Šiame straipsnyje analizuojamas institucinės pagalbos vaikui, kuris patyrė psichinę, seksualinę ir fizinę prievartą, organizavimas ir problemos.
Kitais žodžiais, straipsniu siekiama parodyti, kaip Lietuva praktiškai įgyvendina Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnį, teikia pagalbą ir apsaugą prievartą patyrusiam vaikui.
Šio straipsnio analizė remiasi 2001 m. rugpjūtį - rugsėjį atliktos vaikų teisių apsaugos ekspertų apklausos rezultatais. Surinkti šio tyrimo duomenis padėjo keletas institucijų: Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras “Vilmorus” atliko vaikų teisių apsaugos ekspertų apklausą, Vaikų teisių gynimo organizacija “Gelbėkit vaikus” ir Jungtinių Tautų vystymo programa finansavo tyrimą.
Straipsnyje nėra gilinamasi į pačios prievartos fenomeną, jos atsiradimo priežastis. Remiamasi prielaida, kad prievarta jau įvyko.
Daugiausia dėmesio kreipiama į pagalbos organizavimo procesą, t. y. iš kur institucijos sužino apie prievartą patiriančius vaikus, kokios institucijos susiduria su šia informacija, kokius konkrečius veiksmus jos atlieka, kokios institucijos bendradarbiauja, kas ir kiek kartų apklausia vaiką, kokias pagrindines problemas šiame procese įžvelgia vaikų teisių apsaugos ekspertai.
Taip pat skaitykite: Paslaugos senjorams namuose
Tyrimo Tikslas, Objektas, Metodika ir Apimtis
Tyrimo tikslas - ištirti valstybinių institucijų veiksmus, problemas ir perspektyvas, susijusias su pagalba vaikui, kuris patyrė prievartą.
Tyrimo objektas - vaikas, patyręs seksualinę prievartą ir jo apsaugos galimybės Lietuvos valstybinėse institucijose.
Tyrimo metodika - vaikų teisių apsaugos ekspertų apklausa pateikiant jiems uždaro ir atviro tipo klausimus.
Siekiant išvengti skirtingo prievartos supratimo, klausimyne buvo pateikti tokie prievartos apibrėžimai:
- seksualinė prievarta - kai vaikas yra lytiškai (iš-)prievartaujamas arba tvirkinamas;
- fizinė prievarta - kai vaikas yra sužeidžiamas kito žmogaus veiksmais;
- psichologinė prievarta - kai vaikui yra grasinama, jis yra gąsdinamas ar nuolat žodiškai yra žeminama jo asmenybė.
Vaikų teisių apsaugos ekspertas - valstybinėje institucijoje dirbantis darbuotojas, kuris yra kompetetingas padėti vaikui, patyrusiam prievartą.
Taip pat skaitykite: Pagalba psichikos sveikatos problemų turintiems
Tyrime dalyvavo šios institucijos: vaikų teisų apsaugos tarnybos, prokuratūros, teismai, policija, Teismo medicinos institutas ir jo skyriai, vaikų ligoninės, psichologinės ir pedagoginės tarnybos.
Iš viso apklausti 198 ekspertai. Tyrimas reprezentuoja visą Lietuvą, jis atliktas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Tauragės, Utenos, Telšių ir Gargždų miestuose bei rajonuose.
Institucinė Pagalba Vaikui, Patyrusiam Prievartą: Informacijos Gavimas, Problemos Sprendimas Instituciniu Lygmeniu
Prievartą patyrusiam vaikui pagalba pradedama teikti jį išklausius ir prrireikus kreipiantis į tokias institucijas, kaip vaikų teisių apsaugos tarnybos, prokuratūra, policija, teismai, teismo medicinos ekspertai, pedagogines ir psichologines tarnybos ar medicinos įstaigos.
Kad vaikas patyrė prievartą, dažniausia praneša tėvai, medikai, pedagogai ir pats vaikas. Tėvai atitinkamas tarnybas informuoja dėl visų trijų prievartos rūšių, medikai - dažniausiai apie fizinę ir seksualinę prievartą. Pats vaikas labiausiai drįsta kreiptis pagalbos dėl psichologinės ir fizinės prievartos.
Žinant, kad patyrusio prievartą vaiko apsauga rūpinasi daugelis institucijų, pažymėtina tai, kad tik nedaugelis respondentų paminėjo, kad apie prievartą patyrusį vaiką informaciją gauna iš kitų institucijų; išsiskiria tik teismai ir teismo medicinos ekspertai, kurie apie prievartą patyrusį vaiką sužino iš prokuratūros.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas Lietuvoje
Tai, kad į prokuratūrą, teismą dėl seksualinės ir fizinės prievartos prieš vaikus mažai kreipėsi vaikų teisių apsaugos tarnybos, nepilnamečių policijos inspektoriai, netiesiogiai rodo, kad šių institucijų darbas, susijęs su pagalbos teikimu prievartą šeimoje patyrusiems vaikams, yra nepakankamas.
Ši išvada darytina ir todėl, kad į šias institucijas dėl prievartos prieš vaikus dažniausiai kreipiasi giminaičiai, kaimynai, patys nukentėję vaikai ar jų draugai.
