Vienišos Motinystės Priežastys ir Statistika Lietuvoje

Motinystės samprata skirtingais laikotarpiais kito. Ji tradiciškai susijusi su lytimi ir jai priskiriamomis privalomomis funkcijomis - gimdymu ir vaiko globa. Tačiau, socialinio konstruktyvizmo požiūriu, motinystė, turinti stiprų biologinį pagrindą, gali būti konstruojama kaip socialinis reiškinys.

Pagrindinė tyrimo prielaida yra tai, kad motinystės atsisakymas yra socialiai sukonstruotas procesinis reiškinys. Socialinio konstruktyvizmo perspektyvos idėja yra ta, kad visos socialinės realybės žinios yra socialinis sąveikos pasekmė, suvokiama per kalbą. Šis straipsnis skirtas panagrinėti vienišos motinystės priežastis ir statistiką Lietuvoje, atsižvelgiant į socialinius ir ekonominius veiksnius.

Moterys, atsisakiusios savo vaikų, atsiduria visuomenės paribiuose. Todėl svarbu aiškiai suprasti, kaip moters patirtis, susijusi su vaiko atsisakymu, atsiskleidžia pasakojimuose, kokios yra atsisakymo proceso dalyvių pozicijos, motinos emociniai išgyvenimai ir kaip šį procesą konstruoja motinos ekonominė situacija.

Lietuvos regionų žemėlapis.

Statistika ir Socialinė Rizika

Moterys, netekusios savo vaiko globos teisių, yra priskiriamos socialinės rizikos šeimų grupei. Lietuvos statistikos metraštis (2011) pateikia, kad 2010 metais Lietuvoje buvo 10900 socialinės rizikos šeimų, 2145 vaikai neteko globos. Iš jų 982 vaikai buvo iki 7 metų.

Taip pat skaitykite: Parama vienišoms mamoms

Lietuvoje 2010 metais iš viso gimė 35626 vaikai. Iš 10220 nesusituokusiems tėvams gimusių vaikų 2780 vaikus įregistravo vienos motinos. Taigi, tikėtina, kad daugiau negu penktadalį visų nesantuokoje gimusių vaikų augina vienišos motinos.

Šiuo statistiniu požiūriu pristatoma vaikų (ne)auginimo situacija nurodo, kad vyrai taip pat atsisako tėvystės, bet reiškinys, kada moterys atsisako vaikų, yra netradicinis net ir šiuolaikinėje visuomenėje.

2010 m. devyniose Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose įsteigti "Gyvybės langeliai". Per dvejus metus langeliuose palikta daugiau negu 10 kūdikių. Šis skaičius yra didesnis negu vidurkis kitose Europos valstybėse, kuriose panašus vaiko palikimas nėra baudžiamas. Vis dėlto, egzistuoja kitos sąmoningos vaikų palikimo ir atsisakymo formos, kurių statistika nėra oficialiai fiksuojama.

Motinystės Atsisakymo Priežastys ir Padariniai

Motinystės atsisakymo sritis yra susijusi su įvaikinimo reiškiniu. Įvaikinimo procese dažniausiai išskiriama vadinamoji triada: įvaikinamas vaikas, įtėviai ir biologinės motinos ar tėvai. Daug dėmesio skiriama įvaikinto vaiko gyvenimo istorijai, santykiams su įtėviais, patiriamiems sunkumams, bet sąlyginai mažai dėmesio skiriama labai svarbiai įvaikinimo triados daliai - įvaikinto vaiko biologinei motinai.

Įprasta, kad moteris, netekusi savo vaiko, jam mirus, gauna didelį artimųjų palaikymą, ja yra rūpinamasi, sulaukia užuojautos ir materialios pagalbos, kartais - socialines paslaugas. Tuo tarpu moteris, kuri apsisprendė atsisakyti savo kūdikio, viešai yra smerkiama. Gedėjimo procesas, kai moteris pati atsisako vaiko, taip pat susideda iš etapų, iš kurių kiekvienas yra psichologiškai sekinantis.

