Žmogaus teisės sudaro vieną svarbiausių konstitucinės teisės institutų. Daugelio demokratinių valstybių konstitucijų (pvz., 1949 Vokietijos, 1983 Nyderlandų, 1992 Lietuvos) pirmieji skirsniai reglamentuoja žmogaus teises ir laisves.
Žmogaũs téisės, visuomeninės vertybės - laisvės, imunitetai ir privilegijos, kurių žmogus gali reikalauti kiekvienoje visuomenėje, kurioje gyvena, neatsižvelgiant į tai, ar jas garantuoja nacionaliniai įstatymai. Žmogaus teisių apsaugą reglamentuoja teisės ir kitos socialinės normos.
Žmogaus teisių kilmė Vakarų teisės tradicijoje siejama su prigimtiniu asmens orumu, o plačiausiai žinoma jų klasifikacija pagal turinį yra jų skirstymas į pagrindines (fundamentines ar pamatines), pilietines politines ir socialines, apimančiomis ekonomines ir kultūrines teises.
Be to, žmogaus teisės, kaip konstitucinė vertybė, yra neatsiejamai susijusios su kitomis dvejomis konstitucinėmis vertybėmis (teisine valstybe ir demokratija), nes jos praktiškai gali būti įgyvendintos tik teisinėje demokratinė valstybėje. Taip pat žmogaus teisės neabejotinai susijusios ir su tokiais konstituciniais siekiais, kaip 1) laisvė ir lygybė (lygiateisiškumas), 2) teisingumas bei 3) bendrasis gėris konstituciniais siekiais.
Taigi, laisvės principas čia reiškia bendrą principą asmenims elgtis savo nuožiūra, aišku, jei tai nepažeidžia kito asmens teisių bei kitų konstitucinių vertybių. Panašiai ir asmens lygybės ar lygiateisiškumo principas reikalauja, kad vienodas žmogaus teises konkrečioje teisinėje sistemoje turėtų visi asmenys, nepriklausomai nuo jų etninės priklausomybės, rasės, lyties ar socialinio statuso, tačiau lygiateisiškumas išreiškia ne lygiavą, o dar antikoje žinomą bendrą principą, kad vienodus reikia traktuoti vienodai, o skirtingus - skirtingai.
Taip pat skaitykite: Gerovė ir atsakomybė
Kitaip tariant, įstatymų leidėjas gali išskirti konstituciškai pagrįstus piliečių grupių skirtumus (pvz., reikalauti karo prievolės iš suaugusių asmenų, mokesčių mokėjimo - iš gaunančių pajamų ir pan.). Tuo tarpu teisingumo principas žmogaus teisių kontekste reiškia, a) jog kiekvienas asmuo turi turėti teisę į žalos atlyginimą („atkuriamasis teisingumas“, angl. corrective justice), b) kad asmuo turi turėti teisę į bent minimaliai vienodas galimybes, t. y. į valstybės pagalbą, kai jam ji objektyviai būtina ir jei be jos jis negalėtų pasinaudoti tam tikromis kitomis žmogaus teisėmis, pvz., paskola studijoms, bedarbio pašalpa ir pan. („paskirstomasis teisingumas“, angl. distributive justice).
Socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės skiriamos nuo pilietinių ir politinių teisių remiantis tuo, kad pastarosios yra priskiriamos prie negatyvių teisių, tai yra šios teisės preziumuoja laisvę nuo valstybės (valstybei draudžiama jas pažeisti, kištis į jų realizavimą), jų įgyvendinimas nekainuoja (nors siekiant jas garantuoti t. p. reikia valstybės išlaidų, pvz., rinkimų teisei įgyvendinti), o socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės priskiriamos prie pozityvių teisių, tai yra joms reikalingi valstybės veiksmai ir išlaidos.
Žmogaus teisių principai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje
1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius Jungtinių Tautų bei Europos Tarybos dokumentus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimus. Tai patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 1993 m. Lietuva tapo Europos Tarybos nare, 1995 m. ratifikavo Europos žmogaus teisių konvenciją, kuri šiandien daro didelę įtaką formuluojant Lietuvos teisės doktriną.
