Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija teigia, kad „socialinis darbas yra praktinė profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, puoselėjanti socialinę sanglaudą, stiprinanti žmonių gebėjimą savarankiškai veikti visuomenėje ir juos išlaisvinti.“ Socialinio teisingumo, žmogaus teisių ir pagarbos įvairovei principai yra svarbiausi socialiniame darbe. Taigi socialinis darbas šiuolaikinėje visuomenėje atlieka svarbų vaidmenį kuriant išvystytą ir teisinę valstybę. Socialinis darbas sąveikauja su daugeliu socialinių ir humanitarinių mokslų, tokių kaip sociologija, psichologija, filosofija ir kt., ir remiasi jų koncepcijomis. Socialinis darbuotojas turėtų gerai išmanyti daugelio disciplinų teorinius pagrindus, nes tai padeda suteikti reikiamą pagalbą ir paramą.
Cholostova patvirtina, kad “socialinis darbas - tai tikslinga veikla visuomenėje, kuria siekiama suteikti pagalbą ir paramą įvairių kategorijų žmonėms, atsidūrusiems sunkioje gyvenimo situacijoje.” Socialinio teikiamų paslaugų kokybė visiškai priklauso nuo darbuotojo asmenybės, jo atsakomybės, padorumo ir jautrumo. Nėra lengva pelnyti žmonių pasitikėjimą, tačiau tai būtina dirbant tokį darbą. Bet tuo tarpu tai ir yra tikras socialinio darbuotojo profesijos privalumas ir jos prestižas. Socialinius darbuotojus galima vadinti nematomais priešakinės linijos darbuotojais, nes dažnai visuomenė negirdi apie jų darbo rezultatus. Tačiau jie dirba ne dėl to, kad jų darbas būtų įvertintas. Socialinius darbuotojus skatina didžiulis troškimas padėti žmonėms.
Socialiniai darbuotojai metų metus tobulina savo bendravimo, įtikinėjimo ir empatijos įgūdžius, nuolat seka pokyčius, nes ateinant į darbą supranta, kad jie turi gebėti suteikti pirmąją pagalbą, prisiimti atsakomybę už sudėtingų sprendimų priėmimą, mokėti klausyti ir išklausyti, atrasti individualų požiūrį ir sprendimo būdus, bei būti gerais psichologais. Turime pripažinti, kad socialinis darbas yra psichologiškai ir fiziškai sunki profesija, nes socialiniai darbuotojai susiduria su liūdnais ir sudėtingais žmogaus gyvenimo aspektais. Socialinio darbuotojo darbas gali tapti gyvenimo būdu tiems, kurie yra pasirengę nesavanaudiškai dirbti žmonėms, kurie negali likti be pagalbos. Galime daryti išvadą, kad socialinio darbuotojo profesija yra ne tik profesija, bet pašaukimas.
Socialiniam darbuotojui tenka dirbti su sunkiausia ir trapiausia materija - individais. Ne kiekvienas gali pajusti kito žmogaus vidinį pasaulį, jį suprasti, ne kiekvienas geba įsigilinti į konkrečias žmogaus problemas ir rasti būdus, kaip jas išspręsti.
Socialinio darbo kilmė ir teorinis pagrindas
Šiame straipsnyje aptarsime socialinio darbo įgūdžius ir sritis Lietuvoje, pabrėždami profesinio pasirengimo svarbą ir bendradarbiavimo būtinybę. Socialinio darbo profesija Lietuvoje turi istoriją, kurioje akcentuojamas profesinis pasirengimas ir etika. Socialiniai darbuotojai Lietuvoje rengiasi aukštosios mokyklos įstaigose, kuriose formuojami jų teoriniai pagrindai, įgūdžiai ir vertybės. Tačiau praktiniai įgūdžiai kartais būna sunkiai pritaikomi į realias scenarijas, todėl profesinis pasirengimas yra itin svarbus.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo apibrėžimas
Šiuolaikinės socialinės praktikos esmę ir turinį tinkamai atskleidžia socialinio darbo praktikos istorinio pagrindo supratimas. Iki 1920 m. dėmesio centre buvo mokslinė filantropija ir socialinės situacijos studija, o vėliau daugiau rūpintasi vertybėmis ir prasme kaip individualia patirtimi. Po 1975 m. toliau nagrinėjama socialinio darbo bendrosios praktikos konceptualizacija. Santykis profesinių ir pagalbos kokybė laikomas neatsiejama veiksmų dalimi. Pastebima tendencija specializacijai, domėjimasis tarptautine socialinio darbuotojo praktika ir kultūrų pažinimas praturtina praktiką.
Socialinis darbas yra kintanti ir tobulėjanti profesija, kurios teorinį paveldą sudaro žinios, požiūriai, modeliai, pagalbos metodai ir jų taikymo būdai, patirtis, įgyta iš kitų pagalbos situacijų, vertybių sistema. Visos profesinės veiklos ašis - socialinio darbo praktika (L. C. Johnson 2003).
Socialinio darbo įgūdžiai, kompetencijos ir etikos pagrindai
Socialinėje pagalbos sistemoje ryškūs trys esminiai elementai: nustatyti problemą, identifikuoti ją ir teikti reikiamą pagalbą, bei padėti išvengti problemų ateityje. Individualią pagalbą teikia asmeniškai individui. I. Ąienė (1995) išskiria visuomeninę socialinę pagalbą kaip procesą, kuriame individai, jų grupės ar institucijos jungiasi bendram darbui socialinės gerovės normalizavimo tikslams pasiekti.
