Sociologija tiria įvairias visuomenės gyvenimo sritis: ekonominio gyvenimo procesus, socialinius reiškinius, politinius procesus, kultūrinius, dvasinius reiškinius. Šių procesų ir reiškinių centre yra žmogus. Sociologija - tai mokslas, tiriantis visuomenę kaip visumą ir asmenybę, jos santykius bendruomenėje. Sociologijoje išskiriama atskira asmenybės sociologijos šaka. „Asmenybės“ sąvokoje sutelktas socialinių santykių atspindys. Taigi asmenybės sociologijos objektas yra individo socializacija.
Vyriausybė, valdžia siekia tobulinti visuomenę, palaikyti stabilumą. Deviacijos problemos visuomenei itin svarbios.
Deviantinis elgesys - tai reiškinys, kuris egzistuoja visose visuomenėse ir kelia susirūpinimą dėl jo galimų neigiamų pasekmių tiek individui, tiek visuomenei. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kas yra deviantinis elgesys, kokios jo formos, priežastys ir kokios priemonės gali būti taikomos jam suvaldyti. Taip pat aptarsime deviantinio elgesio ypatumus paauglystėje, jo ryšį su nusikalstamumu ir prevencijos galimybes.
Kas Yra Deviantinis Elgesys?
Deviantinis elgesys, arba socialinė deviacija, yra nukrypimas nuo visuomenei arba kuriai nors socialinei grupei priimtino elgesio. Pasak V. Pruskaus, tai elgesys, laikomas netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. I. Leliūgienė šią sąvoką apibrėžia šiek tiek plačiau: "paaugliai, kurių elgesys neatitinka normos ir skiriasi nuo visuomenėje priimtų taisyklių, normų, vadinamas SUNKIU arba SUNKIAI AUKLĖJAMU". "Sunkiai auklėjamo" paauglio elgesys, veikla, nepaisanti jokių visuomenėje priimtų bei nustatytų normų bei taisyklių, mokslinėje literatūroje apibūdinama DEVIACIJOS sąvoka.
Prof. A. V. I.Luobikienės pateikta apibrėžtis šiek tiek skiriasi: deviacija - tai elgesys, vertinamas kaip nukrypimas nuo visuotinai priimtinų (grupinių) normų, kurių pažeidėjai yra gydomi, taisomas jų elgesys, taip pat jie gali būti izuoliuojami arba baudžiami. Taigi I. Luobikienė nužymi deviacinio elgesio priežastis ir kaip biologines, fiziologines, psichologines, ne tik socialines.
Taip pat skaitykite: Socialinės Reabilitacijos Sistema
Svarbu paminėti, kad deviantinio elgesio samprata ir analizė priklauso nuo to, kaip konkreti visuomenė suvokia socialinę kontrolę ir jos efektyvumą. Tai, kas vienoje kultūroje ar bendruomenėje laikoma deviantiniu elgesiu (pavyzdžiui, homoseksualumas ar narkotikų vartojimas), kitoje gali būti vertinama kaip normalus elgesys.
Deviantinio elgesio formos yra įvairios, įskaitant:
- Nusikalstamą veiklą
- Savižudybę
- Alkoholizmą
- Narkotikų vartojimą
- Prostituciją
E. Durkheim’as deviaciją vertina kaip normalų, visada egzistuojantį reiškinį. Šis reiškinys nustato ribas tarp gėrio ir blogio, didina visuomenės solidarumą, sudaro sąlygas individui ir visuomenei keistis.
Deviantinio Elgesio Priežastys
Deviantiniam elgesiui įtakos turi egzistuojančios tradicijos, socialinės normos ir vertybių sistema. Pagal pozityvistinės sociologijos ir kriminologijos tradiciją, deviantinis elgesys aiškinamas kaip anomijos (É. Durkheimas, R. K. Mertonas) arba netinkamos socializacijos (T. Parsonsas) rezultatas. Šios tradicijos priešininkai deviantinį elgesį vertina ne kaip socialinį faktą, o kaip socialinį konstruktą.
