Žmogaus socialinis elgesys yra esminis žmogaus gyvenimo aspektas, apimantis įvairias sąveikas ir reakcijas į kitus asmenis bei socialinę aplinką. Šiame straipsnyje išnagrinėsime socialinio elgesio apibrėžimą, jo pasireiškimą skirtingose situacijose, įtaką asmeniniam gyvenimui ir galimus gydymo būdus, taip pat aptarsime kitus svarbius socialinės psichologijos aspektus.
Socialinė psichologija tiria, kaip žmonės veikia vienas kitą.
Kas yra socialinis elgesys?
Socialinis elgesys - tai individo, tam tikros grupės ar bendruomenės elgsena, veiksmai ar manieros bendraujant su kitais žmonėmis. Iš esmės, tai yra atsakas į tai, kas tam tikroje kultūroje yra priimtina ir nepriimtina, ko reikalaujama iš žmogaus. Socialinis elgesys lemia, kaip tarpusavyje sąveikauja individai, tam tikros socialinės grupės ar visuomenės.
Socialinis elgesys yra neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis, apimanti tiek sąmoningas, tiek nesąmoningas reakcijas į kitus žmones. Tai gali būti paprastas akių kontaktas, pokalbis su nepažįstamuoju ar dalyvavimas didelėje grupėje.
Socialinio elgesio pasireiškimo formos
Socialinis elgesys gali pasireikšti įvairiomis formomis, priklausomai nuo situacijos ir individo asmeninių savybių. Vienas iš dažnų reiškinių, susijusių su socialiniu elgesiu, yra socialinis nerimas.
Taip pat skaitykite: Gerovė ir atsakomybė
Socialinis nerimas gali trukdyti kasdieniam gyvenimui.
Socialinis nerimas
Socialinis nerimas yra nerimas, kylantis socialinėse situacijose. Socialinis nerimas gali pasireikšti specifinėse situacijose, pavyzdžiui, susijusiose tik su valgymu viešoje vietoje, kalbėjimu viešai ar susitikimu su kitos lyties asmeniu. Taip pat gali būti difuzinis, kai nerimą sukelia dauguma socialinių situacijų už įprasto žmonių rato ribų.
Dažniausiai sukeliami socialinio nerimo skundai:
- Nerimas dėl kasdienės veiklos, susijusios su kitais žmonėmis, pavyzdžiui, nerimas susitikti su nepažįstamais žmonėmis, pradėti pokalbius, kalbėti telefonu, dirbti ar apsipirkti.
- Socialinės veiklos vengimas, pavyzdžiui, vengimas dalyvauti grupės pokalbiuose, valgyti su kompanija, dalyvauti vakarėliuose.
- Akių kontakto vengimas.
- Dalyvaujant veikloje jaučiamas nuolatinis nerimas.
- Nerimas dėl kažko, kas yra suvokiama esant gėdinga, pavyzdžiui, paraudimas, prakaitavimas ar pasirodymas nekompetentingu.
- Sunkumas padaryti dalykus, kai kiti stebi.
- Mintys, kad kiti visą laiką stebi ir vertina.
- Baimė būti sukritikuotiems.
- Baimė situacijų, kai kiti gali vertinti.
- Analizavimas (ruminavimas) jau buvusių socialinių situacijų, pavyzdžiui, ką aš pasakiau? Kaip aš atrodžiau?
- Stiprus nerimas sukelia kūno pojūčius: raumenų įtampa ir skausmas, dažnas širdies plakimas, svaigimas.
- Katastrofizuojami kūno pojūčiai: prakaitavimas, išraudimas, rankų drebėjimas, gumulo pojūtis gerklėje, balso drebėjimas.
Svarbu atskirti socialinį nerimą nuo įprasto nerimo. Paprastai nerimas kyla, kai galvojame apie galimai ateityje įvyksiančius mums baisius įvykius. Socialinis nerimas yra labiau apibrėžtas - jis kyla tose situacijose, kurios yra susijusios su kitais žmonėmis, galimybe atsidurti dėmesio centre, galimybe būti kitų pastebėtiems ir vertinamiems.