Profesinė kvalifikacija Lietuvoje įgyjama užbaigus Socialinio darbuotojo profesinį rengimą pagal standartą. Socialiniai darbuotojai vadovaujasi Lietuvos socialinio darbuotojo etikos kodeksu (1998) ir Socialinio darbo etikos normomis ir principais (1994). Socialinio darbo įgūdžiai ir kompetencijos įrodinėjamos per formalias pažymas ir praktinį įvertinimą. Kompetencija apima techninę, socialinę ir strateginę (planavimo) dalis, kurios together lemia gebėjimą atlikti profesionalias funkcijas.
Socialinio darbo metodai ir praktika
Socialinio darbo metodai yra įvairūs: ekonominiai, juridiniai, politiniai, socialiniai-psichologiniai, medicininiai-socialiniai, administraciniai, vadybiniai ir ergonominiai, taip pat atsiranda specifiniai metodai. Praktika grindžiama sistemine teorija ir etikos kodeksais, kurie suteikia vertybinį pagrindą. Profesionalus socialinis darbas turi būti grindžiamas žinių bagažu ir vertybių sistema, išreiškiama per įgūdžių rinkinį. Pagrindiniai praktikos elementai: įvertinimas, santykiai, žmogus situacijoje, procesas ir intervencija. Šios sąvokos apibrėžia bendrą socialinio darbo praktiką, nepriklausomai nuo taikomos problemos ar įsitraukimo lygio.
Taip pat skaitykite: sužinokite, kokie yra socialinio darbo grupėje tikslai
Socialinis worker turi inicijuoti pokyčius per savo įgūdžius ir gebėjimus: nustatyti socialinio funkcionavimo problemas ir poreikius; pritaikyti žinias, profesines vertybes, sprendimo procesą ir kūrybiškumą; reikšti poveikį klientų poreikiams ir sprendimų priėmimui; siekti, kad pokyčiai tenkintų visų šalių poreikius. Rezultatas gali būti nauji santykiai ir esamų santykių pokyčiai.
Vaidmenys, funkcijos ir bendradarbiavimas
Socialinis darbuotojas kaip paslaugų teikėjas atlieka įvairius profesinius vaidmenis, kuriuos sudaro skirtingos funkcijos. Pagrindinis jo vaidmuo yra tarpininkavimas tarp kliento ir socialinių institucijų, sprendžiant problemas. Grupavimai gali būti įvairūs: diagnostinė, konsultavimo, informavimo, organizacinė, socialinių paslaugų planavimo, socialinių programų rengimo, pajamų testavimo, tarpininkavimo, prevencinė, šviečiamoji, tiesioginio paslaugų teikimo, vadybos, profesinės veiklos tobulinimo.
Taip pat svarbu bendradarbiavimas socialiniame darbe. Bendradarbiavimas yra procedūra, kur bendros veiklos sritys nustato specifiką, o institucijos ir darbuotojai derina veiksmų planą. Bendradarbiavimas leidžia įgyvendinti socialinę pagalbą žmogui ar šeimai, atsižvelgiant į jų interesus ir teises. Europos ir Lietuvos teisės aktai pabrėžia bendradarbiavimo principą kaip pagrindinį socialinių paslaugų teikimo procesą.
Koalicijos, dvi ar daugiau organizacijų susivienijimas siekti bendro tikslo, yra svarbos ir efektyvumo garantas. Viena organizacija be partnerių dažnai negali įgyvendinti visų tikslų. Socialinio darbo profesionalumas ir paslaugų kokybė priklauso nuo efektyvaus bendradarbiavimo su įvairiomis institucijomis ir sektorių partneriais. Postindustrinės visuomenės tendencijos pabrėžia komandines darbas ir koordinaciją, o ne tik hierarchinį valdymą.
Koordinuojant veiklą svarbu dalykų žinojimas apie kitų institucijų veiklą, kad būtų išvengta pasikartojimų ar paslaugų nebuvimo. Bendradarbiavimas suteikia darbuotojams patirtį, informaciją ir atsakomybės paskirstymą. Netiesiogiai tai skatina tarpusavio palaikymą ir užtikrina, kad klientai gautų visapusišką pagalbą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Situacijų įvairovė ir profesinis pasirinkimas
Socialinio darbo praktikoje dirbama su įvairiomis klientų grupėmis - vaikais, suaugusiaisiais, senyvo amžiaus asmenimis ir šeimomis. Darbas reikalauja atsakomybės ir gebėjimo prisitaikyti prie sudėtingų situacijų, o profesinės veiklos tikslas - užtikrinti socialinę gerovę ir teisingumą. Socialinis darbas yra ne tik profesija - tai pašaukimas, kuris įgalina žmones gerinti savo gyvenimą ir įtraukti į visuomenę.
Socialiniai darbuotojai Lietuvoje turi būti pasirengę dirbti su žmonėmis, kurių vidinis pasaulis ir patirties sunkumo lygiai reikalauja empatijos ir gebėjimo atjausti. Jie turi nuolat tobulinti savo bendravimo įgūdžius, mokėti klausyti ir suprasti individualias situacijas, įvertinti poreikius ir taikyti tinkamus intervencijos metodus.
Profesinio rengimo institucijose formuojamos vertybinės orientacijos bei įgytos žinios ir įgūdžiai, kurie fiksuojami profesine kvalifikacija. Socialinio darbo studijų programos tikslas - užtikrinti, kad socialinis darbuotojas būtų pasirengęs tinkamai įvertinti klientų poreikius, veikti etikos normų ribose ir užtikrinti klientų teises bei orumą. Akcentuojama, kad bendradarbiavimas ir tarpusavio pasitikėjimas - esminiai veiksniai siekiant sėkmingos pagalbos teikimo praktikos.
tags: #socialinio #darbo #pagrindiniai