Kovo 4-ąją minime Lietuvos globėjo šv. Kazimiero dieną. O kas gi buvo šv. Kazimieras, kodėl jis buvo paskelbtas šventuoju ir tapo Lietuvos globėju?
Gyvenimas ir kilmė
Krokuvoje, karališkoje Vavelio pilyje 1458 m. spalio 3 d., anksti ryte, Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės, Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo dukters, šeimoje gimė antras sūnus karalaitis Kazimiera. Karališkoji pora iš viso turėjo 6 sūnus ir 5 dukteris. Kazimiero seneliai - karalius Jogaila ir Sofija Alšėniškė, o tėvas - Jogailos sūnus Kazimieras, didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1427-1492). Taigi Kazimieras buvo Gedimino giminės atžala.
Kazimiero vyresnysis brolis Vladislovas 1471 m. buvo vainikuotas Bohemijos karaliumi, o 1490 m. tapo Vengrijos karaliumi. Jaunesnieji broliai Jonas Albrechtas, Aleksandras ir Žygimantas Senasis pakaitomis valdė Lenkiją. Jauniausiasis brolis Fridrikas tapo Gnieznoarkivyskupu, Krokuvosvyskupu, o 1493 m. - kardinolu.
Vaikus buvo patikėta auklėti Janui Dlugošui (lenkų istorikas, Krokuvos kanauninkas, vėliau Lvovo arkivyskupas) ir italų humanistui Filipui Buonaccorsi (dar vadintam Kalimachu). Kazimieras kartu su kitais karaliaus vaikais buvo mokomas daugelio dalykų. Jis puikiai kalbėjo lotyniškai, lenkiškai, mokėjo rašyti ir skaityti.
Pamaldumas, asketiškas gyvenimas ir tarnystė vargšams
Pamaldumo dvasią Kazimierui įkvėpė karaliaus rūmuose aukštinamas Švč. Mergelės Marijos kultas. Brandesniam tikėjimui Kazimierą paskatino jo pamaldi motina Elžbieta, taip pat kanauninkas J. Dlugošas. Kazimieras kartu su kitais karaliaus vaikais buvo mokomas daugelio dalykų.
Taip pat skaitykite: Šventasis Kristoforas: globėjas, legenda ir simbolis
Gyvendamas Vilniuje, nemažą dienos dalį Kazimieras skirdavo maldai. Kol sveikata leido, jis tenkinosi kietu guoliu. Mėgo tylią maldą vienatvėje. Vilniuje ir Trakuose Kazimieras praleido daugiau kaip pusę metų, tačiau sveikata negerėjo.
Kazimieras buvo labai pamaldus. Pasižymėjo uolumu tikėjime, skaistumu ir atgaila, meile vargšams, taip pat pamaldumu Eucharistijai ir Švč. Mergelei Marijai. Jis buvo supratingas, jautrus vargšams, lankė ligonius. Būdamas karaliaus sūnus, Kazimieras ypač parodo šią meilę nuolankiu tarnavimu kitiems, labiausiai vargšams, ligoniams, stokojantiems.
Kazimieras visada prieš akis laikydavo mokinių kojas plaunančio Kristaus paveikslą ir jo žodžius: „Jei tad aš - Viešpats ir Mokytojas - numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“. Dėl to žmonės jį vadino vargšų gynėju.
Karjera, nesėkmingas žygis ir sveikata
1471 m. Kazimiero vyriausias brolis Vladislovas užėmė Bohemijos sostą. Tuo pat metu Vengrijoje kilo sukilimas prieš Motiejų Korviną ir sukilę didikai kreipėsi su prašymu į Kazimierą, kad šis priimtų sostą. Kazimieras sutiko ir su 12 000 kareivių, vadovaujamų Petro Dunino, išvyko į Budą. Ten situacija jau buvo pasikeitusi ir jo niekas nebelaukė. Teko grįžti.