Taip pat svarbu atskirti socialinį nerimą nuo viešo kalbėjimo baimės. Viešas kalbėjimas yra viena iš daugelio situacijų, kuriose gali pasireikšti socialinis nerimas. Visgi viešo kalbėjimo baime skundžiasi daugiau nei pusė žmonių ir tik labai nedidelė dalis jaučiasi patogiai pasirodydami prieš didelę žmonių grupę. Taigi nerimas tokioje situacijoje yra labai natūralus dalykas. Nerimas tampa problema, kai žmogus pradeda vengti viešo kalbėjimo, visais būdais išsisukinėti, naudoti pagalbines priemones - naudoja raminamuosius, alkoholį arba mokosi tekstą atmintinai, stengiasi jį kuo greičiau pasakyti. Nors labai daug žmonių turi viešo kalbėjimo baimę, tik 1% jų atitinka tuos kriterijus, kurie reikalingi norint diagnozuoti socialinio nerimo sutrikimą.
Taip pat skaitykite: Kaip atsiimti pensiją už kitą žmogų
Socialinis nerimas ir socialinė fobija
Socialinis nerimas yra labai dažnas reiškinys, o socialinio nerimo sutrikimas (sinonimas - socialinė fobija) yra kur kas retesnis. Apie 40% žmonių mano, jog turi socialinę fobiją. Tačiau iš jų tikrai serga tik 12%. Kiti tiesiog turi pavienius arba ne tokius ryškius simptomus, kurie neatitinka psichiatrinės diagnozės kriterijų.
Socialinis nerimas ir drovumas
Drovumas yra didele dalimi įgimtas žmogaus bruožas. Žinoma, tai kažkiek yra ir auklėjimo pasekmė, bet iš esmės tai natūrali ir įgimta charakterio savybė. Tai, kad žmogus yra drovus dar nereiškia, jog jis būtinai kentės nuo socialinio nerimo. Šiais laikais drovumas yra vis mažiau ir mažiau vertinamas, daug labiau skatinamas ekstravertiškas demonstratyvumas, tad drovumas gali atrodyti kaip problema. Visgi jeigu žmogus priima šią savo savybę, naudojasi jos privalumais (drovūs žmonės dažnai jautriau reaguoja į kitus žmones ir lengviau sukuria artimus asmeninius ryšius) ir mokosi iš sunkumų, tai tikrai neišsivystys į socialinio nerimo sutrikimą.
Socialinio nerimo įveikimas
Socialinio nerimo vengimas ar saugumo siekiantis elgesys neleidžia ištrūkti iš socialinio nerimo spąstų. Saugumo siekiantis elgesys - tai elgesys, kuriuo mes bandome save apsaugoti, pvz.: jeigu bijome, jog kiti pastebės mūsų išraudimą, nešiojame šalikus, ar kitus rūbus, kurie uždengia veidą arba tarkim naudojame labai daug makiažo; bendraudami grupėje nekalbame arba kalbame tik daug kartų parepetavę, ką norim pasakyti; dažnai tikriname telefoną, neva esame užsiėmę. Vengimas ir saugumo siekiantis elgesys mums neleidžia mokytis ir patirti naujų patirčių. Tarkim jeigu turime mus „apsaugančią“ nuo apsijuokimo taisyklę - su nepažįstamais žmonėmis geriau nekalbėti. Tuomet mes bijome kalbėtis su nepažįstamais, jie mums kelia nerimą ir tarsi patvirtina, jog tai yra kažkuo baisi situacija. Be to, nekalbėdami mes negausime naujos patirties, jog greičiausiai tie žmonės bus malonūs ir turėsime smagų pokalbį.
