Socialinio draudimo istorija Lietuvoje

Socialinis draudimas - tai sistema, kurios tikslas - apsaugoti apdraustuosius asmenis nuo socialinių rizikų, tokių kaip liga, senatvė, invalidumas, motinystė ir nedarbas. Įvykus draudžiamajam įvykiui, teisę gauti socialinio draudimo išmokas turi tik tie apdraustieji asmenys, kurie nustatytą laiką mokėjo socialinio draudimo įmokas (arba šias įmokas už juos mokėjo kiti fiziniai ar juridiniai asmenys).

Apdraustieji asmenys ir jų darbdaviai už juos kaip už savo darbuotojus moka socialinio draudimo įmokas, skaičiuojamas nuo darbo užmokesčio ar kitų pajamų. Įmokos dydis dažniausiai dalijamas maždaug per pusę darbdaviui ir dirbančiajam, bet būna ir kitaip (pvz., Lietuvoje didesnę dalį sumoka darbdavys). Motinystės (tėvystės) socialinis draudimas moka pašalpas moterims nėštumo ir gimdymo laikotarpiu, t. p. Visais šiais atvejais socialinio draudimo išmokų paskirtis - kompensuoti apdraustajam asmeniui visą ar dalį turėto darbo užmokesčio ar kitų draudžiamųjų pajamų, kurių jis neteko, suteikiant jam nuolatinį ar laikiną pragyvenimo šaltinį.

Išmokos dažniausiai yra proporcingos buvusiam darbo užmokesčiui (atitinkamai ir mokėtoms įmokoms). Kai kurios socialinio draudimo rūšys griežtai nesieja išmokų su buvusiu uždarbiu, pvz., sveikatos draudimas, kuris apdraustiesiems kompensuoja visas ar dalį sveikatos priežiūros ir gydymo išlaidų, t. p. Pagal sistemos organizavimą skiriama kolektyvinis (organizuojamas profsąjungų), valstybinis ir mišrusis socialinis draudimas.

Seniausias yra kolektyvinis socialinis draudimas, kuris atsirado Europoje 19 a. antroje pusėje kartu su profesinėmis sąjungomis (pvz., savitarpio pagalbos, ligonių ir nedarbo kasos Didžiojoje Britanijoje). Valstybinio socialinio draudimo pradžia - 1881 Vokietijos kanclerio O. E. L. von Bismarcko inicijuotas privalomojo ligos, vėliau t. p. invalidumo ir senatvės socialinio draudimo įsteigimo aktas; nuo tada valstybinis socialinis draudimas plito visame pasaulyje (pirmiausia labiau industrializuotose šalyse). 21 a. pradžioje vienose šalyse (Vokietijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje) valstybinis socialinis draudimas yra socialinės apsaugos pagrindinė dalis, kitose (Danijoje) jo vaidmuo mažesnis.

Socialinis draudimas Lietuvoje 1926 - 1940 metais

Lietuvoje socialinis draudimas atsirado 1926 m. kovo 23 d., kai Prezidentas Aleksandras Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą. Valdyba veikė prie Vidaus reikalų ministerijos. Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje labiausiai buvo išplėtotas ligos draudimas, tik prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo įvestas nelaimingų atsitikimų darbe draudimas.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje

Ligonių kasos Lietuvoje pradėtos steigti 1928 m. pabaigoje. Buvo įsteigta 16 ligonių kasų: dešimt iš jų - teritorinės, kitos - atskirų įstaigų ir įmonių: Susisiekimo ministerijos, Eigulių, Elektros akcinės bendrovės, Lietuvos banko, Šv. Zitos draugijos, Vytauto Didžiojo universiteto. Pensinio draudimo nebuvo.

Ligonių kasų įstatymas numatė, kad ligos draudimu draudžiami visi, kurie tarnauja valstybei, savivaldybėms ar privatiems asmenims, bei jų šeimų nariai. Tačiau ligos draudimu nebuvo draudžiami žemės ūkio darbininkai, valstybės tarnautojai ir darbuotojai, kurie uždirbo daugiau kaip 400 litų per mėnesį. Kadangi dauguma žmonių tuo metu buvo žemdirbiai, socialinis draudimas apėmė gana nedidelę dalį gyventojų.