Taip pat skaitykite: Įkvėpimas motinystei

Dėl visuomenėje moteriai priskiriamos globos funkcijos, kai neįsivaizduojamas moters ir jos vaiko atsiskyrimas motinos iniciatyva, tokios moterys įspraudžiamos į standartinius "geros - blogos" motinos reitingus. Taigi, atvykstama į egzistencinių ieškojimų erdvę, kurioje sunku identifikuoti, kas teisus, o kas ne.

Tyrimo Aktualumas ir Tikslai

Tyrimo rezultatai naudingi geresniam motinystės atsisakymo reiškinio prielaidų ir pasekmių ryšių pažinimui. Filosofiniu požiūriu tyrėjas svarsto, kas yra žinios (ontologija), kaip suvokiamos ir sužinotos žinios (epistemologija), kokias vertybes apima tos žinios (aksiologija), kaip aprašomos šios žinios (retorika) ir koks yra žinių studijavimo procesas (metodologija).

Atsižvelgus į tyrimo objekto pažinimo mokslinėje erdvėje ribotumus ir komplikuotą tyrimo dalyvių prieinamumą, tyrimu siekta analizuoti motinystės ir motinystės, kaip vaiko, atsisakymo prigimtį, suvokti moters priskiriamas prasmes jos vaiko atsisakymui ir etiškai aprašyti tyrimo procesinius veiksmus bei rezultatų turinį. Tyrimo dalyko neištirtumas atveria beveik neribotas tyrimo įgyvendinimo galimybes. Tai reikalauja tyrėjo atsargaus įsitraukimo į visus tyrimo organizavimo ir įgyvendinimo etapus.

Biologinės motinos patirtimis įvaikinimo triados sistemoje susidomėjo LaMonica (1997), o patį motinystės atsisakymo reiškinį tyrinėjo Isupova (2004). Šios tyrėjos išskyrė demografinius vaiko atsisakymo faktorius (moters amžius, šeimyninė padėtis ir religija) bei situacinius veiksnius (neplanuotas/nepageidaujamas nėštumas, emociniai ir psichiniai moters sutrikimai).

Socialinius vaiko atsisakymo ir atidavimo įvaikinti veiksnius tyrinėjo Najman, Morrison, Keeping, Andersen ir Williams (1990). Ši tyrėjų komanda išskyrė demografinius vaiko atsisakymo faktorius (moters amžius, šeimyninė padėtis ir religija) bei situacinius veiksnius (neplanuotas/nepageidaujamas nėštumas, emociniai ir psichiniai moters sutrikimai).

Taip pat skaitykite: Konsultavimas motinystės išmokų klausimais

DeSimone (1996) tyrė moters netekties atsisakius vaiko patirtis bei sielvartą. Taigi, motinystės atsisakymo problematika domina mokslininkus įvairiais šio reiškinio aspektais.

Tyrimo klausimai:

1. Kokios vaiko atsisakymo proceso dalyvių pozicijos iškyla moters, patyrusios savo vaiko atsisakymą, pasakojime?
2. Kaip moters, patyrusios savo vaiko atsisakymą, pasakojime ekonominis diskursas konstruoja vaiko atsisakymo procesą?
3. Kokias prasmes vaiko atsisakymo procesui moteris suteikia savo emociniams išgyvenimams?

Tyrimo Metodologija ir Ontologija

Tyrimo uždaviniams įgyvendinti ir tikslui pasiekti pasirinkta kokybinė tyrimo prieiga ir individualaus giluminio pusiau struktūruoto interviu instrumentas. Duomenims analizuoti pasirinkta grindžiamosios teorijos metodologinė tradicija. Tyrimo ontologija - konstruktyvistinė, t.y. pagrindinė šio tyrimo prielaida yra ta, kad motinystės atsisakymas yra socialiai sukonstruotas procesinis reiškinys. Tyrimo epistemologija - subjektyvistinė-interpretatyvioji.

