Nuo sausio 1 d. kai kurie darbo neturintys suomiai kas mėnesį iš valstybės gaus 560 eurų. Ši suma bus mokama net tuo atveju, jeigu jie susiras darbą.
Suomijos valdžia pradėjo socialinės rūpybos eksperimentą, kuriame dalyvauja 2 tūkst. atsitiktinės atrankos būdu atrinktų darbo neturinčių šalies piliečių. Jų amžius siekia nuo 25 iki 58 metų.
Eksperimento tikslai ir esmė
Eksperimento tikslas - išsiaiškinti, kaip šių žmonių gyvenimą ir įpročius gali pakeisti visuotinės pagrindinės pajamos (VPP), dar vadinamos besąlyginėmis bazinėmis pajamomis arba tiesiog piliečių algomis. Suomija tapo pirmąja Europoje šalimi, kurioje kas mėnesį dalis bedarbių gaus nustatytą socialinę išmoką ir galės ją naudoti savo pačių nuožiūra: valdžia neturės teisės nurodyti, ką už šiuos pinigus galima pirkti ir ko - ne.
Be jokios abejonės, šio eksperimento eigą akylai stebės ir kitų šalių Vyriausybės bei ekonomikos ekspertai, nes susidomėjimas VPP idėja vis auga. Pranešama, kad eksperimente dalyvaujantiems suomiams kas mėnesį mokamos VPP pakeis anksčiau jiems priklausiusias kitas socialines išmokas. Tačiau, skirtingai nei kiti bedarbiai, eksperimente dalyvaujantys žmonės kas mėnesį 560 eurų gaus net tuo atveju, jei susiras darbą ir gaus didesnę ar mažesnę algą.
Pasak Suomijos socialinio draudimo institucijos „Kela“, atsakingos už socialinės apsaugos programas, atstovų, VPP eksperimentu siekiama sumažinti su socialinėmis išmokomis susijusį biurokratizmą, skurdą ir nedarbo lygį, šiuo metu siekiantį 8,1 proc. Dabartinė išmokų bedarbiams sistema neskatina jų aktyviai ieškotis darbo, nes net kukli alga dirbant kelias dienas per savaitę gali smarkiai sumažinti bedarbio išmokos dydį, skelbia britų dienraštis „Guardian“.
Taip pat skaitykite: Suomija: socialinės pažangos matavimas
Jame cituojama „Kela“ teisės departamento atstovė Marjukka Turunen, teigianti, kad VPP išmokas gaunantiems eksperimento dalyviams nebus taikomi jokie finansiniai bedarbių pašalpos apribojimai. „Jokio skirtumo, ar jie dirbtų kelias dienas per savaitę, ar kelias savaites per mėnesį. Bet kuriuo atveju ieškotis darbo ir pradėti dirbti jiems finansiškai apsimokės“, - tvirtino ji.
Visuotinės bazinės pajamos: diskusijos ir argumentai
Pasak apžvalgininkų, Suomijos Vyriausybės remiamas socialinės paramos eksperimentas, kurį „Kela“ 2018 m. planuoja dar labiau išplėsti, yra pirmasis bandymas visos šalies mastu patikrinti idėjos, susijusios su visiems gyventojams valstybės mokama bazine finansine išmoka, kurią pirmą kartą 1797-aisiais pasiūlė amerikietis Thomas Paine'as, gyvybingumą. Politikai ir ekonomistai iki šiol aktyviai diskutuoja apie tokios socialinės paramos prasmingumą.
