Prieš kelerius metus, išgirdus žodžių derinius „socialinis darbas“ ir „socialinis darbuotojas“, reakcija būdavo dažnai neišmananti ar net negatyvi. Tačiau per trumpą laiką sąvokos „socialinis darbas“ ir „socialinis darbuotojas“ tapo įprastomis.
Vis dėlto, vis dar kyla klausimų: kas tas socialinis darbas? Ką veikia socialiniai darbuotojai? Tai mokslas ar menas? Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti svarbesnius socialinio darbo raidos Lietuvoje aspektus.
Siekiant išskirti šiuos aspektus, pirmiausiai glaustai pateikiama socialinio darbo samprata, jo apibrėžimas, pagrindiniai socialinio darbo komponentai. Straipsnyje taip pat glaustai apžvelgiamas socialinio darbo tapsmas Lietuvoje, jo plėtros tendencijos, susiklosčiusios aplinkybės, pagrindinės klientų grupės, socialinės problemos, socialinio darbo specialistų rengimas - svarbus socialinio darbo plėtros rodiklis.
Po to ieškoma atsakymų į tokius klausimus: kaip visą apžvelgtą aibę įvykių ir spartų kismą vertinti? Kokio masto socialinio darbo plėtra Lietuvoje jau įvyko? Kur judama? Kaip rasti kuo objektyvesnį socialinio darbo būklės Lietuvoje įvertinimo kriterijų?
Straipsnio išvadose teigiama, kad dar anksti kalbėti apie lietuviškąjį socialinį darbą, bet socialinis darbas - kaip studijų sritis, kaip profesija ir praktinė veikla - Lietuvoje yra. Pabaigoje pateikiamos svarbiausios socialinio darbo Lietuvoje stiprybės ir silpnybės.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Žmogaus samprata socialiniame darbe
Žmogus yra pagrindinis socialinio darbo objektas. Jo elgesys, mąstymo būdas ir kitos savybės skatina mokslininkus nuolat vykdyti tyrimus. Filosofai nuo seno nagrinėja žmogų ir jo vidines savybes. Šiame straipsnyje aptariami du požiūriai į žmogų kaip į visuomenės objektą ir socialinio gyvenimo dalyvį: humanistinis ir egzistencialistinis.
Humanistai žmogų nagrinėja kaip žmogiškųjų savybių visumą ir teikia socialiniams darbuotojams rekomendacijas, reikalingas bendraujant su žmogumi ir jį tiriant. Egzistencialistai didžiausią dėmesį skiria žmogaus būties struktūros analizei.
Šiame straipsnyje aptarsime įvairias asmenybės vystymosi teorijas, kurios yra svarbios socialiniame darbe.
Humanistinė asmenybės koncepcija
Humanizmas - tai istoriškai kintanti pažiūrų sistema, pripažįstanti pagarbą žmogaus orumui ir teisėms į laisvę bei lygybę. Humanistinė asmenybės koncepcija dar vadinama Abrahamo Maslow vardu.
Jis stebėjosi, kodėl psichologai daugiau dėmesio skiria elgesio anomalijoms, nukrypimams ir ligoms, o ne žmogaus geromsioms pusėms. Maslow teigė, kad psichologai pernelyg dažnai įsivaizduoja žmogų kaip būtybę, kuri desperatiškai ginasi nuo kančių ir grumiasi su įvairiais gyvenimo vargais, ir rečiau kalba apie džiaugsmus, malonumus ir laimę. Šis požiūris turi dvi puses: pirma, dauguma psichologų renkasi tokią profesijos veiklos kryptį kaip pagalbą kenčiančiam žmogui, ir antra, kai yra didelis minėtosios pagalbos poreikis.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Todėl Maslow nusprendė parodyti kitą - gerąją, šviesiąją žmogaus pusę. Paminėtinas ir Maslow pasirinktasis eklektiškas metodas, kuriuo teigiama, kad perdėtas teorinis optimizmas gali būti žalingas. Dėl to rekomenduojama priimti kai kuriuos Freudo teiginius apie žmogaus prigimtį. Galiausiai teigiama, kad galima išvengti nevilties aimanų, neva žmogaus prigimtis esanti bloga ir sugadinta, kadangi tai nėra tik dalis tiesos apie žmogų.
Maslow, kaip ir Allportas bei Rogersas, nagrinėjo dualistinę motyvacijų teoriją.