Rengiant Konstituciją buvo atsižvelgta ir į 1922 m. Žmogaus teisės Lietuvos Konstitucijoje bus analizuojamos ne tik jų turinio, bet ir Konstitucijos normų formulavimo požiūriu. Konstitucijoje žmogaus teisės reglamentuojamos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė“, III skirsnyje „Visuomenė ir valstybė“ ir IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas“.
Žmogaus teisių reglamentavimui galime priskirti ir kai kuriuos straipsnius, esančius kituose skyriuose, pvz., 73 straipsnį, esantį V skirsnyje „Seimas“, skirtą Seimo kontrolieriams; to paties skirsnio 68 straipsnį, nustatantį piliečių įstatymų iniciatyvos teisę; straipsnius, reglamentuojančius rinkimų teisę ir kai kuriuos kitus. Galime diskutuoti, ar pagrįstai pilietinės, politinės teisės, kurios yra išdėstytos II skirsnyje, ir socialinės, ekonominės, kultūrinės, išdėstytos III ir IV skirsniuose, yra atskirtos.
Taip pat skaitykite: Kaip atsiimti pensiją už kitą žmogų
Konstitucijos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė“ pateiktas pagrindinių pilietinių ir politinių teisių sąrašas. Pilietinėms teisėms reikėtų priskirti: teisę į gyvybę, teisę į laisvės neliečiamybę, asmens neliečiamybę, privataus gyvenimo neliečiamybę, nuosavybės neliečiamybę (nors ši teisė galėtų būti priskiriama ir ekonominėms teisėms), žmogaus būsto neliečiamybę, saviraiškos laisvę, teisę į informaciją, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę, kilnojimosi (judėjimo) laisvę, teisę laisvai vienytis į asociacijas, teisę rinktis į taikius susirinkimus, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius (kuri galėtų būti priskiriama ir kultūrinėms teisėms).
Kitų demokratinių valstybių konstitucijose reglamentuojamas panašus pilietinių ir politinių teisių katalogas, tačiau konstitucinių teisių rangas kartais suteikiamas ir kitoms teisėms, pvz., Nyderlandų Konstitucijos 18 straipsnyje suformuluota teisė kiekvienam asmeniui į teisinę pagalbą civilinėse, baudžiamosiose ir administracinėse bylose (procesuose); asmenims, kurie yra nepajėgūs susimokėti už teisinę pagalbą, ji yra teikiama pagal įstatymą nemokamai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje tokia teisė yra garantuojama tik asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento, taigi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojama daug siauresnė teisės į teisinę pagalbą apimtis.
Konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės turi būti interpretuojamos atsižvelgiant į Konstitucijos 18 straipsnyje suformuluotą doktrininį žmogaus teisių principą, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Konstitucinis Teismas 1996 m. lapkričio 20 d. nutarime įvertino šią Konstitucijos normą ir pažymėjo, kad „Konstitucijos 18 straipsnyje <…> yra įtvirtinama pamatinė norma, kuria remiantis garantuojamos ir ginamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės. Kituose Konstitucijos straipsniuose skelbiamas atitinkamų prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių neliečiamumas, numatomi apsaugos būdai“.
Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas yra pareiškęs, kad „… teisės doktrinoje nėra suformuluotos prigimtinės žmogaus teisių ir laisvių vieningos sąvokos. Naujausių laikų humanistinės teorijos paprastai remiasi tuo, kad žmogus nuo gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas pamatines ir nekintamas teises bei laisves. Žmogaus prigimtis yra pirminis prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių šaltinis <…> Tarptautinėje ir nacionalinėje teisėje prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės yra įtvirtinamos, nustatomi jų apsaugos standartai“.
1998 m. gruodžio 9 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Prigimtinės žmogaus teisės - tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Jos sudaro tą minimumą, atskaitos tašką, nuo kurio plėtojamos ir papildomos visos kitos teisės ir kurios sudaro tarptautinės bendruomenės neginčijamai pripažintas vertybes“.
Taip pat skaitykite: Žmogaus raidos vadovas
Prigimtinių žmogaus teisų doktrina teigia, kad žmogaus teisės ir laisvės atsiranda ne valstybės valia, bet žmogus jas įgyja gimdamas, jos yra neatskiriamos nuo asmens ir nesieja jo nei su teritorija, nei su tauta. Konstitucinė nuostata dėl prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio yra ir viena svarbiausių Lietuvos Respublikos demokratinės konstitucinės santvarkos pagrindų.
