Šio straipsnio tikslas yra aptarti sąvokas, kurios pradedamos vartoti lietuviškajame sociologijos diskurse. Deviacija ir socialinė kontrolė yra tarpusavyje glaudžiai susijusios sąvokos. Pirmoji iš jų yra ideologiškai ir stereotipiškai angažuota ir diskriminuojanti, o antroji dėl savo abstraktumo yra vartojama tik instrumentiškai kaip veiksnys, užtikrinantis teisinę ir normatyvinę elgesio kontrolę.
Kas yra deviantinis elgesys?
Deviantinis elgesys, arba socialinė deviacija, yra nukrypimas nuo visuomenei arba kuriai nors socialinei grupei priimtino elgesio. Pasak V. Pruskaus, tai elgesys, laikomas netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. I. Leliūgienė šią sąvoką apibrėžia šiek tiek plačiau: "paaugliai, kurių elgesys neatitinka normos ir skiriasi nuo visuomenėje priimtų taisyklių, normų, vadinamas SUNKIU arba SUNKIAI AUKLĖJAMU". "Sunkiai auklėjamo" paauglio elgesys, veikla, nepaisanti jokių visuomenėje priimtų bei nustatytų normų bei taisyklių, mokslinėje literatūroje apibūdinama DEVIACIJOS sąvoka.
Prof. A. V. I.Luobikienės pateikta apibrėžtis šiek tiek skiriasi: deviacija - tai elgesys, vertinamas kaip nukrypimas nuo visuotinai priimtinų (grupinių) normų, kurių pažeidėjai yra gydomi, taisomas jų elgesys, taip pat jie gali būti izuoliuojami arba baudžiami. Taigi svarbu paminėti, kad deviantinio elgesio samprata ir analizė priklauso nuo to, kaip konkreti visuomenė suvokia socialinę kontrolę ir jos efektyvumą. Tai, kas vienoje kultūroje ar bendruomenėje laikoma deviantiniu elgesiu (pavyzdžiui, homoseksualumas ar narkotikų vartojimas), kitoje gali būti vertinama kaip normalus elgesys.
Deviacijos teorijos ir istorinis kontekstas
E. Durkheim’as deviaciją vertina kaip normalų, visada egzistuojantį reiškinį. Šis reiškinys nustato ribas tarp gėrio ir blogio, didina visuomenės solidarumą, sudaro sąlygas individui ir visuomenei keistis. E. Durkheim’as įvedė anomijos, apibūdinančios visuomenės vertybinės sistemos destabilizaciją; anomija atsiranda, kai individas suvokia, jog ko nors pasiekti teisėtomis priemonėmis neįmanoma. Tai iššaukia deviacinį elgesį.
Pagal pozityvistinės sociologijos ir kriminologijos tradiciją, deviantinis elgesys aiškinamas kaip anomijos (É. Durkheimas, R. K. Mertonas) arba netinkamos socializacijos (T. Parsonsas) rezultatas. Normos-tikslai ir normos-priemonės (R. Merton) bei nusikalstamos karjeros pasirinkimas ir adaptacijos tipas (R. Cloward ir L. Ohlin) yra pavyzdžiai teorinių paaiškinimų sudėtinėms priežastims ir mechanizmams.
Taip pat skaitykite: Socialinės Reabilitacijos Sistema
Deviacinio elgesio priežasčių iki XVII a ieškota individo biologinėje ir fiziologinėje prigimtyje. XVIII - XIX a įsivyravo biologinės fiziologinės deviantinio elgesio kilmės aiškinimo tendencijos: tyrinėta žmogaus kaukolės forma, ieškota sąsajų tarp kalinių kūno sandaros ir jų deviantinio elgesio. XX a vyravo psichologiniai biologiniai socialinės deviacijos prigimties aiškinimai. Genetiniais tyrinėjimais bandyta aiškinti žmonių agresyvumą ir kt. Čikagos mokykla (1920 m.) įvedė socialinį faktorių, tiriant deviantinę socialinių subjektų elgseną. Tirdamas socialinės aplinkos poveikį G. Simmelis nustatė, kad daugiabučių namų rajonuose šizofrenijos atvejai dažnesni nei nuosavų namų rajonuose.
