Ketvirčio Amžiaus Krizė: Priklausomybės, Iššūkiai ir Pagalba

Apie vidurinio amžiaus krizę esame girdėję. Depresija, meilužės ar meilužiai, rizikingi, vaikiški poelgiai, naujų potyrių ieškojimas… Tačiau ar girdėjote apie ketvirčio amžiaus krizę, užklumpančią apie 25-uosius gyvenimo metus? Sakysite, kokia dar krizė pačiame jėgų žydėjime?

Psichologė Miglė Remeikė apibrėžia: „Ketvirčio amžiaus krizę galima apibrėžti kaip nerimą dėl gyvenimo kokybės ir krypties, siekiant įsitvirtinti suaugusiųjų pasaulyje.

Psichologas Jeffrey Arnettas rašė apie 18-25 metų jaunus suaugusiuosius, kurie neskuba pradėti tradicinio suaugusiojo gyvenimo su šeima, vaikais, nuosavu būstu, karjera, o ieško savo vietos pasaulyje. Besiformuojantys suaugusieji jaučiasi kažkur tarp paauglystės ir suaugystės - jau yra atsakingi už save, bet dar nesijaučia suaugę. Taip pat šis amžius - galimybių, nestabilumo ir pokyčių metas.

Jaunuoliai iš tėvų namų išsikelia gyventi savarankiškai, studijuoja, keliauja, susiranda naujus darbus, formuoja santykius, bando suprasti, kas jiems patinka ir nepatinka, testuoja visuomenės ribas. Šiuo atveju krizę provokuoja gyvenimo permainos ir kaip atsakas į tas permainas kylančios neigiamos emocijos.

Jų gali kilti dėl aplinkos spaudimo, pavyzdžiui, šeima labai nori, kad jaunuolis rinktųsi tam tikrą specialybę universitete, nors pačiam jaunuoliui aišku, jog tai - ne jo kelias. Darbdavys gali kelti lūkestį, kad žmogus visada būtų labai produktyvus ir motyvuotas, nors realybėje visada būti produktyviam bei motyvuotam nėra įmanoma. Tačiau įtampa gali kilti ir iš vidaus, kai supranti, kad galimybių labai daug, o ko norisi - pačiam neaišku, arba tų norų neįmanoma greitai įgyvendinti.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti

Gali būti taip, kad kitų lūkesčiai tampa pačių jaunų žmonių lūkesčiais sau - turiu būti produktyvus, tik tada būsiu vertingas. Šiame gyvenimo tarpsnyje žmogus lyg ir išgyvena savo geriausius gyvenimo metus, bet, iš kitos pusės, turi pasiruošti suaugusiojo gyvenimui. Nenuostabu, kad turint tokius tikslus kyla įtampa, nes jie vienas kitam gali prieštarauti.

Pavyzdžiui, jei žinau, kuo noriu būti, bet šis darbas - menkai apmokamas. O gal noriu metus pakeliauti, pamatyti pasaulį, bet bijau praleisti karjeros galimybes? Taip pat šiuo metu jauni žmonės turi be galo daug pasirinkimų - gali studijuoti keliasdešimtyje skirtingų studijų programų. Kaip žinoti, kuri bus tinkamiausia? Gali gyventi daugelyje pasaulio šalių, bet kaip ją pasirinkti?

Iš kitos pusės, kai, rodos, viskas įmanoma, atsiranda didelis spaudimas, kad sėkmė priklauso tik nuo paties žmogaus, nors realybėje nebūtinai taip yra. Ypač socialinėse medijose galima susidaryti klaidingą įspūdį, kad gali turėti viską, ko nori, tereikia labai norėti ir pakankamai stengtis. Sekamiausi influenceriai nuolat keliauja po gražiausius pasaulio kampelius, plėtoja sėkmingus verslus. Stebint tokį gyvenimą neretai gali kilti pavydas ir kitų neigiamų emocijų. Net jei socialinėse medijose ir transliuojamos turinio kūrėjų nesėkmės, jos transliuojamos jau krizei praėjus, kai galima apie tai pasakyti ką nors pozityvaus.