Institucijos turėtų glaudžiau viena su kita bendarbiauti teikdamos pagalbą, kadangi jos dalijasi atsakomybe - į visas tyrimo apimtas institucijas kreipiamasi dėl seksualinės (83 proc.), fizinės (92 proc.) ir psichologinės (68 proc.) prievartos prieš vaiką.
Kaip rašo respondentai, gavusi signalą apie prievartą patyrusį vaiką, institucija aktyvių veiksmų imasi nedelsdama.
Institucijų Veiklos Apžvalga
Toliau trumpai pažvelkime, ką kiekviena iš tyrime dalyvavusių institucijų daro pagalbos nukentėjusiam vaikui aspektu.
Vaikų Teisių Apsaugos Tarnyba (VTAT)
Vaikų teisių apsaugos tarnybos (toliau - VTAT) dažniausiai apklausia seksualinę ir fizinę prievartą patyrusį vaiką ir šeimos narius, tiria buities sąlygas, surašo aktą. Jei vaikas patyrė prievartą šeimoje, sprendžia klausimą dėl vaiko atskyrimo nuo šeimos.
Maždaug pusės VTAT ekspertų teigimu, tirdami padėtį, jie apklausia ir skriaudėjus. VTAT ekspertai, išsiaiškinę situaciją siunčia vaiką į policiją ir prokuratūrą. Dažnai VTAT siunčia vaiką medicininei ekspertizei atlikti. Kai kurių VTAT ekspertai ieško psichologo, kuris galėtų padėti vaikui.
Jei į VTAT kreipiamasi, dėl vaiko patirtos psichologinės prievartos, konkretūs šių institucijų veiksmai labai panašūs kaip ir seksualinės ir fizinės prievartos atvejais. VTAT išklauso vaiką, apklausia skriaudėją, liudininkus, siunčia vaiką pas medikus, psichologus, policininkus.
Prireikus, kai kurios VTAT kreipiasi į prokuratūrą, atskiria vaiką nuo šeimos. Pusė VTAT respondentų atsakė, kad stengiasi dirbti su vaiko šeima, kurioje jis patyrė prievartą.
Nepilnamečių Policija
Nepilnamečių policija, gavusi signalą, kad vaikas patyrė seksualinę ar fizinę prievartą, imasi panašių veiksmų kaip ir VTAT: nedelsdama renka pirminę medžiagą, apklausia vaiką, tėvus, liudininkus, nustato kaltininkus, jei yra pagrindas, vaiką siunčia medicininei apžiūrai, perduoda medžiagą prokuratūrai ir veikia pagal jos nurodymus.
Dažniausiai nepilnamečių policija apie prievartą patyrusį vaiką informuoja VTAT. Jei vaikas patyrė psichologinę prievartą, nepilnamečių policija dažniausia kalba su vaiku, jo tėvais, pedagogais, siunčia jį pas medikus, psichologus, į VTAT.
Medikai
Medikai pirmiausia atlieka medicininę apžiūrą. Jei įtariama, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą, mergaitės apžiūrimos ginekologo, berniukai - proktologo, iškviečiamas teismo medicinos ekspertas, informuojama policija, kai kuriais atvejais ir VTAT.
Jei vaikas patyrė fizinę prievartą, jis siunčiamas gydytis į traumatologijos, chirurgijos ar kitus skyrius. Dėl psichologinės prievartos į medikus mažai kreipiamasi. Jei pasitaiko tokių atvejų, vaikui suteikiama psichiatro, psichologo pagalba.
Teismo Medicinos Ekspertai
Teismo medicinos ekspertai seksualinės ir fizinės prievartos atvejais atlieka medicininę apžiūrą, nustato sužalojimo sunkumą, surašo aktą. Jei vaiką reikia gydyti, jis siunčiamas į ligoninę. Dėl psichologinės prievartos į teismo medicinos ekspertus dažniausiai nesikreipiama.
Psichologinės Tarnyba
Psichologinės tarnybos, susidūrusios su seksualinę, fizinę prievartą patyrusiais vaikais, suteikia jiems pirminę konsultaciją, padeda įveikti potrauminį sindromą, jei to pageidaujama. Dėl prievartos siūlo kreiptis į policiją, VTAT.
Kai kuriais atvejais patys psichologai informuoja policiją ir VTAT. Visų trijų prievartos rūšių atvejais, jei tėvai ar kiti asmenys, susidūrę su prievartos problema, geranoriškai sutinka, teikia psichologines konsultacijas ne tik vaikams, bet ir jiems.
Prokuratūra
Prokuratūra, gavusi informaciją apie seksualinę ar fizinę prievartą, renka medžiagą baudžiamai bylai iškelti: apklausia vaiką, nukentėjusįjį siunčia medicininei apžiūrai, sulaiko įtariamąjį, vyksta į įvykio vietą, renka įrodymus. Nustačiusi nusikaltimo sudėtį, kelia baudžiamąją bylą, medžiagą perduoda teismui.