Efektyviausias socialinio nerimo gydymas yra psichoterapijos ir medikamentinio gydymo kombinacija. Psichoterapija ir medikamentinis gydymas atskirai duoda panašų efektą, tačiau psichoterapijos nauda išlieka ilgiau. Šiuo metu daugiausiai įrodymų dėl gydymo naudos pateikia kognityvinė elgesio terapija. Efektyviausias medikamentinis gydymas - antidepresantai, paprastai SSRI grupės.
Socialinį nerimo sutrikimą turintis žmogus stipriai kenčia - patiria didžiulį diskomfortą kasdienėse situacijose arba izoliuojasi, kas skatina vienišumo jausmą ir dažnai išsivysto į depresiją, alkoholizmą, panikos ar kitus nerimo sutrikimus. Statistika rodo, jog nuo socialinio nerimo sutrikimo kenčiantis žmogus kreipiasi į specialistus vidutiniškai tik po 10 metų kančios. Psichoterapija gali padėti greičiau sugrįžti į visavertį gyvenimą. Žinoma, jeigu žmogus susiduria tik su pavieniais socialinio nerimo simptomais ir nėra supančiotas vengimo, jis pats gali sau padėti. Yra daug informacijos apie socialinį nerimą internete, galima naudoti savipagalbos knygas, įvairius seminarus.
Taip pat skaitykite: Žmogaus raidos vadovas
Svarbiausias procesas psichoterapijoje yra saugumo siekiančio elgesio, vengimo pastebėjimas, suvokimas, kaip tai skatina nerimo simptomus, ir elgesio eksperimentų atlikimas mažinant ydingą elgesį. Psichoterapija taip pat padeda mažinti socialinį nerimą atpažįstant ir kvestionuojant nerimą keliančias mintis ir įsitikinimus apie save, aplinką, kitus žmones.
Socialinė psichologija ir jos objektas
Socialinė psichologija - tai sistemingas visuomeninio žmogaus elgesio tyrinėjimas. Socialinė psichologija kaip mokslas remiasi objektyviais kriterijais ir visuotinai pripažintais dėsniais, jos teiginiai grindžiami stebėjimais ir eksperimentais.
Socialinė psichologija tiria socialinį žmogaus elgesį - žmonių ir jų grupių tarpusavio santykius. Socialinį elgesį apibūdina ryšiai: santykiai su kitais žmonėmis, ryšius bei santykius lemiančios aplinkybės, tokios kaip nuostatos ir vertybinės orientacijos. Ryšių, santykių rezultatas - grupės, grupelės, poros, statusų hierarchija grupėse.
Socialinė psichologija nagrinėja tas žmogaus psichikos dalis, kurios nepasireikštų, jei žmogus gyventų izoliuotai. Situacijos, kuriose dalyvauja daugiau nei vienas žmogus, vadinamos socialinėmis.
Socialinės psichologijos schema.
Socialinis vaidmuo
Tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje žmogus ką nors veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip kurios nors grupės narys, t.y. atlieka kokį nors socialinį vaidmenį. Vaidmens atlikimas - nebūtinai veikla. Vaidmens sąvoka naudojama ir ryšiams su kitais žmonėmis apibūdinti (draugas, bendradarbis, viršininkas).
Socialinis vaidmuo gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai (tėvo, motinos, sesers). Tačiau kiekvienas žmogus tą vaidmenį atlieka savitai, jį kuo nors praturtindamas. Vaidmuo - tam tikras elgesio būdas, charakteringas kuriai nors apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai.
Vaidmeninis bendravimas yra abipusis ir svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis. Bendraujant reikia sugebėti atspėti lūkesčius ir juos pateisinti. Vaidmenis žmogus interpretuoja (suvokia).
Emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio nors vaidmens atlikėjas, vadinamas vaidmens priėmimu. Priešingybė - vaidmens atmetimas. Atlikdamas vaidmenis, žmogus išreiškia aspiracijas - savotišką meistriškumo orientyrą. Aspiracijos skiriasi lygiu, tikroviškumu.