Deviacinio elgesio priežasčių iki XVII a ieškota individo biologinėje ir fiziologinėje prigimtyje. Bažnyčios požiūriu - „blogas elgesys iš velnio“. Daktarai ieškojo priežasčių žmogaus viduje (ryšio tarp kraujo, tulžies ir gleivinės veiklos sutrikimų.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
E. Lemertas, H. I.Leliūgienės teigimu, išskiriamos tokios veiksnių, nulemiančių paauglių devintinį elgesį, grupės:
- Biologiniai veiksniai: nepalankūs fiziologiniai bei anatominiai paauglio organizmo pokyčiai, kurie trukdo sėkmingai jaunuolio socialiniai adaptacijai. Biologiniams veiksniams priskiriami tokie veiksniai kaip: genetiniai, kurie yra paveldimi. Tai gali būti intelektualiniai vystymosi sutrikimai, klausos, regos defektai, nervinės sistemos pažeidimai. Pastaruosius sutrikimus vaikai įgyja dar motinai esant nėščiai tais atvejais, kai motina nėštumo metu nepakankamai gerai bei teisingai maitinosi, kai vartojo alkoholinius gėrimus, vaistus, rūkė. Kita biologinių veiksnių grupė - psichofiziologiniai veiksniai. Jie dažniausiai yra sąlygoti tokių reiškinių kaip per didelis psichofiziologinis krūvis žmogaus organizmui, per daug stresinių bei konfliktinių situacijų kasdieniniame gyvenime. Kita grupė - fiziologiniai veiksniai, jie apima įvairius kalbos sutrikimus, išorinį, fizinį nepatrauklumą. Tai daugeliu atveju sukelia nepalankias ar netgi priešiškas aplinkinių reakcijas, o tai savo ruožtu sukelia vaiko nepakankamą socializaciją, adaptaciją bendraamžių tarpe.
- Psichologiniai veiksniai: tai įvairių psichopatologijų ar tam tikrų charakterio bruožų akcentuacijų buvimas. Kiekviename vaiko raidos etape formuojasi tam tikri psichikos, charakterio, asmenybės bruožai, savybės. Paauglystės laikotarpiu yra išskiriami du psichikos vystimosi procesai: arba jaunuolio atitolimas nuo tos socialinės aplinkos, kur jis auga, arba priartėjimas. Jeigu paauglys šeimoje jaučia tėvų meilės, šilumos, dėmesio stoka, tai jo atitolimas tokiu atveju bus kaip apsauginė reakcija. Toks paauglio psichologinis atitolimas gali pasireikšti tokiais psichikos reiškiniais: įvairiomis neurotinėmis reakcijomis, įvairiais bendravimo su aplinkiniais sutrikimais, emociniu šaltumu, padidintu jautrumu, polinkiu į įvairius psichinius susirgimus, netolygiu, lėtesniu psichikos vystymusi, įvairiomis psichikos patologijomis. Paaugliams būdingos reakcijos kaip protestas, atsisakinėjimai yra nedarnių šeimos narių tarpusavio santykių rezultatas. Tais atvejais, kai paauglio vertybių sistema yra nesusiformavusi ar susiformavusi „ydingai", jo interesų ratas tampa ribotas, apsiribojantis asmeninis materialinis naudos ieškojimu. Paauglių egocentrizmas bei kritiškas, dažnai priešiškas jų požiūris į vyraujančias normas, taisykles bei kito asmens teises, dažnai sukelia „neigiamos lyderystės" reiškinį. Tada formuojasi asocialios paauglių grupės ar grupuotės, kurių veikla dažnai tampa net kriminaline. Tokiomis grupuotėmis priklausantys paaugliai pasižymi menku atsakomybės už savo veiksmus jausmu.
- Socialiniai - pedagoginiai veiksniai: atsiranda kaip mokyklinio, šeimyninio ar visuomeninio ugdymo proceso defektų padariniai. Pasak N. Janušaitienės (1987), deviantinis elgesys iš dalies yra vaikų pedagoginio apleistumo rezultatas, t.y., kai vaikai yra nepakankamai arba neteisingai auklėjami šeimoje bei mokykloje (pedagogiškai apleisti), tuomet jie tampa nepajėgūs atlikti naujus socialiai vertingus reikalavimus, kuriuos kelia visuomenė bei mokykla, atsilieka nuo vienmečių doroviniu bei kultūriniu vystymusi - elgesys nukrypsta nuo tam tikrų normų, vyksta nepageidaujama socializacija ir pan.