Su tam tikromis išlygomis jai pritaria ir kairiųjų, ir dešiniųjų pažiūrų žmonės. Kairiesiems imponuoja tai, kad VPP gali sumažinti skurdą, o dešinieji, tarp jų ir populistinė Suomių partija, priklausanti dabartinei Suomijos valdančiajai koalicijai, mano, jog vadinamosios piliečių algos padėtų sukurti aiškesnę ir lengviau tvarkomą socialinės rūpybos sistemą, kurią šiuo metu gramzdina per didelis biurokratizmas.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad VPP pozicijos vis labiau stiprėja dėl vadinamosios ketvirtosios pramonės revoliucijos - esminių pertvarkų gamyboje vis plačiau naudojant informacines technologijas ir automatizuotas robotų sistemas. Dėl šių pokyčių daugybė žmonių praras darbą įvairiausiose pramoninės gamybos srityse. Ekspertai būgštauja, jog struktūriniai pokyčiai bus tokie dideli, kad iš esmės pakeis ne tik darbo rinką, bet ir įprastus socialinius modelius. Ekonomiškai pažangios valstybės turės spręsti „nereikalingų“ žmonių problemą, o VPP - vienas iš būdų, kaip užtikrinti jiems nuolatinį pajamų šaltinį.
Pernai ES atliktas tyrimas atskleidė, kad 68 proc. visų ES šalių gyventojų aiškiai arba su išlygomis pritartų vienokiam ar kitokiam visuotinių bazinių pajamų, kurias besąlygiškai gautų kiekvienas šalies pilietis, variantui.
Taip pat skaitykite: Suomijos socialinės apsaugos ministrai
Šveicarijos referendumas ir kitų šalių patirtis
Neseniai nemažą susidomėjimą ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje buvo sukėlęs Šveicarijoje surengtas referendumas dėl visuotinių bazinių pajamų iniciatyvos. Šveicarai svarstė siūlymą kiekvienam suaugusiam šalies gyventojui mokėti po 2 500 Šveicarijos frankų (maždaug 2 334 eurų) minimalių mėnesinių pajamų išmoką. Tokią sumą gautų kiekvienas pilietis, nesvarbu, dirba ar ne. Vaikams kas mėnesį siūlyta mokėti po 565 eurus. Jei piliečiai būtų pritarę tokiam siūlymui, socialinės gerovės finansavimas Šveicarijoje būtų išaugęs nuo 19,4 iki maždaug 30 proc. šalies BVP.
Tačiau šveicarai tokią iniciatyvą atmetė įspūdinga balsų dauguma: 23 proc. referendume balsavo „už“, o 77 proc. - „prieš“. Visuotinių bazinių pajamų entuziastų tokia nesėkmė pernelyg nenuliūdino. Jų teigimu, dėl esminių pokyčių, kuriuos artina gamybos automatizavimas, VPP idėja anksčiau ar vėliau taps vienintele išeitimi, o tai, kad šią problemą jau dabar supranta beveik ketvirtadalis šveicarų, esą yra nemažas pasiekimas.
Visuotinių bazinių pajamų eksperimentai šiemet bus pradėti vykdyti ne tik Suomijoje, bet ir Nyderlanduose, tiesa, ne nacionaliniu, o vietos lygmeniu. Utrechto, Tilburgo, Neimegeno, Vageningeno ir Groningeno municipalitetai kai kurioms gyventojų grupėms pradės mokėti 970 eurų dydžio bazines mėnesines išmokas. Atskiruose miestuose jų mokėjimo sąlygos šiek tiek skirsis. Pavyzdžiui, kai kuriuose iš jų VPP bus mokamos vietoj bedarbio pašalpos, tačiau šių išmokų gavėjai bus įpareigoti ieškotis darbo. Už vengimą tai daryti numatytos sankcijos. Kitais atvejais ši suma mokama be jokių sąlygų ir įpareigojimų. Dar kitais atvejais siūlomas 125 eurų priedas, jei išmokos gavėjas sutinka savanoriauti savo bendruomenėje. 125 eurai prie 970 eurų bazinės išmokos gali būti pridedami ir automatiškai, tačiau jei žmogus nenori būti savanoriu, šį priedą reikia grąžinti.
