Dvasinių būtybių pasaulis visais laikais domino teologus, o šventieji globėjai užima ypatingą vietą krikščioniškoje tradicijoje. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra šventieji globėjai, kokia jų reikšmė ir kaip jie gali padėti mums kasdieniame gyvenime.
Kas Yra Šventasis Globėjas?
Šventuoju globėju vadinamas šventasis, kurio prašoma globoti kokį nors asmenį, bendruomenę ar vietą. Šventasis globėjas - tai asmuo, kurį Bažnyčia pripažino šventuoju ir kuris, tikima, užtaria Dievą už tam tikrus žmones, grupes ar vietas.
Šventieji globėjai gali būti pasirenkami dėl įvairių priežasčių:
- Vardo panašumo: Dažnai žmonės renkasi šventąjį globėją, kurio vardas yra toks pat kaip jų pačių.
- Profesijos ar veiklos: Tam tikri šventieji yra laikomi tam tikrų profesijų ar veiklos sričių globėjais. Pavyzdžiui, šv. Juozapas yra dailidžių globėjas.
- Gyvenimo įvykių: Kai kurie šventieji yra siejami su konkrečiais gyvenimo įvykiais ar iššūkiais. Pavyzdžiui, šv. Monika yra laikoma motinų, našlių ir sunkiai auklėjamų vaikų globėja.
- Ryšio su vieta: Miestai, regionai ar šalys taip pat turi savo šventuosius globėjus, kurių istorija dažnai susijusi su ta vieta. Pavyzdžiui, šv. Kazimieras yra Lietuvos globėjas.
Kiekvienas turime savo šventąjį globėją. Dažniausiai tai šventasis, kurio vardas toks pat kaip mūsų. Šventieji globėjai išrenkami ir miestams, vietovėms ar šalims. Dažniausiai globėjo istorija susijusi su ta vieta.
Pavyzdžiui:
Taip pat skaitykite: Šventasis Kristoforas: globėjas, legenda ir simbolis
- Šv. Genovaitė paskelbta Paryžiaus globėja, nes savo malda apsaugojo šį miestą nuo barbarų užpuolimo.
- Šv. Kazimieras gyveno Lietuvoje ir buvo palaidotas Vilniaus Katedroje, prie kurios, sakoma, melsdavosi net ir naktį, todėl lietuviai jį laiko savo šalies globėju.
Pasirinkę šventojo vardą, gauname dar vieną asmenišką globėją danguje. Jis nuolat žvelgia į mus ir slėpiningai dalyvauja mūsų gyvenime, tad verta žinoti, kas buvo tas šventasis, kurio vardą gavome ar renkame savo vaikams...
Šventųjų Globėjų Reikšmė
Tikėjimas šventųjų globėjų užtarimu remiasi Bažnyčios mokymu apie šventųjų bendravimą. Šis mokymas teigia, kad tarp žmonių, gyvenančių žemėje, ir tų, kurie jau iškeliavo į dangų, yra dvasinis ryšys. Šis ryšys stiprinamas per maldą, kurios metu šventieji globėjai užtaria mus pas Dievą.
Bažnyčia moko, kad tarp žmonių, gyvenančių žemėje, ir tų, kurie jau iškeliavo į dangų, yra ryšys. Jis nematomas, bet labai stiprus, atsirandantis per maldą: šventieji globėjai mus užtaria pas Dievą. Jie meldžiasi už mus ir, kai mes jų šaukiamės, gina mus Tėvo akivaizdoje kaip tikri advokatai. Jie mums gali išmelsti didelių stebuklų!
Šventieji globėjai mums gali padėti įvairiais būdais:
- Užtarimas maldoje: Jie meldžiasi už mus ir neša mūsų maldas Dievui.
- Patarimai ir įkvėpimas: Jų gyvenimo pavyzdys gali įkvėpti mus sekti Dievo valia ir įveikti sunkumus.
- Apsauga ir pagalba: Tikima, kad šventieji globėjai gali apsaugoti mus nuo pavojų ir padėti mums įvairiose gyvenimo situacijose.
Bėgant amžiams kai kurie šventieji tapo išskirtiniais tam tikrų žmonių grupių užtarėjais. Tai susiję su jų amatu (pvz., šv. Juozapas laikomas dailidžių globėju), su jų mirtimi (pvz., šv. Apolonijai buvo išrauti dantys, todėl ji yra dantų gydytojų globėja) arba paprasčiausiai su jų vardu.
Taip pat skaitykite: Globėjai
Kaip Rasti Savo Šventąjį Globėją?
Jei neturite šventojo globėjo, galite jį pasirinkti.