Draudimas suteikė nemokamą gydymą, ligos, laidojimo, motinystės ir žindymo pašalpas. Ligos pašalpa sudarė nuo 50 iki 100 proc. algos, atsižvelgiant į ligonio šeimos padėtį. Pašalpos dydį nustatydavo ligonių kasa. Ligos draudimas buvo finansuojamas įmokomis, kurios negalėjo būti didesnės už 3 proc. algos: 40 proc. šios sumos mokėjo darbdavys, 60 proc. - apdraustasis (nuo 1934 m. - 6 proc. algos: 3 proc. + 3 proc.). Valstybės iždas mokėjo 5 proc. draudėjų ir narių įmokų sumos. Ligonių kasų administravimo išlaidos buvo apribotos, jos negalėjo viršyti 8-10 proc. metinių konkrečios kasos pajamų.

1938 m. statistika rodo, jog tuo metu ligonių kasose buvo 141 375 apdraustųjų (77 504 kasų nariai ir 63 871 jų šeimų narys). Tai tesudarė 3-4 proc. šalies gyventojų. Tarpukario Lietuvoje nebuvo spėta įgyvendinti pensijų draudimo. Valstybė mokėjo pensijas tik kariams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems visuomenės veikėjams.

Remiantis autentiškų 1918-1940 m. socialinės apsaugos institucijų dokumentų ir įstatymų analize, straipsnyje apžvelgiami tarpukario Lietuvos socialinio draudimo raidos ypatumai. Tikslas - atskleisti tarpukario Lietuvos socialinio draudimo sistemos kūrimosi ypatybes ir būdingiausius bruožus, pagrindinį dėmesį skiriant trijų socialinio draudimo rūšių (ligos, pensijų ir nelaimingų atsitikimų darbe) analizei.

Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas

Lietuvoje, priešingai nei Vakarų šalyse, nebuvo pagrindinių prielaidų, lengvinančių socialinio draudimo plėtrą. Nuolatinis biudžeto deficitas, vyriausybių kaitaliojimas, lėtas industrializacijos bei modernizacijos tempas ir nuolatinė išorinių jėgų intervencijos į šalies teritoriją baimė nesudarė stabilaus socialinio draudimo pagrindo.

Sickness insurance, which was initiated almost immediately after independence in 1919, came into force only seven years later. Old age pension insurance was available only to soldiers, civil servants and state officials. Some special pensions were granted to scientists, culture workers and important public figures. Unemployment insurance was never recognized in inter-war Lithuania, although the demand for it was high, given the increasing unemployment and the economic crisis which was felt in the county.

Tarpukario Lietuvos etninis žemėlapis

Socialinis draudimas Sovietiniu laikotarpiu

Tad pensijas Lietuvos žmonės pirmąkart istorijoje pradėjo gauti tik sovietų laikais. Žinoma, pensijų sistemą būtų įdiegusi ir pati Lietuva. Okupavus Lietuvą buvo pritaikytas sovietinis socialinio draudimo modelis - šias funkcijas vykdė profesinės sąjungos, valdžiusios ne tik socialinio draudimo lėšas, bet ir sanatorijas, profilaktoriumus, poilsio namus, kultūros ir švietimo, turizmo ir sporto įstaigas.

Lietuva savo atskiro valstybinio socialinio draudimo biudžeto neturėjo. Visi įnašai patekdavo į bendrą socialinio draudimo biudžetą, kuris buvo dalis TSRS valstybinio biudžeto. Lietuvos įmonės, įstaigos ir organizacijos profesinėms sąjungoms mokėjo įnašus.

Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose

Vietinių profsąjungų leidimu darbdaviai iš šių lėšų mokėdavo pensijas dirbantiems pensininkams, laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo, vaikų gimimo, vaikų priežiūros, laidojimo ir kitas pašalpas. Kūdikio gimimo pašalpa buvo mokama vienam iš tėvų, išdirbusiam įmonėje be pertraukos ne mažiau kaip tris mėnesius. Ji buvo 30 rublių dydžio už kiekvieną gimusį vaiką (atlyginimas dažniausiai siekdavo 100-150 rublių). Laidojimo pašalpa (5-20 rublių) priklausė nuo laidojimo vietos ir mirusiojo amžiaus.