Vaidmens apibrėžtumas
Ką vaidmens atlikėjas iš tikrųjų privalo daryti, kas sudaro vaidmens turinį? Jei vaidmuo - oficialus, t.y. jei jo atlikimą lemia oficialūs, formalūs žmonių santykiai, jų turinys apibrėžiamas oficialiai ir paprastai įforminamas darbo taisyklėmis. Tačiau net ir tada vaidmens turinys interpretuojamas įvairiai. Atlikėjas gali nesutikti su kai kuriais jo vaidmeniui keliamais reikalavimais. Dar daugiau painiavos dėl neformalių vaidmenų. Jų turinį lemia tradicijos, moralė arba tiesiog žmonių susitarimas. Trumpai socialinio vaidmens turinį galima nusakyti šiais žodžiais: pageidaujama, būtina, draudžiama. Taigi vaidmens turinio apibrėžtumas yra problema. Žmogus dažnai klausia savęs, ką jis privalo daryti ir ko ne, kas yra jau kitų žmonių vaidmuo. Jei žmogui sekasi, jis linkęs pripažinti save to vaidmens atlikėju, jei nesiseka, priešingai, savasis vaidmuo menkinamas. Vaidmens neapibrėžtumas didina stresą. Ne tik pačiam žmogui, bet ir kitiems neaišku, ką jis turi daryti, ko iš jo tikėtis, ko reikalauti ar prašyti. Kai vaidmuo neapibrėžtas, neaišku, kaip vertinti to žmogaus elgesį. Galiausiai ir pats žmogus nežino, kaip save vertinti, kada laikyti save kompetentingu. Tada žmogus jaučiasi mažai ką galintis pakeisti savo aplinkoje, kontroliuoti. Vaidmens apibrėžtumo ieškojimas vyksta remiantis įvairiais kriterijais: pareigos (privaloma - draudžiama), moralės (kilnu-gėdinga), saugos jausmo (saugu-pavojinga). Kuriuo kriterijumi žmogus grindžia savo vaidmenį, priklauso nuo jo vertybių. Neretai vaidmens apibrėžtumo kriterijai vienas kitam prieštarauja ir sukelia konfliktą.
Nuokrypio (deviantinis) vaidmuo
Neišvengiantis vaidmens apibrėžtumo konflikto žmogus gali mėginti suderinti prieštaraujančias elgesio normas ir atlikti tiek leistinus, tiek neleistinus dalykus. Tai vadinama pradiniu nuokrypiu, kadangi oficialus vaidmuo laikomas pagrindiniu, o nusikalstamas - atsitiktiniu, epizodiniu. Kol kas žmogus savęs su juo nesutapatina. Oficialusis vaidmuo leidžia pajusti savąją vertę. Nusikalstamas vaidmuo laikomas laikinu, su juo siejami nemalonūs išgyvenimai, abejonės. Padėčiai (ekonominei, pvz.) pagerėjus, gali kilto noras atsisakyti “slaptojo” vaidmens. Kai epizodinis, atsitiktinis vaidmuo tampa pagrindiniu, vaidmens nuokrypis laikomas antriniu - tada oficialusis vaidmuo tampa antraeilis, maskuojantis. Vaidmens apibrėžtumo konflikto lyg ir nebelieka. Žmogus identifikuojasi su vaidmeniu, anksčiau laikytu atsitiktiniu, laikinu. Nusikalstamas vaidmuo dabar tampa savęs vertinimo, prestižo palaikymo pagrindu. Taip yra todėl, kad keičiasi vertybės: oficialiosios vertybės atmetamos, jų vietą užima asocialios vertybės.
Aš-Vaizdas
Socialinė psichologija apima ne tik kitų žmonių, bet ir savo paties suvokimą, vertinimą. Asmenybė ne tik veikia, bet ir suvokia save kaip veikėją, tuo pačiu metu pasireiškia kaip pažinimo objektas (ją pažįsta kiti žmonės) ir subjektas (pažįsta pati save). Analizuoti ir vertinti save yra specifiškai žmogiška savybė.