- Atsižvelkite į savo vardą: Ieškokite šventojo, kurio vardas yra toks pat kaip jūsų.
- Pagalvokite apie savo profesiją ar veiklą: Pasirinkite šventąjį, kuris yra susijęs su jūsų profesija ar veikla.
- Apmąstykite savo gyvenimo iššūkius: Ieškokite šventojo, kuris yra laikomas globėju žmonių, susiduriančių su panašiais iššūkiais.
Melskitės ir prašykite Dievo pagalbos: Prašykite Dievo, kad padėtų jums pasirinkti tinkamą šventąjį globėją.
Štai keletas pavyzdžių žymių šventųjų globėjų ir sričių, kuriose jie laikomi globėjais:
- Šv. Juozapas: Šeimų, tėvų, darbininkų, stalių, abejojančiųjų globėjas.
- Šv. Mikalojus: Vaikų, jūreivių, keliautojų, kalinių globėjas.
- Šv. Kazimieras: Lietuvos ir jaunimo globėjas.
- Šv. Monika: Motinų, našlių, alkoholikų, nelaimingų santuokų globėja.
- Šv. Džiana Bereta Mola: Motinų, žmonų, abortą patyrusių moterų globėja.
Šventi vardai priklausė asmenims, kurie tam tikru istoriniu laikotarpiu Bažnyčios buvo pripažinti šventaisiais.
Šv. Arkangelas Mykolas Krikščioniškoje Tradicijoje
Šv. Arkangelas Mykolas yra vienas iš svarbiausių angelų krikščioniškoje tradicijoje. Jis dažnai vaizduojamas kaip Dievo kariuomenės vadas, kovojantis su blogiu ir ginantis tikinčiuosius. Arkangelas Mykolas yra laikomas:
Taip pat skaitykite: Šventasis ligonių globėjas
- Bažnyčios globėju.
- Sergančiųjų ir mirštančiųjų globėju.
- Karių ir policininkų globėju.
Pasak apokrifinių raštų, tokių kaip "Adomo ir Ievos gyvenimas", Arkangelas Mykolas vaidino svarbų vaidmenį po pirmųjų žmonių nuopuolio. Jis turėjo liepti angelams garbinti Adomą, o Liuciferis atsisakė tai padaryti, dėl ko buvo išmestas iš dangaus. Šis pasakojimas pabrėžia Arkangelo Mykolo nuolankumą ir paklusnumą Dievui.
Šventasis Juozapas - Su Gėdos Jauduliu Susidūręs Šventasis
Kas buvo šv. Juozapas ir kodėl jums reikia jį pažinti
Šventąjį Juozapą dažnai įsivaizduojame kaip ramų, tykų vyrą, rankose laikantį žibintą ar lazdą. Mat tokį jį paprastai vaizduoja Betliejaus prakartėlės figūrėlė.
Juozapas tikriausiai būtų puikus ištikimo bei protingo tarno, minimo Jėzaus palyginime, pavyzdys. „Laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį. Iš tiesų sakau jums: jį paskirs valdyti visų savo turtų“ (Mt 24, 46-47). Regis, šie pažadai skirti Juozapui.
Skaitant Mato ir Luko evangelijų pirmuosius du skyrius į akis krinta Juozapo ištikimumas, teisumas, klusnumas. Jis tikrai idealus žemiškasis Dievo Sūnaus Tėvas. Bet įsiskaitykime į šiuos pirmųjų skyrių pasakojimus įdėmiau. Pamatysime, kad Juozapas yra išbandomas, o jo šventumas auga pamažėl.
Juozapo gyvenime ne viskas ėjosi kaip per sviestą. Jam ne sykį teko Dievą klausti: „Ką tai reiškia? Kodėl tai turi įvykti būtent man?“
Juozapui teko nemažai ištverti. Bet jis nepalūždavo net sunkiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, per pabėgimą į Egiptą. Tai rodo Juozapą buvus sumanų, gana šaltakraujišką, prisiimantį iššūkius. Jis tikriausiai buvo tvirto kūno sudėjimo, stiprus, mat dirbo dailide (plg. Mt 13, 55; Mk 6, 3). Dailidės tais laikais triūsdavo statybose ir mokėdavo apdoroti ne tik medį, bet ir akmenis, jie netgi mūrydavo.
Šventajame Rašte niekur tiesiogiai necituojami Juozapo žodžiai, tad dažnai daroma išvada, neva jis buvo tylus, ramus. Bet veikiau evangelistai taip norėjo pabrėžti Juozapo nuolankų klusnumą Dievui.