Veiksnių grupės, lemiančios deviaciją
- Biologiniai veiksniai:
nepalankūs fiziologiniai bei anatominiai paauglio organizmo pokyčiai, kurie trukdo sėkmingai jaunuolio socialiniai adaptacijai. Biologiniams veiksniams priskiriami tokie veiksniai kaip: genetiniai, kurie yra paveldimi. Tai gali būti intelektualiniai vystymosi sutrikimai, klausos, regos defektai, nervinės sistemos pažeidimai. Pastaruosius sutrikimus vaikai įgyja dar motinai esant nėščiai tais atvejais, kai motina nėštumo metu nepakankamai gerai bei teisingai maitinosi, kai vartojo alkoholinius gėrimus, vaistus, rūkė.
- Psichologiniai veiksniai:
tai įvairių psichopatologijų ar tam tikrų charakterio bruožų akcentuacijų buvimas. Kiekviename vaiko raidos etape formuojasi tam tikri psichikos, charakterio, asmenybės bruožai, savybės. Paauglystės laikotarpiu yra išskiriami du psichikos vystimosi procesai: arba jaunuolio atitolimas nuo tos socialinės aplinkos, kur jis auga, arba priartėjimas. Jeigu paauglys šeimoje jaučia tėvų meilės, šilumos, dėmesio stoka, tai jo atitolimas tokiu atveju bus kaip apsauginė reakcija.
- Socialiniai - pedagoginiai veiksniai:
atsiranda kaip mokyklinio, šeimyninio ar visuomeninio ugdymo proceso defektų padariniai. Pasak N. Janušaitienės (1987), deviantinis elgesys iš dalies yra vaikų pedagoginio apleistumo rezultatas, t.y., kai vaikai yra nepakankamai arba neteisingai auklėjami šeimoje bei mokykloje (pedagogiškai apleisti), tuomet jie tampa nepajėgūs atlikti naujus socialiai vertingus reikalavimus, kuriuos kelia visuomenė bei mokykla.
- Moraliniai - etiniai veiksniai:
pasireiškia žemu šiuolaikinės visuomenės moraliniu-doroviniu lygiu, deformuota vertybių sistema, kurios vertybių skalėje pirmiausia atsidūrė materialiniai dalykai, o dvasiniai prarado savo vertę.
Taip pat skaitykite: Socialinė kontrolė: esmė ir formos
Paauglių deviantinis elgesys
Paauglystės amžius laikomas rizikos amžiumi. Tada labai sparčiai pradeda formuotis asmenybė. Čia pravartu prisiminti ir anatominius - fiziologinius, psichologinius reiškinius, vykstančius paauglio organizme. Paauglystės laikotarpiu stipriai pasikeičia gyvenimo samprata, socialinis vaidmuo. Paauglys turi prisiimti naują visuomeninį statusą, padėtį bendruomenėje.
Paaugliams būdingos reakcijos kaip protestas, atsisakinėjimai yra nedarnių šeimos narių tarpusavio santykių rezultatas. Tais atvejais, kai paauglio vertybių sistema yra nesusiformavusi ar susiformavusi „ydingai", jo interesų ratas tampa ribotas, apsiribojantis asmeninis materialinis naudos ieškojimu. Paauglių egocentrizmas bei kritiškas, dažnai priešiškas jų požiūris į vyraujančias normas, taisykles bei kito asmens teises, dažnai sukelia „neigiamos lyderystės" reiškinį. Tada formuojasi asocialios paauglių grupės ar grupuotės, kurių veikla dažnai tampa net kriminaline.