Dualistinė motyvacijos teorija
Maslow, kaip ir Allportas bei Rogersas, nagrinėjo dualistinę motyvacijų teoriją, kuri apima:
- Instinktyvius impulsus, kurie verčia žmogų elgtis taip, kad sumažintų įtampą bei diskomfortą.
- Vystymosi, augimo motyvus, kurie susiję su žmogaus egzistavimu aukštesniame, nei biologiniame lygyje.
Pirmosios rūšies motyvai išblėsta, kai stygius kompensuojamas, o vystymosi motyvai tenkinami tik stiprėja.
Poreikių hierarchija pagal Maslow
Maslow motyvacijos teorijoje didžiausią dėmesį skiria poreikiams, kuriuos skirsto į žemesniosios ir aukštesniosios kategorijos poreikius. Jis pateikia poreikių teorijos koncepciją, kuri teigia, kad poreikių hierarchija yra grindžiama tuo, kad jie ne tik sudaro tam tikrą gradaciją pagal svarbą ir poreikio stiprumą, bet ir pagal atsiradimo svarbą bei pagal tai, kiek jie pajėgūs tapti elgesį motyvuojančiais veiksniais.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Poreikių hierarchija:
- Fiziologiniai poreikiai - svarbiausia hierarchijos grandis.
- Asmeninio saugumo poreikiai.
- Priklausomybės ir meilės poreikiai. Po to, kai dvi apatinės grandys yra patenkinamos, stipriau išryškėja priklausomybės ir meilės poreikis.
- Savojo orumo ir savosios vertės poreikiai. Labai svarbus yra laiko pranašumo ir pagarbos siekis.
Asmens charakteristika pagal Maslow
Maslow, kaip ir Allportas ir Rogersas, stengiasi apibrėžti optimalų žmogaus prisitaikymą. Pagrįsdamas savo požiūrį, jis tyrinėjo žmones, kurie, jo nuomone, yra pasiekę aukščiausią savęs realizavimo poreikių patenkinimo lygį. Pateikęs tokią asmenybės charakteristiką, kurią Maslow vadina „žmogiškosios pilnatvės“ charakteristika, jis priduria, kad tobulų žmonių nėra. Tačiau tai dar nereiškia, kad žmonės, pasiekę aukščiausią lygį, nepatiria įvairių silpnumo akimirkų.
Asmenys, kurie žengia savo realizavimo keliu, iki tam tikros ribos jau yra realizavę savo pagrindinius poreikius. Tada jie atsiranda situacijoje, kai siekiant galutinio tikslo, jiems reikia aukštesnių motyvacijų, kurias Maslow vadina meta - motyvacijomis. Jis teigia, kad savosios asmenybės vystymosi tendencija yra įgimta, kitaip tariant „biologiškai nulemta“, t.y. Savosios asmenybės raidos apleidimo padariniai pasireiškia arba kaip neurozės simptomai, arba kaip metapatologijos, kurias Maslow vadina „bendrosiomis metapatologijomis“.
Iš pateikto sąrašo pakanka ir keleto, kad žmogaus funkcionavimas būtų apsunkintas ir jo būvimo problemos silpnėtų. Aukščiausias būvimo vertybes Maslow vadina meta - poreikiais, o egzistencines vertybes - B-vertybėmis. Šios vertybės gali pasitarnauti kaip psichoterapijos, auklėjimo, šeimyninio gyvenimo tikslai.
B-vertybės - tai aukščiausioji hierarchijos pakopa, kuri susijusi su žmogaus egzistavimo problemomis. Tai, kas siekia pasiekti gyvenimo pilnatvės, turi vadovautis minėtomis vertybėmis. Maslow vertinamas ir dėl savo požiūrio į kažko pasiekusių žmonių tyrimą.
Humanistas - socialinis darbuotojas
Žmogaus teisės yra pripažįstamos kaip prigimtinės, socialinės kilmės. Žmogus kuria visuomenę, o visuomenė kuria jį. Kiekvienas turi prigimtinių potencinių galimybių. Pagalbos efektyvumą lemia pozityvi, neturinti vertinamojo aspekto pagalba klientui.
