Koks yra šiandienos žmogaus tikėjimas? Ar toks, kad galėtų dėl jo išsižadėti namų, turto, artimųjų, patogumų, poilsio? O gyvybės? Šito tikinčiųjų klausia Šventasis Tėvas, skelbdamas šventaisiais tuos, kurie vis dėlto tikėjo Dievu taip tvirtai, kad nebijojo atsisakyti paties brangiausio, ką turi žmogus.
Švęsdami vieno ar kito šventojo dieną, vargu ar labai giliai suvokiame, ką iš tiesų jis nuveikė, kad užsitarnavo šį vainiką. Juk tai buvo taip seniai. O šiandien aplink pilna ekstrasensų, aiškiaregių, žiniuonių, pranašų, kurie siūlo, bruka savo tikėjimą, dažnai pasiremdami Dievo žodžiu.
Šv. Rokas: gyvenimas ir misija
Šventasis Rokas, kurio atlaidai švenčiami Jiezno Šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčioje, gyveno taip seniai, kad jį ir jo poelgius dabar gana sunku suprasti. 1350-1380 metai - laikas, kai Lietuva lėtais žingsneliais dar tik žengė į katalikybę, bodėdamasi ne jos tiesomis, o jų nešėjais - kryžiuočiais ir kalavijuočiais, krauju ir ugnimi krikštijusiems paskutiniuosius Europos pagonis.
Šv. Rokas gimė apie 1293 m., pasak legendų, kilmingo gubernatoriaus šeimoje, Prancūzijoje, Monpellier mieste. Nuo gimimo ant krūtinės turėjo raudoną kryžiaus ženklą. Po tėvų mirties Rokas savo turtus išdalijo vargšams ir tapo piligrimu.
Tvirto tikėjimo vedamas jis ėjo pas sergančius žmones, pas tuos, kurie buvo išvaromi iš namų, miestų ir kaimų, kad numirtų nuošaliai, neplatindami užkrato, o svarbiausia, nežeisdami akių savo subjaurotais kūnais. Šventasis ėjo pas juos, slaugė ir, Dievo padedamas, stebuklingai pagydydavo.
Taip pat skaitykite: Šventasis Kristoforas: globėjas, legenda ir simbolis
Legendos byloja, kad Piacenzoje maru užsikrėtęs Rokas pasitraukė iš miesto ir gyveno apleistoje miško lūšnelėje, kurioje tikėjosi numirti, tačiau dvarininko Gotardo šuo alkstančiam Rokui atnešdavo duonos, laižydavo jo žaizdas, ir šis pasveiko.
Vėliau grįžo į gimtinę, buvo apkaltintas šnipinėjimu, atsisakė atskleisti savo tapatybę. Rokas buvo uždarytas į kalėjimą, kuriame mirė 1327 m. rugpjūčio 16 d. Palaidojimo vieta nėra žinoma.
XV a. Šv. Rokas laikomas ligonių globėju. Šv. Roko kultas labiausiai paplito XIV a.. maro epidemijoms.
Lietuvoje šv. Roko šventė siejama su pjūties pabaiga ir sėjos pradžia. Šv. Rokas vaizduojamas su piligrimo atributais - lazda ir per petį permestu kelionmaišiu. Kartais šalia jo, nasruose laikydamas duonos kepalą, stovi legendinis Gotardo šuo.
2004 m. Onuškyje (Trakų r.) buvo pastatytas šv. Roko atlaidams įamžinti skirtas paminklas - medinis stogastulpis, kurio autorius - skulptorius Juozas Lebednykas. Šv. Rokas čia vaizduojamas atidengęs maro pažeistą koją, su piligrimui būdingais atributais - lazda ir krepšiu. Šalia tupi šuo, ant peties yra angelas sargas.
Taip pat skaitykite: Globėjai
Ligonių globėju paskelbtas šventasis Rokas Jiezno parapijoje gerbiamas nuo senų laikų. Stebuklais pagarsėjęs jo paveikslas kabo nuostabaus grožio bažnyčioje, čia nuolat atsiranda besimeldžiančiųjų, uždegančių žvakeles už ligonius. Šiemet šv. Šventė, kaip ir kasmet, buvo maloni sielai.
Skoningai išpuošta bažnyčia, tobulai prižiūrimas šventorius ir daili pakyla atlaidų pamaldoms, įspūdingos choro, vadovaujamo Romos Ruočkienės, giesmės, pasirūpinta ne tik geriamuoju vandeniu, bet ir medicinine pagalba, kurią buvo pasiruošusi teikti tautiniais rūbais pasipuošusi parapijietė. Kam neužteko vietos ant suolų, tie stovėjo ar savo kėdeles atsinešė, bet nebuvo jokios baimės ir ant žolės prisėsti - švaru, sausa, o žemė dar labai šilta.
