Šio straipsnio tikslas yra aptarti sąvokas, kurios pradedamos vartoti lietuviškajame sociologijos diskurse. Sociologija tiria įvairias visuomenės gyvenimo sritis: ekonominio gyvenimo procesus, socialinius reiškinius, politinius procesus, kultūrinius, dvasinius reiškinius. Šių procesų ir reiškinių centre yra žmogus. Sociologija - tai mokslas, tiriantis visuomenę kaip visumą ir asmenybę, jos santykius bendruomenėje. Sociologijoje išskiriama atskira asmenybės sociologijos šaka. „Asmenybės“ sąvokoje sutelktas socialinių santykių atspindys. Taigi asmenybės sociologijos objektas yra individo socializacija.
Deviacija ir socialinė kontrolė: sampratos ir tarpusavio ryšys
Deviacija ir socialinė kontrolė yra tarpusavyje glaudžiai susijusios sąvokos. Pirmoji iš jų yra ideologiškai ir stereotipiškai angažuota ir diskriminuojanti, o antroji dėl savo abstraktumo yra vartojama tik instrumentiškai kaip veiksnys, užtikrinantis teisinę ir normatyvinę elgesio kontrolę. C. Sumneris, paskelbęs deviacijų sociologijos mirties liudijimą, teigė, kad bendro vardiklio elgesio, neatitinkančio visuomenės normų, paieška buvo pagrindinė deviacijų sociologų klaida, atvedusi mus į ideologijos cenzūros amžių.
Svarbu paminėti, kad deviantinio elgesio samprata ir analizė priklauso nuo to, kaip konkreti visuomenė suvokia socialinę kontrolę ir jos efektyvumą. Tai, kas vienoje kultūroje ar bendruomenėje laikoma deviantiniu elgesiu (pavyzdžiui, homoseksualumas ar narkotikų vartojimas), kitoje gali būti vertinama kaip normalus elgesys.
Ką reiškia deviacija?
Deviantinis elgesys, arba socialinė deviacija, yra nukrypimas nuo visuomenei arba kuriai nors socialinei grupei priimtino elgesio. Pasak V. Pruskaus, tai elgesys, laikomas netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. I. Leliūgienė šią sąvoką apibrėžia šiek tiek plačiau: "paaugliai, kurių elgesys neatitinka normos ir skiriasi nuo visuomenėje priimtų taisyklių, normų, vadinamas SUNKIU arba SUNKIAI AUKLĖJAMU". "Sunkiai auklėjamo" paauglio elgesys, veikla, nepaisanti jokių visuomenėje priimtų bei nustatytų normų bei taisyklių, mokslinėje literatūroje apibūdinama DEVIACIJOS sąvoka.
Prof. A. V. I. Luobikienės pateikta apibrėžtis šiek tiek skiriasi: deviacija - tai elgesys, vertinamas kaip nukrypimas nuo visuotinai priimtinų (grupinių) normų, kurių pažeidėjai yra gydomi, taisomas jų elgesys, taip pat jie gali būti izuoliuojami arba baudžiami.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Deviacijos funkcijos visuomenėje
E. Durkheim’as deviaciją vertina kaip normalų, visada egzistuojantį reiškinį. Šis reiškinys nustato ribas tarp gėrio ir blogio, didina visuomenės solidarumą, sudaro sąlygas individui ir visuomenei keistis.
Deviantinio elgesio formos
Deviantinio elgesio formos yra įvairios, įskaitant:
- Nusikalstamą veiklą
- Savižudybę
- Alkoholizmą
- Narkotikų vartojimą
- Prostituciją
Priežastys: nuo biologijos iki socialinių veiksnių
Deviantiniam elgesiui įtakos turi egzistuojančios tradicijos, socialinės normos ir vertybių sistema. Pagal pozityvistinės sociologijos ir kriminologijos tradiciją, deviantinis elgesys aiškinamas kaip anomijos (É. Durkheimas, R. K. Mertonas) arba netinkamos socializacijos (T. Parsonsas) rezultatas. Šios tradicijos priešininkai deviantinį elgesį vertina ne kaip socialinį faktą, o kaip socialinį konstruktą.
Deviacinio elgesio priežasčių iki XVII a ieškota individo biologinėje ir fiziologinėje prigimtyje. Bažnyčios požiūriu - „blogas elgesys iš velnio“. XVIII - XIX a įsivyravo biologinės fiziologinės deviantinio elgesio kilmės aiškinimo tendencijos: tyrinėta žmogaus kaukolės forma, ieškota sąsajų tarp kalinių kūno sandaros ir jų deviantinio elgesio. XX a vyravo psichologiniai biologiniai socialinės deviacijos prigimties aiškinimai. Genetiniais tyrinėjimais bandyta aiškinti žmonių agresyvumą ir kt.