- Moraliniai - etiniai veiksniai: pasireiškia žemu šiuolaikinės visuomenės moraliniu-doroviniu lygiu, deformuota vertybių sistema, kurios vertybių skalėje pirmiausia atsidūrė materialiniai dalykai, o dvasiniai prarado savo vertę.
XVIII - XIX a įsivyravo biologinės fiziologinės deviantinio elgesio kilmės aiškinimo tendencijos: tyrinėta žmogaus kaukolės forma, ieškota sąsajų tarp kalinių kūno sandaros ir jų deviantinio elgesio. XX a vyravo psichologiniai biologiniai socialinės deviacijos prigimties aiškinimai. Genetiniais tyrinėjimais bandyta aiškinti žmonių agresyvumą ir kt. Čikagos mokykla (1920 m.) įvedė socialinį faktorių, tiriant deviantinę socialinių subjektų elgseną. Tirdamas socialinės aplinkos poveikį G. Simmelis nustatė, kad daugiabučių namų rajonuose šizofrenijos atvejai dažnesni nei nuosavų namų rajonuose.
E. Durkheim’as įvedė anomijos, apibūdinančios visuomenės vertybinės sistemos destabilizaciją; anomija atsiranda, kai individas suvokia, jog ko nors pasiekti teisėtomis priemonėmis neįmanoma. Tai iššaukia deviacinį elgesį.
Žmogus visuomet veikia tam tikru tikslu savo reikmenims patenkinti. L. Ward’o nurodyti šie žmogaus reikmenys:
- veisimosi (reprodukcijos),
- maitinimosi,
- grožio,
- emocijų,
- dorovės,
- intelekto.
P. Leonas teigia, kad deviacinę elgseną iššaukia žmogaus siekių ir galimybių neatitikimas.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
J.Litvinienė (1996) teigia, kad vaikų elgesys daugiausiai priklauso nuo socializacijos proceso sėkmės. Socializacija - tai procesas, kurio metu individai išmoksta ir internalizuojasi tam tikros kultūros tinkamus požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Šis procesas vyksta visą gyvenimą.
Šeima, mokykla ir neformalios grupės taip pat turi didelę įtaką deviantinio elgesio formavimuisi.
Socialinės įtakos schema
Paauglių Deviantinio Elgesio Ypatumai
Paauglystės amžius laikomas rizikos amžiumi. Tada labai sparčiai pradeda formuotis asmenybė. Čia pravartu prisiminti ir anatominius - fiziologinius, psichologinius reiškinius, vykstančius paauglio organizme. Paauglystės laikotarpiu stipriai pasikeičia gyvenimo samprata, socialinis vaidmuo. Paauglys turi prisiimti naują visuomeninį statusą, padėtį bendruomenėje. Šiuo laikotarpiu ir pasireiškia deviantinis elgesys.
Labai tikėtina, kad šiame procese gali pasitaikyti įvairių elgesio defektų, įtakojančių deviantiškos asmenybės susiformavimą. Paauglystės amžius - pats sunkiausias ir sudėtingiausias iš visų amžiaus tarpsnių. Paauglystės laikotarpiu pasikeičia paauglio gyvenimo ir veiklos samprata, jo socialinis vaidmuo. Jis turi prisiimti naują visuomeninį statusą, padėtį bendruomenėje, suaugusieji jam pradeda kelti didesnius bei rimtesnius reikalavimus. Taigi paauglystė yra savęs tyrinėjimo, savęs atradimo ir savo galimo vaidmens gyvenime nustatymo metas. Emocijų požiūriu paauglystė gali būti ir netikrumo laikotarpis, susijęs ne vien su perdėtu domėjimusi savimi, bet ir nerimu dėl ateities.