Atsisakymas - negrąžintinas įteikimas, nepasilikimas sau, padovanojimas, pavedimas, paskyrimas (Lietuvių kalbos žodynas, 2005). Patirtis - praktinis kontaktas su faktais ar įvykiais ir jų stebėjimas (Oxford, 1984). Refleksija - sąmoningas mąstymas apie savo patirtis, veiksmus, jausmus ir atsakymus bei jų interpretavimas ir analizavimas siekiant iš jų mokytis (Atkins, Murphy, 1994).

Pagrindinė šio tyrimo prielaida yra tai, kad motinystė kaip diskursas yra socialiai sukonstruotas procesinis reiškinys. Socialinis konstruktyvizmas kildinamas iš Heidegger ir Husserl filosofijos, bet remiasi daugeliu filosofinių tradicijų, todėl socialiniuose moksluose jis aiškinamas įvairiai. Tai yra teorinis požiūris, kuris aiškina pasaulį kaip istorinį ir kultūrinį žmonių sąveikos rezultatą (Gergen, 1985). Socialinio konstruktyvizmo perspektyvos pagrindinė idėja yra ta, kad tikrovė, kurią žmonės priskiria pasauliams, yra sukonstruota. Tai yra socialinis sąveikos rezultatas (Layder, 1994), o visos kasdieninės realybės žinios yra socialinis sąveikos pasekmė (Berger, Luckman, 1999).

Pirma, šioje perspektyvoje analizuojama subjektyvi socialinė tikrovė. Antra, šioje perspektyvoje pasaulio patirtis suprantama kaip sudaryta ne iš daiktų, o iš prasmių, kurios suteikiamos tiems daiktams. Šia, socialinio konstravimo požiūriu, prasmes kuria (organizuoja) kontekstas, kuris yra ontologinio stabilumo forma. Teigiant, kad prasmė priklauso nuo konteksto, tvirtinama, kad visi dalykai yra prasmingi, nes kontekstas juos užpildo.

Kai žmonės sąveikauja, jie turi ir veikia pagal savo individualios realybės supratimą. Tokiu būdu institucijos tampa objektyvios realybės dalimi, ypatingai ateities kartoms, kurios nedalyvavo tam tikro reiškinio legitimizacijoje. Kalba yra apibūdinama kaip pagrindas, kuriame reiškiasi realios ir galimos socialinės organizacijos formos ir apibūdinamos šių formų pasekmės. Taigi, subjektyvios žmonių savijautos ir situacijos yra sukonstruotos, o prasmė yra konstruojama per kalbą (Bristor, Fisher, 1993; Weedon, 1997). Kalba suformuoja žmonių suvokimą ir lemia dalykus, o būdai, kuriais žmonės naudoja kalbą, taip pat yra veiksmai (Burr, 1995). Kalbėjimas ir kalba turi tiesioginį poveikį žmonėms veikti ir keisti savo požiūrį ir suvokimą.

Socialinio konstruktyvizmo šalininkai teigia, kad kontekstas sukuria prasmę (Gubrium, Holstein, 1999), t. y. būdai, kuriais žmonės suvokia pasaulį, ir konceptai bei kategorijos, kuriais jį aiškina, yra istoriškai ir kultūriškai susiformavę. Taip pat žmogaus savęs suvokimas (identitetas) yra įmanomas tik socialiniame kontekste (Layder, 1994). Socialiniame konstravime integruotas hermeneutinis (interpretacinis) požiūris. Perspektyva pripažįsta, kad pasaulyje galimos daug tiesų apie tą patį reiškinį ir apie tą patį pasaulį. Sąveikos idėja leidžia teigti, kad žmogus nėra matomas kaip centrinis ir suabejojama objektyviomis žiniomis (Burr, 1995; Chambon, 1999; Gane, 2004).

Šie socialiniai konstruktai yra rezultatai socialinių procesų, kurių metu žmonės aprašo, paaiškina ir papasakoja apie save ir pasaulį, kuriame jie gyvena (Gergen, 2003). Subjektyvumas nereiškia individualaus subjekto. Jis egzistuoja kalboje ir neegzistuoja jo neįvardinant. Kalba nėra vien tik realybės žodinis vaizdavimas, bet daro poveikį ir žmogaus veikimui (Potter, Wetherel, 1987). Taigi, žmogaus patirtis gali būti nagrinėjama, analizuojant kalbą ar kitas simbolines formas (Layder, 1994).