Visuomenės spaudimas, palaikomas iškreipto tikrovės vaizdo socialiniuose tinkluose, kuria aplinką, kurioje lūkesčių kartelė jaunam žmogui keliama gerokai per aukštai. Profesinės aukštumos, nuolatinis tobulėjimas, materialinė gerovė, sėkmė asmeniniame gyvenime - visai normalu, jei to pasiekti nepavyksta arba nesinori“, - sako A.

Tačiau nepamirškime to, kad kartais šių tikslų įgyvendinimą apsunkina aplinkybės.

Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę nuo muzikos

Kaip jaunam suaugusiajam įveikti sunkumus galėtų padėti aplinka? Ketvirčio amžiaus krizę išgyvenančiam jaunuoliui labai svarbu jausti artimųjų, draugų palaikymą. Leiskite tokiam žmogui su jumis atvirai pasikalbėti ir nesumenkinkite jo problemų. Jei pats esate išgyvenęs ar šiuo metu išgyvenate ketvirčio amžiaus krizę, nebijokite pasidalinti savo patirtimis.

Jauno suaugusiojo tėvams gali būti sudėtinga atidžiai išklausyti savo atžalos išgyvenimus, nepuolant dalinti patarimų, tačiau siūlau susilaikyti, nebent tų patarimų prašo jūsų vaikas. Geriau padėkite savo palaikymu ir nekurkite papildomo spaudimo savo atžalai.

Jeigu matote, kad jūsų artimasis patiria depresijos simptomus ar stiprų nerimą, o gal ir panikos atakas, paskatinkite jį kreiptis pagalbos. Svarbu žinoti, kad psichologas gali padėti ne tik esant psichikos sveikatos sunkumams ar sutrikimams, bet ir atsidūrus krizinėse situacijose. Psichologo konsultacijose galima geriau pažinti save, išmokti reguliuoti savo emocijas, sulaukti palaikymo ir rasti jėgų išgyventi sudėtingas situacijas.

Psichologo ANTANO MOCKAUS teigimu, Lietuvoje vis dar menkai pažįstamas ir vertinamas žmogaus vidinis emocinis pasaulis, todėl ir jaunus žmones užklumpantys sunkumai nevertinami rimtai, manoma, kad jaunas žmogus su jam kylančiais iššūkiais turi susidoroti pats. „Visgi išbristi vienam kai kada gali būti per sunku - tai rodo ir psichikos sutrikimų statistika.

Tačiau vienas britų atliktas tyrimas duos jums stiprų atkirtį. Tyrimas nesikoncentravo į įvairaus amžiaus krizes, tačiau tyrinėjo vyrų ir moterų alkoholinių gėrimų vartojimo įpročius, susijusius su jų amžiumi ir gyvenimo patirtimi. Apie tyrimą buvo kalbama BMC Medicine žurnale.

Taip pat skaitykite: Kainų analizė

Kaip alkoholio vartojimo įpročiai keičiasi laikui bėgant ir koks kiekis alkoholio išgeriamas, buvo „matuojama“ pro kitų iki šiol atliktų tyrimų prizmę: surinkti net 174 tūkst. Tyrimo vadovė daktarė Annie Britton teigia, jog įžvalgos, kaip alkoholio vartojimo įpročiai keičiasi bėgant individo metams, yra svarbūs, norint identifikuoti rizikos grupes.

Be to, kad abiejų lyčių atstovai, turintys apie 25 metus, nevengia didoko alkoholio kiekio savaitgalio vakarais, išsiaiškinta ir tai, kad reguliariausi gėrėjai - 30 ar 40 metų sulaukę vyrai, nevengiantys stikliuką pakelti ar bokalą išlenkti kasdien. Nustebino ir tai, kad paaugliai alkoholį vartojo ne taip dažnai, kaip tikėtasi ir bijota.

Alkoholizmo problema yra rimta ir didelę žalą žmogui bei visuomenei daranti problema. Priešlaikinis smegenų senėjimas ir pažeidimas, širdies, kepenų, kasos ir imuninės sistemos silpnėjimas ir net vėžio išsivystymas - tik dalis negerumų, kuriuos sukelia šie „velnio lašai“.

Azartiniai lošimai, lažybos ir nauji kompiuteriniai žaidimai, turintys azartinių lošimų požymių, tampa masiniu laisvalaikio leidimo būdu. Priklausomybė gali sukelti įvairių socialinių ir psichologinių problemų ne tik lošiančiajam, bet ir jo artimiesiems.