Sistema taip pat patrūko Socialistinėje Lietuvoje pensijos buvo skiriamos senatvės, invalidumo ir maitintojo netekimo atvejais, taip pat asmenims, nustatytą laiką ėjusiems tam tikrą tarnybą. Senatvės pensijos amžius, kurį vėliau paveldėjo ir naujai sukurta nepriklausomos Lietuvos socialinio draudimo sistema, buvo 55 metai vyrams ir 50 metų moterims. Senatvės pensijai gauti buvo nustatytas 25 metų darbo stažas vyrams ir 20 metų - moterims. Senatvės pensija siekė pusę atlyginimo, tad kai kuriais laikotarpiais, kai stingant darbo vietų pensininkams būdavo uždrausta dirbti, jiems tikrai buvo nesaldu.

Socialinis draudimas po Nepriklausomybės atkūrimo

Pertvarkos laikotarpiu tapo aišku, kad didžioji valstybė nėra pajėgi pakelti socialinio aprūpinimo naštos. 1990 m. Maskva planavo Lietuvai net 420 mln. rublių deficitą socialinėms reikmėms. Tai paskatino atsiskirti nuo centralizuoto biudžeto ir ieškoti savų finansavimo šaltinių. 1990-ųjų vasario 13 dieną tuometė Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo“, kuriame nurodoma iš Lietuvos profesinių sąjungų perimti socialinį draudimą valstybės žinion.

Tais pačiais metais, praėjus vos kelioms dienoms po nepriklausomybės atkūrimo, prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba, kuriai pavesta Respublikoje vykdyti socialinio draudimo funkcijas.

Sodros pastatas

Valstybinio socialinio draudimo sistema

Šiuo metu nėra valstybės mokamo pensijų indeksavimo mechanizmo, o išlaidos socialinio draudimo pensijoms yra palyginti mažos. Vyriausybė nepriėmė teisės aktų po 2026 m. Išlaidos veiksmingoms darbo rinkos priemonėms išlieka nedidelės, o Lietuvos minimalios socialinės apsaugos priemonės yra silpnos. Maždaug 27 % Lietuvos gyventojų gresia skurdas arba socialinė atskirtis, o pajamų nelygybė yra viena didžiausių ES.

Reikia gerinti mokymo kokybę ir taikyti aktyvesnę darbo rinkos politiką bei skatinti suaugusiųjų mokymąsi. Taip pat didinti socialinio dialogo mechanizmų vaidmenį. Gerinti sveikatos priežiūros sistemos rezultatus: gerinti ambulatorinę priežiūrą, ligų prevenciją ir sveikatos ugdymą.

Pagrindiniai reformų etapai:

• 1994 m. reforma
• 2001 m. "Baltoji knyga"
• 2003 m. reforma
• 2008 m. ekonominė krizė
• ES rekomendacijos
• 2011 m.
• 2015 m.

2011 m. gegužės 24 d. Seimas patvirtino (už - 66, prieš - 6, susilaikė - 38) racionalias valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos gaires, kurios turi būti startinė pozicija būsimoms reformoms. Pasiklydimai kaip spręsti numatyti socialiniame modelyje. Sprendžiamas tik solidarumo klausimas, bet ne finansavimas.

2016-03-15 d. Konstitucinio teismo nutarimas (dėl maksimalios 3,2 draudžiamųjų pajamų ribos. Aktyvios darbo rinkos priemonės nėra nedarbo draudimo priemonės, todėl jos turėtų būti finansuojamos iš valstybės biudžeto lėšų.

Valstybinio socialinio draudimo sistemos dalys:

• Socialinis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų.
• Savarankiškai dirbančių asmenų valstybinis socialinis draudimas.
• Valstybinis savanoriškasis socialinis pensijų ir pašalpų draudimas.
• Užsienyje dirbančių asmenų socialinis draudimas.
• Delspinigių ir baudų atidėjimo ir atleidimo nuo jų galimybė.
• Darbo pakeitimo garantija.

tags: #socialinis #draudimas #lietuvoje #kontekstas #raida #rezultatai