Bet kuriame pirmojo amžiaus Vidurio Rytų kaimelyje, jo siaurose gatvelėse, bendruose kiemuose nebuvo įmanoma išvengti bendravimo. Tad Juozapas veikiau buvo draugiškas ir bendraujantis. Juk jam reikėjo mokėti įsiūlyti savo paslaugas, palaikyti darbo ir gal net verslo santykius.
Neabejotina, kad giliai širdyje Juozapas patyrė tylumą, kurioje prakalba Dievas. Juozapas ištikimai laikėsi Mozės Įstatymo (plg. Lk 2, 22-24. 41). Ši ištikimybė buvo tarsi meilės atsakas, ji kilo iš jo paslėptojo gyvenimo su Dievu.
Juozapas buvo vaikinas kaip ir visi. Jis rengėsi tuoktis ir štai maždaug tada jį itin suglumino sužadėtinės nėštumas. Ji nėščia, o jis nėra būsimo kūdikio tėvas. Nežinome, kaip jis priėmė tokią pribloškiančią žinią. Tikėtina, kad patyrė jausmų sumaištį. Juk tokia žinia suardė jo viltis apie laimingą santuoką.
Matas mums pasakoja, kad Juozapas sumanė patylomis Mariją atleisti, nes jis buvo teisus žmogus ir nenorėjo jai užtraukti nešlovės (plg. Mt 1, 19). Už šių santūrių žodžių slypi stiprūs jausmai. Bet kuris teisus žydas būtų atsiskyręs nuo svetimavusios sužadėtinės ar nuotakos. Ir Juozapas nusprendė taip padaryti, tačiau jis rūpinosi atsiskirti kuo tyliau, kuo ramiau, kad Marijai tai nesukeltų kokių nors nemalonumų. Šios Juozapo sumanytos tyliosios skyrybos rodo jo jautrumą, mokėjimą atjausti. Tokį sprendimą Juozapas galbūt priėmė po kelių bemiegių naktų ir sielvartingų pokalbių su Dievu.
Juozapas turėjo nurimti ir netgi nudžiugti, kai sapne į jį kreipėsi Dievas ir paragino atsisakyti to, ką buvo sumanęs. Bet tai vėl sukėlė klausimų ir abejonių. Kas šis neįprastas vaikas? Kaip gyventi su moterimi, kuri tokiu neįprastu būdu priklauso Dievui? Juozapas tikriausiai ėmė suvokti, kad jo šeimos gyvenimas visiškai skirsis nuo tokio, kokio jis tikėjosi.
Nors galvoje kirbėjo gausybė klausimų, Juozapas paėmė Mariją savo globon, pasak Jono Pauliaus II, „su visu jos motinystės slėpiniu“. Taip jis atsidūrė pačiame Dievo plano centre.
Angelui paraginus bėgti į Egiptą, Juozapas turėjo jaustis ne šiek tiek suglumęs, bet galutinai sumišęs. Pamąstykime apie tuos įvykius jo požiūriu.
Juozapui sapne buvo pranešta, kad šis kūdikis pradėtas iš Šventosios Dvasios ir kad „jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 20-21). Pakalbėjęs su Marija, jis sužinojo, kad Jėzus yra Dovydo sūnus, Dievo Sūnus, kad Jis būsiąs didis (plg. Lk 1, 32-33. 35). Betliejuje Juozapas sutiko piemenis, kurie papasakojo, kad angelai skelbia Mesijo ir Viešpaties gimimą, kad svetimų kraštų išminčiai skuba pasveikinti žydų karaliaus (plg. Lk 2, 11; Mt 2, 2).
Tad ką vėl teko Juozapui išgyventi, koks jis turėjo būti sumišęs, kai reikėjo skubiai bėgti su šeima į tremtį, o ne maudytis šlovės spinduliuose. Kaip jam su Marija ir kūdikiu Jėzumi įveikti dviejų šimtų mylių kelią, kuo maitintis kelionėje? Koks kelias saugiausias? Juozapui turėjo kilti ir pragyvenimo svečioje šalyje klausimai. Ar jis ten ras darbo?
Neabejotina, kad Juozapas visus iššūkius priėmė su tokiu pačiu klusniu tikėjimu, kaip ir svarbiuosius sapnus (plg. Mt 2, 13-14. 20-21). Bet ar Egipte melsdamasis Juozapas neužduodavo Dievui skaudžių klausimų: „Kodėl visa tai vyksta? Kaip ketini išsaugoti žmoniją, jei mano šeima tėra pabėgėliai svetimoje žemėje?“
Sugrįžus į Nazaretą Juozapas, atrodo, turėjo džiaugtis Dievo laiminamu taikiu ir ramiu mažutės šeimos gyvenimu. Pagal tai, kokia santuoka ir šeima Biblijoje vadinama palaiminta, Juozapo šeima buvo būtent tokia. Bet ir čia jam kilo kai kurių iššūkių.