Savęs, kaip subjekto, įsisąmoninimo rezultatas - Aš-Vaizdo formavimasis. Aš-Vaizdas yra tik dalis mūsų sąmonės - jis apima paties savęs suvokimą, bet neapima išorinio pasaulio suvokimo. Aš-Vaizdas - tai informacijos, emocinių vertinimų apie save visuma. Į Aš-Vaizdą įeina nauja informacija, nauji potyriai. Aš-Vaizdas gali būti įvairaus lankstumo lygio - kinta priklausomai nuo naujos informacijos.
Aš-Vaizdo dalys:
- Idealusis, pageidaujamasis Aš
- Faktiškasis Aš - atotrūkis tarp jų didėja, didėjant gynybiškumui - informacijos neigimo tendencijoms.
- Veidrodinis Aš - toks, koks, mano nuomone, esu suvokiamas kitų žmonių.
- Parodomasis Aš - ta Aš-Vaizdo dalis, kuri, žmogaus nuomone, geriausiai ją reprezentuoja (pagražinamas).
Socializacija
Socializacija - individo integracijos į visuomenę procesas, patirties, reikalingos atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis, įgijimas. Socializacija - tai žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka. Socializacija formuoja žmogų kaip visuomenės, kuriai jis priklauso narį. Individo socializacija vyksta įvairiomis aplinkybėmis, kurios turi skirtingus poveikius ir iš žmogaus reikalauja skirtingo elgesio. Socializacijos procesas vyksta ne tik vaikystėje, paauglystėje ir jaunystėje, bet ir brandos amžiuje. Socializacija taip pat yra individo tapimas asmenybe. Asmenybė ir visuomenė viena kitą veikia.
Socializavimasis - tai asmenybės nuostatų, vertybių, mąstymo būdų ir kitų asmeninių socialinių savybių perėmimas. Tai žmogaus vystymasis, sąveikaujant su aplinka, kuris prasideda ankstyvojoje vaikystėje ir tęsiasi visą žmogaus gyvenimą. Socializacija vaidina itin svarbų vaidmenį viso gyvenimo procese. Ji vyksta įtakojama įvairiausių aplinkybių. Socializacija yra labai ilgas ir visas žmogaus gyvenimo sferas apimantis procesas.
Socializacijos sąvoka mokslinėje literatūroje (sociologijos, pedagogikos ir kt. aspektais) aiškinama labai įvairiai.
Socializacija - žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip pat savęs tobulinimas ir realizavimas toje visuomenėje, kuriai jis priklauso (V. Mudrik, 1994). Socializacijos esmė ta, kad ji formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso, narį. Kiekviena visuomenė stengiasi formuoti jai tinkantį žmogų, visuomenės socialinius, kultūrinius, religinius, etinius idealus.
Socializacija yra savęs atskleidimo procesas. Visuomenėje augantis žmogus pamažu įgyja savęs sutapatinimo jausmą, įvairių savybių, kuriomis skiriasi nuo kitų žmonių, savęs suvokimą ir jausmus apie save. Socializacija kuria ir formuoja individualią asmenybę nuo gimimo iki mirties.
Socializacija - tai procesas, kurio metu žmogus tampa visuomenės nariu.
Svarbiausi socializacijos dalykai yra paskatos ir bendravimas. Socializavimas - žmogaus adaptavimasis jį supančių žmonių bendrijoje. Jis reiškiasi tuo, kad žmogus, gyvendamas grupėje, visuomenėje, įsisavina grupės, visuomenės patirtį, papročius, kalbą ir kt. t.y. perima žmonijos sukurtą kultūrą ir taip tampa pilnavertis tos visuomenės narys.
Socializacija gali būti vadinamas procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, institutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir normas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus.