Berger ir Luckman (1999) pasiūlė tris pagrindinius procesus, per kuriuos konstruojama tikrovė: eksternalizacija, objektyvacija ir internalizacija. Pagal Layder (1994) ir Burr (1995), eksternalizacija reiškia, kad per socialinius veiksmus žmonės kuria išorinius požymius, kurie plėtojami kaip išorinė realybė teisinėse, politinėse, ekonominėse ir religinėse institucijose. Objektyvacijos procesas reiškia, kad per kalbą ar kitas simbolines formas tos išorinės realybės tampa objektyvia ir faktine realybe. Internalizacija apima procesus, kuriais faktinė tiesa tampa sąmonės dalimi. Šia, per skirtingas diskursines pozicijas kiekvienas žmogus supranta, aiškina ir suteikia prasmes skirtingiems gyvenimo aspektams, pvz., galios pasidalinimą visuomenėje arba savo vietą visuomenėje ir šeimoje. Šiandieniniame pasaulyje lytis yra suprantama kaip socialinė struktūra veikianti tarp kitų socialinių struktūrų.

Socialinio konstruktyvizmo schema pagal Berger ir Luckmann (1966).

Pogimdyminė Depresija

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, visame pasaulyje apie 10 proc. nėščių moterų ir 13 proc. moterų, kurios ką tik pagimdė, patiria psichikos sutrikimus, ypač depresiją. Besivystančiose šalyse šis skaičius dar didesnis - 15,6 proc. nėštumo metu ir 19,8 proc. po gimdymo. Sunkiais atvejais motinos patiria tokias dideles kančias, kad tai gali paskatinti net mirties grėsmę.

Visuomeninio pogimdyminės depresijos prevencijos projekto „Mama mums rūpi“ bendraautorės Astos Petraitienės teigimu, tyrimai iš kitų Europos šalių rodo, kad pogimdyminė depresija patvirtinama 1 iš 5-6 moterų po gimdymo, tai reiškia, kad apie 15-20 proc. moterų po gimdymo sulaukia šios diagnozės.

Kanadoje atlikto tyrimo duomenimis, didžiausias savižudybės rizikos laikas tarp pagimdžiusių moterų buvo 9-12 mėnesių po gimdymo. Daugiau nei 60 proc. moterų, kurios nusižudė, per mėnesį iki mirties nesikreipė į psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikėją. Pastebima, kad per pastarąjį dešimtmetį bandymų nusižudyti nėštumo metu ir po jo padaugėjo beveik tris kartus.

„HealthyWomen“ 2021 m. atliko „Sage Therapeutics“ remiamą apklausą, kurioje dalyvavo daugiau nei 1000 moterų nuo 18 iki 49 metų amžiaus, kurios yra nėščios arba planuoja pastoti. Rezultatai parodė, kad 91 proc. apklaustų moterų sutiko, jog jaučia spaudimą iš visuomenės, kuris skatina slėpti nerimą ir liūdesį, galintį lydėti motinystę. Be to, tyrimas atskleidė, kad pogimdyminės depresijos simptomai „maskuojami“ kaip normalios motinystės pasekmės ir nėra suvokiami kaip liga.

Daugiau nei pusė apklausos respondenčių manė, kad sutrikimo galima išvengti, todėl jeigu motina susidūrė su pogimdymine depresija, tai yra jos kaltė. Taip pat paaiškėjo, kad sveikatos priežiūros specialistams trūksta žinių, todėl vietoje pogimdyminės depresijos jie diagnozuoja depresiją, nerimą ar kt.

Statistikos departamentas praneša, kad Lietuvoje 2022 metais buvo 22 154 gimdymai. 2023 metais oficialiai fiksuotas 41 pogimdyminės depresijos atvejis, nors su jos simptomais susiduria viena iš penkių vaiko susilaukusių moterų. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pripažįsta, kad oficiali statistika neatitinka realybės, o pogimdyminė depresija neretai gali slėptis po kitų diagnozių šydu.