Lošimų ribojimo priemonės Lietuvoje:

Nuo 2010 m. inicijavus projektą „Nebenoriu lošti“, Lošimų priežiūros tarnybos specialistai teikia konsultacijas probleminio lošimo klausimais.

2017 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Azartinių lošimų įstatymo pataisai, savanoriška prašymų dėl savęs apribojimo nuo lošimų programa įgijo teisinį pagrindą, įsigaliojo Apribojusių savo teisę lošti asmenų registras, o visiems be išimties Lietuvoje registruotiems lošimų organizatoriams nustatyta pareiga užtikrinti, kad tokie asmenys nepatektų į lošimų organizavimo vietas ir negalėtų lošti nuotoliniu būdu.

Iki 2020 m. birželio 16 d. yra pateikti 13 875 tokie prašymai.

Priklausomybė lyg nuo... narkotikų Priklausomybė nuo mylimojo panaši į bet kokią kitą priklausomybę, kad ir nuo narkotikų. Kol žmogus nėra vartojęs narkotikų, jis gyvena normalų gyvenimą, kuriuo yra daugmaž patenkintas. Jei susigundo paragauti, pirmą, antrą kartą patiria malonumą, tiesiog euforiją. Tačiau tokiam pat malonumui vėl pajusti narkotikų reikia daugiau. Galų gale organizmas taip pripranta, kad net ir didžiausia dozė nebesukelia euforijos, o narkotiko reikia tam, kad žmogus išvengtų abstinencijos sukeliamų kančių.

O kaipgi dėl santykių? Iki susitikdamas savo meilę žmogus gyvena įvairiapusį gyvenimą, turi draugų ir pomėgių, yra savo gyvenimu patenkintas. Ir staiga įsimyli! Užplūsta tokia laimė, lyg skraidytų padebesiais. Nemato jokių mylimojo trūkumų. Džiaugiasi žvilgsniu, prisilietimu. Palaipsniui pirmasis svaigulys praeina. Išryškėja, kad tai, kas atrodė idealu, turi trūkumų. Tai pradeda erzinti, o gerosios mylimojo savybės atrodo savaime suprantamas dalykas, dėl kurio neverta džiūgauti. Jokios euforijos nebelieka. Prasideda barniai, bandoma aiškintis santykius. Nebelieka džiaugsmo būti drauge, tačiau ir nutraukti santykių nesiryžtama, nes gyvenimas mylimojo žmogaus atrodo neįmanomas. O jei išsiskiriama, prasideda tikros abstinencijos kančios: apima depresija, nebedomina nei draugai, nei darbas, nebekelia susižavėjimo tai, kas anksčiau įkvėpdavo.

Meilė? Ne, tai parazitavimas! Priklausomi žmonės taip stengiasi būti mylimi, kad jiems nebelieka jėgų patiems mylėti. Lyg jų sieloje būtų bedugnė, kurios neįmanoma užpildyti. Jie nesijaučia asmenybės patys savaime, suvokia save tik per santykį su kitais. Dažnai jie sako: „Kai mylimojo nėra su manimi, nesijaučiu visaverte asmenybe.“ Bet kitu žmogumi neįmanoma užpildyti savo vidinės tuštumos. Jei liaujamasi tobulinti vidinį pasaulį, jei sudievinamas kitas žmogus, jei jam besąlygiškai tarnaujama, prarandama vidinė laisvė. Visą esybę užpildo kito žmogaus pasaulis, todėl nebelieka erdvės vystytis asmenybei.

Sakoma: „Aš gyvenu tik dėl jo“, „Atiduodu jam viską“, bet negalvojama, kad kitam žmogui tokios aukos nereikia, kad ji netenkina mylimojo dvasinių poreikių. Išsiskyrimo skausmo apimti žmonės dažniausiai nebemato gyvenimo prasmės ir net galvoja apie savižudybę: „Negaliu be jo gyventi, juk aš taip jį myliu...“ Amerikiečių psichologas Morganas Scottas Peckas teigia, kad tai visai ne meilė. Tai parazitavimas. Jeigu išgyvenimui reikia kito, vadinasi, žmogus gyvena parazituodamas - lyg liana, apsivijusi šakomis kito medžio kamieną, suleidusi šaknis į jį ir siurbianti iš jo gyvybinę energiją, nes savo šaknimis žemės nesiekia. Tai ne meilė, tai išgyvenimo būtinybė be pasirinkimo laisvės.