Praėjusią vasarą Livorno miesto, esančio Italijoje, valdžia taip pat pradėjo mokėti VPP: 500 eurų mėnesines išmokas gauna 500 skurdžiausiai gyvenančių šeimų. Nuo šių metų pradžios tokių išmokų gavėjų skaičius padidintas iki 600. Pranešama, kad tokią pačią idėją jau svarsto ir Neapolio bei Ragūzos savivaldybės - norima išbandyti, ar nevertėtų įvairias socialines pašalpas, įskaitant pašalpas bedarbiams, pakeisti VPP.
Šį pavasarį VPP eksperimentas bus pradėtas ir Kanadoje: jis bus vykdomas daugiausia gyventojų turinčioje Ontarijo provincijoje. VPP išbandyti norima ir Škotijoje: šiemet Glazgo ir Faifo miestų savivaldybės pirmosios Didžiojoje Britanijoje turėtų pradėti jas mokėti tam tikroms gyventojų grupėms. Šios šalies Žaliųjų partija jau išreiškė pritarimą vadinamosioms piliečių algoms. Iš dalies tai lėmė sparčiai didėjantis netikrumas darbo rinkoje ir plintančios laikinosios darbo sutartys, o iš dalies itin sudėtinga, brangi ir griozdiška socialinės rūpybos sistema. VPP išmokos leistų iš esmės pakeisti padėtį ir geriau apsaugoti žmones nuo gamybos automatizavimo pasekmių.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Britų ekonomistų Howardo Reedo ir Stewarto Lansley teigimu, VPP ne tik užtikrintų stabilias šalies gyventojų pajamas didėjančio ekonominio ir socialinio nesaugumo laikotarpiu, bet ir pasiūlytų žmonėms finansinę nepriklausomybę bei pasirinkimo laisvę tarp darbo ir laisvalaikio.
Nors daugelis ekonomistų pripažįsta tam tikrus VPP privalumus, vis dėlto į šią idėją žvelgia nepatikliai ar net griežtai ją kritikuoja. Nesunku suprasti, kodėl: visiems mokant VPP būtų neišvengiamos esminės socialinės ir ekonominės permainos, kurioms didelė visuomenės dalis, ko gero, nėra pasiruošusi. Ar tokia prielaida teisinga, po kurio laiko turėtų parodyti Suomijoje pradėto socialinio eksperimento rezultatai.
Suomijos eksperimento dalyvių patirtys
Tanja Kauhanen nusiminusi. Vos kelioms minutėms paliko automobilį neįgaliesiems skirtoje vietoje, sulaukė 50 eurų baudos. Laikydama ilgą geltoną baudos taloną moteris rypuoja: „Nežinojau, kur palikti mašiną, tai čia ir pastačiau. Kaip nesiseka!”Bet kuriam žmogui 50 eurų - nemenka suma, o Tanjai - juo labiau. T.Kauhanen - bedarbė iš vidurio Suomijos Oulu miesto. Per nugyventų 30 metų Tanja neišdirbo nė pusmečio. Jos bedarbės pašalpa - apie 600 eurų. Dar yra paini kitų subsidijų sistema, tačiau realių pinigų moteris beveik nemato: T.Kauhanen tris kartus mokėsi universitete, turi tris diplomus ir per ilgus studijavimo metus susirinko daug skolų, kurioms dengti ir išplaukia gaunamos lėšos.
Praėjusių metų pabaigoje Tanjai pirmą sykį rimtai pasisekė: ji pateko tarp 2 tūkst. Suomijos bedarbių, atsitiktinai atrinktų dalyvauti bandyme. Šiems žmonėms kas mėnesį nuo sausio mokama 560 eurų suma. Iš esmės tai tie patys pinigai kaip ir pašalpa. Tačiau svarbiausias skirtumas čia tas, jog šių pinigų Tanja nepraras net ir tuo atveju, jei ims dirbti. Į pastarąjį punktą suomiškoji socialinio aprūpinimo sistema žiūri griežtai.