Nesėkmingas žygis, kurio metu Kazimierui teko būti net plėšimų, sukilimų dėl neišmokėtų samdiniams algų, prievartavimų liudininku, tapo dideliu išbandymu trylikamečiui. Nuo to laiko Kazimieras tapo labai pamaldus. Grįžęs namo tęsė mokslus pas J. Dlugošą, kol 1475 m. tėvas įtraukė jį į valstybės valdymą.
Taip pat skaitykite: Globėjai
Vyresniajam broliui Vladislovui priėmus Bohemijos sostą, Kazimierui turėjo tekti Lenkijos sostas, todėl 1479 m. karaliui išvykus į LDK, Kazimieras iki 1483 m. buvo paskirtas karaliaus vietininku Lenkijoje. Tuo metu tėvas pabandė jį apvesdinti su Vokietijos imperatoriaus Fridricho III dukterimi, tačiau Kazimieras atsisakė.
Paskutiniai metai ir mirtis
1483 metais karalaitis Kazimieras atvyko į Lietuvą, aplankyti tėvo. Vilniuje karalaitis praleido beveik visus metus. Žiemą lydėjo tėvą į seimą Liubšine, bet sužinojo, kad serga džiova. Vilniuje, o anksčiau ir Krokuvoje bei Radome, jis rūpinosi tų miestų vargšais, buvo dosnus bažnyčioms ir vienuolynams.
1484 m. pradžioje, po Kalėdų, karalienė Elžbieta su sūnumi išvyko į Krokuvą. Rogių keliu per Merkinę jie pasiekė Gardiną ir ten sustojo, nes Kazimiero sveikata labai pablogėjo. 1484 m. kovo 4 d. Gardine jis mirė. Kazimiero gyvenimas buvo trumpas - 25 metai ir 5 mėnesiai.
Kapai, stebuklai ir kulto pradžia
Vilniaus katedroje palaidoto Kazimiero kapas netrukus pagarsėjo kaip maldininkus traukianti vieta: tikėdami princo šventumu, žmonės čia ateidavo prašyti užtarimo, patirdavo malonių ir palikdavo vaškinius votus - kaip padėką už išklausytas maldas. Tokia spontaniška pamaldumo praktika užfiksuota pačioje XVI amžiaus pradžioje, nepraėjus nė dvidešimtmečiui nuo Kazimiero mirties.
Mus pasiekę 1501 m. dokumentai paliudija, kad jau nuo pat karalaičio Kazimiero palaidojimo prie jo kapo buvo išklausomos tikinčiųjų maldos ir vyko stebuklai. Tarp lietuvių ir lenkų riterių, dalyvavusių 1518 m. Polocko žygyje ir apgultyje, pasklido pasakojimai apie mirusio kunigaikščio pagalbą. Jis pasirodęs sutemose ir nurodęs brastą per Dauguvą.
Taip pat skaitykite: Šventasis ligonių globėjas
Kanonizacija ir relikvijų istorija
Šventumo garsu pažymėtas Kazimiero gyvenimas ir stebuklais pagarsėjusi jo kapo vieta XVI a. antrame dešimtmetyje paskatino Kazimiero brolį, Lenkijos ir Lietuvos valdovą Zigmantą Senąjį, taip pat ir Vilniaus vyskupą, kapitulą bei pranciškonus kreiptis į popiežių Leoną X, prašant paskelbti Kazimierą šventuoju.
1520-1521 m. atvykęs popiežiaus legatas Zacharijas Ferreris, matydamas augantį Kazimiero kultą ir susipažinęs su jo gyvenimo būdu, lotyniškai aprašė jo gyvenimą ir parengė liturginius šventojo garbinimo tekstus. Už visus išvardytus nuopelnus 1521 m. popiežius Leonas X Kazimierą paskelbė palaimintuoju, o popiežius Klemensas VIII - šventuoju ir savo breve (1602 m. lapkričio 7 d.) suteikė Šv. Kazimiero šventei Lietuvoje ir Lenkijoje aukštesnį liturgijos laipsnį (sub ritu duplici), kitaip tariant, jo kultą pripažino lokaliu, t. y. tik Lietuvai ir Lenkijai.