Priklausomybės pagrindas - egoizmas Labai dažnai psichologinė priklausomybė palaikoma meile. Iš tiesų tai skirtingi dalykai. Visų pirma meilė atneša džiaugsmą, o priklausomybė - kančias, geriausiu atveju - skaudų, kankinamą, trumpalaikį malonumą, panašų į narkomano pasitenkinimą. Priklausomybę reikia skirti nuo poreikio būti kartu, jaustis mylimam. Net ir stipriausiai asmenybei reikia žmogaus, kuriam ji rūpėtų, kuris lauktų, priglaustų, pasirūpintų, tačiau paprastai šie jausmai nėra dominuojantys, nėra išgyvenimo sąlyga.

Priklausomybės pagrindas visuomet yra egoizmas, net jei akivaizdžiai to ir nesimato. Štai moteris, kuri, atrodytų, pasiaukojamai myli savo vyrą. Viską daro, kad jo buitis būtų patogi, dėl jo karjeros ir pasiekimų aukoja savo pačios pomėgius, atrodo, ištirpsta jo gyvenime. Koks čia egoizmas? Priklausoma moteris aukojasi savo vyrui ne šiaip sau, sąmoningai ar ne, ji tikisi gauti ką nors mainais. Gal tokio pat vyro pasiaukojimo, gal dėkingumo, o gal jo kaltės jausmo. Visiškai atsiduodama jam, ji aukojasi ne tam, kad vyrui būtų gerai. Ji siekia, kad būtų gerai jai pačiai! Juk ji visada geriau už jį žino, ko jam reikia, ji gyvena jo gyvenimą, užuot gyvenusi savąjį, ji tiesiog užima jo sielą... Galbūt todėl, kad gyvendama savo gyvenimą jaučiasi nejaukiai.

Kai žmogus tikrai mylimas, nesistengiama „įsitaisyti“ jo sieloje, užpildyti ją. Mylimąjį siekiama pažinti. Jei aukojamasi, tai nelaukiama, kad už tai bus atsimokėta. Viskas daroma dėl mylimojo laimės. Nuo meilės priklausomas žmogus siekia gauti, o ne duoti. Jo jausmas veda į spąstus ir galų gale sužlugdo santykius, o ne juos sustiprina. Tikra meilė yra visa kas kita. Mylintys du žmonės galėtų gyventi vienas be kito, tačiau renkasi būti kartu. Gali pasirodyti paradoksalu, tačiau išgyvenama lengviau, kai nutrūksta santykiai su tuo, kurį žmogus myli, nei su tuo, nuo kurio yra priklausomas. Juk mylėdami linkime laimės. Tegul jam būna gerai, net jeigu ir be manęs...

Kaip išsigydyti nuo psichologinės priklausomybės?

• Pripažinti realybę. Reikėtų ramiai apgalvoti, kokia yra tikroji situacija, o ne kaip toje situacijoje jaučiamasi.
• Įvertinti savo partnerį lyg iš šalies. Kokie jo poelgiai, kokie jų motyvai? Kokie mylimojo privalumai ir trūkumai? Iš meilės žmogus neturi tapti aklas, o matydamas partnerį turint neigiamų bruožų tikro jausmo neišsižadės.
• Stengtis nepasiduoti neapykantai, jei mylimasis palieka. Priklausomiems žmonėms tai pasitaiko labai dažnai - iš aistringos meilės tiesiai į aistringą neapykantą. Tai rodo negebėjimą valdyti emocijų. Juk jei iš tiesų žmogus mylimas, nepradedama jo nekęsti, kad ir kaip tai būtų patogu. Neapykanta niekur neveda, tik graužia iš vidaus.
• Rašyti dienoraštį. Suvaldyti emocijas gali padėti rašomas protingo žmogaus ir jausmingo žmogaus dialogas. Protingasis „aš“ turėtų užduoti klausimus jausmingajam. „Ar yra požymių, kad palikęs partneris sugrįš?“ - „Nėra...“ - „Tai kodėl elgiuosi taip, lyg kasdien jo laukčiau? Kodėl beveik visą laiką tik apie jį galvoju?“ Apmąstyti atsakymus į tokius klausimus labai vertinga.
• Pažvelgti į situaciją lyg iš šalies. Kokių klaidų daroma? Kaip jaučiasi jis?
• Atleisti. Tol, kol neatleidžiama, partnerius sieja nuoskaudos.