Dėl psichologinės prievartos į prokuratūrą beveik nesikreipiama. Su psichologinės prievartos padariniais dažniausiai susijusios kitos prievartos rūšys. Dėl psichologinės prievartos patariama kreiptis į tam tikrus specialistus.
Vieno prokuroro teigimu, jo darbo praktikoje pasitaikė tik vienas atvejis, kai buvo iškelta baudžiamoji byla už grasinamą nužudyti vaiką.
Teismai
Teismai, gavę medžiagą apie vaiką, patyrusį prievartą, nagrinėja bylą teisme, priima sprendimą.
Lauren knyga apie seksualinės prievartos požymius vaikams ir paaugliams
Vaiko Situacija Po Teisminės Bylos Arba Jos Neiškėlus
Respondentų duomenimis, po teisminės bylos vaiko teisėmis rūpinasi VTAT ir iš dalies nepilnamečių policija (50 proc. atvejų). Tačiau darytina prielaida, kad šis darbas apsiriboja šeimos stebėjimu.
Respondentų teigimu, prievartą patyrusiam vaikui socialinis darbuotojas ar kitas asmuo, su kuriuo jis galėtų bet kada susisiekti, pasidalyti savo išgyvenimais, gauti palaikymą iki baudžiamosios bylos ir po jos, nepaskiriamas arba ne visuomet skiriamas.
Kita vertus, daugumoje institucijų nėra specialaus darbuotojo, teikiančio pagalbą nukentėjusiam vaikui. Tai reiškia, kad pagalba seksualinę, fizinę ar psichologinę prievartą patyrusiam vaikui yra tik viena iš daugybės kitų funkcijų, kurias tenka atlikti.
Galbūt čia yra viena iš priežasčių, dėl kurių praktikų darbuotojų pasikeitimas informacija ir tęstinis darbas su vaiku bei jo šeima nėra pakankamas ir laiku atliekamas.
Į klausimą, ar socialinė pagalba prievartą patyrusiam vaikui ir jo šeimai yra teikiama seksualinės prievartos prieš vaiką atveju, visada atsakė 31 proc., labai dažnai -1 proc., dažnai - 14 proc.
Remiantis vaikų teisių apsaugos ekspertų atsakymais, net 18 proc. seksualinę prievartą patyrusių vaikų ir jų šeimų negauna socialinės pagalbos, 10 proc. - gali tikėtis ir gauti pagalbą labai retais atvejais ir ketvirtis besikreipiančių prievartą patyrusių vaikų ir jų šeimų pagalbą gauna retai.
Taigi, žinant, kad pagalba turėtų būti teikiama kiekvienam seksualinę prievartą patyrusiam vaikui ir jo šeimai galima daryti išvadą, kad šioje srityje yra dar daug neišspręstų problemų.
Po nesėkmingos baudžiamosios bylos arba neiškėlus baudžiamosios bylos, vaikas lieka be konkrečios pagalbos, išskyrus tuos atvejus, kai tėvai ar globėjai rūpinasi vaiku ir geranoriškai bendradarbiauja su psichologais ir psichiatrais, socialiniais darbuotojais, siekdami padėti įveikti potrauminį sindromą.
Kaip ir seksualinės prievartos prieš vaiką atveju, fizinę ir psichologinę prievartą patyrusiam vaikui ir jo šeimai pagalba yra teikiama taip pat nepakankamai.
Užsienio šalių praktika įrodė, kad būtina dirbti ir su vaiko skriaudėju. Tai rekomenduoja ir Europos Taryba (Council of Europe, Childhood Policies,1994). Mūsų šalyje prievartautojas pagalbos praktiškai negauna.
Darbas su vaiku, jo šeima ir prievartautoju aktualus tais atvejais, kai prievartos neįmanoma įrodyti, kai baudžiamoji byla dėl seksualinės ar fizinės prievartos neiškeliama arba neįrodoma vaiko labui.
Tokias atvejais, jei vaiko skriaudėjas yra šeimoje ar kitoje vaikui artimoje aplinkoje, šis darbas yra ne mažiau svarbus kaip ir sankcinis.
Žinant, kad vaikas dažnai prievartą patiria iš tėvų ar kitų artimų, pažįstamų žmonių, darytina išvada, kad, neiškėlus baudžiamosios bylos, neatskyrus skriaudėjo nuo aukos, vaiko padėtis dar pabloginama.
Kad vaiko padėtis dar pablogėja dėl to, kad trūksta socialinės, psichologinės pagalbos jam ir jo šeimai, prievartautojui rodo vaikų teisių ekspertų atsakymai: vaikas, jei nebuvo akivaizdžiai fiziškai sužalotas, praktiškai apginamas labai retai.
Todėl neatsitiktinai viskas baigiasi padūsavimu, kad dėl tam tikrų priežasčių padėti vaikui neįmanoma.
Taigi apibendrinus galima sakyti, kad VTAT, policijos, prokuratūros, teismo medicinos ekspertų veiksmai apsiriboja faktų apie patirtą prievartą rinkimu. Jei akivaizdžių faktų pristingama, vaikas dažnai dar labiau traumuojamas.
tags: #pagalba #seksualini #smurta #patyrusiems #vaikams