Žmogaus teisių pripažinimas ir jų konstitucinis garantavimas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės bruožų. Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (toliau - Deklaracija) taip pat traktuoja žmogaus teises kaip prigimtines, jos 1 straipsnyje nurodoma, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Europos žmogaus teisių konvencija taip pat buvo priimta atsižvelgiant į šią Deklaraciją.
Svarbus žmogaus teisių principas yra suformuluotas ir Konstitucijos 30 straipsnyje, kuriame yra nurodoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Dėl Konstitucijos 30 straipsnio įrašymo į Konstitucijos II skirsnį, apimantį pilietines, politines teises, gali kilti klausimas, ar tokia tiesioginė teisminė gynyba taikytina ir socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių atžvilgiu, kurių katalogas yra pateiktas kituose skirsniuose (III ir IV).
Nagrinėjant konstitucines žmogaus teises, svarbu nepamiršti, kad jos detalizuojamos atskiruose įstatymuose, kurie ne visi priskirtini konstitucinės teisės reguliavimo sričiai. Tačiau ir tie teisės šaltiniai, kurie reguliuoja kitas teisės šakas, kaip Civilinis, Baudžiamasis, procesiniai kodeksai ir kt., turi būti suderinti su konstitucine teise, kadangi konstitucinėms nuostatoms pagal jų teisinę galią teisės šaltinių sistemoje yra skiriamas pagrindinis vaidmuo, o kitų teisės šakų normos yra subordinuotos Konstitucijos reikalavimams.
O ir Konstitucijos 7 straipsnyje suformuluotas vienas svarbiausių konstitucinės teisės principų, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.
Žmogaus teisių ir laisvių garantijos - tai tam tikra teisės normų, principų ir priemonių, kuriomis yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės, sistema. Žmogaus teisių garantijas galėtume suskirstyti į teisines ir neteisines. Materialioms garantijoms priskirtini Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriuose įtvirtintos žmogaus teisės ir jų apsauga.
Institucinėms garantijoms galėtume priskirti institucijas, kurioms yra priskirta žmogaus teisių gynyba. Institucinėms žmogaus teisių garantijoms yra skirtas Konstitucijos 73 straipsnis, kuriame nurodoma, kad piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai; prireikus Seimas gali steigti ir kitas kontrolės institucijas.
Civiliniame, Baudžiamajame, Administracinių teisės pažeidimų, Civilinio ir Baudžiamojo proceso ir kituose kodeksuose, atskiruose įstatymuose taip pat suformuluotos kai kurios svarbios materialinės ir procesinės žmogaus teisių garantijos ir detalizuoti Konstitucijos principai. Iš įstatymų reikėtų išskirti Peticijų įstatymą ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą.
Iš institucinių garantijų visų pirma reikėtų išskirti teismus. Lietuvoje veikia Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai, administraciniai teismai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas gali būti traktuojamas ir kaip žmogaus teisių apsaugos institucija, nors skirtingai nuo kai kuriose kitose valstybėse galiojančios praktikos, kad piliečiai gali tiesiogiai kreiptis su skundu į Konstitucinį Teismą (pvz., Vokietijoje ar Austrijoje), vis dėlto nemažai klausimų Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pasiekia asmenims įgyvendinant Konstitucijos 6 straipsnio nuostatas, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.
Teismas, vadovaudamasis Konstitucijos 110 straipsnio nuostata, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir matydamas, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, taikytinas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Nors asmuo neturi teisės tiesiogiai reikalauti, kad teismas vienu ar kitu klausimu kreiptųsi į Konstitucinį Teismą, vis dėlto neretai advokatai, gindami asmens interesus, sugeba pagrįsti tokio žingsnio reikalingumą ir problemą sprendžia Konstitucinis Teismas.
Svarbų vaidmenį garantuojant žmogaus teises vaidina ir Seimo kontrolierių bei kitos kontrolierių institucijos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 73 straipsnyje numatyta, kad piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai; jie turi teisę siūlyti teismui kaltus pareigūnus atleisti iš užimamų pareigų; Seimo kontrolierių įgaliojimus nustato įstatymas.
