiai, pasimetę. Slaugytojai svarbu žinoti naujai susirgusio vaiko sveiktos būkle, nustatyti slaugos poreikius, kad sumažintu tėvų ir vaikų jaučiamą nerimą, atsakytu į rūpimus klausimus.
Slaugos prioritetai onkohematologinių ligų atvejais
Nustačius slaugos prioritetus, paaiškėjo, jog problemos, apimančios fizinį slaugos aspektą, yra trečioje vietoje po psichologinių ir socialinių slaugos problemų. Onkohematologinių ligų atvejais itin aktuali yra psichologinės pagalbos plėtojimo problema. Analizuojant chemopreparatų šalutinių poveikių pasireiškimo ypatybes, labiausiai išryškėjo pykinimo, vėmimo, mukozito ir skausmo problemos. Dažniausiai sutrinkančios funkcijos yra valgymas ir gėrimas, taip pat tuštinimasis bei šlapinimasis. Žymiai rečiau pasireiškia vietinio pobūdžio pašaliniai reiškiniai, tokie kaip venų uždegimas ir ekstravazacija.
Chemoterapijos metu išsivystanti citostatinė mielosupresija yra vienas pagrindinių chemoterapijos pašalinių reiškinių. Injekcijos, bandinių paėmimas laboratoriniams tyrimams, dokumentų tvarkymas, intervencinės procedūros, pagrindinių gyvybinių veiklų sekimas yra kasdieniai slaugytojų atliekami veiksmai. Pirmenybę aseptikos veiksmams nuolat teikia tik du trečdaliai slaugytojų. Kvėpavimo pratimai, patogios padėties suteikimas ir aštrių kvapų pašalinimas taip pat svarbūs. Bendravimo problemas pažymi daugiau negu du trečdaliai tiriamųjų. Pagrindinės bendravimo nepakankamumo priežastys įvardijamos kaip: „sunku rasti tinkamus paguodos žodžius“ ir „sunku kalbėti apie mirtį“.