Egzistencializmas
Egzistencializmas žmogų suvokia kaip atitinkamai suderintų vidinių savybių visumą. Pagal Rogersą ir Maslow‘ą, būtina, tegu ir sunkiai, ieškoti savo paties galimybių ir jas realizuoti, nukrypstant nuo užsibrėžto tikslo - išreikšti save. Žymiausi egzistencinės psichiatrijos ir psichologijos atstovai: L.binswangeris, M.Bossas, Buytendikas, E. Egzistencinė filosofija padėjo kitaip pažvelgti į žmogų, bet trūko metodo, kaip apibūdinti paciento individualybę, jo unikalumą. Toks metodas buvo rastas pasitelkus Husserį ir jo fenomenologinę analizę, kuria buvo galima apibūdinti kiekvieną individualų žmogų ir turtingą jo išgyvenimų pasaulį.
Fenomenologija
Siūloma įsijausti į paciento būklę ir sulyginti visa, ką pacientas apie save kalba įvairiais laikotarpiais.
Struktūrinė - genetinė fenomenologija. Yra ne tik gvildenamos sąmonės būsenos, bet ir tyrinėjama, kaip surinkti duomenys susiję vieni su kitais.
Kategorinė fenomenologija. Į sąmonės būsenas ir išgyvenimus žvelgiama iš kurios nors kategorijos perspektyvos.
Būti
Pagrindinis žmogiškąją prigimtį apibūdinantis faktas - tai, kad žmogus yra gyvenanti būtybė, kuri nuolat kinta ir pati tai sugeba suvokti. Žmogaus laisvė - tai pasirinkimo galimybė. Pasirinkimas susipynęs su vadinamąja egzistencine dilema: arba būti ir ugdyti savo galimybes, ryžtis šitam raidos triūsui, arba nebūti, kitaip tariant - atsižadėti aidos, pasirinkti psichologinę mirtį.
Ne - buvimas
Iš savojo buvimo suvokimo išauga ir ne-buvimo arba nebūties galimybės suvokimas:
- Kaip tuštumos, vienišumo, šalinimosi nuo žmonių jausmų galimybė. Bendravimas su kitais žmonėmis palaiko izoliacijos pojūtį.
- Naudojasi kalba iki tam tikro laipsnio dalydamasis savo išgyvenimais ir kalbos pagalba dalyvauja kitų žmonių gyvenime, iš dalies išsivaduoja nuo izoliacijos pojūčio.
Kita iškylanti dilema - mus traukia kitas žmogus, mums jo reikia, kad galėtume egzistuoti, suvokiame kad patys esame reikalingi kitam žmogui, tačiau suartėdami vis labiau jaučiame savo kitoniškumą, svetimumą ir kalbos, kurios pagalba norime perteikti savo jausmus, savo vidinius išgyvenimus, nepajėgumą.
Ontologinės savybės
Baimė yra ontistinė žmogaus savybė, kuri kyla iš žmogaus prigimties. Ontologinė baimė kyla iš ne-būties galimybės suvokimo ir yra neatsiejamas žmogaus bruožas, pačios žmogaus egzistencijos bruožas. O ontologinė kaltė yra kaltė pačiam sau dėl pačių esmingiausių savo raidos galimybių apleidimo ir blokavimo, dėl kontakto su kitu žmogumi. Jeigu žmogus ieško būdo, kai išvengti atsakomybės už savo paties gyvenimą, natūrali kaltė ir baimė virsta neurotine kalte.
Savieji išgyvenimai
Egzistencialistai teigia, kad „mokslinė“ psichologija nesidomi vidiniu žmogaus pasauliu. Žmogus turi išskirtinį bruoža - suvokia savo asmenį. Savo elgesio ir savo gyvenimo pasirinkimo laisvė.
Sveikas žmogus pajėgia apriboti ir kontroliuoti kitų asmenų ir aplinkos jam daromą įtaką.
Pateiktieji brandžios asmenybės kriterijai yra būdingi šiai konkrečiai teorijai.
Egzistencialistas - socialinis darbuotojas
Egzistencializmas turėjo didelės įtakos socialiniam darbui, pedagogikai ir kitiems socialiniams mokslams. Tai toks požiūris, kai visas dėmesys kreipiamas į žmogaus būties struktūros analizę.
- Būti čia.
- Tapsmas.