Kiekvienas šalies bedarbis praleidžia nemažai laiko, kol užpildo formuliarus, kuriuose išvardija, ką padarė, kad grįžtų į darbo rinką. Suomių organizacija KELA, tvarkanti pašalpas, bedarbiui siunčia darbo rinkos pasiūlymus. Ir neduokdie juos paniekinti ir nenueiti į darbo pokalbį. Tanjos darbdavių pasiūlymai netenkina: moka skatikus, darbas nuobodus. Neseniai tarp jos argumentų buvo ir šis: iš menko atlygio atskaičius mokesčius kišenėje liktų tiek mažai, kad net minties nebuvo atsisakyti pašalpų. Moteris vaikščiojo į darbo pokalbius, tačiau atvirai pripažindavo: atėjo tik todėl, kad privalo. Darbdaviai dėl to nepyko, o pašalpas valstybė ir toliau mokėjo.
Tanja norėtų dirbti rinkodaros srityje, moteris įsitikinusi, kad jos diplomas tam tinka. O jai siūlo pardavimus telefonu.
Būtent dėl to, kad pažiūrėtų, kaip elgiasi žmonės, kai šių pinklių nebelieka, ir buvo imtasi eksperimento. Po dvejų šios pilotinės programos metų palygins eksperimento dalyvių duomenis su kontroline 2 tūkst. eilinių Suomijos bedarbių grupe.
T.Kauhanen dienas leidžia vaikų žaidimų aikštelėje greta namų, kitų bedarbių kompanijoje. Tarp Tanjos bičiulių - daug tėvų, kurie ramiai gyvena negrįždami į darbą, nes verčiasi iš nemenkų pašalpų už vaikus. „Kai kas gerai jaučiasi namie, o aš noriu dirbti. Noriu pajusti, kad šiandien ką nors sukūriau. gėda: man 30 metų, o aš jau pamiršau, kada paskutinį sykį ėjau į parduotuvę maisto“. Moteris maitinasi iš to, ką iš nemokamai dalinamo maisto punktų parneša jos mama, taip pat bedarbė. Naudos iš bazinių pajamų Tanja kol kas nepajuto. Mėgino jas panaudoti kaip argumentą ieškodama darbo: „Aš jiems sakau, kad gali man mokėti 560 eurų mažiau, juk šių pinigų iš manęs niekas neatims. Tačiau man atsako, kad sumažinti algos negalima dėl profsąjungų“.
Vienaukštis Juhos Jarvineno namas - buvusi kaimo mokykla - tarsi laimingų vaikų karalystė. Čia dviejuose didžiuliuose kambariuose - batutas, kopėčios, lynai, skersiniai ir kartys. Ant stalų ir lentynų - lapių kailiai, mįslingi antikvariniai daiktai, šamanų būgneliai ir spalvoto stiklo dirbiniai.
Bazines pajamas gaunantis Juha augina šešis vaikus. Kai namie šeimynai pasidaro nuobodu, ji išeina į lauką palaipioti mašinų stogais, kurių Jarvinenai, nepaisant nedarbo, turi keturias.
Rodos, automobiliai bus sugadinti nepataisomai, tačiau, jei vaikščiojate taip, kaip Juha - visą laiką basomis, tai nieko baisaus mašinoms nenutinka. Šiandien žiūrint į šį vyrą nesinori patikėti, kad prieš šešerius metus jis kentėjo nuo sunkios depresijos. Anksčiau jis turėjo meniškų langų apvadų gamybos ir pardavimo verslą. Tačiau ar verslininkas jis prastas, ar pernelyg daug finansinių įsipareigojimų prisiėmė, tačiau vienu metu nuo viso to jį ėmė pykinti. Vimdė tiesiog prie staklių. Darbas stojo, bankas už skolas nusavino dirbtuvių įrangą, ir Juha tapo bedarbiu. “Visus tuos šešerius metus svajojau apie galimybę imtis kažko naujo, - pasakoja vyras. - Žmonės prastai supranta bedarbius. Dirbantieji svajoja apie atostogas. O tu sėdi ant sofos ir svajoji, kad tik būtų koks užsiėmimas“.