Paauglystėje vyksta laikinas vaiko psichologinis nutolimas nuo šeimos ir mokyklos, o bendraamžių daroma įtaka žymiai padidėja. Jaunas žmogus turi pasirinkti formalią bei neformalią grupes, kurioms jis priklausys. Pirmenybę paauglys suteikia tai grupei, kurioje jis jaučiasi geriausiai. Tokia grupe gali tapti sporto klubas, koks nors meno kolektyvas, bet ja taip pat gali tapti ir bendraamžių grupė, kurią siejanti veikla bus rūkymas, alkoholio vartojimas ar net narkotikai. Paaugliui atsiranda poreikis bendrauti, o esant nepalankioms aplinkybėms gali sukelti tam tikrus paauglio nukrypimus, deviacijos ar net įvairias asocialaus elgesio apraiškas.
Deviacija paauglystėje gali būti apibūdinama kaip paauglio ir mikrosociumo sąveika, kuri stabdo jo vystymąsi bei socializaciją, nes paauglį supanti aplinka neatsižvelgia į šio amžiaus išskirtinumus, ypatumus, paties paauglio individualumą. Dėl to paauglio elgesys tampa deviantiniu, pasireiškiančiu visuomeninių normų bei taisyklių laužymu.
Nusikalstamumas Kaip Deviantinio Elgesio Pasireiškimo Forma
Nusikalstamumas yra viena iš kraštutinių deviantinio elgesio formų. Pastaruoju metu Lietuvoje yra susidariusi gana sudėtinga kriminogeninė padėtis. Pagrindinėmis nepilnamečių ir jaunimo nusikalstamumo priežastimis specialistai laiko šiuos socialinius veiksnius: jaunimo bedarbystė, paauglių neužimtumas, neužtikrintumas dėl ateities, nepasitenkinimas valdžios institucijomis.
Socialiniai veiksniai, tokie kaip žemas visuomenės moralinis-dorovinis lygis ir deformuota vertybių sistema, taip pat prisideda prie nusikalstamumo augimo.
Nepilnamečių Nusikaltimų Prevencija
Pagrindinė kovos su nepilnamečių nusikalstamumu kryptis - visapusiškas jos prevencijos sistemos veiksmingumo didinimas. Žinant pagrindines deviantinės asmenybės formavimosi priežastis, svarbiausias daromas auklėjimo klaidas, galima tinkamai pritaikyti prevencinę veiklą.
Taikant prevenciją, yra itin svarbus socialinių įgūdžių ugdymas, kurių turėjimas leidžia išvengti įvairių deviantinio elgesio apraiškų. Jų ugdymas ypač svarbus jau pačiame ankstyvajame vaiko amžiuje, siekiant išvengti įvairių deviacijos apraiškų tolesniame asmens elgesyje.
Svarbu užtikrinti, kad vaikai būtų tinkamai auklėjami šeimoje ir mokykloje, kad jų socializacija būtų sėkminga ir kad jie turėtų galimybę įgyti socialinių įgūdžių, reikalingų darniam įsiliejimui į visuomenę.
Nusikalstamumo prevencija
Destruktyvus Elgesys
Psichologijos požiūriu žmogaus elgesys gali būti konstruktyvus ir destruktyvus, kitaip tariant, normalus ir nenormalus. Atpažinti savo destruktyvaus elgesio ir mąstymo modelius gali būti sunku.
Destruktyvaus elgesio priežastys:
- Bandymas įsitvirtinti įžeidžiant ir žeminant kitus.
- Nepalanki šeimos padėtis. Trūksta šilumos, meilės ir tarpusavio supratimo.
- Grasinimai ir beviltiškas noras viską kontroliuoti. Destruktyviems žmonėms svarbu suvokti savo pranašumą.
- Trianguliacija. Tyčinis papildomas įsitraukimas į ginčą žmonių, kurių nuomonė sutampa su jo, o ne kitų.
- Asmeninių ribų išbandymas ir laužymas.
- Sarkazmas. Bet koks nemalonus pareiškimas paverčiamas pokštu.
- Dujinis apšvietimas. Sudėtinga destruktyvaus elgesio forma. Tai išreiškiama siekiu sugriauti pasitikėjimą tikrove ir savo teisumu.
- Projekcija. Kai žmogus negali pripažinti savo trūkumų, jis tai projektuoja kitiems.