Egzistencializme analizės objektas - žmogus, jo egzistavimo būdas bei to būdo suvokimas. Tokiai asmenybei būdinga gyvenimo būdo pasirinkimo laisvė ir atsakomybė už pasirinkimus. Be viso šito, socialinis darbuotojas turėtų atkreipti dėmesį į asmenybės, problemos bei situacijos sąryšį. Dažniausiai asmenybės problemos atsiranda dėl asmeninės atsakomybės už savo būtį neigimo.
Egzistencinis modelis taip pat remiasi ryšiu su šeima, reikšmingais jam žmonėmis.
Jis stengėsi apibrėžti optimalų žmogaus prisitaikymą.
Egzistencializmas turėjo įtakos socialiniam darbui, pedagogikai ir kitiems socialiniams mokslams.
Bihevioristinė teorija socialiniame darbe
Bihevioristinė teorija, susiformavusi XIX-XX a. sandūroje, iš esmės pakeitė požiūrį į žmogaus elgesį ir jo korekciją. Ši teorija, atsiradusi kaip atsakas į psichoanalizę, pabrėžia aplinkos veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Bihevioristai atmetė sąmonę kaip mokslo pažinimo objektą, sutelkdami dėmesį į stebimą elgesį.
Biheviorizmo esmė ir pagrindiniai principai
Biheviorizmas - tai materialistinė psichologija, kuri žmogaus elgesį (išorinius pasireiškimus ir refleksus) laiko psichologijos objektu, o ne sąmonę. Ši kryptis neigia paveldėjimą, atmeta tradicines psichologijos sąvokas (pojūtį, jausmą, protavimą, atmintį) ir akcentuoja išorinę žmogaus elgseną bei aktyvumą įvairiomis aplinkybėmis. Bihevioristai daugiausia dėmesio skiria tam, ką žmonės daro ir kokios aplinkybės priverčia juos vienaip ar kitaip pasielgti. Jie nagrinėja mokymo bei išmokimo įtaką gyvūnų bei žmonių elgsenai.
Pagrindinė biheviorizmo prielaida - žmogaus elgesį lemia aplinkos įvykiai. Svarbiausias biheviorizmo indėlis į socialinį darbą - empirinių mokslinių tyrimų pritaikymas praktikoje. Socialiniai darbuotojai, vadovaujantis šia teorija, turi išsiaiškinti ir išnagrinėti, ką galima pakeisti kliento aplinkoje, kad pasikeistų jo problemiškas elgesys. Esminiais dalykais tampa dabarties įvykiai, turintys įtakos elgesiui, bei tikslūs poveikio būdai. Profesionalą domina ne kliento elgesio priežastys, bet pasekmės. Ši teorija socialiniam darbui suteikia tikslumo, objektyvios analizės ir vertinimo, o pokyčiai aplinkoje tampa labiau nuspėjamais.
Pagrindiniai biheviorizmo atstovai ir jų indėlis
- Ivanas Pavlovas: Klasikinio sąlygojimo teorija parodė, kaip organizmai gali išmokti reaguoti į neutralius stimulus, susiejant juos su reikšmingais.
- Burrhusas Frederic'as Skinneris: Operantinio sąlygojimo teorija pabrėžia, kad elgesys yra kontroliuojamas pateikiant pozityvius stimulus (paskatas), o bausmės nėra veiksmingos.
- Edwardas Thorndike'as: Tyrė mokymosi procesus ir nustatė, kad elgesys, kuris sukelia teigiamas pasekmes, yra labiau tikėtinas pasikartoti.
- Johnas B. Watsonas: Teigė, kad psichologija turi tirti tik tai, ką galima tiesiogiai matyti ir išmatuoti, o elgesys yra reakcijų į aplinkos stimulus visuma.
- Albertas Bandura: Socialinio išmokimo teorija parodė, kad žmonės mokosi stebėdami ir imituodami kitų elgesį.
Bihevioristinis socialinio darbo modelis
Bihevioristinis socialinio darbo modelis orientuotas į kliento elgesio keitimą, naudojant įvairias technikas ir metodus, pagrįstus mokymosi principais. Šis modelis apima kelis svarbius žingsnius:
- Kliento įvertinimas: Nustatomas stimulo ir reakcijos ryšys, lemiantis kliento elgesį. Tai apima elgesio analizę, tikslų sąlygų, kurioms esant pasireiškia netinkamas elgesys, išsiaiškinimą.
- Tikslų nustatymas: Aiškiai apibrėžiamas nepageidaujamas elgesys ir įvardijamas pageidaujamas elgesys, kurio siekimas yra apibrėžiamas kaip tikslas.