Tėvas Benedictas Groeschelis sakė: „Įsivaizduokite kasdien prie pietų stalo susėdančius Įsikūnijusį Žodį ir Nekaltąjį Prasidėjimą.“ Ar Juozapas kartais nepasijusdavo esantis šiek tiek ne savo vietoje? Koks jis autoritetas, kokia valdžia aniedviem, kurių šventumas gerokai pranoksta jo? Koks nuolankus turėjo būti Juozapas!
Nors Juozapas nebuvo biologinis tėvas, bet tėvystė dėl to nesumenko. Jėzus vadindavo jį Abba, paklusdavo jam ir tikėdavosi, kad Juozapas Jį tėviškai pamokys. Kaip auginti tokį ypatingą vaiką? Juozapas turėjo kiekviename žingsnyje prašyti Dievo pagalbos, pasitikėti, kad Dievas, davęs užduotį, suteiks ir priemonių jai įvykdyti.
Pagal paprotį jis prisiėmė atsakomybę už Jėzaus auklėjimą, ypač už žydų tikėjimo mokymą. Jis sudarė sąlygas Jėzui išmokyti hebrajų kalbą, Rašto kalbą. Daugelis kaimelio gyventojų temokėjo tik aramajų kalbą. Tad, skaitant Raštą sinagogoje, laukdavo vertimo ir paaiškinimų.
Juozapas Jėzui patikėjo ir savo amato paslaptis. Mokė jį gaminti ir taisyti įvairius rakandus. Kai tekdavo plušti statybose, Juozapas su Jėzumi darbuodavosi išvien: risdavo akmenis, stogo sijas…
Kiekvienam Nazareto gyventojui Juozapas atrodė esąs tikras Jėzaus tėvas, tad jie ėmė stebėtis, Jėzui pradėjus pamokslauti ir garsėti galingais darbais (plg. Lk 4, 22; Mt 13, 54-55). Žmonių nuostaba rodo, kad augdamas Jėzus nedarė stebuklų ir neįprastu elgesiu nesudrumstė įprastos šeimos vaizdinio kaimo gyventojų akyse.
Tad Juozapas gyveno po vienu stogu su Mesiju, nors nematė Jo daromų stebuklų. Bet jis neužmiršo Jėzaus gimimą lydėjusių pranašysčių. Ar Juozapui toks ramus Mesijo gyvenimas neatrodė keistokas? Kaip Jis įvykdys savo misiją gyvendamas mažame kelių šimtų žmonių kaimelyje?
Viena vertus, Juozapas artimai pažinojo Jėzų. Juk kasdien bendraudavo su Juo. Kita vertus, tikroji Jėzaus tapatybė ir misija buvo gilus slėpinys. Nei Juozapas, nei Marija negalėjo iki pat galo perprasti savo sūnaus. Kai ilgai ieškotas ir atrastas šventykloje Jėzus paaiškino, kad Jam reikia būti savo Tėvo namuose, Marija su Juozapu Jo nesuprato. Tikriausiai tai buvo ne pirmas kartas (plg. Lk 2, 18. 33. 47-48. 50).
Marija visus įvykius svarstydavo savo širdyje (plg. Lk 2, 19. 51), ji tapo pirmąja ir geriausia Jėzaus mokine. Juozapas, regis, tam neturėjo progos. Jis dingsta iš pasakojimo po šeimos piligrimystės į Jeruzalę. Kanos vestuvėse Marija pasirodo jau be jo. Galbūt Juozapas mirė, dar prieš Jėzui pradedant viešąją tarnystę? Skaudu, jeigu Juozapui neteko pamatyti išsipildančios tos misijos, kuriai taip nuoširdžiai jis buvo atsidavęs.
Rytų katalikų ir kitų Rytų krikščionių ikonose Juozapas vaizduojamas susikūprinęs. Tai simbolizuoja jo sumaištį dėl mįslingo Marijos nėštumo. Kartais šalia Juozapo vaizduojamas jį kalbinantis senas vyras - persirengęs piktasis. Jis stengiasi, kad Juozapas imtų abejoti dieviškąja Jėzaus kilme.