Socializacija gali būti apibūdinama ir kaip žmogaus socialinio statuso ir socialinių vaidmenų raidos procesas, kuris vyksta tam tikros socialinės struktūros visuomenėse. Kiekviena asmenybė stengiasi pasirinkti tą socialinį vaidmenį, kuris atitinka jos vertybines orientacijas, interesus ir motyvus. Socializacijos procesuose išryškėja tiek individualūs psichiniai žmogaus bruožai, tiek ir socialiai tipiški jam, kaip žmonių visuomenės atstovui. Todėl socializaciją galima apibūdinti ir kaip individo dialektinės sąveikos su socialine aplinka procesą, kurio metu pirmiausia yra realizuojamos žmoguje slypinčios prigimtinės galios.
Socializacija - ne tik ilgalaikis, bet ir daugkartinis, nuolat pasikartojantis, dinamiškas procesas. Ji padeda individui ne tik įsijungti į visuomenės gyvenimą, bet ir įgyti socialinį statusą, vaidmenis, o kartu socialiai keistis. Socializacijos pagrindu vyksta potencialių kiekvienos asmenybės galimybių ir gebėjimų realizacija. Socializacija yra vienas svarbiausių normalaus visuomenės funkcionavimo, socialinės tvarkos palaikymo bei stabilizavimo veiksnių.
Socializacija nusakomi visuomeniniai procesai ir priemonės, tiesiogiai arba netiesiogiai veikiantys individo kaip visuomenės nario raidą. Ja nusakoma pačios asmenybės raida, kuriai daro įtaką aplinkos veiksniai. Socializacija nusakomas visuomeninių vertybių, normų ir elgsenos pavyzdžių perteikimo procesas, kuriame visuomenės narys virsta potencialiai veikiančiu subjektu.
Socializacija - įsitraukimo į visuomenės gyvenimą ir adekvačių asmeninių ryšių su visuomenės nariais kūrimo procesas. Ji vyksta ir kai patiriami tam tikri sunkumai (pvz., kūdikių priežiūra, švaros įpročių ugdymas), ir kai kuriami socialiniai lūkesčiai (pvz., draugų paieškos, interesai).
Taigi socializacija yra sudėtingas elgesio prisitaikymas, kurį aiškinant teoriškai labiau pabrėžiamos arba vidinės jėgos (pvz., gelmių psichologija), arba išorinės sąlygos (pvz., biherviorizmas). Socializacija vyksta įvairiai skirtingose aplinkose bei apima skirtingus žmones; socializacija gali būti numatoma arba nenumatoma, formali arba neformali ir ji vyksta paprastai žmonėms susitinkant vienas su kitu, tačiau gali vykti ir per atstumą, bendraujant laiškais, per knygas ir masines informavimo priemones.
Nagrinėjant socializacijos sąvoką, reikia atsižvelgti į žmogaus veiklos lemiamą įtaką socialinei raidai, nes individo aktyvumas yra kaip atspara nepageidaujamam aplinkos poveikiui. Todėl socializaciją galima suprasti kaip procesą, kuris vyksta tam tikrų žmogaus veiksmų dėka ir turi tam tikrus tikslus.
Socializacijos veiksniai
Ypač svarbūs yra asmenybės socializaciją įtakojantys veiksniai ir mechanizmai. Išskiriami makroveiksniai, kurie yra visų ar daugelio žmonių socializacijos sąlyga (kosmosas, planeta, pasaulis, šalis, visuomenė, valstybė), mezoveiksniai (etnosas ir vietovės tipas (miestas, kaimas), kuriame gyvena žmogus) ir mikroveiksniai, kuriuose socializuojasi didesnės ar mažesnės žmonių grupės, išsiskiriančios tam tikrais požymiais (šeima, mokykla, bendraamžiai).
Šių procesų pasekmės glaudžiai susietos su kiekvieno žmogaus likimu, kuris priklauso ir nuo visos planetos būklės, nuo pasaulinei ekonomikai ir politikai būdingų tendencijų. Pramoninė gamyba, sukelianti aplinkos užterštumą, veikia viso Žemės rutulio gyventojų veiklos sąlygas, taip pat socializaciją. Nuo globalinių politinių procesų priklauso bendro nacionalinio produkto pasiskirstymas toje ar kitoje šalyje tarp gamybos, gynybos, socialinių investicijų sferų, poreikių ir išteklių. Tai tiesiogiai veikia žmonių socializacijos sąlygas nuo vaikystės iki senatvės.