Tad neprailgo iškilmingos pamaldos, kurių metu ligoniai gavo vyskupo J. Ivanausko palaiminimus ir patepimus šventaisiais aliejais. O Ganytojo pamokslas apie šiandienos žmogaus tikėjimą, Evangelijos pasakojimo apie kanaanietę motiną palyginimai iš jo lūpų buvo tokie aiškūs, taiklūs, pasiekiantys ne tik ausis, bet ir protus bei širdis. Tie, kas šiuose atlaiduose atliko katalikams privalomas pareigas, gavo didžiulę dovaną dvasiai, sutvirtino savo tikėjimą, paprašė šventojo Roko pagalbos. O jis, pasak Jo Ekscelencijos J.
Dovanų tądien atlaiduose buvo ir daugiau. Akordeono muzikos koncertą dovanojo Vaidogų šeima, o grupės „Etiudas“ pasirodymą - seniūnas Algis Bartusevičius. Diskus su psalmių įrašais norintiesiems dalino kūrybingasis kunigas Petras Linkevičius. Atsisveikindamas su sutiktais pakeliui tikinčiaisiais vyskupas J. Ivanauskas įteikė jiems kalendorėlius su Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos paveikslo atvaizdu, laimino mažylius.
Tačiau… Ko einama į atlaidus? Parodyti savo apdarų, naują mašiną, pasiplepėti su kaimynais? O gal čiaumoti atlaidinius saldainius, beklausant klebono ar vyskupo kalbų? Žinia, vaikai dar nesuvokia pamaldų rimties ir svarbos, tačiau to mokyti juos privalo tėvai ar seneliai, kad mažieji žinotų, jog šventoriuje nedera šiukšlinti, išdykauti kaip mokyklos ar darželio kieme. Verta ta proga pamokyti ir kantrybės - juk saldainius pardavinėjo ir po mišių, prekybininkai su žaislais niekur nedingo dar ilgokai. Ir vyresniesiems mokytis pagarbos šventai vietai tikrai niekada nevėlu.
Taip pat skaitykite: Šventieji žvejų globėjai
Apie šv. Roką kelis kartus užsimenama knygoje „Onuškis“ [4]. Čia rašoma apie miestelyje švenčiamus šv. Roko atlaidus, rengiamas muges, minimas Onuškio bažnyčioje esantis medinis šv. Roko altorius, rašoma apie stogastulpį, skirtą šv. Roko atlaidams įamžinti. Apie šv. Roką ir jį vaizduojančias skulptūras rašoma Algės Jankevičienės ir Marijos Kuodienės knygoje „Lietuvos mūrinės koplytėlės: architektūra ir skulptūra“ [2]. Jono Laurinavičiaus knygoje „Onuškio bažnyčia“ (1999) minima, kad Onuškio bažnyčioje yra šv. Roko paveikslas, švenčiami atlaidai.
Kiti šventieji ir jų misijos
Šv. Rokas nėra vienintelis šventasis, kuris atsidavė tarnystei Dievui ir žmonėms. Istorijoje yra daugybė pavyzdžių, įkvepiančių mus savo tikėjimu ir darbais:
- Šv. Kazimieras: Kauno arkivyskupijos globėjas, pasižymėjęs maldingumu, darbštumu ir jautrumu vargšams. Gimė Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero III ir Austrijos princesės Elzbietos Habsburgaitės šeimoje. 1634 m. popiežius Urbonas VIII paskelbė jį Lietuvos globėju; tuo pačiu metu jo kūnas buvo perkeltas į Vilniaus katedrą ir čia iki šiol gerbiamas puošniausioje koplyčioje. 1948 m. Pijus XII paskyrė šv. Kazimierą Lietuvos jaunimo globėju.
- Šv. Vivija Perpetua ir Šv. Felicita: Kankinės, kurios paaukojo savo gyvybes už tikėjimą. Šv. Vivija Perpetua buvo 22 metų patricija, neseniai ištekėjusi. Felicita, irgi ištekėjusi, buvo vergė; ji buvo nėščia ir maldavo Viešpatį, kad greičiau pagimdytų ir galėtų mirti kartu su savo tikėjimo broliais ir seserimis.
- Šv. Jonas Dievo: Įkūrė ligoninę ir vienuoliją, skirtą varguoliams ir ligoniams. Gimęs Portugalijoje, Jonas 40 metų gyveno labai įvairų gyvenimą: buvo piemeniu, kareiviu, elgeta, kalinių prižiūrėtoju Maroke, religinių knygų pardavėju Gibraltare. Visa, ką jis patyrė ir iškentėjo, paskatino būti geru ir gailestingu varguoliams.
- Šv. Brunonas Bonifacas: Vyskupas ir misionierius, nukankintas už Evangelijos skelbimą. 996 m. jis lydėjo imperatorių Otoną III į Italiją kaip kanauninkas ir iš paties šv. Romualdo gavo kamaldulių abitą ir Bonifaco vardą. Jis buvo paskirtas Merseburgo Vokietijoje vyskupu ir pasiųstas skelbti Evangelijos į Prūsiją ir Rusiją.