- Narciziškas. Aukštą savigarbą ir savivertę turintiems žmonėms sunkiau užmegzti sveikus santykius.
- Priklausomybę sukeliantis elgesys.
- Fanatiškas.
- Asocialus.
Norint pakeisti elgesio ir mąstymo tipą, svarbu suvokti, kad yra tam tikrų pažeidimų. Galite patys išspręsti problemą. Mūsų elgesio modelis formuojasi vaikystėje remiantis mūsų tėvų santykių pavyzdžiu.
Socialinė Kontrolė
„Žmonėms gyvenant draugėje, veikė prisitaikymo dėsnis ne tik prie gamtos sąlygų, bet ir prie kitų žmonių reikalavimų, nes, žmonėms bendrai gyvenant, vyksta vadinamasis socialinis trynimasis“ (P. Leonas).
Žmogaus socializacijos procesas vyksta nuo mažens: socialinio elgesio taisykles skiepija tėvai, mokykla, žiniasklaida ir t.t. Savikontrolė remiasi vidinėmis nuostatomis. Visuomenėje egzistuoja ir išorinė socialinė kontrolė. Jau Konstitucijoje nužymėti bendrieji socialinės kontrolės principai. Nė viena valdžios struktūra neturi absoliučios valdžios. Kiekvienoje gyvenimo srityje užtikrinama nuolatinė kontrolė. Darbovietėje vadovas kontroliuoja pavaldinį, mokykloje mokytojas - mokinį. Žinoma, socialinės kontrolės laipsnis skiriasi.
Prof. A. V. Matulionis akcentuoja socialinės kontrolės būtinybės problemą, nes reikia palaikyti tvarką ir užtikrinti stabilumą. Socialinė kontrolė turi dvi kryptis: viena - tolerancijos, kita - draudimo. Deviacinis kai kurių visuomenės narių elgesys sąlygoja socialinės kontrolės būtinybę. Pagrindinės kontrolės kryptys: vidinė ir išorinė. Efektyviausia yra vidinė žmogaus savikontrolė. Kiekvienas visuomenės narys suvokia ir jaučia pilietinio sąmoningumo nuostatą: privalau elgtis pagal visuomenės taisykles, nepažeisti kitų žmonių teisių, jausti atsakomybę už savo veiksmus.
Jau minėjau, kad yra dvi skirtingos socialinės kontrolės sampratos: viena - tolerancijos, kita - draudimo. Kuo visuomenė demokratiškesnė, tuo labiau dominuoja įtikinimas ir savikontrolė. Demokratinės valstybės socialinė kontrolė veikia taip, kad apgauti, nusikalsti ir likti nenubaustam neįmanoma. Ir elitui, ir „gatvės“ žmogui socialinės kontrolės principai vienodi: už tokius pačius nusikaltimus visi baudžiami vienodai.
Tad visuomenės gyvenimas pirmiausia yra gestų (elgsenų) ir idėjų, veiksmų ir žodžių pritaikymas. (R. Maunier). P. Leonas nužymi socialinių reikalavimų formas. “ Kokia gi prievartos sankcija? Ji yra labai įvairi: taip pat įvairūs yra prievartos laipsniai“.
T. Parsons’as socialinę kontrolę apibūdino kaip procesą, kurio metu deviantinis elgesys yra apribojamas (nutraukiamas), taikant sankcijas, taip užtikrinant socialinę tvarką ir pastovumą.
Ne visada socialinės kontrolės sistema veikia veiksmingai. Kartais socialinę kontrolę stengiasi atmesti asmuo, naudodamasis tarnybine padėtimi.
Individo socializacijos samprata apibūdina jo vertybių, moralinių nuostatų, elgesio pasisavinimą. Socializacija yra asmenybės gyvenimo būdas, kultūrinė saviaktulizacija, jos aktyvus socialinio tobulėjimo siekis.
Tik sąveikaudami vieni su kitais, visuomenės nariai išmoksta laikytis tam tikrų taisyklių tai, ko iš jų tikimasi. Taigi asmenybės socializacija - tai sudėtingas jos tarpusavio sąveikos su socialine aplinka procesas, kuris formuoja žmogaus, kaip originalaus visuomeninių santykių objekto, savybes.