E. Lemertas, H. I. Leliūgienės teigimu, išskiriamos tokios veiksnių, nulemiančių paauglių devintinį elgesį, grupės:
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
- Biologiniai veiksniai: nepalankūs fiziologiniai bei anatominiai paauglio organizmo pokyčiai, kurie trukdo sėkmingai jaunuolio socialiniai adaptacijai. Biologiniams veiksniams priskiriami tokie veiksniai kaip: genetiniai, kurie yra paveldimi. Tai gali būti intelektualiniai vystymosi sutrikimai, klausos, regos defektai, nervinės sistemos pažeidimai.
- Psichofiziologiniai veiksniai: per didelis psichofiziologinis krūvis žmogaus organizmui, per daug stresinių bei konfliktinių situacijų kasdieniniame gyvenime.
- Fiziologiniai veiksniai: įvairūs kalbos sutrikimai, išorinis, fizinis nepatrauklumas, sukelia nepalankias aplinkinių reakcijas, o tai savo ruožtu sukelia vaiko nepakankamą socializaciją, adaptaciją bendraamžių tarpe.
Psichologiniai veiksniai: tai įvairių psichopatologijų ar tam tikrų charakterio bruožų akcentuacijų buvimas. Kiekviename vaiko raidos etape formuojasi tam tikri psichikos, charakterio, asmenybės bruožai, savybės. Paauglystės laikotarpiu yra išskiriami du psichikos vystimosi procesai: arba jaunuolio atitolimas nuo tos socialinės aplinkos, kur jis auga, arba priartėjimas. Jeigu paauglys šeimoje jaučia tėvų meilės, šilumos, dėmesio stoka, tai jo atitolimas tokiu atveju bus kaip apsauginė reakcija.
Socialiniai - pedagoginiai veiksniai: atsiranda kaip mokyklinio, šeimyninio ar visuomeninio ugdymo proceso defektų padariniai. Pasak N. Janušaitienės (1987), deviantinis elgesys iš dalies yra vaikų pedagoginio apleistumo rezultatas, t.y., kai vaikai yra nepakankamai arba neteisingai auklėjami šeimoje bei mokykloje (pedagogiškai apleisti), tuomet jie tampa nepajėgūs atlikti naujus socialiai vertingus reikalavimus, kuriuos kelia visuomenė bei mokykla, atsilieka nuo vienmečių doroviniu bei kultūriniu vystymusi - elgesys nukrypsta nuo tam tikrų normų, vyksta nepageidaujama socializacija ir pan.
Moraliniai - etiniai veiksniai: pasireiškia žemu šiuolaikinės visuomenės moraliniu-doroviniu lygiu, deformuota vertybių sistema, kurios vertybių skalėje pirmiausia atsidūrė materialiniai dalykai, o dvasiniai prarado savo vertę.
Socialinės aplinkos vaidmuo
Čikagos mokykla (1920 m.) įvedė socialinį faktorių, tiriant deviantinę socialinių subjektų elgseną. Tirdamas socialinės aplinkos poveikį G. Simmelis nustatė, kad daugiabučių namų rajonuose šizofrenijos atvejai dažnesni nei nuosavų namų rajonuose. E. Durkheim’as įvedė anomijos, apibūdinančios visuomenės vertybinės sistemos destabilizaciją; anomija atsiranda, kai individas suvokia, jog ko nors pasiekti teisėtomis priemonėmis neįmanoma. Tai iššaukia deviacinį elgesį.
P. J. Litvinienė (1996) teigia, kad vaikų elgesys daugiausiai priklauso nuo socializacijos proceso sėkmės. Socializacija - tai procesas, kurio metu individai išmoksta ir internalizuojasi tam tikros kultūros tinkamus požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Šis procesas vyksta visą gyvenimą. Šeima, mokykla ir neformalios grupės taip pat turi didelę įtaką deviantinio elgesio formavimuisi.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Paauglių deviantinis elgesys: ypatumai ir pavojai
Paauglystės amžius laikomas rizikos amžiumi. Tada labai sparčiai pradeda formuotis asmenybė. Čia pravartu prisiminti ir anatominius - fiziologinius, psichologinius reiškinius, vykstančius paauglio organizme. Paauglystės laikotarpiu stipriai pasikeičia gyvenimo samprata, socialinis vaidmuo. Paauglys turi prisiimti naują visuomeninį statusą, padėtį bendruomenėje. Šiuo laikotarpiu ir pasireiškia deviantinis elgesys.
Labai tikėtina, kad šiame procese gali pasitaikyti įvairių elgesio defektų, įtakojančių deviantiškos asmenybės susiformavimą. Paauglystės amžius - pats sunkiausias ir sudėtingiausias iš visų amžiaus tarpsnių. Paauglystės laikotarpiu pasikeičia paauglio gyvenimo ir veiklos samprata, jo socialinis vaidmuo. Jis turi prisiimti naują visuomeninį statusą, padėtį bendruomenėje, suaugusieji jam pradeda kelti didesnius bei rimtesnius reikalavimus.