Moterys, kovojančios su pogimdymine depresija, nesikreipia pagalbos dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia, pripažinti, kad reikia pagalbos yra sudėtinga. Pogimdyminė depresija visuomenėje yra stigmatizuota, priimta, kad moteris pagimdžiusi kūdikį turi būti be galo laiminga ir viską kontroliuoti nuo pirmosios dienos. Be to, psichikos sveikatos priežiūra gali būti nepasiekiama - gali būti neaišku kur kreiptis dėl žinių stokos, per mažai edukacijos, kad galima būtų atpažinti simptomus, tolima gyvenamoji vieta nuo sveikatos priežiūros įstaigų, neigiama patirtis prieš tai bendraujant su sveikatos priežiūros specialistais ir kt. Taip pat, pogimdyminės depresijos žinomumas vis dar nėra itin paplitęs.

Dažnai ir pačios moterys, susidūrusios su depresija nėštumo metu ar jau pagimdžius, kaltina save, kad padarė kažką ne taip ir dėl to susirgo.

Pogimdyminės depresijos požymiai:

• Liūdesys, prislėgta nuotaika
• Nerandama, kas džiugintų ar domintų
• Neigiamas mąstymo stilius
• Nuolatinė kaltė, gėda
• Katastrofinės fantazijos apie ateitį
• Nerimastingumas, nuolatinis nerimas
• Jautrumas, dirglumas
• Didžiulis nuovargis
• Kūno svorio ar apetito pokyčiai
• Sunkumai susikaupti, priimti sprendimus
• Ryšio su vaiku sunkumai
• Socialinis atsiribojimas
• Įkyrios mintys, kartais destrukcinio pobūdžio (kad kažką padarysiu sau ar vaikui)
• Negalėjimas užmigti, nors miega vaikelis, ar pabudimas anksti, nors vaikas nepakėlė ir negalėjimas užmigti
• Mintys apie savižudybę

Psichologė-psichoterapeutė Sigita Valevičienė tikina, kad jei ši būsena tęsiasi ilgiau nei dvi savaites, reikėtų kreiptis pagalbos į specialistus.

Artimieji turėtų padėti moteriai kreiptis pagalbos į specialistus (psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą). Taip pat nemažai tyrimų rodo, jog depresijai po gimdymo padeda tokie dalykai kaip mitybos sureguliavimas, aktyvumas, buvimas lauke, miegas, žindymas (arba oda-oda kontaktas), bendravimas su kitomis mamomis, turėjimas rato artimųjų, kurie padeda buityje, gali išklausyti, partnerio įsitraukimas į tėvystę.

S.Valevičienė teigia, kad mamai svarbu savo aplinkoje turėti žmonių, kuriems ji galėtų paskambinti ir nuoširdžiai pasisakyti, kaip jaučiasi. Kai leidžiame sau pripažinti ir įvardyti savo jausmą, jis tampa įmanomas atlaikyti. Depresijos mechanizmas veikia taip, kad kai mes pradedame uždarinėti sunkius jausmus, mes uždarome visus jausmus. Mūsų psichika neveikia selektyviai, ji yra tarsi šliuzas - arba atidaro, arba uždaro viską. Kai pradeda uždarinėti liūdesį, pyktį ir kitus sunkesnius jausmus, uždaro ir aistrą, laimę, mėgavimąsi ir visus kitus jausmus.

Pasveikimo nuo pogimdyminės depresijos laikas priklauso nuo įvairių veiksnių. Daugelis moterų patiria labai intensyvius, bet trumpalaikius simptomus. Kitos - lėtinius simptomus, kurie laikui bėgant mažėja. Be to, moters gebėjimas atsigauti po pogimdyminės depresijos priklauso nuo to, kaip greitai bus atpažinti simptomai bei imtasi veiksmų. Tikėtina, kad kuo anksčiau depresija bus nustatyta, tuo greičiau ji bus išgydyta.

Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau“.

Pogimdyminės depresijos infografikas.

Šis straipsnis yra projekto „O kaip jautiesi tu?“ dalis. Jį remia Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.

tags: #vienisos #motinystes #priezastys