Kultūriniai skirtumai, netolygus šalių ekonominis politinis išsivystymas gimdo globalinius konfliktus pasaulio visuomenėje. Pasaulyje daugėja spalvotųjų skaičius, baltosios rasės žmonių mažėja.
Bendriausiais bruožais socializaciją galėtume apibūdinti kaip visuminę aplinkos įtaką, kuri sudaro sąlygas vaikui dalyvauti visuomenės gyvenime, suvokti jos kultūrą ir atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis. Ši sąvoka yra artima ugdymo sąvokai. Socializacija vaikystėje - tai procesas ir rezultatas, kai aktyviomis vaiko pastangomis įsisavinama socialinė patirtis, kurią jis perima aktyviai sąveikaudamas su socialine aplinka, iš pradžių tik ja domėdamasis, vėliau ją stebėdamas, o dar vėliau tiesiogiai sąveikaudamas su ja. Iš pradžių patirtis tik atgaminama, o vėliau interpretuojama ir keičiama.
Socialinės psichologijos studijos Lietuvoje
Jei domitės socialine psichologija ir norėtumėte studijuoti šią sritį, Lietuvoje yra keletas aukštųjų mokyklų, siūlančių psichologijos programas su socialinės psichologijos moduliais:
- Vilniaus universitetas (VU): Filosofijos fakultete siūloma psichologijos bakalauro studijų programa, kurioje studentai mokosi bendrosios, kognityvinės, socialinės, raidos psichologijos, statistikos, tyrimų metodų ir praktikos.
- Mykolo Romerio universitetas (MRU): MRU garsėja savo teisės, viešojo saugumo ir psichologijos studijomis. Psichologijos bakalauro studijose studentai mokosi socialinės įtakos teorijų, masių elgsenos, kriminalinės psichologijos, organizacinės psichologijos ir tarpkultūrinės komunikacijos.
- Vytauto Didžiojo universitetas (VDU): Socialinių mokslų fakultete psichologija išsiskiria šiuolaikišku požiūriu ir tarptautinėmis galimybėmis. Psichologijos bakalauro programoje studentai nagrinėja socialinės psichologijos procesus, tokius kaip socialinis suvokimas, grupinių normų poveikis, identiteto formavimasis ir socialinė motyvacija.
Knygos, padedančios suprasti socialinę psichologiją
Jei norite giliau suprasti socialinę psichologiją, rekomenduojama perskaityti šias knygas:
- „Socialinis gyvūnas“ (Elliot Aronson): Knyga analizuoja žmogaus elgesio modelius, motyvus ir veiksnius, kurie formuoja mūsų kasdienybę.
- „Lūžio taškas“ (Malcolm Gladwell): Autorius tyrinėja, kaip nedidelės socialinės detalės gali lemti didžiulius visuomenės pokyčius.
- „Įtaka: mokslas ir praktika“ (Robert B. Cialdini): Knyga atskleidžia įtakos darymo mechanizmus ir strategijas, padedančias suprasti, kaip žmonės priima sprendimus socialinėse situacijose.
| Sąvoka | Apibrėžimas |
|---|---|
| Socialinis elgesys | Individo elgsena bendraujant su kitais žmonėmis. |
| Socialinis nerimas | Nerimas, kylantis socialinėse situacijose. |
| Socialinė psichologija | Mokslas, tiriantis visuomeninį žmogaus elgesį. |
| Socialinis vaidmuo | Elgesio būdas, charakteringas kuriai nors apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. |
| Aš-Vaizdas | Informacijos ir emocinių vertinimų apie save visuma. |
| Socializacija | Individo integracijos į visuomenę procesas. |
tags: #zmogaus #socialiniai #aspektai