Šventoji Elena - ir jos vardas yra neatsiejamas nuo krikščionybės paveldo, palikusio pėdsakus daugelio tautų istorijoje. Šv. Elena - tikra istorinė, ne mistinė ar išgalvota asmenybė, gyvenusi 250- 330 metais Romos imperijoje. Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina, Romos imperijoje sulaukusi didžiausios pagarbos ir šlovės, pelniusi Augustos titulą.
Šventoji Elena (Šaltinis: Vikipedija)
Šv. Elenos gyvenimas ir veikla
Šventoji Elena gyveno III-IV amžių sandūroje. Šis imperatorius 313 m. įteisino krikščionybę. Elena gimė Romos imperijai priklausiusioje Bitinijos provincijoje (dabar Turkijos šiaurės vakarai), Drepanono mieste, kurį vėliau sūnus jos garbei pervadino Helenopoliu. Nebuvo kilminga, pasak šv. Ambraziejaus, tarnavo užeigoje. Manoma, kad su būsimu imperatoriumi Konstancijumi I Chloru, tuomet karininku, ji susipažino jam lankantis Mažojoje Azijoje. Vienuose šaltiniuose ji minima kaip Konstancijaus sutuoktinė, kituose - kaip sugyventinė. Apie 272 m. Elena pagimdė sūnų Konstantiną. Tačiau Konstancijus dėl politinės karjeros savo sūnaus motiną paliko ir vedė imperatoriaus dukrą. Netrukus tapo imperatoriumi.
Po tėvo mirties, įveikęs varžovus, Konstantinas tapo vienvaldžiu Romos imperatoriumi. Jam iškilus, 306 m. Elena grįžo į viešą gyvenimą. Nuo 312 m. daugiausia gyveno Romoje, tapo krikščione ir aktyviai apaštalavo. Pasižymėjo dosnumu vargšams, dalino išmaldą alkstantiems, rūpinosi kalinių išlaisvinimu, tremtinių sugrįžimu. Jos prašymu sūnus Konstantinas išleido įstatymus, garantuojančius valstybės rūpinimąsi našlėmis, našlaičiais, pamestinukais, belaisviais ir kaliniais.
Būdama giliai tikinti, nuolanki krikščionė, dariusi gerus žemiškus darbus, Elena dar mėgo keliauti šventųjų pramintais keliais, lankyti šventąsias vietas. Savo gyvenimo saulėlydyje, jau visai senatvėje, būdama jau beveik 80-ties metų, apie 326-28 metus nuvyko į Palestiną ir, čia Jeruzalėje, vietinių gyventojų padedama, surado Kristaus nukankinimo vietą ir atkasė kryžių, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. Jį atpažinusi iš kitų trijų kartu rastų kryžių, Elena kartu su jai talkinusiais žmonėmis, atrastąją šventą relikviją padalino į tris dalis. Vieną kryžiaus dalį ji paliko ten, kur jis ir buvo rastas. Netrukus Elenos rūpesčiu toje vietoje iškilo graži Bazilika, o į ją ir buvo perkelta pirmoji padalintojo kryžiaus dalis. Dar ir šiandien Jeruzalėje toje vietoje stovi Kristaus Kapo bažnyčia, sauganti imperatorienės Elenos atrastojo kryžiaus liekanas.
Taip pat skaitykite: Šventasis Kristoforas: globėjas, legenda ir simbolis
Tikrojo Kryžiaus relikvijorius (Šaltinis: Vikipedija)
Antrają atskirtą rastojo kryžiaus dalį, Elena nusiuntė į Konstantinopolį, kur pagaminus gražų relikvijorių jis buvo čia saugotas iki XIII a. Konstantinui, kuris jį nugabeno į Romą ir ten pasirūpino Šventojo Kryžiaus (Santa Crose) bažnyčios statyba, kurioje vėliau ir buvo saugoma iš Jeruzalės atsiųstoji Šventojo/Tikrojo kryžiaus dalis. Taip po Europą pradėjo plisti Šventojo/ Tikrojo Kryžiaus relikvijoriai su šventojo kryžiaus gabalėliais. Dar ir šiandien jie saugomi bažnyčiose, dalis jų jau yra patekusi į žymiausius pasaulio ir Europos muziejus.
Apie 326-328, jau senatvėje, būdama apie 80 metų, Elena išsiruošė piligriminėn kelionėn į Šventąją Žemę. Ten ji fundavo kelių bažnyčių statybą, viena jų - Kristaus Gimimo bazilika. O daugiausia apie Eleną žinome kaip apie Viešpaties kančios relikvijų - Tikrojo Kryžiaus - suradėją. Tradiciškai tvirtinama, kad Palestinoje ji atliko kasinėjimus, kurių metu atrado Kristaus kapavietę ir Šventąjį Kryžių, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus. Nuo to laiko piligriminių kelionių į Šventąją Žemę padaugėjo, o Kryžiaus relikvijos pasiekė ne vieną Europos miestą.
Šv. Elena mirė apie 330 metus, būdama šalia sūnaus.
Šv. Elenos reikšmė ir globėjiškumas
Šv. Elena krikščionių ypač gerbiama už dosnumą ir bažnyčių statymą. Garsas apie šventųjų relikvijų atradimą stimuliavo krikščionybės raidą, todėl Europoje ypač viduramžiais išpopuliarėjo Kristaus kapo ir Tikrojo/Šventojo Kryžiaus bažnyčių bei altorių statyba bei paties Kryžiaus kultas.