Iš vienos pusės galima teigti, jog niekas Juhai netrukdė atidaryti naują įmonę ar bent prisidurti kam nors suremontuojant langą. Tačiau praktiškai visa tai kone neįmanoma.„Mūsų socialinio aprūpinimo sistema puiki, tačiau labai paini. Jei sugalvočiau atidaryti naują įmonę, iš ekonominės pusės tai būtų savižudybė. Mat dar nespėjęs nieko uždirbti netekčiau visų pašalpų. Netgi tuo atveju, jei susirandi darbą dienai ar savaitei, išmokų negausi du mėnesius. Kaip tuomet išgyventi?“, - pasakoja vyras.
Tačiau dabar J.Jarvinenas imasi veiklos: jis įregistravo įmonę, kuri gamins suvenyrinius šamanų būgnelius. Be to, Juha nori išmėginti, kaip jam seksis kurti reklamas, skirtas transliuoti „Youtube“ kanalu vietos įmonėms.
„Turėjau eikvoti laiką pildydamas popierius, kad įrodyčiau, jog esu aktyvus. Kažkoks idiotiškas šou! Dabar to šou nebėra. Man grąžino žmogiškus jausmus ir žmogaus teises. Galiu daryti tai, ką noriu ir taip, kaip sugebu“, - apie gaunamas bazines pajamas kalba Juha.
Tanja iš Oulu visgi linksta padirbėti pardavimų telefonu skyriuje. Viso labo mėnesį, tačiau vardan to, kad įrodytų, jog ji išmano rinkodarą. „ Neatimamų bazinių pajamų sumanymas man suteikė jėgų. Man pasisekė, mane pasirinko.
Kritika ir profsąjungų nuomonė
Suomijoje bazinių pajamų idėja priešininkų sulaukė iš profsąjungų. „Tai ne taip efektyvu, pinigai paskirstomi labai mažam žmonių skaičiui. O žmonėms suteikus galimybę nedirbti, sumažėjęs užimtumas prives prie prasčiau surenkamų mokesčių. Vadinasi, bus mažiau lėšų socialinėms reikmėms“, - aiškina Ilkka Kaukorantas, Centrinės profsąjungų organizacijos, vienijančios milijoną žmonių, vyriausiasis ekonomistas. Jis įsitikinęs: šiandienos suomio motyvacija aiški - jei bus galimybė nedirbti, jis darbo atsisakys. Tą rodo ir ankstyvo išėjimo į pensiją statistika. Ekonominiai motyvai - dar ne viskas. Net jei atlyginimas iš esmės neduoda pajamų, vaikščioti į darbą privalu, kitaip neteksite subsidijų. Tai kompensuoja menką ekonominę motyvaciją. Bazinių pajamų sistemoje vienintelis motyvas - ekonominis. Vadinasi, tam, kad būtų išlaikytas aukštas užimtumo lygis, reikia didelio skirtumo tarp dirbančiųjų ir bedarbių gaunamų pajamų“.
Suomija baigė 2 metų eksperimentą atrinktiems bedarbiams mokėti fiksuotą pajamų sumą, nesvarbu, ar jie randa darbą, ar lieka namie. Autoriai sako, kad 2 tūkst. dalyvių gerovė pakilo, bet ne dėl to, kad jie daugiau dirbo, o dėl to, kad mažiau nervinosi.
Socialinės apsaugos ministras pripažįsta, kad šalies mastu tokia užtikrintų pajamų schema kol kas neįsivaizduojama, bet eksperimentą atidžiai sekė daugelis šalių.
Sini Marttinen kviečia į savo restoranėlį. Jį 36 metų informatikos specialistė atidarė Helsinkyje su dviem draugais, nes galėjo sau leisti eksperimentuoti. Praleidusi metus be darbo, ji buvo atrinkta tarp 2 tūkst. asmenų, kuriems vyriausybė kas mėnesį mokėjo ne bedarbio pašalpą, o 560 eurų, dirbi ar ne.