Taip pat, be jau minėtų priklausomybių, egzistuoja ir kitos, kartais sunkiai pastebimos: ledo kramtymas, deginimasis saulėje, sportavimas.

Ledo kramtymas yra gurgždantis įprotis, kuris gali reikšti geležies trūkumą organizme - anemiją. Nepažabojamas įprotis kramtyti ir vartoti daug ledukų vadinamas pagofagija. Tai pikacizmo - potraukio valgyti paprastai nevalgomus ir jokios maistinės vertės neturinčius dalykus - forma.

Jungtinių Valstijų Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenimis, priklausomybę nuo ledukų jaučia apie 2 proc. amerikiečių vyrų nuo 18 metų bei 16 proc. moterų nuo 16 iki 19 metų. Norint atsikratyti įpročio kramtyti ledukus dažnai tereikia pradėti gydyti anemiją, nors kai kurių žmonių atveju toks užkandžiavimas gali būti susijęs su vystymosi sutrikimais, obsesiniu - kompulsiniu sutrikimu ar pernelyg dideliu stresu.

Deginimasis saulėje Natūralus pasitenkinimo jausmas, užplūstantis po dienos, praleistos paplūdimyje, taip pat gali sukelti priklausomybę. Vienas Teksaso universiteto medicininio padalinio Galvestone atliktas tyrimas, 2005 metų rugpjūtį paskelbtas žurnale „Archives of Dermatology“, parodė, kad net 50 proc. paplūdimio mėgėjų galima laikyti priklausomais nuo įdegio, o 26 proc. saulės mylėtojų gali turėti sutrikimų, susijusių su priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimu.

Deginimasis - ar paplūdimyje, ar soliariume - yra pavojingas, nes sukelia odos vėžį. Nepaisant to, kai kurie žmonės negali jo atsisakyti. Kai ant mūsų odos patenka ultravioletiniai spinduliai, mūsų organizmas pradeda gaminti endorfinus, pagerinančius mūsų nuotaiką. Veik Foresto universiteto Baptistų medicinos centro tyrėjai nustatė, kad dažnai besideginantys žmonės (kurie kaitinasi saulėje nuo 8 iki 15 kartų per mėnesį) patiria psichologinius abstinencijos simptomus, kai negauna nuotaiką keliančių medžiagų. Tarp tokių abstinencijos simptomų yra galvos sukimasis ir pykinimas - panašūs požymiai, kuriuos patiria ir alkoholio ar narkotikų vartojimą nutraukęs asmuo.

Sportavimas Daugeliui iš mūsų, mėgstantiems drybsoti ant sofos prieš televizorių, priklausomybė nuo sporto atrodytų neįmanomas dalykas. Daug kam būna sunku prisiversti pasportuoti bent pusvalandį per dieną kelis kartus per savaitę. Kaip kažkas galėtų kasdien sportui skirti valandų valandas?!

Tačiau priklausomybę nuo sporto jaučiantys žmonės sportui skiria visą savo dėmesį ir tai daro santykių su artimaisiais, darbo (arba mokyklos) ar net savo sveikatos sąskaita. Potraukis sportuoti kyla iš kontrolės poreikio ir daug žmonių, kurie yra priklausomi nuo sporto, yra apsėsti kalorijų skaičiavimu ir lieknėjimu. Jie gali sportuoti vieni, pagal tokį patį grafiką, daugiau kaip dvi valandas per dieną, praleisti darbą, kad galėtų pasportuoti, arba sportuoti, kol gaus traumą (ir sportuoti toliau, nepaisydami traumos). Duomenys rodo, kad 10 proc. profesionalių bėgikų ir 10 proc. kultūristų jaučia priklausomybę nuo sporto.

tags: #kampo #priklausomybe #nuo #ketvirco