Paauglystėje vyksta laikinas vaiko psichologinis nutolimas nuo šeimos ir mokyklos, o bendraamžių daroma įtaka žymiai padidėja. Jaunas žmogus turi pasirinkti formalią bei neformalią grupes, kurioms jis priklausys. Pirmenybę paauglys suteikia tai grupei, kurioje jis jaučiasi geriausiai. Tokia grupe gali tapti sporto klubas, koks nors meno kolektyvas, bet ja taip pat gali tapti ir bendraamžių grupė, kurią siejanti veikla bus rūkymas, alkoholio vartojimas ar net narkotikai.
Nusikalstamumas kaip deviacijos forma
Nusikalstamumas yra viena iš kraštutinių deviantinio elgesio formų. Kriminologai sako, jog nusikaltimai pasiskirto į tam tikras grupes bei individus. Pavyzdžiui vyrai yra žymiai dažniau linkę nusikalsti negu moterys dėl įgimtų savybių.
Pastaruoju metu Lietuvoje yra susidariusi gana sudėtinga kriminogeninė padėtis. Pagrindinėmis nepilnamečių ir jaunimo nusikalstamumo priežastimis specialistai laiko šiuos socialinius veiksnius: jaunimo bedarbystė, paauglių neužimtumas, neužtikrintumas dėl ateities, nepasitenkinimas valdžios institucijomis. Socialiniai veiksniai, tokie kaip žemas visuomenės moralinis-dorovinis lygis ir deformuota vertybių sistema, taip pat prisideda prie nusikalstamumo augimo.
Taip pat skaitykite: deviacijos samprata per taisyklių kūrimo teorijos prizmę
Temos, susijusios su nusikalstamumu šiuolaikiniame diskurse, apima: nusikaltimų aukas ir kaltininkus, lytį ir nusikaltimą, nusikaltimus prieš homoseksualus, narkotikų prekybą, organizuotą nusikalstamumą, elektroninius nusikaltimus. Subkultūrų teorijos, socialinių normų struktūros teorijos, socialinio konflikto teorijos aiškina skirtingus nusikalstamumo aspektus.
Prevencija ir socialinės priemonės
Pagrindinė kovos su nepilnamečių nusikalstamumu kryptis - visapusiškas jos prevencijos sistemos veiksmingumo didinimas. Žinant pagrindines deviantinės asmenybės formavimosi priežastis, svarbiausias daromas auklėjimo klaidas, galima tinkamai pritaikyti prevencinę veiklą.
Taikant prevenciją, yra itin svarbus socialinių įgūdžių ugdymas, kurių turėjimas leidžia išvengti įvairių deviantinio elgesio apraiškų. Jų ugdymas ypač svarbus jau pačiame ankstyvajame vaiko amžiuje, siekiant išvengti įvairių deviacijos apraiškų tolesniame asmens elgesyje. Svarbu užtikrinti, kad vaikai būtų tinkamai auklėjami šeimoje ir mokykloje, kad jų socializacija būtų sėkminga ir kad jie turėtų galimybę įgyti socialinių įgūdžių, reikalingų darniam įsiliejimui į visuomenę.
Socialinė kontrolė: samprata ir kryptys
Žmogaus socializacijos procesas vyksta nuo mažens: socialinio elgesio taisykles skiepija tėvai, mokykla, žiniasklaida ir t.t. Savikontrolė remiasi vidinėmis nuostatomis. Visuomenėje egzistuoja ir išorinė socialinė kontrolė.
Prof. A. V. Matulionis akcentuoja socialinės kontrolės būtinybės problemą, nes reikia palaikyti tvarką ir užtikrinti stabilumą. Socialinė kontrolė turi dvi kryptis: viena - tolerancijos, kita - draudimo. Deviacinis kai kurių visuomenės narių elgesys sąlygoja socialinės kontrolės būtinybę. Pagrindinės kontrolės kryptys: vidinė ir išorinė. Efektyviausia yra vidinė žmogaus savikontrolė. Kiekvienas visuomenės narys suvokia ir jaučia pilietinio sąmoningumo nuostatą: privalau elgtis pagal visuomenės taisykles, nepažeisti kitų žmonių teisių, jausti atsakomybę už savo veiksmus.