Paauglystėje vyksta laikinas vaiko psichologinis nutolimas nuo šeimos ir mokyklos, o bendraamžių daroma įtaka žymiai padidėja. Jaunas žmogus turi pasirinkti formalią bei neformalią grupes, kurioms jis priklausys. Pirmenybę paauglys suteikia tai grupei, kurioje jis jaučiasi geriausiai. Tokia grupe gali tapti sporto klubas, koks nors meno kolektyvas, bet ja taip pat gali tapti ir bendraamžių grupė, kurią siejanti veikla bus rūkymas, alkoholio vartojimas ar net narkotikai.
Paaugliui atsiranda poreikis bendrauti, o esant nepalankioms aplinkybėms gali sukelti tam tikrus paauglio nukrypimus, deviacijos ar net įvairias asocialaus elgesio apraiškas. Deviacija paauglystėje gali būti apibūdinama kaip paauglio ir mikrosociumo sąveika, kuri stabdo jo vystymąsi bei socializaciją, nes paauglį supanti aplinka neatsižvelgia į šio amžiaus išskirtinumus, ypatumus, paties paauglio individualumą. Dėl to paauglio elgesys tampa deviantiniu, pasireiškiančiu visuomeninių normų bei taisyklių laužymu.
Nusikalstamumas kaip deviacijos forma ir jo prevencija
Nusikalstamumas yra viena iš kraštutinių deviantinio elgesio formų. Pastaruoju metu Lietuvoje yra susidariusi gana sudėtinga kriminogeninė padėtis. Pagrindinėmis nepilnamečių ir jaunimo nusikalstamumo priežastimis specialistai laiko šiuos socialinius veiksnius: jaunimo bedarbystė, paauglių neužimtumas, neužtikrintumas dėl ateities, nepasitenkinimas valdžios institucijomis.
Socialiniai veiksniai, tokie kaip žemas visuomenės moralinis-dorovinis lygis ir deformuota vertybių sistema, taip pat prisideda prie nusikalstamumo augimo.
Prevencijos kryptys
Pagrindinė kovos su nepilnamečių nusikalstamumu kryptis - visapusiškas jos prevencijos sistemos veiksmingumo didinimas. Žinant pagrindines deviantinės asmenybės formavimosi priežastis, svarbiausias daromas auklėjimo klaidas, galima tinkamai pritaikyti prevencinę veiklą.
Taikant prevenciją, yra itin svarbus socialinių įgūdžių ugdymas, kurių turėjimas leidžia išvengti įvairių deviantinio elgesio apraiškų. Jų ugdymas ypač svarbus jau pačiame ankstyvajame vaiko amžiuje, siekiant išvengti įvairių deviacijos apraiškų tolesniame asmens elgesyje. Svarbu užtikrinti, kad vaikai būtų tinkamai auklėjami šeimoje ir mokykloje, kad jų socializacija būtų sėkminga ir kad jie turėtų galimybę įgyti socialinių įgūdžių, reikalingų darniam įsiliejimui į visuomenę.
Destruktyvus elgesys: psichologinis aspektas
Psichologijos požiūriu žmogaus elgesys gali būti konstruktyvus ir destruktyvus, kitaip tariant, normalus ir nenormalus. Atpažinti savo destruktyvaus elgesio ir mąstymo modelius gali būti sunku. Destruktyvaus elgesio priežastys: bandymas įsitvirtinti įžeidžiant ir žeminant kitus, nepalanki šeimos padėtis, trūksta šilumos, meilės ir tarpusavio supratimo, grasinimai ir beviltiškas noras viską kontroliuoti.
Destruktyviems žmonėms svarbu suvokti savo pranašumą. Trianguliacija, tyčinis papildomas įsitraukimas į ginčą žmonių, kurių nuomonė sutampa su jo, o ne kitų, asmeninių ribų išbandymas ir laužymas, sarkazmas bei „dujinis apšvietimas“ yra sudėtingos destruktyvaus elgesio formos. Projekcija: kai žmogus negali pripažinti savo trūkumų, jis tai projektuoja kitiems. Narciziškas elgesys, aukštą savigarbą ir savivertę turintiems žmonėms sunkiau užmegzti sveikus santykius. Priklausomybę sukeliantis elgesys, fanatiškas ir asocialus elgesys taip pat prisideda prie destruktyvių modelių.