Kanonizacijos iškilmės įvyko 1604 m. gegužės 10-12 d. Vilniuje. Buvo surengta iškilminga procesija iš Šv. Stepono bažnyčios į Vilniaus katedrą; joje buvo nešama iš Romos atgabenta vėliava su Šv. Kazimiero atvaizdu bei popiežiaus brevė. Šv. Kazimiero karstas ta proga buvo iškeltas iš kriptos ir Vilniaus katedroje išstatytas viešam gerbimui.
Kazimiero kulto patvirtinimo proga,1602 m. buvo atidarytas karstas su jo palaikais. Pagal liudytojų parodymus, kūnas, nepaisant nuolatinės drėgmės, per 118 metų nepasikeitė, be to, skleidė nepaprastai malonų kvapą. Prie jo galvos buvo rastas mėgstamiausias šventojo himnas „Omni die dic Mariae“ („Kiekvieną dieną garbink Mariją“).
1636 m. Šv. Kazimiero relikvijos (palaikai) pernešti į specialiai Šventajam skirtą Karališkąją koplyčią Vilniaus katedroje, pastatytą šv. Kazimiero giminaičių, Lenkijos ir Lietuvos valdovų Zigmanto ir Vladislovo Vazų, iniciatyva ir lėšomis. Sovietų valdžiai uždarius Vilniaus katedrą, 1953 m. šv. Kazimiero relikvijos perkeltos iš Vilniaus katedros į Šv. Petro ir Šv. Povilo bažnyčią; jos grąžintos į nuolatinę buveinę 1989 m.
Šv. Kazimieras kaip globėjas ir jo paveldo reikšmė
Šv. Kazimieras nuo 1636 m. yra Lietuvos globėjas, o nuo 1948 m. - Lietuvos jaunimo globėjas (paskelbė popiežius Pijus XII), nuo 1960 m. - Maltos (Joanitų) ordino globėjas. Jis taip pat užtaria bei globoja žmones, pasišventusius viešajai tarnybai; Lietuvoje laikomas amatininkų globėju. Taip pat - Vilniaus arkivyskupijos, Radomo ir Drohičino (Lenkija) vyskupijų globėjas.
Dėl išspausdintų šv. Kazimiero gyvenimo aprašymų ir per jį gerbusius vienuolius šv. Kazimiero kultas pasklido po visą pasaulį: Kalabriją ir Toskaną Italijoje, Vokietiją, Belgiją. Lietuvoje pastatyta 15 šv. Kazimiero vardo bažnyčių, nemažai jų ir Lenkijoje. Į Ameriką šventojo gerbimą nusivežė ir plačiai paskleidė emigrantai iš Lietuvos ir Lenkijos, ten įsteigta jo vardo moterų vienuolija.
Šv. Kazimiero prisiminimas pasklido po šalį krikšto vardais, įaugo į liaudies kūrybą. Jo statulas ir paveikslus randame bažnyčiose, koplytėlėse, miestų herbuose. Lietuvoje yra 15 šv. Kazimiero bažnyčių, nemažai jų ir Lenkijoje. JAV lietuviai ir lenkai išeiviai turi virš 50 šv. Kazimiero bažnyčių.
Kaziuko mugė ir liaudies tradicijos
Paprastai ta proga visoje Lietuvoje vyksta Kaziuko mugės, su liaudiška muzika, žaidimais bei pačių įvairiausių, dažniausiai - pačių pagamintų, rankdarbių prekyba. Šių mugių pradžia - Vilniuje, kur jos iš pradžių vykdavo Katedros aikštėje, nuo 1910 m. - Lukiškių aikštėje, o galiausiai pradėtos organizuoti keliose miesto vietose. Pirmiausia prekiauta žemės ūkio įrankiais ir namų apyvokos reikmenimis, taip pat būdingomis Vilniui verbomis. Mugės metu vykdavo karnavalinės eitynės; šių renginių tradicija tęsiama ir šiandien.