Toks konstitucinis reguliavimas nulėmė, kad turime ne vieną, bet kelis Seimo kontrolierius ir kitas kontrolierių institucijas. Konstitucijos 73 straipsnyje Seimo kontrolierių kompetencija įvardyta konkrečiai kaip valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tyrimas ir nėra pakankamai plati, neapima žmogaus teisių pažeidimų kitose srityse.
Seimo kontrolierių ir kitos žmogaus teisių kontrolierių institucijos - tai kitų valstybių patirties panaudojimas kuriant Lietuvoje veiksmingą žmogaus teisių apsaugos sistemą. Šios institucijos kildinamos iš ombudsmeno institucijos, kuri susiformavo dar XVII a.
Teisės principai
Teisės principai - tai pagrindiniai nuostatai, arba „vadovaujantys pradai“, kurie parodo tam tikrų visuomeninių santykių dėsningumus, esminius bruožus ir vystymosi tendencijas. Būtent šių tendencijų supratimas leidžia įstatymų leidėjams formuoti tokią teisinę sistemą, kurioje būtų pastebimi minėti dėsningumai, ir sukurti harmoningą teisinę socialinio aprūpinimo sistemą.
Suvokiant teisės principo reikšmę visuomeninių santykių reguliavimui, atskiruose teisės aktuose buvo įtvirtinta tokia nuostata, jog jeigu tam tikri visuomeniniai santykiai nėra sureguliuoti konkreèiomis teisės normomis ir jiems negalima pritaikyti konkreèios teisės normos, tai sprendžiant kilusius ginèus taikomi atitinkami principai.
Tokia kryptis būdinga ir Lietuvos teismų praktikai. Principo suvokimą ir jo taikymą sprendžiant konkreèias bylas ne kartą pabrėžė Konstitucinis Teismas. Konkreèiu mūsų nagrinėjamu atveju kaip pavyzdį galima paminėti 2003 m. gruodžio 12 d. nutarimą, kuriame, be kitų, aiškinama ir socialinio solidarumo, visų asmenų lygybės pagal įstatymą principų prasmė.
Pagal Konstituciją valstybei, kaip visos visuomenės organizacijai, tenka pareiga rūpintis savo nariais senatvės, invalidumo, nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais Konstitucijoje bei įstatymuose numatytais atvejais. Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų.
Konstitucijos 29 straipsnyje yra įteisinta formali visų asmenų lygybė, asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas. Konstitucinis asmenų lygybės pagal įstatymą principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant.
Nurodytas principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Konstitucinis Teismas yra išsakęs mintį, jog visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas, susijęs su tam tikrų asmenų kategorijomis, kurioms būdinga skirtinga padėtis, kad konstitucinis visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas būtų pažeidžiamas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos paèios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
Nuo 20 a. Socialinio teisingumo terminą remdamasis katalikų mokymo tradicija 1840 pradėjo vartoti italų jėzuitas ir mokslininkas Luigi Taparelli d’Azeglio (1793-1862). Vėliau socialinis teisingumas kaip katalikų socialinio mokymo terminas buvo plėtojamas popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum Novarum (1891), popiežiaus Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo Ano (1931) pabrėžiant, kad valdantieji turi stengtis veikti žmonių labui pirmiausia remdamiesi paskirstomojo teisingumo principu.
Socialinio teisingumo koncepcija ir principas dažnai naudojamas įvairių socialinių judėjimų (pirmiausia socialdemokratų), tarptautinių organizacijų (Jungtinių Tautų, Europos socialinių nevyriausybinių organizacijų platformos, Globalaus teisingumo judėjimo, Tarptautinės socialinių darbuotojų federacijos) veikloje.
Kaip mokslinis terminas politikos filosofijoje teisingumas buvo pradėtas vartoti antikos laikais. Aristotelis išskyrė teisingas (pavyzdžiui, monarchija, demokratija) ir neteisingas (pavyzdžiui, tironija, oligarchija) valstybės valdymo formas. Socialinio teisingumo samprata grindžiama prielaida, kad visi žmonės lygūs.
Filosofas Brian Barry (Didžioji Britanija, 1936-2009) teigė, kad individualus teisingumas nusako individų, o socialinis teisingumas - institucijų dorą. Socialinis teisingumas, kaip paskirstomasis teisingumas, rodo, ar įvairios institucijos teisingai paskirsto socialinio bendradarbiavimo naudą ir naštą. Kad paskirstymas atitiktų visų interesus ir poreikius, reikia bendro sutarimo dėl to, kas teisinga ir priimtina visiems.