- Plano sudarymas: Išskiriami uždaviniai, kas bus daroma, keičiant elgesį. Elgesio keitimo žingsniai turi atitikti kliento galimybes, užsibrėžiant realius tikslus.
- Sutarties sudarymas: Visa tai, kas buvo apibrėžta ir numatyta, surašoma sutartyje. Įvardijamas atlygis už pasiektus rezultatus ir numatomos pasekmės (kai kuriais atvejais bausmės), jei nebus laikomasi susitarimo.
- Vertinimas ir analizė: Stebimi, analizuojami ir vertinami pasikeitimai, jų veiksmingumas ar neveiksmingumas, atlygio turinio ir tvarkos tinkamumas.
- Rezultatų įtvirtinimas: Pasiekti rezultatai arba pokyčiai turi būti įtvirtinami. Klientas pritaiko įgytus įgūdžius realiame gyvenime.
Kaip veikia kognityvinė elgesio terapija?
Operantinio determinavimo taikymas socialiniame darbe
Operantinis determinavimas, arba operantinis sąlygojimas, yra vienas iš pagrindinių bihevioristinės teorijos principų, plačiai taikomas socialiniame darbe. Ši teorija teigia, kad elgesys yra veikiamas pasekmių, kurios atsiranda po to, kai tas elgesys įvyksta. Jei pasekmės yra teigiamos (paskatinimas), elgesys yra labiau tikėtinas pasikartoti ateityje. Jei pasekmės yra neigiamos (bausmė), elgesys yra mažiau tikėtinas pasikartoti.
Socialiniame darbe operantinis determinavimas gali būti naudojamas įvairiais būdais, siekiant padėti klientams keisti savo elgesį:
- Paskatinimas: Socialinis darbuotojas gali naudoti įvairias paskatas, kad sustiprintų pageidaujamą elgesį. Paskatinimai gali būti materialūs (pvz., dovanos, pinigai) arba socialiniai (pvz., pagyrimas, dėmesys).
- Bausmė: Socialinis darbuotojas gali naudoti bausmes, kad sumažintų nepageidaujamą elgesį. Tačiau bausmės turėtų būti naudojamos atsargiai ir tik tada, kai kitos priemonės yra neveiksmingos. Bausmės gali būti materialios (pvz., baudos) arba socialinės (pvz., kritika, ignoravimas).
- Elgesio formavimas: Socialinis darbuotojas gali naudoti elgesio formavimo techniką, kad palaipsniui išmokytų klientą naujo elgesio. Ši technika apima paskatinimą už kiekvieną žingsnį, kuris veda prie pageidaujamo elgesio.
- Išnykimas: Socialinis darbuotojas gali naudoti išnykimo techniką, kad sumažintų elgesį, kuris nėra paskatinamas. Ši technika apima ignoravimą elgesio, kuris anksčiau buvo paskatinamas.
Socialinio išmokimo teorija
Socialinio išmokimo teorija, sukurta Alberto Banduros, pabrėžia, kad žmonės mokosi ne tik per tiesioginę patirtį (paskatinimus ir bausmes), bet ir stebėdami kitų elgesį. Ši teorija teigia, kad žmonės gali išmokti naujų elgesio būdų stebėdami kitus žmones, ypač tuos, kuriuos jie laiko autoritetais arba modeliais.
Socialinio išmokimo teorija socialiniame darbe gali būti naudojama įvairiais būdais:
- Modeliavimas: Socialinis darbuotojas gali naudoti modeliavimą, kad parodytų klientui, kaip elgtis tam tikroje situacijoje. Pavyzdžiui, socialinis darbuotojas gali vaidinti situaciją, kurioje klientas turi išreikšti savo jausmus, ir parodyti, kaip tai padaryti tinkamai.
- Stebėjimas: Socialinis darbuotojas gali paskatinti klientą stebėti kitus žmones, kurie sėkmingai elgiasi tam tikroje situacijoje. Pavyzdžiui, klientas, kuris turi problemų su socialiniais įgūdžiais, gali būti paskatintas stebėti žmones, kurie yra socialiai kompetentingi, ir mokytis iš jų.
- Sustiprinimas: Socialinis darbuotojas gali na...
tags: #socialinio #darbo #pagrindiniai #komponentai