Atvaizdai, herbai ir legenda
Lietuvių liaudies skulptūroje Šv. Kazimieras visada vaizduojamas visu ūgiu, karališkais rūbais, su karūna ant galvos, dešinėje rankoje laikantis kryžių, kairėje - lelijas - skaistybės simbolį. Pagal tradiciją, Šv. Kazimiero minėjimo dienai artimiausiomis išeiginėmis dienomis Vilniuje vyksta Kaziuko mugė, įgavusi pavadinimą „Kaziukas“, „Kaziuko mugė“.
Vilniaus katedros bažnyčios Šv. Kazimiero koplyčioje po jo karstu ant paties altoriaus yra keistas to šventojo trirankis paveikslas. Šv. Kazimieras su kunigaikščio mitra ir skaisčiai raudonu rūbu, dviejose dešinėse rankose laiko leliją, o kairėje - rožančių. Paveikslas yra labai senas. Tai matyti iš užrašo po sidabriniu rūbu, kuris rodo, kad 1594 m. paveikslas buvęs atnaujintas.
Legenda pasakoja, kad tapytojo bandymai pakeisti paveikslo ranką buvo bevaisiai: užtepęs kitokiais dažais jis vėl matydavo anksčiau nupieštą ranką, todėl paveikslas tapo stebuklingu pasakojimų objektu. Karalaitis Kazimieras Darsūniškio, Kvėdarnos ir Nemunaičio herbuose vaizduojamas su atributais - kryžiumi, lelijos šakele ar Šventuoju Raštu - kaip globėjas ir dorybės pavyzdys.
Liturgija ir garbinimas
Liturgijos nuorodos: Šv. Kazimieras gimė 1458 m. Krokuvoje, mirė 1484 m. Gardine. Lenkijos karaliaus, Lietuvos didž. kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio ir Austrijos princesės Elzbietos Habsburgaitės sūnus. Jis buvo labai pamaldus. Pasižymėjo uolumu tikėjime, skaistumu ir atgaila, meile vargšams, taip pat pamaldumu Eucharistijai ir Švč. Mergelei Marijai. Džiovos išsekintas mirė Gardine, palaidotas Vilniaus arkikatedroje. 1602 m. paskelbtas šventuoju, 1636 m. - Lietuvos globėju, 1948 m. - Lietuvos jaunimo globėju.
Popiežius Jonas Paulius II 1984 m. kovo 4 d. Šv. Petro bazilikoje aukojo šv. Kazimiero mirties 500 metų sukakties Mišias ir kvietė sekti jo pavyzdžiu: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas esu šventas“ (Kun 19, 2). Jis pabrėžė, kad Kazimiero šventumo paveldo svarba išlieka Lietuvos Bažnyčiai ir tautai.
Santrauka (faktai lentelėje)
| Vieta | Duomenys |
|---|---|
| Gimė | Krokuva, 1458-10-03 |
| Mirė | Gardinas, 1484-03-04 |
| Kanonizacija | 1604 m. Vilniuje |
| Relikvijos | Karališkoji koplyčia, Vilniaus katedra (1636; grąžintos 1989) |
| Globėjas | Lietuvos globėjas nuo 1636 m.; Lietuvos jaunimo globėjas nuo 1948 m. |
Šv. Kazimieras - Lietuvos Globėjas, gyvenęs 1458-1484 m., plačiai žinomas ir gerbiamas šventasis, kurio žemiškieji palaikai ilsisi puošniausioje Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Šv. Kazimieras buvo išsilavinęs, išmintingas žmogus, prabangos ir malonumų aplinkoje išdrįsęs drąsiai, atvirai irtis prieš visuotinę nuomonę, aktyviai ir nedviprasmiškai pasirinkti krikščioniškas vertybes: tikėjimą, maldą, rūpestį vargšais, ištikimybę, skaistumą, saiką.