Svarbu susitarti, kokiais principais bus vadovaujamasi priimant teisingus sprendimus dėl naudos ir naštos paskirstymo. Pasak B. Barry, socialinis teisingumas, kaip susitarimas, reiškia abipusį naudingumą ir nešališkumą priimant sprendimus. Formalusis teisingumas reiškia tokį teisingumą, kurį numato įstatymas, nors patys įstatymai gali būti neteisingi.
Vis dėlto ne visi pripažįsta paskirstomojo teisingumo reikšmę. Pagal sampratą, kilusią iš 19 a. liberalizmo tradicijos, valstybės kišimasis į žmonių gyvenimą (išskyrus nedideles išimtis) yra moraliai klaidingas. Neoliberalizmo atstovai (F. A. von Hayekas, M. Friedmanas) tokį požiūrį grindžia ne dorine nuostata, o gerovės didinimu.
Jų požiūriu, gerovės nuostoliai neišvengiami dėl valstybės kišimosi į žmonių gyvenimą siekiant socialinio teisingumo, todėl valstybės veikla turi būti labai apribota. Socialinio teisingumo siekimas ne tik nevaisingas, nes tokio dalyko kaip socialinis teisingumas iš viso nėra, bet ir žalingas, nes gali pažeisti individualią laisvę.
F. A. von Hayekas socialinį teisingumą, kaip valstybės perskirstomosios politikos principą, supriešino su laisvės, kaip žmogaus prigimtinės teisės, principu. Kolektyvistinės (kolektyvizmas ) politinės teorijos socialinį teisingumą sieja su laisve, lygybe ir brolybe (Prancūzijos revoliucijos šūkis), o šioms vertybėms įvairūs autoriai priskiria skirtingas reikšmes.
Kolektyvizmo šalininkų nuomonės skiriasi daugiausia dėl priemonių, kuriomis turėtų būti įgyvendinamas socialinis teisingumas. J. B. Rawlsas veikale Teisingumo teorija (A Theory of Justice 1971) bandė sujungti laisvės, lygybės ir efektyvumo principus. Šie principai turėtų garantuoti lygiateisio bendradarbiavimo sąlygas, kurios būtų naudingos (kartu ir teisingos) visiems žmonėms.
Filosofo M. Walzerio požiūriu, siekiant sukurti socialinį teisingumą svarbu, kad jokia visuomeninė gėrybė nebūtų panaudojama kaip vyravimo priemonė, o prielaidas vyravimui sukuria įvairias privilegijos, sudarančios sąlygas įsigyti daugiau turto, galios ar išsilavinimo. Teisingumo teorijose pabrėžiamas kompensavimo principas reiškia, kad socialiniu ir ekonominiu požiūriu silpnesniems visuomenės nariams reikėtų išskirtinai geresnių sąlygų.
Visuomenėje paplitęs skurdas, etninių grupių diskriminacija ar lyčių nelygybė gali būti traktuojama kaip nepakankamas valstybės dėmesys socialinio teisingumo principo įgyvendinimui socialinėje politikoje. Svarbu, kad socialinio teisingumo vertinimas būtų grindžiamas ne tik objektyviais statistiniais rodikliais, bet ir subjektyvia piliečių nuomone, nes nėra vienos ir absoliučios socialinio teisingumo sampratos.
Socialinis teisingumas švietimo srityje reiškia, kad asmens galimybės dalyvauti švietimo sistemoje priklauso nuo jo individualių gebėjimų, nuopelnų (rezultatų) ir nepriklauso nuo jo ar jo šeimos socialinio, kultūrinio ar ekonominio statuso (pavyzdžiui, lyties, tautybės, gyvenamosios vietos, negalios). Toks socialinis teisingumas užtikrinamas sudarant lygiateises sąlygas dalyvauti švietimo sistemoje pagal įgimtus gebėjimus, motyvaciją, bet nediskriminuojant dėl nuo asmens nepriklausančių savybių.
Sveikatos politikoje socialinio teisingumo principas siejamas su svarbiausių medicininių paslaugų visuotiniu prieinamumu, ypač nepasiturintiems asmenims (šeimoms, vaikams).
tags: #zmogaus #socialiniu #teisiu #principai