Tokių abejonių kilo ir jos buvo keliamos ne tik Juozapui. Atėjus laikui kiekvienas turime atsakyti į Jėzaus klausimą: „O kuo jūs mane laikote?“ (Mt 16, 15). Ar Jis tikrai Dievo Sūnus? Ar galiu priimti Įsikūnijimo slėpinį? Ar atsiveriu gelbstinčiai Dievo galybei? Ar gyvenimo vėtroms siaučiant pasitikiu Juo?
Juozapas Dievui iš visos širdies sakė „taip“. Jis buvo išmintingasis palyginimo žmogus, išmintingasis dailidė, pasistatęs namą ant uolos (plg. Mt 7, 24), nes jis, išgirdęs Dievo žodį, jį vykdė. Juozapo gyvenimo kelias - tikėjimo kelias.
Šventųjų Globėjų Paminėjimas
Katalikų bažnyčia mini šventuosius globėjus specialiomis dienomis, skirtomis jų atminimui. Čia patiekiami šventieji, globojantys šeimą, ir kurie asmeniniu gyvenimo pavyzdžiu išaukštino gyvybę, šeimos vertybę, motinystės ir tėvystės pašaukimus.
Maldoje kreipkitės į savo šventuosius globėjus - dėl užtarimo esant santuokoje, auginant vaikus ar patiriant šeimynines problemas. Šventoji šeima globoja visas šeimas. Šventoji šeima taip pat laikoma krikščionių šeimų modeliu.
- Šv. Šv. Monika yra minima 08.27 dieną. Šv. Monika globoja žmonas, motinas, našles, svetimoteriavimo ir neištikimybės aukas, žodinės prievartos aukas, našles, alkoholikus, nelaimingas santuokas, sunkiai auklėjamus vaikus, namų šeimininkes. Ji yra Bevilaqua miesto globėja. Šventoji Monika žinoma, kaip našlė, karštai besimeldusį už sūnų ir jo atsivertimą į tikėjimą.
- Šv. Šv. Juozapas yra minimas 03.19, 03.23, 05.01, 08.25, 09.18 dienomis. Šv. Juozapas saugo nuo abejonių ir dvejonių. Jis globoja šeimas, vedusiuosius, našlaičius, šeimų tėvus, abejojančiuosius, stalius, baldžius,dirbančiuosius ir darbininkus, inžinierius, konditerius, emigrantus, imigrantus, tremtinius, vaikus, nėščiąsias ir negimusius kūdikius, mirštančiuosius, šeimas ir tėvus, ieškančius namų.
- Šv. Šv. Zenonas iš Veronos yra minimas 04.12 dieną. Jis globoja naujagimius, besimokančius kalbėti ir vaikščioti vaikus, meškeriotojus, žvejus, kampininkus.
- Šv. Džiana Bereta Mola globoja visas motinas, žmonas, aborto aukas ir abortą patyrusias moteris. Minima vasario 20 d.
- Šv. Mikalojus yra minimas 06.12 dieną. Šv. Mikalojus globoja vaikus, jūreivius, keliautojus, kalinius ir kt.
Šventųjų Vardų Sąrašas
Šventi vardai priklausė asmenims, kurie tam tikru istoriniu laikotarpiu Bažnyčios buvo pripažinti šventaisiais.
Nuo dešimtojo mūsų eros amžiaus šventųjų pripažinimas vyksta pagal tam tikrą procesą, kurį 1983 metais atnaujino popiežius Jonas Paulius II.
Krikštas tai vienas iš septynių sakramentų, simbolizuojantis nuodėmių (gimtosios nuodėmės) atleidimą ir susiliejimą su Kristumi. Krikšto vardas - tai krikštynų ceremonijos metu kūdikiui suteikiamas šventojo vardas.
Pirmieji krikščionys atskirų krikšto vardų neturėjo.Tik vėliau, kai pradėti garbinti kankiniai, šventieji ir palaimintieji, išpopuliarėjo krikščioniškų vardų vartojimas. Būdavo sudarinėjami kalendoriai, kuriuose surašomi šventųjų vardai jų mirties dieną.
Prieš parinkdami vaikeliui krikšto vardą pasidomėkite jo reikšme bei koks tai šventasis, ką jis globoja. Krikšto sakramentas teikiamas „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Per krikštą Viešpaties Vardas pašventina žmogų, ir krikščionis gauna savo vardą Bažnyčioje. Tai gali būti vardas šventojo - Kristaus mokinio, kurio gyvenimas buvo ištikimybės savo Viešpačiui pavyzdys. Šventasis globėjas mums yra meilės pavyzdys ir užtikrina savo užtarimą. „Krikšto vardas“ taip pat gali išreikšti krikščionišką paslaptį ar dorybę.