Jau minėjau, kad yra dvi skirtingos socialinės kontrolės sampratos: viena - tolerancijos, kita - draudimo. Kuo visuomenė demokratiškesnė, tuo labiau dominuoja įtikinimas ir savikontrolė. Demokratinės valstybės socialinė kontrolė veikia taip, kad apgauti, nusikalsti ir likti nenubaustam neįmanoma. Ir elitui, ir „gatvės“ žmogui socialinės kontrolės principai vienodi: už tokius pačius nusikaltimus visi baudžiami vienodai.
Socialinės kontrolės priemonės ir etiniai aspektai
Vyriausybė, valdžia siekia tobulinti visuomenę, palaikyti stabilumą. Deviacijos problemos visuomenei itin svarbios. Deviacinis elgesys - tai reiškinys, kuris egzistuoja visose visuomenėse ir kelia susirūpinimą dėl jo galimų neigiamų pasekmių tiek individui, tiek visuomenei. Šiame straipsnyje nagrinėjome, kas yra deviantinis elgesys, kokios jo formos, priežastys ir kokios priemonės gali būti taikomos jam suvaldyti.
T. Parsons’as socialinę kontrolę apibūdino kaip procesą, kurio metu deviantinis elgesys yra apribojamas. „Žmonėms gyvenant draugėje, veikė prisitaikymo dėsnis ne tik prie gamtos sąlygų, bet ir prie kitų žmonių reikalavimų, nes, žmonėms bendrai gyvenant, vyksta vadinamasis socialinis trynimasis“ (P. Leonas). P. Leonas nužymi socialinių reikalavimų formas. “ Kokia gi prievartos sankcija? Ji yra labai įvairi: taip pat įvairūs yra prievartos laipsniai“.
Alternatyvos įkalinimui ir institucijų vaidmuo
Kalėjimai: ar tai geriausias atsakymas į nusikaltimus? Alternatyva įkalinimo įstaigoms aptariama kaip galimas būdas mažinti recidyvą ir skatinti reintegraciją. Socialinės politikos formuotojai turi vertinti ne tik bausmės griežtumą, bet ir priemones, skatinančias resocializaciją, prevenciją bei socialinių įgūdžių ugdymą.
Deviacijos analizės praktinės sritys
Šioje temoje svarstomi tokie konkretūs reiškiniai kaip nusikaltimų aukos ir kaltininkai, lytis ir nusikaltimas, nusikaltimai prieš homoseksualus, narkotikų prekyba, organizuotas nusikalstamumas, elektroniniai nusikaltimai. Subkultūrų teorijos, socialinių normų struktūros teorijos, socialinio konflikto teorijos padeda geriau suprasti įvairias deviacijos apraiškas ir jų socialinius mechanizmus.
| Veiklos sritis | Deviacijos formos | Prevencijos priemonės |
|---|---|---|
| Jaunimo elgesys | Asocialumas, narkotikų vartojimas, smurtas | Socialinių įgūdžių ugdymas, šeimos parama, užimtumo skatinimas |
| Nusikalstamumas | Organizuotas nusikalstamumas, elektroniniai nusikaltimai | Teisinė kontrolė, technologinė apsauga, tarptautinis bendradarbiavimas |
| Stigma ir diskriminacija | Nusikaltimai prieš mažumas, homoseksualumo kriminalizavimas | Švietimas, teisinė apsauga, viešas dialogas |
Santrauka
Sociologija tiria įvairias visuomenės gyvenimo sritis: ekonominio gyvenimo procesus, socialinius reiškinius, politinius procesus, kultūrinius, dvasinius reiškinius. Šių procesų ir reiškinių centre yra žmogus. Sociologija - tai mokslas, tiriantis visuomenę kaip visumą ir asmenybę, jos santykius bendruomenėje. Sociologijoje išskiriama atskira asmenybės sociologijos šaka. „Asmenybės“ sąvokoje sutelktas socialinių santykių atspindys. Taigi asmenybės sociologijos objektas yra individo socializacija.
tags: #deviacija #ir #socialine #kontrole #deviaciju #sociologijos