- Šv. Pranciška Romietė: Pavyzdinga šeimos motina, dosni vargšams ir pasišventusi ligoniams. Kilusi iš Romos, šv. Pranciška jauna ištekėjo ir 40 metų pavyzdingai atliko pareigas šeimoje, buvo nuolanki ir kantri patirdama sunkius išbandymus: vaikų mirtį, vyro ištrėmimą, nuosavybės konfiskavimą.
- Šv. Patrikas: Airijos globėjas, įkūręs Bažnyčią Airijoje. Anglų-romanų kilmės šv. Patrikas šešiolikos metų buvo kaip belaisvis išvežtas į Airiją. Apie 432 m. Patrikas konsekruotas vyskupu Galijoje ir sugrįžo į Airiją, kur įkūrė Bažnyčią pamokslaudamas, mokydamas, steigdamas bažnyčias, vienuolynus, mokyklas, atversdamas karalius ir bardus.
- Šv. Kirilas Jeruzalietis: Jeruzalės vyskupas, garsėjęs Šventojo Rašto pažinimu ir narsumu. Gimęs apie 313 m. Jeruzalėje ar jos apylinkėse, šv. Kirilas nuo pat jaunystės įgijo gilų Šventojo Rašto pažinimą. Iš jo pamokslų mus pasiekė „Katechezės“, sakytos 348 m.
- Šv. Juozapas: Jėzaus globėjas, Bažnyčios globėjas. Visa, ką mes žinome apie šv. Juozapą, užrašyta pirmuose Evangelijos pagal Matą ir Luką skyriuose. Kaip Marija, Jėzaus Motina, yra Bažnyčios Motina, taip ir Juozapas, Jėzaus globėjas, yra ir Bažnyčios globėjas.
- Šv. Turibijus: Limos vyskupas, uoliai naujinęs Bažnyčią Peru. Tapęs teisės profesoriumi buvo paskirtas kaip pasaulietis vadovauti Grenados inkvizicijos teismui. Turibijus, bijojęs Dievo, o ne žmonių, uoliai naujino Bažnyčią Peru, ypač naikindamas piktnaudžiavimus ir papiktinimus dvasininkijoje ir gindamas vietinius gyventojus nuo ispanų kolonistų.
- Šv. Dr. Pranciškus Ksaveras: Šventasis misijų globėjas. Šventuoju jis buvo paskelbtas 1622 m., kartu su šv. Ignacu Lojola.
- Šv. Dimfna: psichikos ligonių globėja ir kankinė. Šv. Dimfna gimė VII amžiuje Airijoje. Vietoje, kur ji buvo nužudyta, įvyko stebuklų. Tie, kas apsilankydavo jos bažnyčioje, pagydavo nuo beprotybės, nervų, psichikos ligų, epilepsijos, piktosios dvasios apsėdimų.
ŠVENTASIS ROKAS: Stebuklingų išgijimų šventasis
Šie šventieji, kaip ir daugelis kitų, įkvepia mus savo pavyzdžiu ir kviečia atsigręžti į tikėjimą, meilę ir tarnystę artimui. Jų gyvenimai rodo, kad net ir sunkiausiomis aplinkybėmis galima išlikti ištikimiems savo įsitikinimams ir daryti gera kitiems.
Šventųjų atributai
Šventieji dažnai vaizduojami su jiems būdingais atributais, kurie simbolizuoja jų gyvenimą ir veiklą. Štai keletas pavyzdžių:
| Šventasis | Atributai | Reikšmė |
|---|---|---|
| Šv. Rokas | Lazda, kelionmaišis, atidengta koja su maro žyme, šuo su duonos kepalu | Piligrimystė, pagalba sergantiems, pasiaukojimas |
| Šv. Kazimieras | Lelija, karališkas apdaras | Tyrumas, karališkas kilnumas |
| Šv. Patrikas | Dobilas | Šv. Trejybė, Airija |
| Šv. Dimfna | Karūna, lelija, knyga | Nekaltybė, tyrumas, airiška kilmė |
Šie simboliai padeda mums prisiminti šventųjų gyvenimus ir jų paliktą palikimą.
Literatūra:
- Baužaitė, Elvina. Minint šv. Roką - apie gydytojo misiją mokantis meilės kalbos: [rašoma apie šv. Roką]. Bernardinai.lt [interaktyvus] 2004-2020 [žiūrėta 2021-11-04].
- Jankevičienė, Algė. Lietuvos mūrinės koplytėlės: architektūra ir skulptūra. / Algė Jankevičienė, Marija Kuodienė. - Vilnius, 2004.
- Klimka, Libertas. Žolinė ir Šv. Rokas // Klimka, Libertas. Lietuviškųjų švenčių rate. - Vilnius, 2009.
- Onuškis. - Vilnius, 2017.
- Rokas. - Iliustr. // Lietuvių enciklopedija. - Boston, Mass., 1961. - T. 25.
- Rokas. - Iliustr. // Visuotinė lietuvių enciklopedija. - Vilnius, 2011. - T. 20.