„Bazinių pajamų bandymas išties suteikė laisvės. Manau, didžiausias poveikis buvo psichologinis - idėja, kad dvejus metus turėsi 560 eurų per mėnesį saugumą, ir su tais pinigais ką nors galėsi nuveikti“, - pasakojo S. Marttinen.
Bet tokių kaip ji - nedaug. „Kiekvieną savaitę siuntinėjau prašymus visur. Per 4 mėnesius išsiunčiau 5200, bet nieko. Tačiau ji sako, kad jos gerovė per 2 metus pakilo - nebeliko streso nuolat pildant ataskaitas ir bijant, kad net laikinas darbas atims pašalpą.
Žurnalistas Tuomas Muraja per tuos 2 metus parašė 2 knygas - galėjo sau leisti ne pildyti formas ar lankyti kursus, o daryti, kas patinka. Anksčiau jis vengė imtis mažesnių darbų, nes paskui būtų tekę vėl prašyti bedarbio pašalpos.
Kelios šalys svarsto panašias schemas, bet turtingoji Šveicarija referendume ją atmetė, kaip pataikavimą veltėdžiams. Italijos populistų vyriausybė rengiasi netrukus mokėti „piliečio algą“ bedarbiams ir vargstantiems.
Vyriausybė iš pradžių tikėjosi schemą plėsti, bet ir aukštas nedarbas ėmė mažėti, ir kritikos padaugėjo, artėjant parlamento rinkimams.
Visuotinių bazinių pajamų eksperimentai pasaulyje
Suomių bandymas mokėti bazines pajamas - toli gražu ne pirmasis pasaulyje.1970-aisiais pinigai pradėti dalinti Kanados gyvenvietėje Dofine. Čia eksperimentas tęsėsi ketverius metus, rimtų pokyčių gyventojų požiūryje į darbą neatsirado, tačiau reikalai socialinėje srityje pasitaisė. Nors mokslininkai norėjo tęsti stebėjimus, tačiau pašalpų fondas išseko, o pasikeitusi valdžia intereso toliau mokėti bazines pajamas neparodė. Kelias panašias programas buvo paleidusios ir JAV. Prie didžiulės bazinių pajamų koncepcijos priėmimo slenksčio JAV buvo valdant prezidentui Richardui Nixonui. Tačiau po kelių skeptikų komentarų į kongresą patekęs radikalios reformos įstatymo projektas buvo pakeistas taip, kad nebedavė jokios naudos. Daugelio komentatorių nuomone, taip nutiko iš esmės dėl nerimo, jog vargšai nesugebės tinkamai pasinaudoti gautais pinigais, todėl jų gyvenimo sąlygos nepagerės.
Ilgiausiai trunkantis - pradėtas 2010-aisiais ir dar šiandien tebesitęsiantis - eksperimentas vyksta Kenijoje. Čia nustatytos bazinės pajamos - 22 doleriai per mėnesį - mokamos 26 tūkst. žmonių. Teigiama, jog bandymo rezultatai - akivaizdūs: padidėjusi nuosavybė, išaugusios pajamos iš dalykinės ar žemės ūkio veiklos, sumažėję badaujančiųjų ir prievartą šeimose patiriančiųjų skaičiai, bazines išmokas gaunančiųjų pagerėjusi psichinė sveikata. Kitoje Afrikos dalyje, Namibijoje, bazinių pajamų eksperimentas truko nuo 2008 m. sausio iki 2009 m. gruodžio. Čia irgi kalbėta apie teigiamus rezultatus. Tačiau šalies valdžia, anksčiau lyg ir išsakiusi norą visuotinėms bazinėms pajamoms, 2016 m. gegužę apie tai nustojo kalbėjusi.
tags: #suomijos #socialinis #eksperimentas