Socialinė kontrolė: kryptys ir principai
„Žmonėms gyvenant draugėje, veikė prisitaikymo dėsnis ne tik prie gamtos sąlygų, bet ir prie kitų žmonių reikalavimų, nes, žmonėms bendrai gyvenant, vyksta vadinamasis socialinis trynimasis“ (P. Leonas). Žmogaus socializacijos procesas vyksta nuo mažens: socialinio elgesio taisykles skiepija tėvai, mokykla, žiniasklaida ir t.t. Savikontrolė remiasi vidinėmis nuostatomis. Visuomenėje egzistuoja ir išorinė socialinė kontrolė. Jau Konstitucijoje nužymėti bendrieji socialinės kontrolės principai. Nė viena valdžios struktūra neturi absoliučios valdžios. Kiekvienoje gyvenimo srityje užtikrinama nuolatinė kontrolė. Darbovietėje vadovas kontroliuoja pavaldinį, mokykloje mokytojas - mokinį. Žinoma, socialinės kontrolės laipsnis skiriasi.
Prof. A. V. Matulionis akcentuoja socialinės kontrolės būtinybės problemą, nes reikia palaikyti tvarką ir užtikrinti stabilumą. Socialinė kontrolė turi dvi kryptis: viena - tolerancijos, kita - draudimo. Deviacinis kai kurių visuomenės narių elgesys sąlygoja socialinės kontrolės būtinybę. Pagrindinės kontrolės kryptys: vidinė ir išorinė. Efektyviausia yra vidinė žmogaus savikontrolė. Kiekvienas visuomenės narys suvokia ir jaučia pilietinio sąmoningumo nuostatą: privalau elgtis pagal visuomenės taisykles, nepažeisti kitų žmonių teisių, jausti atsakomybę už savo veiksmus.
Jau minėjau, kad yra dvi skirtingos socialinės kontrolės sampratos: viena - tolerancijos, kita - draudimo. Kuo visuomenė demokratiškesnė, tuo labiau dominuoja įtikinimas ir savikontrolė. Demokratinės valstybės socialinė kontrolė veikia taip, kad apgauti, nusikalsti ir likti nenubaustam neįmanoma. Ir elitui, ir „gatvės“ žmogui socialinės kontrolės principai vienodi: už tokius pačius nusikaltimus visi baudžiami vienodai.
T. Parsons’as socialinę kontrolę apibūdino kaip procesą, kurio metu deviantinis elgesys yra apribojamas.
Žmogaus reikmenys ir deviacijos kontekstas
Žmogus visuomet veikia tam tikru tikslu savo reikmenims patenkinti. L. Ward’o nurodyti šie žmogaus reikmenys: veisimosi (reprodukcijos), maitinimosi, grožio, emocijų, dorovės, intelekto. Šie poreikiai ir jų tenkinimo būdai sąlygoja socialines normas ir jų pažeidimus.
Prevencinės rekomendacijos ir praktinės gairės
Norint sumažinti nepageidaujamo elgesio (ir nusikaltimų) augimą ir užtikrinti socialinę tvarką, kaip apsaugoti individą nuo visagalės socialinės kontrolės ir cenzūros, reikalingas subalansuotas požiūris: derinti vidinę ir išorinę kontrolę, plėtoti socialinius įgūdžius, stiprinti šeimos ir mokyklos vaidmenį socializacijoje, diegti vertybes, kurios skatintų atsakomybę ir pilietiškumą.
Pagrindinės prevencijos kryptys apima:
- Visapusišką prevencijos sistemos stiprinimą prieš nepilnamečių nusikalstamumą.
- Socialinių įgūdžių ugdymą jau ankstyvajame amžiuje.
- Tinkamą vaikų auklėjimą šeimoje ir mokykloje.
- Bendraamžių įtakos valdymą per įtraukimą į pozityvias neformalias grupes (sportas, menai, savanoriška veikla).
- Socialinės politikos sprendimus, mažinančius jaunimo bedarbystę ir neužimtumą.
Pastaba apie vertinimus ir ideologiją
Klausimas, į kurį bandoma atsakyti šiame straipsnyje, susijęs ne tik su teigimu, kad deviacijos sąvoka yra netikslinga, ar su svarstymu, kuria prasme vartotina socialinės kontrolės sąvoka. Visuomenės diferenciacijos ir chroniškos ‘anomijos’ kontekste svarbu išsiaiškinti, kaip sumažinti nepageidaujamo elgesio (ir nusikaltimų) augimą ir užtikrinti socialinę tvarką, kaip apsaugoti individą nuo visagalės socialinės kontrolės ir cenzūros.
Deviacijos analizėje būtina atsižvelgti į ideologinę perspektyvą: C. Sumnerio kritika primena, kad deviacijos tyrimai gali tapti ideologijos įrankiu, todėl sociologai turi atsargiai vertinti bendrų normų paieškas ir pripažinti, jog tai, kas laikoma deviaciniu, yra istorinis ir kultūrinis konstruktas.
tags: #socialines #grupes #sukuria #deviacija #kurdamos #taisykles