Nors iš pirmo žvilgsnio ši tema gali atrodyti netipinė, ilgiau pasvarsčius, ji puikiai atspindi žmogaus gyvenimo ciklą. Nuo gimimo esame lydimi žmonių, dažniausiai tėvų, apsupti jų rūpesčio ir pagalbos. Antroje gyvenimo pusėje, norisi to ar ne, dažnai tos pagalbos ir vėl prireikia.
Socialinės paramos samprata ir principai
Socialinė parama negali užtikrinti ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo, ji tik padeda žmogui išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Svarbiausias socialinės politikos uždavinys - pasirūpinti, kad socialinė parama būtų teikiama tik tiems asmenims, kurie negali be jos išsiversti.
Valstybinė socialinė parama teikiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad tėvų pareiga - išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o vaikų pareiga - globoti tėvus senatvėje. Nevalstybinė socialinė parama teikiama savanoriškai ir dėl to yra pranašesnė už valstybinę, tačiau jos nepakanka.
Socialinės paramos formos ir būdai
Dažniausiai teikiamos pašalpos arba mokamos piniginės išmokos. Pašalpa turėtų būti teikiama tuo atveju, kai asmuo ar šeima gali ir yra suinteresuoti efektyviai panaudoti pinigus. Priešingu atveju teikiama kitokia parama (išduodamos vardinės vertybinės kortelės tam tikriems maisto produktams įsigyti, kurui gauti, apmokėti už komunalines paslaugas ir pan.).
Valstybė, skatindama demografinius procesus, šeimoms gali ne tik garantuoti būtiną gyvenimo lygį, bet ir padengti dalį vaiko išlaikymo išlaidų, mokėdama pašalpą už kiekvieną auginamą vaiką nepriklausomai nuo tėvų (globėjų) ekonominio aktyvumo. Pašalpos, taip pat kitos išmokos ir papildomos lengvatos šeimoms ir asmenims, kurie yra nusipelnę valstybei, nukentėję nuo užsienio valstybės agresijos arba atlikdami tarnybines pareigas, prie socialinės paramos nepriskiriamos.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Įstatymų nenustatytais atvejais, kai asmenims arba šeimoms būtina skubi parama (apmokėti už gydymą, maistui, drabužiams, buities reikmenims įsigyti, apmokėti už ūkines paslaugas, taip pat stichinės arba ekologinės nelaimės atveju ir kt.), savivaldybių nustatyta tvarka jiems mokama vienkartinė arba terminuota pašalpa.
Socialinė globa galima globojamojo namuose ir institucijose. Būtina pertvarkyti šias globos įstaigas, gerinti jose gyvenimo sąlygas. Bendruomenės turėtų steigti mažesnes įvairios paskirties globos įstaigas.
Dienos globos įstaigose gyventojai gali nuolat praleisti dalį dienos. Čia jie globojami, mokomi, slaugomi. Ambulatorinėse įstaigose bendruomenės nariams teikiamos įvairios konsultacijos ir parama.
Socialinė globa namuose remiasi nuolatiniu ryšiu su globotiniu, jo reikmių nustatymu ir reikiamų paslaugų teikimu. Ši globa paprastai labiausiai pageidaujama.
Socialinės paramos sistemos dalyviai ir jų vaidmenys
Socialinės paramos sistema remiasi atsakomybės pasidalijimu tarp visuomenės, bendruomenės ir asmens (šeimos).
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Socialinės apsaugos ministerija nustato visoje Lietuvoje privalomus socialinės paramos standartus, analizuoja, kaip įgyvendinama valstybinės socialinės paramos politika, keičiasi informacija su bendruomeninėmis institucijomis, teikia joms rekomendacijas ir patarimus, numato rengti valstybines programas bei mokslo tyrimus ir finansuoja juos, rūpinasi savivaldybių socialinės paramos padalinių techninės bazės stiprinimu, visų pirma - automatizuotos informacijos sistemos diegimu.
Globos ir rūpybos tarybos bei invalidų reikalų tarybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių, kurias sudaro valstybės institucijų ir nevalstybinių organizacijų atstovai, yra koordinuojančios ir patariamosios institucijos.
Savivaldybės atsako už socialinės paramos teikimą savo teritorijoje. Jos privalo užtikrinti įstatymų nustatytą minimalią socialinę paramą, organizuodamos privalomųjų paslaugų teikimą bei mokėdamos pašalpas, taip pat steigdamos bendruomenėse reikiamas tarnybas. Savivaldybė renka ir analizuoja informaciją apie asmenis, kuriems reikia paramos, tvarko remtinų asmenų įskaitą, kaupia duomenų apie šiuos asmenis bazę, nustato reikiamos paramos mastą ir jos būdus.
Savivaldybės atsako už teikiamų socialinių paslaugų kokybę.
Socialinę paramą teikia ir nevalstybinės organizacijos. Kad socialinė parama būtų veiksmingesnė, būtina valstybinio ir nevalstybinio sektorių sąveika.
Taip pat skaitykite: Ministro įžvalgos apie socialinę apsaugą
Savivaldybės konkurso tvarka sudaro su nevalstybinėmis organizacijomis socialinių paslaugų teikimo sutartis, kuriose nurodomi šalių įsipareigojimai ir atsakomybė.
Socialinę paramą teikia socialiniai darbuotojai. Žmonėms, dirbantiems šį darbą, reikėtų rengti kursus, stažuotes užsienyje, suteikti reikiamų žinių.
Būtina parengti darbo, susijusio su socialinės paramos teikimu, koncepciją, taip pat siekti, kad socialiniai darbuotojai gautų išsimokslinimą aukštosiose (aukštesniosiose) mokyklose, turėtų savo profesinę etiką ir vertybių sistemą, galėtų apsibrėžti savo vaidmenį ir santykius su klientu (vartotoju). Svarbus savanorių vaidmuo.
Įmonių, organizacijų ir asmenų aukojamos konkrečiam tikslui lėšos turi būti naudojamos pagal paskirtį. Socialinės paramos programose gali būti numatyta kaupti lėšas, skirtas socialinei paramai.
Pagrindiniai socialinės paramos sistemos trūkumai
- Netobula socialinių paslaugų sistema, apsiribojanti dažniausiai paslaugomis, teikiamomis stacionarinėse socialinės globos įstaigose.
- Socialinės paramos sistema nepakankamai veiksminga, kadangi netobulas socialinės paramos administravimas, nesusiformavusi socialinės paramos infrastruktūra, nėra socialinio darbo koncepcijos, labai stinga profesionalių socialinių darbuotojų ir socialinės paramos sistemos valdymo specialistų.
Valstybės nustatytas minimalus darbo užmokestis ir socialinio draudimo išmokos (pensijos, bedarbio pašalpos ir kt.), kai nurodytosios išmokos yra pagrindinis pajamų šaltinis, turėtų būti ne mažesni už minimalias gyvenimo išlaidas. Sveikas dirbantis žmogus neturi būti priskirtas prie remiamųjų.
tags: #socialines #paramos #teikimo #budai