Taip pat skaitykite: Globėja ir dvasingumas
Šventųjų relikvijų atradimas išgarsino ir pačios Elenos vardą istorijoje. Elena laikoma archeologijos pradininke, o paskelbus šventąja, ji tapo archeologų ir naujų istorinių atradimų ieškotojų dangiškąja globėja. Už nuopelnus bažnyčiai Eleną paskelbus šventąja, jos vardas ir atvaizdas išliko iki mūsų dienų istoriniuose pasakojimuose, ikonografinio ir bažnytinio meno kūriniuose.
Šv. Elena yra katalikų ir stačiatikių bažnyčių garbinama šventoji, kai kurių Europos miestų: Madrido, Paryžiaus, Frankfurto prie Maino, Bazelio ir kitų miestų globėja. Ji taip pat yra naujakrikštų, imperatorienių, dažytojų, vinių gamintojų, išsiskyrusiųjų ir sunkiai santuokoje besutariančių asmenų globėja.
Šv. Elenos diena tradiciškai minima pagal Katalikų bažnyčios kalendorių rugpjūčio 18-ją, jos mirties dieną, stačiatikių - kovo 19 d.
Paprastai, ji, kaip ir jos sūnus Romos imperatorius Konstantinas Didysis, istoriniuose kūriniuose ir senojoje ikonografijoje vaizduojama su atrastuoju Kristaus Kančios-Tikruoju/ Šventuoju Kryžiumi, vilkinti puošniais rūbais, su imperatoriška karūna, šalia savęs prie šono pastatytu skydu su dvigubuoju -Tikruoju kryžiumi. Vėlesnių, o jau ir mūsų laikų vaizdavimuose ji stovi apglėbusi didelį lotynišką kryžių, kartais, rankoje laikanti tik mažą kryželį.
Šventoji Elena su kryžiumi (Šaltinis: Vikipedija)
Taip pat skaitykite: 6 klasės graikų mitologijos vadovas
Šv. Elenos atminimas Lietuvoje
Lietuvoje Vytauto Didžiojo laikais, atstačius Vilniaus katedrą po gaisro joje taip pat buvo įrengtas Tikrojo Kryžiaus altoriaus, vėliau išgarsėjęs Vytautinio altoriaus vardu. Čia jis stovėjęs nuo XV iki pat XVII a. karų. Kaip tik čia po šiuo altoriumi ir turėję būti palaidoti Vytauto ir jo žmonos Onos palaikai. Kaip istorijos tyrinėtojai mini, šis altorius turėjo relikvijorių su Šventojo Kryžiaus dalelėmis.
Vienoje 1427 m. popiežiaus Martyno V indulgencijoje sakoma, kad tam tikromis sąlygomis aplankius Vilniuje esantį Šv. Kryžiaus altorių, suteikiami vienerių metų atlaidai. Reiktų priminti, kad istorijoje imperatorienės Elenos atrastasis kryžius viduramžiais paparastai buvo vaizduojamas kaip dvigubas nelygių galų kryžius ir istorijai žinomas labai įvairiais pavadinimais. Vadinamas jis ne tik Šventuoju ar Tikruoju, bet dažnai Kristaus Kančios, Jeruzalės, Šventųjų Kryžiumi bei dar kitais kryžiaus pavadinimais.
Todėl ant dabartinės Vilniaus katedros iškilusi Šv. Elenos skulptūra nėra paminklas Rusijos imperijai, kaip teigia atskiri tyrinėtojai, o tik priminimas, ženklas, rodantis, kad šioje katedroje yra saugomas gabalėlis to Tikrojo Kryžiaus, kurį Jeruzalėje atrado Šv. Elena.
Elenos atrastojo Tikrojo kryžiaus kultas Europoje ypač sustiprėjo Kryžiaus karų eigoje. Prancūzijoje Anjou provincijos grafai ir kunigaikščiai jau XII a. iš Bizantijos pagrobę parsigabeno brangią relikviją su Tikrojo kryžiaus dalelėmis ją saugojo savo pilyje. XIV - XV a. Anjou provincijos grafų ir kunigaikščių dėka išsivystė Šventojo kryžiaus kultas. Garbinti Tikrąjį Kryžių didžiųjų švenčių metu susirinkdavo minios žmonių iš visos Anjou provincijos. Ši tradicija įsigalėjo ne tik Anjou provincijoje, bet ir visoje Prancūzijoje bei kitose Europos šalyse. Tikrojo Kryžiaus garbinimas vyko Italijoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, o taip pat ir Lietuvoje.
Taip plačiai išgarsintas Elenos atrastasis kryžius imtas vaizduoti Kryžiaus žygių dalyvių heraldikoje, monetose, antspauduose, meno kūriniuose, freskose, audžiamuose kilimuose. 1365/75 -1384 m.
Šv. Elena mirė Nikomedijoje. Jos kūnas buvo nugabentas į Romą ir palaidotas šalia Šv.
Šventoji Elena gerbiama ir Katalikų, ir Ortodoksų Bažnyčiose (Ortodoksų Bažnyčioje - kartu su sūnumi). Katalikų kalendoriuje ji minima rugpjūčio 18 d. O rugsėjo 14 d., šv. Elenos dėka, švenčiame Šv.
Ikonografijoje Elena dažniausiai vaizduojama imperatorės drabužiais, laikanti rankoje kryžių, vinis arba bažnyčios maketą.